Vilniaus apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal ieškovo K. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo K. J. ieškinį atsakovei G. M. dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei bei su tuo susijusių klausimų išsprendimo, valstybės institucijos teikiančios išvadą byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius ir Birštono miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, trečiasis asmuo AB „SEB“ bankas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Absoliučių skundžiamo teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.), todėl byla nagrinėtina vadovaujantis apeliacinės bylos nagrinėjimo ribas apibrėžiančiais atskirojo skundo argumentais.

Byloje sprendžiamas nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nustatančio laikiną bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir jų pakeitimo galimybę, nustato ir šių priemonių taikymo ar pakeitimo sąlygą bei esminį apribojimą: laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos arba keičiamos tada, jei yra pagrindo manyti, jog nesiėmus šių priemonių ar jų nepakeitus, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ar jų pakeitimas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Įstatymų leidėjas numatė galimybę taikyti ar pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, nustatydamas, kad asmuo, prašantis taikyti ar pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, turi pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar pakeitimo būtinumą.

Nagrinėjamu atveju atsakovė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymą motyvavo tuo, jog šalių nepilnametis sūnus su ieškovu bendrauja nereguliariai, pastarasis susitaręs su atsakove dėl bendravimo su sūnumi laiko dažnai neatvyksta ir apie neatvykimą atskirai neinformuoja. Pirmos instancijos teismas skundžiama nutartimi atsakovės prašymą tenkino – nustatė laikiną ieškovo bendravimo su sūnumi tvarką – metų neporinių savaičių savaitgaliais, vaiką pasiimant iš jo gyvenamosios vietos penktadienį 18 val. bei grąžinant tos pačios savaitės sekmadienį 19 val. į jo gyvenamąją vietą. Apeliantas, nesutikdamas su minėtu procesiniu sprendimu, teigia, jog skundžiama teismo nutartis yra nemotyvuota, todėl naikintina CPK 329 str. pagrindu. Šis apelianto argumentas atmestinas.

Pažymėtina, jog pirmos instancijos teismas šalių pateiktų procesinių dokumentų pagrindu nustatė, jog abi šalys prašo nustatyti bendravimo su vaiku tvarką, nurodydami, jog šiuo klausimu tarp jų neretai kyla ginčų, nesutarimų (b.l.2, 61-62). Nustatęs šią faktinę aplinkybę pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju laikiną bendravimo su vaiku tvarką būtina nustatyti siekiant apsaugoti ne tik mažamečio vaiko interesus, bet ir išvengti konfliktinių situacijų tarp šalių nepavykus susitarti dėl ieškovo ir sūnaus bendravimo tvarkos ir laiko. Tuo labiau, kad tokios konfliktinės situacijos neabejotinai daro įtaką ir mažamečiui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai yra pakankamas motyvas imtis laikinųjų apsaugos priemonių, todėl pagrindo naikinti skundžiamą apylinkės teismo nutartį vadovaujantis CPK 329 str. 2 d. 4 p. nėra.

Dėl atskirojo skundo argumentų, jog pirmos instancijos teismo nustatyta laikina bendravimo tvarka pažeidžia nusistovėjusią apelianto ir sūnaus bendravimo tvarką, pažymėtina, jog tiek bylos, tiek ir atskirojo skundo duomenys tvirtina, jog šiuo atveju būtinybės užtikrinti maksimalią ieškovo laikino bendravimo su mažamečiu sūnumi tvarką nėra. Pažymėtina, jog nustatant vieno iš tėvų bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką, atsižvelgtina į vaiko amžių, mokymąsi mokykloje ar darželyje, užimtumą, taip pat abiejų tėvų ir vaikų interesus. Nors pirmos instancijos teismo nustatyta laikina ieškovo bendravimo su mažamečiu sūnumi tvarka, t.y. metų neporinių savaičių savaitgaliais, atsižvelgiant į tai, jog byloje nėra duomenų apie ieškovo netinkamą elgesį ar žalingos įtakos darymą vaikui, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, maksimaliai neužtikrina nei tėvo, nei vaiko interesų, buvimo drauge ir visapusiško bendravimo, tačiau atsižvelgiant į paties apelianto nurodytas faktines aplinkybes, pagrindo keisti šios tvarkos nėra. Kaip nurodo apeliantas, tarp jo ir mažamečio vaiko yra nusistovėjusi bendravimo tvarka, kuomet mažametis vaikas su juo praleidžia nuo 7 iki 10 dienų per mėnesį, tačiau taip pat nurodo ir tai, kad jo darbo metu vaiką prižiūri auklė. Atsižvelgiant į tai, jog didžiąją dalį apelianto nurodyto pastovaus jo ir sūnaus bendravimo laiko, pastarasis yra prižiūrimas auklės, darytina išvada, kad ieškovo ir mažamečio vaiko bendravimas vyksta darbo dienomis po darbo valandų ir savaitgaliais. Kadangi pirmos instancijos teismas ieškovo laikiną bendravimo laiką nustatė po du savaitgalius kiekvieną mėnesį, atsižvelgiant į ieškovo nurodytą realiai su sūnumi praleidžiamą laiką, pagrindo teigti, jog nustatyta laikina tvarka pažeidžia tiek vaiko, tiek ir ieškovo interesus nėra, kadangi realiai ieškovo ir sūnaus praleidžiamas laikas yra panašus teismo nustatytam laikinam jų bendravimo laikui. Šiuo atveju svarbu ir tai, jog pirmos instancijos teismo nustatyta laikina bendravimo tvarka padeda užtikrinti pastovumą ieškovo ir jo sūnaus bendravime, taip pat mažamečiui būtiną dienos ir paros rėžimą. Nors šalių vaikas ir nelanko darželio ir darbo dienų metu yra prižiūrimas auklės, tačiau ir tokiu atveju vaikui yra reikalingas pastovumas, atitinkamas rėžimas, ypač mažamečiam.

Apeliantas nurodo, jog dėl teismo nustatyto sūnaus pasiėmimo iš jo nuolatinės gyvenamosios vietos ir pristatymo atgal galimas pavojus sūnaus sveikatai: teismas nustatė ieškovui sūnų pasiimti 18 val. penktadienį ir pristatyti 19 val. sekmadienį į jo gyvenamąją vietą, tuo tarpu ieškovas gyvena kitame mieste nei atsakovė ir jų sūnus, todėl penktadienį pasibaigus darbo dienai, t.y. 17 val., neturės galimybės iš Birštono per valandą atvykti į Vilnių; tokiu metu jau būna sutemę, kelio danga slidi ir tokios ieškovo ir mažamečio sūnaus kelionės gali būti pavojingos. Sutiktina su argumentu, jog atsižvelgiant į tai, kad ieškovo darbo laikas penktadienį baigiasi 17 val., teismo nustatytu laiku, t.y. 18 val. būti Vilniuje, ieškovas neturėtų galimybės. Dėl nurodyto, yra pagrindas patikslinti skundžiamą pirmos instancijos teismo nutartį, nustatant, jog ieškovas sūnų iš jo gyvenamosios vietos pasiima penktadienį 19 val. Atmestinas atsakovės argumentas, jog ieškovas, dirbdamas jam priklausančios įmonės vadovu, turi lankstų darbo grafiką ir dėl to sūnaus paėmimas teismo nustatytu laiku jam problemų nesudarytų. Aplinkybė, jog ieškovas turi galimybę lanksčiau planuoti savo darbo laiką nereiškia, jog dėl to jis turi sumažinti darbo laiką, kuris, kaip ir kiekvienam dirbančiam asmeniui, yra nustatytas darbinių funkcijų atlikimui, tuo labiau, jog galimi atvejai, kuomet ieškovas neturės galimybės anksčiau baigti darbo, tam kad spėtų iš Birštono atvažiuoti iki Vilniaus. Tuo tarpu 2 valandų laikotarpis, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra pakankamas saugiai įveikti atstumą tarp minėtų miestų. Toks pasiėmimo laiko patikslinimas neturėtų pažeisti ir mažamečio interesų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto pastaba, jog kelionė mažamečiam vaikui yra varginantis faktorius, tačiau bet kokiu atveju tokia kelionė, ieškovui ir atsakovei su mažamečiu sūnumi gyvenant skirtinguose miestuose yra neišvengiama, todėl tai, kad ieškovas gali per mėnesį ne vieną, o du kartus pasiimti ir grąžinti sūnų nustatytu laiku, neturėtų pakenkti vaiko interesams ar sveikatai.

Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį, kuri yra teisėta ir pagrįsta. Procesinės teisės normų pažeidimų teismas nenustatė, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (LR CK 3.65 str., 144 str., 334 str.).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje apeliacinėje instancijoje neviršija 10 Lt, sutinkamai su CPK 92 str., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 1 p., 339 str.

nutaria:

Ieškovo K. J. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nutartį patikslinti, nustatant jog K. J. su nepilnamečiu vaiku bendrauja metų neporinių savaičių savaitgaliais, vaiką pasiimdamas iš jo gyvenamosios vietos penktadienį 19 val. bei grąžindamas tos pačios savaitės sekmadienį 19 val. į jo gyvenamąją vietą