Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2015-12-09 · Administracinė byla Nr. A-2598-261/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-04-16Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-12-09Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-12-09
Bylos Nr.
A-2598-261/2015
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01747-2014-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Laimė Baltrūnaitė
Pareiškėjas
R. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno, Kauno tardymo izoliatorius
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-2598-621/2015Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01747-2014-0Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 5–6) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Paaiškino, kad laikotarpiu apytiksliai nuo 2010 m. liepos 20 d. iki 2012 m. liepos 17 d. buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje, kuriame dėl netinkamo kalinimo buvo pažeistos jo teisės. Nurodė, kad kamerų, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas plotas buvo apie 10 kv. m, jose buvo laikoma po 6–8 asmenis, nemažą kamerų ploto dalį užimdavo 3–4 jose buvusios dviaukštės lovos. Taip pat pareiškėjas teismui nurodė, kad kameros langai buvo purvini, jų išvalyti nebuvo galima dėl ant jų esančių grotų, nebuvo užtikrintas tinkamas kamerų apšvietimas. Rūkantieji asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Pasivaikščiojimui į apie 8 kv. m kiemelį valandai vienu metu būdavo išvedami visi 6–8 kameroje buvę asmenys. Teigė, kad tokia valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) išaiškinimui bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatoms. Teigė, jog maistą tiekiant tiesiai į kameras yra pažeidžiamos Lietuvos higienos normos. Kameroje esantis tualetas neatskirtas nuo bendrosios kameros erdvės, jis neturi atskiros ventiliacijos, viskas vėdinama tik per langą, taip pat nėra unitazo, tik skylė grindyse, be to, gaunamo tualetinio popieriaus kokybė labai prasta, jo buvo duodama per mažai, dušu pareiškėjas galėjo naudotis tik vieną kartą per savaitę. Pažymėjo, jog vienintelis ventiliacijos šaltinis kameroje – langas, kuris dėl grotų atsidaro labai nedaug, be to, dėl laisvės atėmimo vietos architektūrinių ypatumų vėjo prie lango beveik nebūna. Dėl prastos ventiliacijos gyvenamojoje patalpoje visada būdavo drėgna, išskalbti drabužiai nedžiūvo, o puvo. Teigė, jog kameroje buvo tarakonų ir žiurkių, suteikiamuose čiužiniuose – parazitų, nebūdavo galima ramiai miegoti. Buvo draudžiama su savi turėti kompiuterius ir šiltus pledus. Pažymėjo, jog maisto kaloringumas neatitiko normų, o dėl draudžiamų ilgalaikių pasimatymų pareiškėjo socialinė reintegracija tapo sudėtingesne. Tokiu būdu buvo pažeistos Konvencijos 3 straipsnio nuostatos.

Pareiškėjo teigimu, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjui sutriko ir pablogėjo sveikata, jis patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negalėjo ramiai miegoti, pasidarė dirglus, sumažėjo jo bendravimo galimybės. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, prašė skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas bei atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu (b. l. 8–11) prašė pareiškėjo skundui taikyti senaties terminą, o likusią jo dalį atmesti.

Paaiškino, jog Kauno tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo laikomas 1 178 paras, iš jų 8 – po pusę paros. Pripažino, kad dėl objektyvių priežasčių pareiškėjas atskirais laiko tarpais buvo laikomas netenkinant ploto normatyvo, nustatyto vienam laikomam asmeniui tenkančiam plotui (3,6 kv. m). Tokie pažeidimai yra susiję su etapuojamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais, t. y. su objektyviomis aplinkybėmis, kurios nuo tardymo izoliatoriaus nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos. Nesutiko su pareiškėjo teiginiais dėl parazitų buvimo kamerose ir nurodė, jog buvimo Kauno tardymo izoliatoriuje metu pareiškėjas dėl to nėra skundęsis. Taip pat teigė, jog Kauno tardymo izoliatoriuje sanitariniai mazgai yra atskirti pertvaromis. Pažymėjo, kad pareiškėjas galėjo laisvai naudotis teise būti pasivaikščiojimo kieme, pasinaudoti sporto kiemeliu, teniso kambariu, biblioteka, koplyčia, Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistų, medicinos specialistų pagalbą, t. y. visomis priemonėmis, skirtomis kompensuoti kalinimo sukeliamus nepatogumus. Teigė, kad pareiškėjo reikalavimo tikslas yra ne patirtos neturtinės žalos atlyginimas, o noras užsidirbti 200 000 Lt. Tokią poziciją grindė tuo, kad 2010 m. liepos 20 d.–2012 m. liepos 17 d. su pertraukomis laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje pareiškėjas dėl skunde nurodytų teisės pažeidimų anksčiau nesikreipė, o akumuliavo, jo nuomone, netinkamų laikymo sąlygų periodą, tikėtina, siekdamas gauti didesnę išmoką, jei laimės procesą. Taip pat tuo, kad savo patirtą neturtinę žalą pareiškėjas argumentuoja nekonkrečiai, nenurodė, kokių priemonių ėmėsi, jei ėmėsi, kad būtų pašalinta neigiama mažo ploto įtaka, be to, jam padarytą žalą suprato tik išvykęs iš Kauno TI. Be kita ko, pareiškėjas skundą parašė ne savarankiškai, o pasinaudodamas visose laisvės atėmimo vietose esančiu šablonu. Atsakovo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo išvykimo iš Kauno tardymo izoliatoriaus, tikėtina, jog tai tėra siekis uždirbti pinigų, o ne bandymas gauti neturtinės žalos kompensaciją. Manė, jog pareiškėjo reikalavimams taikytinas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taip pat nurodė, kad visi Kauno TI veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, o pats pareiškėjas elgiasi nesąžiningai, todėl jo prašymas priteisti neturtinę žalą yra nepagrįstas.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 16 d. sprendimu (b. l. 103–110) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.125–1.127, 1.131 straipsnių nuostatomis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, atsižvelgęs į atsakovo prašymą pareiškėjo reikalavimams taikyti senaties terminą, nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo tardymo izoliatoriuje pradžios, t. y. nuo 2010 m., tačiau į teismą kreipėsi tik 2014 m. lapkričio 20 d. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, o gavęs atsiliepimą į skundą, kuriame atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, nenurodė teismui priežasčių, pateisinančių skundo padavimo termino praleidimą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.

Esant šioms aplinkybėms atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, prašymą teismas tenkino ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 21 d. iki 2011 m. lapkričio 20 d., taikė ieškinio senaties terminą. Todėl pareiškėjo reikalavimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį teismas atmetė kaip nepagrįstą, o iš esmės sprendė tik skundo reikalavimų dėl pareiškėjo buvimo Kauno TI laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 20 d. iki 2012 m. liepos 17 d. pagrįstumo bei teisėtumo klausimą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, CK 6.246–6.249, 6.271 straipsniais, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3 punktu, taip pat Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 76:2010) nuostatomis.

Atsakovo parengtos 2014 m. gruodžio 18 d. pažymos Nr. 11-8778 apie pareiškėjo laikymo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Pažyma) duomenimis teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 20 d. iki 2012 m. liepos 17 d. buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje: 2011 m. lapkričio 20 d.–2012 m. gegužės 14 d. kameroje Nr. 338, 2012 m. gegužės 15 d.–2012 m. birželio 19 d. kameroje Nr. 320, 2012 m. birželio 20 d.–2012 m. liepos 17 d. kameroje Nr. 240. Pagal Pažymos duomenis teismas taip pat nustatė, jog analizuojamu laikotarpiu pareiškėjui teko 4,00 kv. m, 5,33 kv. m, 8,00 kv. m, 7,82 kv. m, 5,21 kv. m, 3,91 kv. m, 15,96 kv. m, 3,99 kv. m, 5,32 kv. m, 7,98 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. analizuojamu laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintas nemažesnis nei Įsakymo 1.3 punkte numatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus 3,6 kv. m plotas. Nustatęs, kad ginčo laikotarpiui pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytą gyvenamos patalpos plotą nebuvo pažeistos, o atvirkščiai, kai kuriais laikotarpiais gerokai viršytas teisės aktais nustatytas minimalus plotas, pareiškėjui nepateikus duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, be to, nenustačius, kad atsakovas būtų pareiškėją kaip nors išskyręs iš kitų nuteistųjų ir kokiu nors būdu bloginęs jam bausmės atlikimo sąlygas, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šių aplinkybių visumą nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, vertinamu laikotarpiu, atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis, todėl konstatuotina, jog nebuvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atliekant bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog pareiškėjas savo reikalavimus grindė ir tuo, kad Kauno TI neužtikrino jam tinkamų kitų kalinimo sąlygų ir todėl, pareiškėjo nuomone, jam sutriko ir pablogėjo sveikata, jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo pasitikėjimas savimi, bendravimo galimybės, pareiškėjas negalėjo ramiai miegoti, atsirado dirglumas, t. y. jis patyrė neturtinę žalą.

Įvertinęs bylos medžiagą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių minėtus skundo motyvus, kurie būtų reikšmingi sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą (ABTĮ 57 str. 1 d.). Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, teismas vadovavosi higienos normos HN 76:2010 2, 21 ir 27 punktais bei įvertino atsakovo pateiktą medžiagą, patvirtinančią, jog sanitarinis mazgas yra atskirtas nuo gyvenamosios patalpos ir įrengtas tinkamai, taip pat pažymėjo, kad minėtos normos pažeidimo įrodymų pareiškėjas nepateikė. Dėl pareiškėjo nurodyto pažeidimo, susijusio su išduodamu tualetiniu popieriumi, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio aprūpinimo normų nuostatomis nurodė, kad vienam vyrui skiriamas 1 rulonas tualetinio popieriaus (1 mėnesiui) bei paaiškino, kad teisės aktai nenumato galimybės neribotai skirti nuteistajam higienos priemonių. Taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas paneigiančių šią aplinkybę įrodymų nepateikė.

Įvertinęs į bylą pateiktas foto lenteles, teismas konstatavo, kad langai kamerose gali būti atidaryti ir uždaryti daugiau nei skunde teigė pareiškėjas, taip pat pažymėjo, jog pagal Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo, kuriose patys gyvena tvarkos aprašo 5 ir 6 punktus atsakingas už kameros tvarkymą asmuo patikrinimų metu turi informuoti apie atsiradusius trūkumus ir gedimus, palaikyti kameroje švarą ir tvarką. Taip pat nustatė, jog byloje nėra duomenų, kad dėl šių aplinkybių pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją.

Skundo motyvą, kad gyvenamosios patalpos priskirtos prie maitinimo patalpų, nes į jas yra tiekiamas maistas, teismas laikė nepagrįstu, kadangi higienos norma HN 76:2010 nenumato atskiros patalpos, kurioje nuteistieji galėtų atskirai pavalgyti, todėl maistas ir yra tiekiamas tiesiogiai į apgyvendinimo patalpas. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, jog būdamas Kauno tardymo izoliatoriuje jis negavo pilnaverčio maisto, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 punktu, taip pat pažymėjo, jog valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus, rengia Valstybinis aplinkos sveikatos centras, valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Byloje nesant duomenų, kad būtų nustatyti minėtų reikalavimų pažeidimai, teismas ir šiuos pareiškėjo argumentus dėl pilnaverčio maisto negavimo atmetė kaip nepagrįstus. Papildomai pažymėjo, jog esant didesniam poreikiui už teisės aktais numatytas galimybes ar siekiant naudoti aukštesnės kokybės maisto produktus, juos galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas taip pat, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl maisto kokybės ar kaloringumo į administraciją. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, neturtinei žalai bei kaltiems veiksmams pagrįsti, todėl teismas darė išvadą, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teiginius, neva buvo verčiamas kvėpuoti tabako dūmais, nes kameroje visi rūkė, o į pareiškėjo prašymus perkelti jį pas nerūkančius nebuvo reaguota, teismas pripažino deklaratyviais, nes byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją dėl jo perkėlimo pas nerūkančiuosius.

Pasisakydamas dėl pasivaikščiojimų laiko ir tvarkos pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu ir Kauno TI direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-114 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir į kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga tvarkos aprašo 13 punktu, numatančiais 1 valandą kasdienio pasivaikščiojimo gryname ore, pažymėjo, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės pasivaikščiojimo kiemelių plotų nereguliuoja ir nenustato vienam asmeniui tenkančios ploto normos, todėl konstatavo, kad ši teisė pažeista nebuvo. Taip pat pažymėjo, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad Kauno tardymo izoliatoriuje yra įrengti pasivaikščiojimo kiemeliai, be to kai kurie kiemeliai yra su sporto įranga ir, atsižvelgdamas į visa tai, pareiškėjo argumentus laikė nepagrįstais.

Spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų dėl naudojimosi dušais ir kitų higienos sąlygų užtikrinimo, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalimi bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintomis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėmis, atsižvelgęs į Kauno TI direktoriaus 2010 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo 7 ir 8 punktus bei pažymėjęs, jog apie šio teisinio reglamentavimo pažeidimus įrodymų nepateikta, teismas konstatavo, kad teisės pasinaudoti dušu kartą per savaitę pažeidimas nenustatytas. Taip pat nurodė, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad Kauno tardymo izoliatorius užtikrina švarą bei higieną gyvenamosiose bei kitos paskirties patalpose. Tokią išvadą darė atsakovo pateiktų 2010 m. lapkričio 26 d. sutarties, sudarytos tarp UAB „Kauno profilaktinės dezinfekcijos stotis“ ir Kauno tardymo izoliatoriaus, bei Valstybinių kontrolės institucijų patikrinimų registracijos žurnalo Nr. 2.2-83 kopijos pagrindu.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punktu bei Kauno TI direktoriaus 2012 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1-68 patvirtinto Asmeninių kompiuterių išdavimo naudotis suimtiesiems ir nuteistiesiems tvarkos aprašo nuostatomis, byloje nesant jokių objektyvių duomenų, jog pareiškėjui buvo draudžiama naudotis asmeniniu kompiuteriu pagal minėtą teisinį reglamentavimą, ir pareiškėjui nenurodžius konkrečių atvejų, susijusių su šio pobūdžio pažeidimais ir atsakovo veiksmų neteisėtumu, kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo teiginius, kad Kauno TI buvo draudžiama su savimi turėti kompiuterius ir pledus. Taip pat nurodė, jog neįrodytu laikytinas, todėl atmestinas, pareiškėjo argumentas neva jam buvo draudžiami ilgalaikiai pasimatymai, kadangi byloje nėra jokių duomenų, kad Kauno TI administracija pareiškėjui atsisakė suteikti ilgalaikį ar trumpalaikį pasimatymų arba nereagavo į prokuroro ar teismo leidimą pasimatyti. Pažymėjo, jog pagal nuo 2009 m. balandžio 1 d. galiojančio Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies nuostatas suimtiesiems leidimai ilgalaikiams pasimatymams tardymo izoliatoriuje nesuteikiami.

Kitus tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentus teismas, vadovaudamasis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, laikė pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų neanalizavo. Taip pat pažymėjo, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat priežastinio ryšio. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad tik pareiškėjui įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas, tačiau tokių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė. Taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, pareiškėjas nenurodė jokių duomenų bei nepateikė įrodymų, kad dėl dvasinių ir emocinių sukrėtimų, baimės, patiriamo streso būtų kreipęsis į gydytojus. Vadovaudamasis teismų praktika ir CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, pažymėjęs, jog pareiškėjas nors ir reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o jo bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumui ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimui, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad minėti pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl šių priežasčių, nenustatęs aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėjas R. M. apeliaciniu skundu (b. l. 115) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, o jo pirmosios instancijos teismui teiktą skundą patenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, kuriomis rėmėsi pareiškėjas, senatis negalėjo būti taikoma. Taip pat nurodo, kad Lietuvos teisė prieštarauja EŽTT praktikai ir, teikdamas skundą, pareiškėjas neprašė ja vadovautis. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neskaičiavo laikotarpio, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas nežmogiškomis sąlygomis. Paaiškina, kad skunde kalinimo laikotarpiu prašė skaičiuoti 4 kv. m vienam asmeniui pagal europietišką standartą bei nurodo, kad jį taikant, pareiškėjo patirtais ribojimais, jam buvo sukeltas daug didesnis dvasinis ir fizinis skausmas. Nesutinka su visais teismo nurodytais argumentais ir mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti pareiškėjo skundą yra nemotyvuotas. Pažymi, jog prašydamas atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl kankinimo, siekė, jog būtų vadovaujamasi EŽTT nustatytais orientaciniais kompensacijų dydžiais, tačiau pirmosios instancijos teismas šiais kriterijais nesivadovavo ir nepriteisė pareiškėjui jokios jo prašytos kompensacijos. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepaaiškino kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri pareiškėjui, jo teigimu, padaryta laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 20 d. iki 2012 m. liepos 17 d. jį netinkamomis sąlygomis laikant Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, atlyginimo.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas tik nuo 2011 m. lapkričio 20 d. iki 2012 m. liepos 17 d., nes atsakovo Lietuvos valstybės atstovo prašymu taikė ieškinio senatį. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, kuri Konvencijoje nenumatyta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo pozicija dėl ieškinio senaties taikymo yra teisinga ir pareiškėjo kalinimo sąlygos, dėl kurių, pareiškėjo teigimu, jis patyrė neturtinę žalą, turi būti vertinamos tik nuo 2011 m. lapkričio 20 d.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomą argumentą dėl senaties taikymo negalimumo, pirmiausia pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais, nes pats EŽTT pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.). EŽTT pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir ieškinio senatį reglamentuojančios šio kodekso normos (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Todėl, atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje svarbu tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjo skundą, kuriame siekiama, jog pareiškėjui būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Kauno TI nuo 2010 m. liepos 20 d. iki 2012 m. liepos 17 d. (b. l. 2, 5–6). Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytų teisės pažeidimų pobūdį bei aplinkybes, kuriomis remiantis teigiama, kad jis patyrė neturtinę žalą, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą ar galbūt yra varžomos kitos jo teisės. Pažymėtina, kad skundas teismui išsiųstas tik 2014 m. lapkričio 20 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 7), dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2011 m. lapkričio 20 d.

Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, jog šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2010 m. liepos 20 d. iki 2011 m. lapkričio 20 d. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pats pareiškėjas jokių kitų argumentų, išskyrus senaties taikymo negalimumą, paaiškinančių savalaikį nesikreipimą į teismą, nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė, taip pat nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė jokių svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujinamas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, taip pat kad buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, higienos normų reikalavimų nesilaikymo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir EŽTT pateiktus išaiškinimus. EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Nagrinėjamam ginčui taikytinas Kalėjimų departamento direktoriaus Įsakymas (2011 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. V-14 redakcija), kurio 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pagal EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08, LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Pareiškėjo galimybės pateikti duomenis, patvirtinančius jo kalinimo sąlygas, yra ribotos, todėl šiuo atveju pareiga įrodyti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus, tenka atsakovui.

Remiantis į bylą pateiktais duomenimis (atsakovo atstovo pateikta Pažyma, b. l. 21–37), pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai nustatė, kad analizuojamu laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 20 d. iki 2012 m. liepos 17 d. pareiškėjas buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje: 2011 m. lapkričio 20 d.–2012 m. gegužės 14 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 338, kameros plotas 15,99 kv. m, 2012 m. gegužės 15 d.–2012 m. birželio 19 d. – kameroje Nr. 320, kameros plotas 15,64 kv. m, 2012 m. birželio 20 d.–2012 m. liepos 17 d. – kameroje Nr. 240, kameros plotas 15,96 kv. m. Iš atsakovo pateiktos lentelės matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu kamerose būdavo nuo 1 iki 4 žmonių, per šį laiką mažiausias pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,91 kv. m. Taigi viso analizuojamo laikotarpio metu pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje buvo užtikrinta, o pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl per mažo gyvenamojo ploto yra nepagrįsti, o nesant neteisėtų valstybės institucijos veiksmų jam neatlygintina ir neturtinė žala.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir iš to, kad kameroje buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.

Šiame kontekste pažymėtina, kad higienos normos HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Taigi Kauno tardymo izoliatoriaus administracija turi pareigą užtikrinti gyvenamojo ploto vienam asmeniui normą ir kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies ir higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktų) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jo sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013, 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2329-442/2015, 2015 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1277-858/2015). Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, būdamas Kauno TI, būtų pranešęs administracijai, jog yra nerūkantis, ar teikęs prašymą laikyti jį kameroje kartu su nerūkančiais asmenimis, todėl nėra pagrindo manyti, kad buvo nevykdoma pareiga imtis priemonių apsaugoti pareiškėją nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų padarytus bausmės ar suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad kamerose asmenys rūko. Pareiškėjas teiginių, kad kartu su juo kameroje kalinti nuteistieji būtų rūkę ir tai buvo daroma su kalinimo įstaigos administracijai žinant ar leidus, nepagrindė įrodymais, tik abstrakčiai nurodė, kad dėl to skundėsi, apeliaciniame skunde dėl šios aplinkybės išvis nepasisako. Be kita ko, pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde neteigė esąs nerūkantis. Nurodytų faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad pareiga sudaryti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir kad nerūkantieji gyvenamosiose patalpose nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru kyla pagal pirmiau minėtus teisės aktus, nepriklausomai nuo to, ar nerūkantis asmuo atitinkamu būdu (žodiniu ar rašytiniu pareiškimu, skundu) primena įstaigos administracijai šią pareigą, ar ne, tačiau šis aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar apie įpareigojimų nesilaikymą žinant administracijai ji ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Atsižvelgus į nurodytus argumentus darytina išvada, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas nekonstatavo neteisėtų Kauno TI veiksmų (CK 6.271 str.). Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nepateikė pagrįstų argumentų leidžiančių priešingai vertinti analizuojamus galimus atsakovo neteisėtus veiksmus.

Kiek tai susiję su kitais pareiškėjo nurodytais teisės normų pažeidimais ir jų įtaka pareiškėjo nurodomai neturtinei žalai (dėl sąlygų poveikio pareiškėjo sveikatai, maisto tiekimo į kamerą, pasivaikščiojimų kieme, parazitų kameroje, naudojimosi dušu, tualeto įrengimo, apšvietimo, ventiliacijos) teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvadomis argumentų ar įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas. Įvertinusi bylos medžiagą šiais aspektais teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų atskirai nekartoja.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, todėl naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėStasys GagysVaida Urmonaitė-Maculevičienė