- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-12-09
- Bylos Nr.
- e2S-2780-431/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-39818-2016-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Pareiškėjas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
- 2.3.2.9.1Bendrosios dalinės nuosavybės teisė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą dėl leidimo patekti į butą išdavimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Pareiškėja prašė išduoti leidimą patekti į gyvenamąsias patalpas be bendrasavininkės K. S. sutikimo. Nurodė, jog 2010 m. rugpjūčio 18 d. teismo sprendimu buvo padalintas butas, kurio 52/100 dalys atiteko K. S., o 48/100 dalys – S. S., kuris (duomenys neskelbtini) mirė. Niekas iš įstatyminių paveldėtojų palikimo po S. S. mirties nepriėmė. 2014 m. gruodžio 22 d. palikimo perėjimo valstybei liudijimo pagrindu atsiradusį palikimą po S. S. mirties priėmė valstybė, atstovaujama pareiškėjos. VMI turto paveldėjimo procedūras atlieka vadovaudamasi jos veiklą reglamentuojančiais teisės aktais. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintos Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklės (toliau – Taisyklės) nustato turto apskaitymo ir realizavimo tvarką. Siekiant patekti į gyvenamąją patalpą, apžiūrėti bei nustatyti realią valstybės vardu paveldėto turto vertę, VMI nekartą siekė susisiekti su bendrasavininke K. S.. Valstybė paveldėjo 48/100 dalis buto su bendro naudojimo patalpomis, naudojimosi butu tvarka nenustatyta. Vadovaujantis 2012 m. balandžio 27 d. Finansų ministro patvirtintos Turto ir verslo vertinimo metodikos reikalavimais, objekto apžiūros metu objektas turi būti nufotografuotas ir (arba) nufilmuotas nuotraukose, vaizdo medžiagoje turi būti matomas objekto vidus ir išorė, dėl šios priežasties būtina ekspertams patekti į patalpų vidų. Buto bendrasavininkei K. S. ir jos senelei I. P. ne kartą buvo siunčiami pranešimai, kuriuose buvo prašoma VMI atstovui bei nekilnojamojo turto vertintojui suteikti teisę patekti į gyvenamąsias patalpas, kad būtų galima valstybės vardu paveldėtą turtą apžiūrėti bei nustatyti jo rinkos vertę. VMi buvo žadama pateikti raktus, bet niekas iki šiol nesusisiekė su pareiškėja ir raktų, kad būtų galima patekti į butą, nepateikė. Toks buto bendrasavininkės bei jos atstovų neveikimas trukdo tinkamai atlikti VMI deleguotas funkcijas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 9 d. nutartimi atsisakyti priimti pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prašymą dėl leidimo patekti į butą išdavimo. Pareiškėjai išaiškino, kad dėl savo teisių gynimo ji gali kreiptis bendra ieškininės teisenos tvarka.
Teismas nustatė, jog 2014 m. gruodžio 22 d. palikimo perėjimo valstybei liudijimo Nr. DA-10802 pagrindu, valstybė, atstovaujama VMI, priėmė palikimą, atsiradusį po S. S. mirties. Pareiškėja paveldėjo 48/100 dalis buto su bendro naudojimo patalpomis, naudojimosi butu tvarka nėra nustatyta. Butas 2014 m. gruodžio 29 d. turto perdavimo – priėmimo aktu buvo perduotas pareiškėjai. Siekdama patekti į gyvenamąją patalpą, apžiūrėti bei nustatyti realią valstybės vardu paveldėto turto vertę, pareiškėja nekartą siekė susisiekti su bendrasavininke K. S., tačiau nei susisiekti su bendrasavininke, nei kitokiu būdu gauti raktų nuo minėto buto – nepavyko. Pareiškėja, prašydama išduoti leidimą patekti į aukščiau paminėtas gyvenamąsias patalpas be bendrasavininkės K. S. sutikimo, iš esmės siekia įgyvendinti savo kaip bendrasavininko teises, nes, jos teigimu, kitokiu būdu negali paveldėto turto apžiūrėti, įvertinti, realizuoti, kt. Teismas pažymėjo, kad savininkas bet kuriuos jo teisių pažeidimus, net ir nesusijusius su valdymo netekimu, gali reikalauti pašalinti pareikšdamas negatorinį ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.98 straipsnis). Tuo tarpu pareiškėja kreipėsi į teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXXIX skyriaus tvarka pateikdama prašymą dėl leidimo patekti į butą išdavimo, kuria toks prašymas nenagrinėtinas. Todėl teismas atsisakė priimti pareiškėjos prašymą dėl leidimo patekti į butą išdavimo (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėja VMI prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – išduoti leidimą VMI atstovui patekti į gyvenamąsias patalpas be bendrasavininkės sutikimo, kadangi tai užtikrins tolesnius valstybės vardu paveldėto turto apžiūrėjimo, įvertinimo ir realizavimo veiksmus.
Nurodo, jog teismo siūlymas savo teises ginti reiškiant negatorinį ieškinį yra nepagrįstas. Negatoriniu ieškiniu savininkas savo teises gina reikalaudamas pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (CK 4.98 straipsnis). Savininko teisės varžomos tuo, kad asmenys naudojasi turtu ir juo negali naudotis savininkas savo nuožiūra. Taigi, negatorinio ieškinio pagalba ginama subjektinė tam tikro savininko nuosavybės teisė, ir ji ginama nuo bet kokių pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu. Nagrinėjamu atveju nėra valdymo teisių pažeidimo, nes butas yra užrakintas, bendrasavininkė yra išvykusi į užsienį, o butu niekas nesinaudoja. Bylas dėl teismo leidimų išdavimo ar faktų patvirtinimo, turto administravimo, paveldėjimo procedūrų taikymo ir kitas bylas, kurios pagal CK bei kitus įstatymus nagrinėtinos supaprastinto proceso tvarka, teismas nagrinėja ypatingąja teisena (CPK 442 straipsnio 14 punktas), CPK XXXIX skyriuje nustatyta tvarka, jeigu CPK nenumato kitos atitinkamų prašymų nagrinėjimo tvarkos (CPK 579 straipsnis). Kai CPK XXXIX skyriaus normos nereglamentuoja, kokie procesiniai veiksmai turi būti atliekami šio skyriaus nustatyta tvarka nagrinėjamoje byloje, ir (arba) nenustato konkretaus procesinio veiksmo atlikimo tvarkos, taikytinos bendrosios ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ypatybes reglamentuojančios CPK nuostatos (CPK 443 straipsnis), o CPK 1–300 straipsnių nuostatos taikytinos tiek, kiek jos neprieštarauja CPK XXXIX skyriaus normose, 443 straipsnyje įtvirtintoms taisyklėms (CPK 443 straipsnio 1 dalis), CPK XXXIX skyriaus esmei ir tikslams. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti VMI pareiškimą tuo pagrindu, jog savininkas, bet kuriuos jo teisių pažeidimus, net ir nesusijusius su valdymo netekimu, gali reikalauti pašalinti pareikšdamas negatorinį ieškinį. Teismas nepagrįstai atsisakė priimti prašymą CPK XXXIX skyriaus nustatyta tvarka, kadangi CPK 579 straipsnis aiškiai reglamentuoja, jog CK numatytais atvejais prašymai dėl teismo leidimų veiksmams atlikti išdavimo, pareiškimų ar faktų patvirtinimo, turto administravimo, paveldėjimo procedūrų taikymo ir kiti klausimai, pagal CK ir kitus įstatymus nagrinėtini supaprastinto proceso tvarka, nagrinėjami šiame skyriuje nustatyta tvarka, jeigu šis Kodeksas nenumato kitos tokių prašymų nagrinėjimo tvarkos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta išduoti pareiškėjai teismo leidimą patekti į butą be bendrasavininkio sutikimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su teismo leidimų išdavimą bei bendrosios dalinės nuosavybės valdymą ir savininko teisių gynimą reglamentuojančiomis normomis, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.
Byloje nustatyta, jog valstybei ir K. S. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso butas. Valstybę atstovaujančios VMI atstovas negali patekti į valstybei nuosavybės teise priklausančių patalpų dalį, kadangi bendrasavininkė nepateikia raktų nuo buto ir nesudaro kitų galimybių pareiškėjos atstovams patekti į butą.
Pareiškėja kreipėsi į teismą, pateikdama pareiškimą pagal CPK XXXIX skyriaus normas, reglamentuojančias supaprastintą procesą. Pažymėtina, kad pagal CPK 582 straipsnio 6 dalį teismo nutartis išduoti leidimą, patvirtinti pareiškimą ar faktus apeliacine tvarka neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos, tačiau teismo atsisakymas išduoti leidimą, patvirtinti pareiškimą ar faktą neatima iš pareiškėjo teisės, pasikeitus aplinkybėms, pakartotinai kreiptis į teismą dėl leidimo išdavimo, pareiškimo ar fakto patvirtinimo. Taigi, nors pirmos instancijos teismas skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje nurodė, kad nutartis gali būti skundžiama atskiruoju skundu, tačiau pagal nurodytą reglamentavimą tokios teismo nutartys yra neskundžiamos. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja jau antrą kartą ta pačia teisena kreipiasi į teismą, pasisako dėl atskirojo skundo argumentų.
Pagal CPK 579 straipsnį Civiliniame kodekse numatytais atvejais prašymai dėl teismo leidimų veiksmams atlikti išdavimo, pareiškimų ar faktų patvirtinimo, turto administravimo, paveldėjimo procedūrų taikymo ir kiti klausimai, pagal Civilinį kodeksą ir kitus įstatymus nagrinėtini supaprastinto proceso tvarka, nagrinėjami šiame skyriuje nustatyta tvarka, jeigu CPK nenumato kitos tokių prašymų nagrinėjimo tvarkos. Taigi, kreiptis į teismą dėl leidimo išdavimo galima tik tais atvejais, kai CK ar kituose civilinius santykius reglamentuojančiuose įstatymuose yra tiesiogiai nustatyta, kad toks klausimas yra sprendžiamas teisme supaprastinto proceso tvarka. Pavyzdžiui, CK 2.29 straipsnio 2 dalyje aiškiai nustatyta, kad disponuoti turtu, jį įkeisti ar kitaip suvaržyti teisę į nežinia kur esančio asmens turtą laikinasis administratorius gali tik teismo leidimu. Tuo tarpu CK 4.98 straipsnyje nurodyta, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Tačiau nėra jokios nuorodos, kad toks teisių gynimas galėtų vykti supaprastinto proceso tvarka, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėja turi reikšti negatorinį ieškinį. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra jos valdymo teisių pažeidimų, kadangi ji negalinti pateikti į butą, kurio dalies savininkė yra valstybė. Taigi, šiuo atveju jos valdymo teisės yra akivaizdžiai pažeidžiamos, nes kitas bendrasavininkas nesudaro galimybės VMI atstovui patekti į valstybei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto dalį. Be to, teisės pažeidimas gali pasireikšti ir aktyviais veiksmais, ir neveikimu, nagrinėjamu atveju – raktų neperdavimu.
Pagal CK 2.36 straipsnio 1 dalį valstybė, savivaldybė ir jų institucijos yra civilinių santykių dalyvės lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai. Taigi, įstatymas pareiškėjai nesuteikia jokios išimtinės teisės santykiuose su kitos turto dalies bendrasavininke. Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Taigi, visi ginčai dėl bendro turto valdymo tarp bendraturčių yra sprendžiami teisme ginčo teisenos tvarka, o ne pagal supaprastintą procesą reglamentuojančias teisės normas.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o pareiškėjos atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo ją panaikinti.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.