Kauno apygardos teismo nutartis

2015-02-23 · Civilinė byla Nr. 2A-159-153/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-08-12Kauno apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-02-23Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-02-23
Bylos Nr.
2A-159-153/2015
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-00047-2014-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Arvydas Žibas (pirm.), Dalė Burdulienė, Galina Blaževič (pran.)
Ieškovas
UAB „Mevex“
Atsakovas
R. G.
Kategorijos
  • 14.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-159-153/2015;Teisminio proceso Nr. 2-69-3-00047-2014-8;Procesinio sprendimo kategorijos: 14.4; (S) 18.2.2; 99.5; 114.11; 121.18.
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. vasario 23 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (pranešėja) ir Dalės Burdulienės, Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Mevex“ atstovo advokato V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2992-638/2014 pagal ieškovės UAB „Mevex“ ieškinį atsakovui R. G. dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo, praleisto termino atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Mevex“ ginčija byloje savo pareigą sumokėti darbo užmokesčio išmokas atsakovui R. G. remdamasi VDI Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2013-10-04 sprendimu Nr. APS-36-14997. Manydama, kad su atsakovu R. G. ieškovė tinkamai atsiskaitė atleisdama atsakovą iš darbo UAB „Mevex.“

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu patenkino dalį ieškovės UAB „Mevex“ ieškinio.

Pakeitė VDI Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2013-10-04 sprendimą Nr. APS-36-14997 ir išdėstė kita tvarka: priteisė atsakovui R. G. iš ieškovės UAB „Mevex“ 6 318,10 Lt nesumokėto darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas, ir po 47,85 Lt darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš darbo dienos (2013-06-05) iki visiško atsiskaitymo su atsakovu.

Sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio (1 000 Lt) priteisimo atsakovui iš ieškovės vykdyti skubiai.

Likusią ieškinio dalį teismas atmetė.

Priteisė iš ieškovės UAB „Mevex“ valstybei 585,74 Lt žyminio mokesčio ir 34 Lt pašto išlaidų sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM (kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.

Teismas nustatė, kad tarp šalių buvo sudaryta darbo 2012-02-02 sutartis, pagal kurią atsakovas R. G. buvo priimtas dirbti UAB „Mevex“ tarptautinių pervežimų vairuotoju-mechaniku-ekspeditoriumi. Atlyginimas buvo sutartas 1 041 Lt (t.1, b. l. 35), nuo 2012-05-22 atlyginimo dydis buvo sutartas 1 041 Lt per mėnesį komandiruotės metu ir 4,85 Lt valandinis atlyginimas ne komandiruotės metu (t. 1, b. l. 37), nuo 2012-08-01 atlyginimo dydis pakeistas: komandiruotės metu 1 110 Lt per mėnesį, o ne komandiruotės metu valandinis atlyginimas 5,15 Lt (b. l. 36). Kitų darbo sutarties pakeitimų teismas nenustatė. Iš paminėtų atsakovo darbo sutarties pakeitimų, teismas nustatė, kad ne komandiruotės metu darbdavys buvo įsipareigojęs mokėti atsakovui minimalų valstybės nustatytą atlyginimą iki 2013-01-01. Nuo 2013-01-01 minimali mėnesio alga buvo nustatyta 1 000 Lt, arba 6,06 Lt per valandą, todėl ieškovas turėjo skaičiuoti ir mokėti atsakovui ne mažiau kaip po 6,06 Lt per valandą ne komandiruotės metu.

Teismas nustatė, kad už 2012 metų kovo mėnesį atsakovui buvo apskaičiuotas 851,73 Lt darbo užmokestis, nurodant, kad jis dirbo 17 darbo dienų (t. 1, b. l. 39). Iš darbo laiko žiniaraščio (t. 2, b. l. 42) teismas nustatė, kad atsakovas nuo kovo 1 iki 18 dienos buvo komandiruotėje, kovo 19 d. pažymėta kaip papildoma poilsio diena (ieškovo atstovas nepateikė duomenų, ar už šią poilsio dieną turėjo būti mokama, ar ne), kovo 20 d. ir 25 d. pažymėta, kad dirbo 2 valandas ir 1 valandą, o kovo 21, 22, 23, 27, 28, 29, 30 dienomis ir 31 d. nepažymėta jokiu žymėjimu. Ieškovo atstovas negalėjo paaiškinti, kodėl atsakovui nebuvo žymėtas darbo laikas paminėtomis kovo mėnesio dienomis ir kodėl atlyginimas buvo skaičiuojamas tik už 17 darbo dienų. Teismas sprendė, kad atsakovui turėjo būti apskaičiuotas darbo užmokestis už visą kovo mėnesį, t. y.1 041 Lt. Buvo apskaičiuoti 851,73 Lt, todėl 189,27 Lt skirtumas priteistinas iš ieškovo atsakovui.

Teismas nustatė, kad už 2012 m. balandžio mėnesį atsakovui buvo apskaičiuotas 936,90 Lt atlyginimas (t. 1, b. l. 39), darbo laiko žiniaraštyje (t. 2, b. l. 41) nurodyta, kad balandžio 2 dieną dirbo 1 valandą, o balandžio 3, 4, 5 dienos nepažymėtos jokiu žymėjimu, ir ieškovės atstovas nepateikė įrodymų, kad atsakovui buvo suteiktos atostogos, laisvos dienos ar pan. Todėl teismas nusprendė, kad atsakovui turėjo būti apskaičiuotas visas mėnesio darbo užmokestis, t. y. 1 041 Lt, tačiau buvo apskaičiuota tik 936,90 Lt., todėl priteisė iš ieškovės darbo užmokesčio skirtumą 104,1 Lt.

Teismas nustatė, kad už 2012 metų gegužės mėnesį atsakovui atlyginimas apskaičiuotas už 14 darbo dienų, 7 dienos nurodyta kaip atostogos, o gegužės 28, 30, 31 nurodyta kaip poilsio dienos. Atsakovas neigė, kad jam buvo suteiktos poilsio dienos, ieškovės atstovas nepateikė įmonės vadovo įsakymų, kuriais buvo suteiktos poilsio dienos nurodant, kaip jos apmokamos. Todėl teismas nusprendė, kad atsakovui turėjo būti skaičiuojamas darbo užmokestis už visas 17 darbo dienų, todėl priteisė nesumokėtą darbo užmokestį už tris darbo dienas 148,7 Lt .

Teismas nustatė, kad už 2012 m. birželio mėnesį ieškovė atsiskaitė su atsakovu tinkamai .

Teismas nustatė, kad už 2012 m. liepos mėnesį atsakovui buvo apskaičiuotas darbo užmokestis tik už 12 darbo dienų, likusios dienos, nuo liepos 17 iki 31 pažymėtos kaip poilsio dienos (t.1, b. l. 174). Teismas nurodė, kad ieškovės atstovas nepateikė duomenų, kokiu pagrindu, kokiu įsakymu ir kaip apmokant buvo paskirtos atsakovui poilsio dienos. Atsakovas nurodė, kad jokių poilsio dienų jis neprašė ir su darbdaviu nesitarė, kad būtų skiriamos poilsio dienos, nemokant už jas atlyginimo. Todėl teismas sprendė, kad ieškovė nepagrįstai nesilaikė darbo sutartyje nustatytų sąlygų, kad už darbo dienas, praleistas ne komandiruotėje, atsakovui turi būti mokamas minimalus Vyriausybės nustatytas atlygis. Atsakovui buvo apskaičiuotas tik 505,41 Lt atlyginimas (t. 1, b. l. 40). Teismo vertinimu, turėjo būti apskaičiuota už 11 darbo dienų po 49,57 Lt (1 041/21x11), t. y. 545,28 ir už 11 darbo dienų po 38,09 (skaičiuojant nuo minimalios algos tuo metu 800 Lt), t. y. 419,05 Lt, iš viso 964,33 Lt. Teismas priteisė atsakovui nesumokėto darbo užmokesčio skirtumą 458,92 Lt.

Teismas nustatė, kad už 2012 m. rugpjūčio mėnesį atsakovui buvo apskaičiuoti 553,33 Lt (t. 1, b. l. 40). Darbo laiko žiniaraštyje nurodoma, kad atsakovas dirbo 7 darbo dienas (307,88 Lt), suteiktos 5 darbo dienų atostostogos nuo rugpjūčio 6 iki 10 (245,45 Lt) (t. 1, b. l. 172). Rugpjūčio 1–3, 14, 16, 17, 20–23 nurodytos kaip poilsio dienos, ir darbo užmokestis už jas neskaičiuotas. Teismas sprendė, kad darbdavys neteisėtai suteikė nemokamas poilsio dienas, taip išvengdamas savo įsipareigojimų pagal darbo sutartį. Todėl teismas priteisė darbo užmokestį už šias dienas- 10 darbo dienų po 40,47 Lt (skaičiuojama nuo minimalios algos, kuri buvo 850 Lt), bendra suma 404,76 Lt. Be to, teismo vertinimu nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. darbdavys turėjo mokėti už komandiruotėje būtas darbo dienas 1 110 Lt per mėnesį, t. y. 52,86 Lt per darbo dieną, todėl už 6 komandiruotėje būtas dienas turėjo apskaičiuoti atsakovui 317,16 Lt, o apskaičiavo 307,88 Lt. Todėl teismas priteisė 9,28 Lt darbo užmokesčio skirtumą.

Teismas nustatė, kad atsakovui už 2012 metų rugsėjo mėnesį, kurį atsakovas visą prabuvo komandiruotėje, jam apskaičiuotas 1 110 Lt darbo užmokestis (t. 1, b. l. 40, 170).

Teismas nustatė, kad už 2012 metų spalio mėnesį atsakovui apskaičiuotas 487,76 Lt darbo užmokestis (t.1, b. l. 40), nurodant, kad atsakovas dirbo 11 darbo dienų (t. 1, b. l. 168), 12 darbo dienų pažymėtos kaip poilsio dienos, spalio 15 dieną pažymėta, kad atsakovas dirbo 1 valandą. Teismas nekartodamas anksčiau minėtų motyvų sprendė, kad poilsio dienų atsakovė žymėti neturėjo jokio pagrindo, šis laikotarpis turėjo būti skaičiuojamas kaip darbo dienos ir už jas mokama minimali alga. Už 10 darbo dienų, praleistų komandiruotėje, turėjo būti apskaičiuota 528,60 Lt, už 13 darbo dienų, praleistų ne komandiruotėje, turėjo būti apskaičiuota 526,24 Lt, iš viso 1 054,84 Lt. Teismas priteisė atsakovui darbo užmokesčio skirtumą 567,08 Lt.

Teismas nustatė, kad už 2012 metų lapkričio mėnesį darbo užmokesčio apskaičiuota 634,29 Lt, suteiktos apmokamos atostogos 6 darbo dienas, priskaityta 317,58 Lt (t. 1, b. l. 40 ir 166), 12 darbo dienų praleista komandiruotėje, 3 darbo dienos pažymėtos kaip neatvykimas administracijai leidus (lapkričio 28, 29, 30) ir už jas neapskaičiuotas atlyginimas. Už 3 darbo dienas, ne komandiruotės metu, teismo vertinimu atsakovui turėjo būti apskaičiuota 121,44 Lt.

Teismas nustatė, kad už 2012 metų gruodžio mėnesį atsakovui atlyginimo nepriskaityta ir neišmokėta (t. 1, b. l. 40). Darbo laiko žiniaraštyje pažymėta, kad visą mėnesį atsakovas neatvyko darbdaviui leidus (t.1, b. l. 164). Ieškovė pateikė teismui 2012-11–19 direktorės įsakymą Nr. 1211-3, kuriame nurodyta, kad atsižvelgdama į R. G. prašymą leidžia neatvykti į darbą nuo 2012-11-28 iki 2013-01-03 (t. 2, b. l. 15). Tačiau atsakovo prašymo, kuriuo būtų buvę leista neatvykti į darbą, ieškovė nepateikė. Teismas sprendė, kad iš teismui pateikto įsakymo nėra aišku, ar leidus neatvykti į darbą, šalys susitarė, koks bus mokamas atlyginimas, ar apskritai nemokamas. Tad teismo vertinimu, atsakovui už gruodžio mėnesį turėjo būti apskaičiuotas ir išmokėtas ne mažesnis kaip Vyriausybės nustatytas minimalus atlyginimas, 850 Lt šią sumą teismas atsakovui priteisė iš ieškovės.

Teismas nustatė, kad už 2013 metų sausio mėnesį atsakovui apskaičiuotas 552,04 Lt darbo užmokestis (t. 1, b. l. 40), ieškovė pažymėjo, kad atsakovas dirbo 12 darbo dienų (t. 1, b. l. 161), iš kurių 9 buvo komandiruotėje, o sausio 4, 7, 14 dirbo po vieną valandą, likusias 16 darbo dienų pažymėta poilsio dienos. Teismas sprendė, kad atsakovui turėjo būti apskaičiuojama už 19 darbo dienų, praleistų ne komandiruotėje 909,15 Lt, už 9 dienas komandiruotėje 475,74 Lt, iš viso 1 384,89 Lt. Skirtumas 832,85 Lt, šią sumą teismas atsakovui priteisė iš ieškovės .

Teismas sprendė, kad su atsakovu tinkamai atsiskaityta už 2013 metų vasario mėnesį atsakovui buvo apskaičiuotas 1 526 Lt darbo užmokestis, ieškovė nurodė, kad atsakovas dirbo 22 darbo dienas (t. 1, b. l. 41 ir 159). Ir už 2013 metų kovo mėnesį, kai atsakovui buvo apskaičiuotas darbo užmokestis už 22 darbo dienas (t.1, b. l. 41, 157).

Teismas nustatė, kad už 2013 metų balandžio mėnesį atsakovui apskaičiuotas 894,75 Lt darbo užmokestis, nurodyta, kad atsakovas dirbo 19 darbo dienų (t. 1, b. l. 41 ir 155) komandiruotėje, todėl teismo vertinimu atsakovui turėjo būti apskaičiuoti 1 004,34 Lt. Balandžio 27 ir 28 d. nurodytos kaip atsakovo poilsio dienos, tačiau ieškovė nepateikė jokio pagrindo, kodėl atsakovui buvo suteiktos poilsio dienos ir kas buvo nuspręsta dėl apmokėjimo už šį laikotarpį. Ieškovė pateikė teismui atsakovo 2013-04-26 prašymą nutraukti jo komandiruotę nuo 2013-04-27 (t. 1, b. l. 33). Atsakovas aiškino, kad tokį prašymą parašė dėl to, kad negalėjo tęsti komandiruotės, negavęs apmokėjimo už darbą ir dienpinigių. Teismo vertinimu, atsakovo prašymas nutraukti komandiruotę nesudaro pagrindo išvadai, kad balandžio 27 ir 28 dienomis ieškovė turėjo žymėti nemokamas poilsio dienas atsakovui. Teismas sprendė, kad už šias dienas turėjo būti apskaičiuota 95,70 Lt. Ieškovė pažymėjo balandžio 29 ir 30 dienas kaip atsakovo pravaikštas. Atsakovas neigė, kad jis darė pravaikštas. Teismas įvertinęs tai, kad konkrečios darbo vietos Lietuvoje atsakovas neturėjo, sprendė, kad nėra aišku, kokiu būdu ieškovas nustatė, kad atsakovas padarė pravaikštą. Teismas manė, kad pravaikštos buvo pažymėtos nepagrįstai, todėl atsakovui priteisė iš ieškovės 95,70 Lt darbo užmokestį už dvi darbo dienas, atlyginimo skirtumą 300,99 Lt.

Teismas nustatė, kad už 2013 metų gegužės mėnesį atsakovui atlyginimas neapskaičiuotas, darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodyta, kad visą mėnesį atsakovas darė pravaikštas (t. 1, b. l. 41 ir 153). Ieškovės teiginius dėl pravaikštų teismas atmetė, nes, kaip teismas nurodė ankstesniuose motyvuose, ieškovė nepateikė duomenų, kokioje vietoje atsakovas turėjo būti ne komandiruotės metu. Atsakovas pripažino, kad 2013 metų gegužės mėnesį jis rašė darbdaviui prašymą suteikti nemokamų atostogų 3 savaites. Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas sprendė, kad ieškovė turėjo mokėti atsakovui darbo užmokestį už 2013 metų gegužės mėnesio 7 darbo dienas, ne komandiruotėje praleistą laiką 334,95 Lt. Teismas ieškovės argumentą dėl ieškovės 2013-05-31 išsiųsto atsakovui kvietimo atvykti į darbą, įvertino kaip ieškovės poziciją išvengti darbo sutarties sąlygų vykdymo, nes, kaip teismas nustatė byloje, darbo vietos Lietuvoje nebuvo. Be to, teismas vadovavosi atsakovo paaiškinimu posėdyje, kad atsakovas buvo 2013 m. gegužės 6 d. atvykęs į ieškovės būstinę Zujūnuose, Vilniaus rajone, tačiau ten, kaip ir visada anksčiau, nieko nerado. Teismas akcentavo aplinkybę, kad tiek darbo ginčų komisija, tiek ir teismas negalėjo įteikti ieškovei dokumentų jo registruotos buveinės adresu (t. 1, b. l. 101), todėl teismo vertinimu tikėtina, kad buveinės adresu jokios darbo vietos, į kurią būtų galima atvykti nebuvo ir nėra.

Teismas nustatė, kad už 2013 metų birželio mėnesį atsakovui darbo užmokestis nebuvo skaičiuojamas, darbo laiko žiniaraštyje įrašytos 3 darbo dienos pravaikštų. Teismas manė, kad ieškovė pravaikštas atsakovui pažymėjo nepagrįstai ir neteisėtai. Teismo skaičiavimu už šį laikotarpį (tris darbo dienas) atsakovui turėjo būti apskaičiuoti 143,55 Lt, šią sumą teismas iš ieškovės priteisė atsakovui

Iš viso teismas atsakovui iš ieškovėpriteisė 4 465,89 Lt darbo užmokesčio (apskaičiuota suma).

Teismas patikrino, ar ieškovė teisingai apskaičiavo ir sumokėjo atsakovui mokėtinus dienpinigius. Teismas, nustatė, kad šalys darbo sutartyje susitarė, jog dienpinigiai bus mokami ne mažesni kaip 50 proc. finansų ministerijos nustatytos sumos (t. 1, b. l. 35). Teismas sprendė, kad atsakovui buvo teisingai apskaičiuota už komandiruotę 2012 m. vasario 3 d.– kovo 18 d.- 4 361,50 Lt dienpinigių (t. 1, b. l. 43); už komandiruotę nuo 2012 balandžio 6 iki 2012 m. gegužės 21 d. buvo apskaičiuota 4 376 Lt dienpinigių (t. 1, b. l. 46); už komandiruotę nuo 2012 m. birželio 1 iki 2012 m. liepos 16 d. apskaičiuota 5 520 Lt dienpinigių (t.1, b. l. 49); už komandiruotę 2012-08-24–2014-10-08 laikotarpiu (46 dienos) apskaičiuota 5 520 Lt dienpinigių (t. 1, b. l. 51); už komandiruotę nuo 2012-10-26 iki 2012-11-19 (25 kalendorinės dienos) apskaičiuota 3 000 Lt ( t. 1, b l. 53); už komandiruotę nuo 2013-01-18 iki 2013-03-28 (69 kalendorinės dienos) atsakovui apskaičiuota 8 489 Lt dienpinigių (t. 1, b. l. 55); už komandiruotę nuo 2013-04-03 iki 2013-04-26 atsakovui apskaičiuota 2880 Lt dienpinigių (t. 1, b. l. 57).

Teismas nustatęs, kad dienpinigių apskaičiavimo atsakovas neginčijo bendra apskaičiuotų dienpinigių suma yra 3 4147,34 Lt (t. 1, b. l. 132).

Teismas nustatė, kad atsakovo atleidimo iš darbo dieną (2013-06-05) su juo nebuvo visiškai atsiskaityta, nes nebuvo išmokėta 4 722,71 Lt dienpinigių, kurie buvo išmokėti tik atsakovui pradėjus ginčą komisijoje, t. y. 2013-10-11 ir 2013-11-29. Todėl teismas nusprendė, kad atsakovui šio teismo sprendimo priėmimo dieną visa dienpinigių suma yra išmokėta, todėl dienpinigių nepriteisė..

Teismas patikrino, ar atsakovui buvo išmokėtas pusantro karto didesnis darbo užmokestis už nakties metu dirbtas valandas.

Teismas nurodė, kad šalių sudarytoje darbo sutartyje buvo nustatyta, kad dirbti nakties metu ir išeiginėmis dienomis griežtai draudžiama (t. 1, b. l. 35). Draudimas važiuoti nakties metu buvo nurodomas ir įsakymuose siųsti atsakovą į komandiruotes (t. 1, b. l. 45, 48, 50 ir kt.). Nors darbdavys buvo įrašęs sutartyje ir įsakymuose tokius draudimus, tačiau iš atsakovo vairuotojo kortelės Nr. 50611329 duomenų už laikotarpį nuo 2012-02-02 iki 2013-06-05 matyti, kad nuo darbo pas ieškovą pradžios atsakovas dribdavo naktinėmis valandomis ir švenčių dienomis. Atsakovas aiškino, kad vykdydamas darbines užduotis jis turėdavo paimti iš prekybos bazių prekes ir išvežioti jas į paskirties punktus, tačiau prekybos bazės dirba nakties metu, todėl išvengti naktinio darbo buvo neįmanoma. Ieškovo direktorius nuolat reikalaudavo žymėti poilsio laiką tuo metu, kai vykdavo krovos darbai, atsakovas taip ir darydavo, tačiau vairuojant nebuvo įmanoma nurodyti, kad yra poilsio laikas, todėl vairavimo naktį valandos atspindi vairuotojo kortelėje. Teismas pripažino įrodytu, kad atsakovas dirbo naktinėmis valandomis. Todėl teismo vertinimu, ieškovė privalėjo už darbą nakties metu apmokėti ne mažiau kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio (DK 193 str.). Teismas sprendė, kad ieškovė jau nuo pirmųjų atsakovo darbo mėnesių galėjo ir turėjo matyti, kad tam tikra darbo laiko dalis tenka naktinėms valandoms. Todėl teismo vertinimu ieškovė nenorėdama atsakovui mokėti už naktines valandas turėjo kitaip organizuoti atsakovo darbo laiką, tačiau, kaip nustatė teismas, ieškovė nepateikė byloje įrodymų, kad toks darbo organizavimas buvo atliktas.

Teismas nustatęs, kad laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 2 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. atsakovo valandinis atlyginis komandiruotės metu buvo 6,21 Lt (mėnesio atlygis 1 041 padalintas iš vidutinio mėnesio valandų skaičiaus esant 5 darbo dienų savaitei 2012 metais), o iš atsakovo vairuotojo kortelės matyti, kad paminėtu laikotarpiu atsakovas nakties metu dirbo iš viso 179 valandas ir 36 minutes (t. 2, b. l. 26–28). Teismas už naktinį laiką papildomai priteisė iš ieškovės pusė atsakovo valandinio atlyginimo, teismo paskaičiavimu tai sudaro iš viso 556,76 Lt.

Teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. atsakovo valandinis atlygis komandiruotės metu buvo 6,63 Lt (mėnesio atlygis 1 110 Lt padalintas iš vidutinio mėnesio darbo valandų skaičiaus 167,5 esant 5 darbo dienų savaitei 2012 metais). Teismas taip pat nustatė iš atsakovo vairuotojo kortelės duomenų, kad paminėtu laikotarpiu atsakovas nakties metu dirbo iš viso 76 valandas ir 44 minutes (t. 2, b. l. 29–31) už naktinį darbą papildomai iš ieškovės priteisė atsakovui 237,86 Lt.

Teismas nustatęs, kad laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 5 d. atsakovo valandinis atlygis komandiruotės metu buvo 6,65 Lt (mėnesio atlygis 1 110 Lt padalintas iš vidutinio mėnesio valandų skaičiaus 166,8 esant 5 darbo dienų savaitei 2013 metais). Taip pat teismas nustatė iš atsakovo vairuotojo kortelės duomenų, kad minėtu laikotarpiu atsakovas nakties metu dirbo iš viso 140 valandų ir 18 min. (t. 2, b. l. 31–34) už naktinį darbą papildomai iš ieškovės priteisė atsakovui 467,20 Lt.

Teismas taip pat iš atsakovo vairuotojo kortelės nustatė, kad 2012 metų liepos 6 dieną atsakovas dirbo 5 valandas 52 minutes (t. 2, b. l. 28), už kurias atsakovui turėjo būti apmokėta dvigubai (DK 194 str., teismas nurodė, kad neįmanoma spręsti, ar darbas buvo pagal grafiką, nes ieškovas nepateikė duomenų, kad atsakovui būtų buvę sudaryti darbo grafikai komandiruotės metu). Iš darbo laiko apskaitos žiniaraščio (t. 1, b. l. 174) teismas nustatė, kad liepos 6 d. pažymėta kaip poilsio diena ir darbo užmokestis už ją neskaičiuotas, nors faktiškai atsakovas dirbo. Teismas priteisė atsakovui 36,39 Lt už faktiškai švenčių dieną dirbtas valandas. Taip pat teismas iš ieškovės priteisė už 10 val. 24 min. darbo 2013 m. kovo 11 dieną (t. 2, b. l. 32) 68 Lt. atsakovui.

Teismas patikrino, ar atsakovui buvo apmokėta už nepanaudotas kasmetines atostogas atleidžiant iš darbo. Teismo skaičiavimu atsakovas dirbo UAB „Mevex“ nuo 2012-02-02 iki 2013-06-05,tai sudaro 1 metus, 4 mėnesius ir 3 dienas. Už visą darbo laikotarpį atsakovui priklausė 37,44 kalendorinės dienos apmokamų kasmetinių atostogų. Iš teismui pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių, bei ieškovės pateiktų algos apskaičiavimo dokumentų (t. 1, b. l. 147–150) teismas nustatė, kad ieškovė yra suteikusį atsakovui atostogų iš viso 11 dienų, o piniginę kompensaciją apskaičiavusi ir išmokėjusi už 8 atostogų dienas (t. 1, b .l. 150 ir 132). Teismo vertinimu, ieškovė liko nesumokėjusi atsakovui už 13,44 kalendorinių dienų kasmetinių atostogų. Teismo skaičiavimu, kompensacija sudaro 486 Lt ( atsakovo atlyginimo vidurkis 51,66 Lt (t. 1, b. l. 150) padaugintas iš kalendorinių atostogų dienų skaičiaus ir padaugintas iš koeficiento 0,7).

Tokiu būdu teismas konstatavo, kad atsakovo atleidimo iš darbo dieną darbdavys liko atsakovui skolingas šias sumas: 4 465,89 Lt darbo užmokesčio, 1261,82 Lt už naktinį darbą, 104,39 Lt už darbą švenčių dienomis, 486 Lt piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Iš viso 6 318,10 Lt (apskaičiuota suma).

Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė duomenų, kad uždelsė atsiskaityti dėl darbuotojo kaltės. Atleidimo dieną neišmokėta suma yra didesnė negu atsakovo vieno mėnesio atlyginimas. Todėl teismas priteisė iš ieškovės priteistinas atsakovui vidutinis darbo užmokestis (šiuo atveju minimali alga, po 47,85 Lt už kiekvieną darbo dieną (apskaičiuota suma) už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos ( 2013-06-05) iki visiško atsiskaitymo su atsakovu.

Teismas pakeitė darbo ginčų komisijos sprendimą atsižvelgdamas į teismo nustatytą aplinkybę, kad dienpinigiai buvo sumokėti jau prasidėjus bylai teisme ir tai, kad teismas patikrino ir perskaičiavo atsakovui mokėtinas sumas. Tuo pačiu teismas patenkintino ieškovės prašymą atnaujinti praleistą terminą darbo ginčų komisijos sprendimui ginčyti.

Teismas nutarė sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio (1 000 Lt) priteisimo atsakovui iš ieškovės vykdyti skubiai.

Teismas priteisė iš ieškovės 585,74 Lt žyminio mokesčio išlaidas ir pašto išlaidas ( 34 Lt) valstybei.

Teismas nepriteisė ieškovei jos turėtų bylinėjimosi išlaidų, jos nepriteistinos, nes iš ieškovės priteistina suma yra didesnė, negu kad buvo priteista darbo ginčų komisijos sprendimu, todėl nelaikytina, kad ieškovės reikalavimai materialine/pinigine prasme yra patenkinti. Teismas nustatė, kad atsakovas duomenų apie savo turėtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu Kauno apylinkės teismo 2014m. rugpjūčio 12 d. sprendimą skundžia ieškovės UAB „Mevex“ atstovas advokatas V. K.. Ieškovės UAB „Mevex“ atstovas prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą ieškinį patenkinti.

Darbdavys UAB „Mevex“ vesdamas suminę darbo laiko apskaitą, skaičiuodamas atlyginimą, taikydamas valandinius įkainius vadovavosi Darbo sutarties Nr. 14 pakeitimais (sutarties 3.1 punktu), kur nurodyta, kad Darbdavys įsipareigoja mokėti Darbuotojui darbo užmokestį – 1 041 Lt (vieną tūkstantį keturiasdešimt vieną litą) vesdamas suminę darbo laiko apskaitą, komandiruotės metu ir 4,85 Lt (keturi litai 85 cnt) valandinį atlyginimą ne komandiruotės metu; (darbo sutarties 5 punktu), kur nurodyta, kad nustatoma darbo dienos (pamainos, darbo savaitės) trukmė: darbas komandiruotės metu nustatomas pagal Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 3821/85 ir 561/2006 (priedas Nr. l) ir 1 val. per savaitę darbo laikas ne komandiruotės metu“. Būtent šiomis darbo sutarties nuostatomis ieškovas, darbdavys UAB „Mevex“, ir vadovavosi nepažeidžiant LR Vyriausybės nustatytų minimalaus valandinio atlygio ir minimalios mėnesinės algos skaičiuodamas atlyginimą, taikydamas valandinius įkainius nepažeidžiant LR Vyriausybės nustatytų minimalaus valandinio atlygio ir minimalios mėnesinės algos.

Darbdavys ne komandiruotės metu buvo įsipareigojęs mokėti atsakovui ne minimalų valstybės nustatytą atlyginimą. 2012-05-22 susitarime dėl darbo sutarties pakeitimo 2-ame punkte šalys sutarė, kad: „Nustatoma darbo dienos (pamainos, darbo savaitės) trukmė: darbas komandiruotės metu nustatomas pagal Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 3821/85 ir 561/2006 (priedas Nr. l) ir 1 val. per savaitę darbo laikas ne komandiruotės metu“.Ši savaitinė valanda buvo apskaitoma darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose ir už ją buvo apmokama ne mažiau, kaip LR Vyriausybės nustatytas minimalus valandinis atlygis, atitinkantis minimalų mėnesinį atlyginimą.

Vadovaujantis šiuo darbdavio, UAB „Mevex“ ir darbuotojo, R. G. susitarimu, tampa nepagrįstos teismo skaičiuotos nepriemokos R. G. už jo nedirbtas dienas: 189,27 Lt už 2012 m. kovo mėn; 104,1 Lt už 2012 m. balandžio mėn; 148,7 Lt už 2012 m. gegužės mėn; 458,92 Lt už 2012 m. liepos mėn; 404,76 Lt už 2012 m. rugpjūčio mėn;. 567,08 Lt už 2012 m. spalio mėn. 121,44 Lt. už 2012 m. lapkričio mėn; 850 Lt už 2012 m. gruodžio mėn; 832,85 Lt už 2013 m. sausio mėn; 300,99 Lt už 2013 m. balandžio mėn; 334,95 Lt už 2013 m. gegužės mėn. Viso apskaičiuota už nedirbtą laikotarpį 4 313,06 Lt.

Netiksli yra teismo apskaičiuota 486 Lt piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Ši suma negali būti tiksli. Skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį už visą laikotarpį, negalima skaičiuoti nepagrįstai apskaičiuoto 4 313,06 Lt už nedirbtą laikotarpį, todėl skaičiuojamas atsakovo atlyginimo vidurkis 51,66 Lt neteisingas.

Šalies argumentai

Apeliantės atstovas nesutinka dėl teismo sprendimo dalies priteisti po 47,85 Lt darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš darbo dienos (2013-06-05) iki visiško atsiskaitymo su atsakovu.

R. G., jo paties prašymu, nuo 2013-04-27 buvo atšauktas iš komandiruotės ir visą gegužės mėnesį darbe nebuvo. Apeliantė raštu 2013-05-31 ragino atsakovą kuo skubiau atvykti į darbą, pateikti visas reikalingas ataskaitas. Visi šiuos teiginius įrodantys dokumentai teismui buvo pateikti, todėl objektyviai vertinant, teismas tokią sankciją darbdaviui priteisė nepagrįstai. Todėl su atsakovu neatsiskaityta dėl jo paties elgesio, nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinime dėl DK 141 str. 3 d. taikymo išaiškinta šio įstatymo paskirtis.

Atsiliepimas

Atsiliepimą į ieškovės UAB „Mevex“ atstovo apeliacinį skundą pateikė atsakovas R. G..

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas R. G. prašė ieškovės UAB „Mevex“ atstovo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimo nekeisti. Atsakovas R. G. su apelianto pareikštu apeliaciniu skundu nesutinka ir mano, kad šis skundas yra visiškai nepagrįstas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas visiškai pagrįstai ir teisingai nusprendė priteisti neapskaičiuotą atlyginimą 189,27 Lt už 2012 m. kovo mėnesį iš apelianto atsakovo naudai, nes, kaip konstatavo teismas, ieškovo atstovas teismui negalėjo paaiškinti, kodėl atsakovui nebuvo žymėtas darbo laikas kovo mėnesio 21; 22; 23; 27; 18; 29; 30 dienomis ir kodėl atlyginimas buvo skaičiuojamas tik už 17 darbo dienų.

Ieškovas nesilaikė CPK 178 str. nuostatų, todėl teismas visiškai teisingai nusprendė, jog ieškovas savo reikalavimo neįrodė.

Teismas išsamiai ir visiškai patikrino, ar apeliantas teisingai apskaičiavo ir sumokėjo atsakovui jam priklausantį atlyginimą, užmokestį už nakties metu dirbtas valandas, dienpinigius ir kitas išmokas ir dėl kai kurių sumų, nustatęs, kad jos yra neišmokėtos dėl priežasčių, kurių ieškovas nesugebėjo pagrįsti, jas priteisę atsakovui.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas teisingai taikė teisės ir materialiąsias normas, nes pagrįstai konstatavo net tai, kad atsakovo atleidimo dieną su juo nebuvo visiškai atsikaityta, nes nebuvo išmokėta 4 722,71 Lt dienpinigių. Tačiau teismas, nustatęs, kad ši suma buvo išmokėta atsakovui pradėjus ginčą komisijoje, jos nepriteisė. Darbo bylą teismas nagrinėjo vadovaudamasis LR CPK XX skyriaus teisės normomis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., nenustatė.

Ieškovės atstovė UAB ,,Mevex“ apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmos instancijos teismas netinkamai paskaičiavo priklausantį atsakovui darbo užmokestį, kadangi neatsižvelgė į ginčo šalių susitarimą dėl darbo sutarties 5 punkto pakeitimo, kuriame nurodyta, kad nustatoma darbo dienos (pamainos, darbo savaitės) trukmė: darbas komandiruotės metu nustatomas pagal Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 3821/85 ir 561/2006 (priedas Nr. l) ir 1 val. per savaitę darbo laikas ne komandiruotės metu. Būtent šiomis sutarties nuostatomis ieškovas, darbdavys UAB „Mevex“, ir vadovavosi vesdamas suminę darbo laiko apskaitą, skaičiuodamas atlyginimą, taikydamas valandinius įkainius nepažeidžiant LR Vyriausybės nustatytų minimalaus valandinio atlygio ir minimalios mėnesinės algos. Šie dokumentai teismui buvo pateikti ir teismas nenurodė į jokius sudarytos darbo sutarties turinio ar sąlygų trūkumus, nenustatė darbo įstatymų ar kitų norminių teisės aktų reikalavimų pažeidimų.

Bylos duomenimis pirmos instancijos teismas nustatė, kad pagal Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 3821/85 su vėlesniais pakeitimais vairuotojo darbo laikas apskaitomas tachografų pagalba (b. l. 22, 2 t.). Taigi pirmos instancijos teismas, nustatydamas atsakovo R. G. duomenis apie atsakovo darbo ir poilsio režimo laiko apskaitą, vadovavosi vairuotojo kortelių užfiksuota informacija. Teismas bylos nagrinėjimo metu negavo visų reikiamų duomenų, apie atsakovo darbo ir poilsio režimo laiko apskaitą, kadangi dalis įrašų vairuotojo kortelėje neišliko, todėl teismas tikrindamas, ar atsakovui tinkamai apskaičiuotas darbo užmokestis, vadovavosi ieškovės pateikta byloje darbo sutartimi su pakeitimais ir darbo laiko apskaitos grafikais, ginčo šalių paaiškinimais. Pateikti byloje rašytiniai įrodymai priešingai nei teigia apeliantės atstovas patvirtina, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ne komandiruotės metu darbdavys buvo įsipareigojęs mokėti atsakovui minimalų valstybės nustatytą atlyginimą iki 2013-01-01. Nuo 2013-01-01 minimali mėnesio alga atsakovui buvo nustatyta 1 000 Lt, arba 6,06 Lt per valandą, todėl ieškovė turėjo skaičiuoti ir mokėti atsakovui ne mažiau kaip po 6,06 Lt per valandą ne komandiruotės metu. Tas faktas, kad 2012-05-12 susitarime dėl darbo sutarties 5 punkto pakeitimo ginčo šalys susitarė dėl darbo laiko apskaitos komandiruotės ir ne komandiruotės laikotarpiu – 1 valandą per savaitę (b. l. 37, 1 t.) nesudaro pagrindo pripažinti, kad ieškovė galėjo mokėti už darbą atsakovui mažesnį darbo užmokestį tiek komandiruotės, tiek ne komandiruotės metu negu numatė Vyriausybės nutarimas. Ieškovės atstovas teigdamas apeliaciniame skunde, kad pirmos instancijos teismas netinkamai atliko darbo užmokesčio paskaičiavimus, savo argumentų jokiais objektyviais įrodymais nepatvirtino, taigi teisėjų kolegijos vertinimu ieškovė šios apeliacinio skundo aplinkybės neįrodė (CPK 178 str.). Teismų praktikoje išaiškinta, kad kiekvienoje byloje teismas turi įsitikinti ir procesiniame sprendime nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios nenustatytos. Tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes galima tinkamai pritaikyti vieną ar kitą teisės normą ir teisingai išspręsti ginčą. Įrodinėjimo tikslas byloje – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis). Reikšmingos bylai faktinės aplinkybės (įrodinėjimo dalykas) nustatomos įrodinėjimo priemonėmis, išvardytomis CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (CPK 185 straipsnis). Vertindamas kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, teismas, be kita ko, turi nustatyti įrodymo ryšį su byla (įrodymo sąsajas), ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo ar neegzistavo, taip pat, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokią išvadą. Įrodymų sąsajos (CPK 180 straipsnis) reiškia, kad informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes. Nustatant, ar įrodymas patikimas, svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių, ar nėra klastojimo požymių.

DK 147 str. 1 d. pasakyta, kad kiekvieno darbuotojo darbo ir poilsio laiko paskirstymas (kaita) per parą, savaitę ar apskaitinį laikotarpį, taip pat kasdieninio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga nustatoma pagal įmonės, įstaigos, organizacijos darbo tvarkos taisykles. Darbo (pamainų) grafikus tvirtina administracija, suderinusi su įmonės, įstaigos, organizacijos darbuotojų atstovais (Kodekso 19 straipsnis) arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka. Darbo laiko pradžią ir pabaigą valstybės ir savivaldybių įmonėse, įstaigose, organizacijose nustato Vyriausybė, vadovaudamasi šio skyriaus nuostatomis. Taip pat DK 152 str.2 d. pasakyta, kad darbdavys privalo žymėti darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose tikslią kiekvieno darbuotojo dirbtų viršvalandžių apskaitą.

Byloje nenuginčyta pirmos instancijos teismo nustatyta aplinkybę, kad laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. atsakovo valandinis atlygis komandiruotės metu buvo 6,63 Lt (mėnesio atlygis 1 110 Lt padalintas iš vidutinio mėnesio darbo valandų skaičiaus 167,5 esant 5 darbo dienų savaitei 2012 metais). Nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 5 d. atsakovo valandinis atlygis komandiruotės metu buvo 6,65 Lt (mėnesio atlygis 1 110 Lt padalintas iš vidutinio mėnesio valandų skaičiaus 166,8 esant 5 darbo dienų savaitei 2013 metais). Taip pat ir tai, kad 2012 metų liepos 6 dieną atsakovui (t. 2, b. l. 28) turėjo būti apmokėta dvigubai (DK 194 str). Todėl remiantis atsakovo vairuotojo kortelės duomenimis pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovui turi būti sumokėta už darbą nakties metu, švenčių dienomis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis jų nekartoja ir laiko teismo apskaičiavimus pagrįstais.

Pirmos instancijos teismas nustatė, pateikti teismui darbo laiko apskaitos žiniaraščiai užpildyti su trūkumais 2012 metų darbo laiko apskaitos žiniaraštyje kovo 19 d. ieškovė pažymėjo kaip papildomą poilsio dieną, tačiau byloje ieškovės atstovas nepateikė duomenų, ar ši poilsio diena turėjo būti apmokama ar ne. Kovo 20 ir 25 dienomis pažymėta, kad atsakovas dirbo 2 valandas ir 1 valandą, o kovo 21, 22, 23, 27, 28, 29, 30 ir 31 dienomis nėra jokių žymėjimų. 2012 m. balandžio mėnesį darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodyta, kad balandžio 2 dieną atsakovas dirbo 1 valandą, o balandžio 3, 4, 5 dienos nepažymėtos jokiu žymėjimu. Teismas nurodė, kad ir šiuo atveju ieškovės atstovas byloje nepateikė įrodymų, kad atsakovui buvo suteiktos atostogos, laisvos dienos ar pan. 2012 metų gegužės mėnesį darbo laiko apskaitos žiniaraštyje 7 dienos nurodytos kaip atsakovo atostogos, o gegužės 28, 30, 31dienomis nurodyta, kad tai yra poilsio dienos. Atsakovas neigė, kad jam buvo suteiktos poilsio dienos, o ieškovės atstovas, kaip nustatė teismas, nepateikė įmonės vadovo įsakymų, kuriais atsakovui buvo suteiktos poilsio dienos, nurodant, kaip jos apmokamos. 2012 m. liepos mėnesį darbo laiko apskaitos žiniaraštyje laikotarpis nuo liepos 17 d. iki 31 d. pažymėtas kaip atsakovo poilsio dienos (t. 1, b. l. 174). Vėlgi teismas konstatavo, kad ieškovės atstovas nepateikė duomenų, kokiu pagrindu, kokiu įsakymu ir kaip apmokant buvo atsakovui paskirtos poilsio dienos. Atsakovo paaiškinimu teismas nustatė, kad jokių poilsio dienų jis neprašė ir su darbdaviu nesitarė, kad būtų skiriamos poilsio dienos, nemokant už jas atlyginimo. Todėl pirmos instancijos teismas konstatavęs, kad ieškovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių ieškovės veiksmų teisėtumą nemokant atsakovui darbo užmokesčio, nustatė, kad ieškovė nesilaikė darbo sutartyje nustatytų sąlygų, kad už darbo dienas, praleistas ne komandiruotėje, turi būti mokamas minimalus Vyriausybės nustatytas atlygis, nepagrįstai darė atžymas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje (arba visai nežymėjo darbo laiko) ir priteisė iš ieškovės atlyginimo skirtumą skaičiuojant priteistiną atsakovui sumą nuo darbo sutartimi nustatyto 1 041 Lt darbo užmokesčio .

2012 m. rugpjūčio mėnesį darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodoma, kad atsakovui suteiktos 5 darbo dienų atostogos nuo rugpjūčio 6 d. iki 10 d., o rugpjūčio 1–3, 14, 16, 17, 20–23 dienos nurodytos kaip poilsio dienos ir už jas neapskaičiuotas darbo užmokestis. Teismas sprendė, kad darbdavys neteisėtai suteikė nemokamas poilsio dienas, tuo išvengdamas pareigos laikytis savo įsipareigojimų pagal darbo sutartį. Šioms teismo sprendimu nustatytoms aplinkybėms paneigti ieškovė jokių įrodymų apeliacinės instancijos teismui nepateikė, todėl pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovė suteikdama nemokamas atostogas turėjo turtinę naudą, teisėjų kolegijos vertinimu yra pagrįsta (CPK 185 str.). 2012 metų spalio mėnesį darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodoma, kad atsakovas turėjo 12 darbo dienų poilsio, spalio 15 dieną pažymėta, kad atsakovas dirbo 1 valandą. Teismas nustatęs, kad poilsio dienas žymėti nebuvo jokio pagrindo, kad paminėtos poilsio dienos turėjo būti skaičiuojamos kaip darbo dienos ir už jas mokama minimali alga, priteisė iš ieškovės darbo užmokesčio 567,08 Lt skirtumą tarp minimalios algos ir apskaičiuoto atsakovui darbo užmokesčio. 2012 metų lapkričio mėnesį darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodoma, kad atsakovas administracijai leidus 3 darbo dienas neatvyko į darbą ( lapkričio 28, 29, 30 d.). Pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad už 3 darbo dienas ne komandiruotės metu turėjo būti apskaičiuota 121,44 Lt. 2012 metų gruodžio mėnesį darbo laiko apskaitos žiniaraštyje pažymėta, kad visą mėnesį atsakovas neatvyko darbdaviui leidus (t. 1, b. l. 164). Ieškovas pateikė 2012-11-19 direktorės įsakymą Nr. 1211-3, kuriame nurodyta, kad atsižvelgdama į R. G. prašymą leidžia neatvykti į darbą nuo 2012-11-28 iki 2013-01-03 (t. 2, b. l. 15). Todėl teismas nustatė, kad ieškovė nepateikė byloje atsakovo prašymo, kuriuo būtų buvę jam leista neatvykti į darbą, o pateikė kito darbuotojo S. G. prašymą (t. 2, b. l. 16). Teismas nenustatęs įstatyminio pagrindo atleisti ieškovę nuo pareigos mokėti darbo užmokestį atsakovui, pagrįstai konstatavo, kad atsakovui už gruodžio mėnesį turėjo būti apskaičiuotas ir išmokėtas ne mažesnis kaip Vyriausybės nustatytas minimalus atlyginimas – 850 Lt. Ši pirmos instancijos teismo išvada teisėjų kolegijos vertinimu yra teisinga. 2013 metų sausio mėnesį darbo laiko apskaitos žiniaraštyje pažymėta, kad atsakovas sausio 4, 7, 14 dienomis dirbo po vieną valandą, likusias 16 darbo dienų pažymėtos poilsio dienomis. Teismas nusprendė, kad atsakovui turėjo būti apskaičiuota už 19 darbo dienų, praleistų ne komandiruotėje 909,15 Lt, už 9 komandiruotės dienas 475,74 Lt, iš viso 1 384,89 Lt. 2013 metų balandžio mėnesį darbo laiko apskaitos žiniaraštyje pažymėta, kad atsakovui apskaičiuota 894,75 Lt darbo užmokesčio ir nurodyta, kad atsakovas dirbo komandiruotėje 19 darbo dienų (t. 1, b. l. 41 ir 155). Balandžio 27 d. ir 28 d. nurodytos kaip poilsio dienos. Teismas nurodė, kad atsakovui turi būti apskaičiuotas darbo užmokestis už darbą komandiruotėje ir poilsio dienomis, nes ieškovė nepateikė teismui įrodymų, kodėl atsakovui buvo suteiktos poilsio dienos ir kas buvo nuspręsta dėl apmokėjimo. Tokiu būdu pirmos instancijos teismo paskaičiavimu ieškovė 2012-03–2013-05 laikotarpyje neteisingai paskaičiavo ir nesumokėjo atsakovui 4 313,06 darbo užmokesčio ir 486 Lt piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas.

Teisėjų kolegijos vertinimu pirmos instancijos teismo apskaičiavimai dėl nepriskaičiuoto ir neišmokėto, taip pat dėl priskaičiuoto ir išmokėto atsakovui darbo užmokesčio atitiko ginčo šalių susitarimą nustatyta darbo sutartimi su vėlesniais pakeitimais – darbo užmokesčio dydį atsakovui dirbant ir nedirbant komandiruotės laikotarpiu. Teisėjų kolegija nekartoja pirmos instancijos teismo motyvų dėl darbo užmokesčio apskaičiavimo už darbą ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas, teismo apskaičiavimams pritaria ir laiko šiuos apskaičiavimus teisingais, nenuginčytais jokiais objektyviais įrodymais (CPK 12, 178 str.). Todėl atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas apeliantės atstovo motyvas dėl skundžiamu teismo sprendimu nepagrįstai priskaičiuoto darbo užmokesčio atsakovui už nedirbtą darbo laiką (CPK 185 str.).

Atmestinas apeliantės atstovo argumentas dėl tariamai nepagrįstai priteisto iš ieškovės darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką po 47,85 Lt už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo dienos, nes tam nėra įstatyminio pagrindo. Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovas dirbo UAB „Mevex“ nuo 2012-02-02 iki 2013-06-05. Darbo metu 2013-04-26 atsakovas prašė nutraukti atsakovo buvimą komandiruotėje nuo 2013-04-27 (1 t.,b. l. 33). Byloje nepaneigtas atsakovo argumentas, kad atsakovas negalėjo tinkamai atlikti darbo dėl ieškovės kaltės, nes negavo apmokėjimo už darbą. Esant tokioms aplinkybėms pritartina pirmos instancijos teismo išvadai, kad ieškovė neturėjo pagrindo žymėti atsakovui 2013-04-27–28 d. nemokamas poilsio dienas, o apskaičiuoti 95,70 Lt. Ieškovė nepagrįstai pažymėjo atsakovui 2013-04-29-30 dienomis pravaikštas, todėl už šį laikotarpį atsakovui taip pat pagrįstai skundžiamu sprendimu apskaičiuota 95,70 Lt.darbo užmokesčio sumą.

Byloje nenuginčyta nustatyta byloje aplinkybė, kad atsakovas neturėjo konkrečios darbo vietos Lietuvos Respublikoje, o ieškovės atstovai taip pat nebuvo bendrovės registracijos vietoje. Todėl ieškovės argumentą dėl tariamų ieškovės pastangų susisiekti su atsakovu ieškovės būstinėje, siunčiant atsakovui raginimą atvykti į darbą, pirmos instancijos teismas pagrįstai atmetė, kaip klaidinantį, pripažinęs jį kaip ieškovės norą išvengti darbo sutarties įsipareigojimų atsakovui. Teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo išvadai dėl priteistinos iš ieškovės darbo užmokesčio įsiskolinimo sumos atsakovui, skundžiamo teismo sprendimo motyvų nekartoja, mano esant juos teisingais. Todėl teismo skaičiavimas dėl priteistinų atsakovui išmokų už ginčo laikotarpį yra teisingas (4 465,89 Lt)/.

Byloje pagrįstai skundžiamu sprendimu nustatyta, kad ieškovė ilgą laiką nuo 2012 m. kovo mėnesio neteisingai skaičiavo darbo užmokesčio išmokas, atsakovo atleidimo iš darbo dieną darbdavys liko jam skolingas šias sumas: 4 465,89 Lt darbo užmokesčio, 1 261,82 Lt už naktinį darbą, 104,39 Lt už darbą švenčių dienomis, 486 Lt piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Iš viso 6 318,10 Lt (apskaičiuota suma). Pirmos instancijos teismas nustatęs, kad atsakovo kaltės dėl uždelsimo atsiskaityti nėra, pagrįstai taikė ieškovei kompensacinį mechanizmą už neišmokėtą darbuotojui darbo užmokestį, priteisdamas po 47,85 Lt už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš darbo dienos už uždelstą atsiskaityti laiką iki visiško atsiskaitymo su atsakovu. Ši priemonė paskatins ieškovę greičiau įvykdyti teismo sprendimą, nutraukti ieškovės padarytą darbo teisės pažeidimą dėl neišmokėto darbo užmokesčio atsakovui. Šiuo atveju pirmos instancijos teismo nustatyta išmokos už uždelstą atsiskaityti laiką išmoka nėra neprotingai didėlė (minimali alga). Todėl išmokos suma nemažintina, kadangi priteistos sumos išmoka neprieštarauja suformuotai kasacinės instancijos teismo praktikai (DK 141 str.3 d., DK 2, 35 str.).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas nuosekliai išnagrinėjo ginčo teisinį santykį, nustatė reikšmingas bylai aplinkybes ir, spręsdamas dėl priteistinos sumos mažinimo (47,85 Lt iki minimalios algos dydžio), vadovavosi teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Č. v. UAB „Stelalita“, bylos Nr. 3K-3-625/2008; 2009 m. liepos 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. UAB „Geotechnikos grupė“, bylos Nr. 3K-3-305/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje F. B. ir kt. v. UAB „Neo ranga“, bylos Nr. 3K-3-365/2010; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. G. v. Lietuvos ir Kanados UAB ,,Pajūrio mediena“, bylos Nr. 3K-3-247/2011; 2012 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. v. UAB „Eurėja“, bylos Nr. 3K-3-179/2012; kt). Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nenustatyta, kad pirmos instancijos teismo priteistos išmokos yra netinkamai suskaičiuotos, todėl kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti ginčijamą pirmos instancijos teismo sprendimą. Esant tokioms aplinkybėms teismo sprendimas nekeistinas (CPK 326 str.1 d. 1 p., 328 str.), apeliacinis skundas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–333 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo nekeisti.

Teisėjai Galina BlaževičDalė BurdulienėArvydas Žibas