Kauno apylinkės teismo sprendimas

2013-11-29 · Civilinė byla Nr. 2-1515-673/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-11-29
Bylos Nr.
2-1515-673/2013
Teisminio proceso Nr.
2-22-3-01254-2013-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Laima Šablevičienė
Pareiškėjas
BĮ Lietuvos agrarinių
Suinteresuotas asmuo
Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, A. R., Kėdainių rajono savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, S. M., R. R., R. D.
Kategorijos
  • 30.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1515-673/2013Teisminio proceso Nr. 2-22-3-01254-2013-7Procesinio sprendimo kategorija: 30.8.; 99.7.; 113.1.; 116.4.; 128.15.2. (S)
KĖDAINIŲ RAJONO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. lapkričio 29 d.Didžioji g. 64, Kėdainiai LT-57273
Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėja Laima Šablevičienė,sekretoriaujant Sandrai Navickienei, dalyvaujant:

pareiškėjos BĮ Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro atstovui advokato padėjėjui G. U.,

suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovui R. Z.,

suinteresuotam asmeniui A. R.,

nedalyvaujant suinteresuotiems asmenims Kėdainių rajono savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, S. M., A. R., R. R. ir R. D.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos BĮ Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras pareiškimus suinteresuotiems asmenims Kėdainių rajono savivaldybės administracijai, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, S. M., A. R., A. R., R. R. ir R. D. dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja pateiktais pareiškimais (I t., b. l. 45-46; II t., b. l. 30-32) ir pareiškimo patikslinimu (II t., b. l. 162-163), kurį pareiškėjo atstovas dar patikslino teismo posėdžio metu, prašė nustatyti faktus, kad pareiškėja BĮ Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į pastatą – betono rūsį, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei negyvenamas patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini), kartu su joms priklausančia dalimi ūkinio pastato 3I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad remiantis 1991-12-20 Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos įsakymu Nr. 360, Lietuvos žemdirbystės institutui buvo pavesta sudaryti komisiją, kuri paruoštų Lietuvos žemdirbystės instituto valdomo turto privatizavimo projektą, atskiriant mokslo ir mokymo paskirties neprivatizuojamą žemę ir kitą turtą nuo privatizuojamos dalies. 1992-01-02 Lietuvos žemdirbystės instituto direktoriaus įsakymu sudaryta komisija, kurios paskirtis atskirti mokslo paskirties neprivatizuojamą žemę ir kitą turtą nuo privatizuojamos dalies. 1992-08-03 komisija patvirtino neprivatizuojamo turto sąrašą, kuris lieka Lietuvos žemdirbystės instituto nuosavybe. Komisijos sudaryto sąrašo II dalies „Įrenginiai ir perdavimo įrengimai“ 19 punkte neprivatizuojamu objektu pripažintas betono rūsys. 2005-02-18 Lietuvos žemdirbystės instituto užsakymu sudaryta nekilnojamojo turto objekto - betono rūsio kadastrinių matavimų byla, suteiktas adresas, unikalus numeris. Lietuvos žemdirbystės institutui pateikus prašymą įregistruoti statinio nuosavybės teisę, VĮ Registrų centro Kauno filialas 2007-11-22 sprendimu atsisakė įregistruoti nuosavybės teisę, pareiškėjui nepateikus pakankamų įrodymų apie daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą. Be to, 1993-03-01 Lietuvos žemdirbystės instituto eksperimentinio ūkio komisija perdavimo aktu perdavė Lietuvos žemdirbystės institutui valdyti, naudoti ir disponuoti bandymų skyriaus raštinę ir gėlininkų patalpas su pagalbiniu pastatu, kuriuos pagal įgaliojimą priėmė Lietuvos žemdirbystės instituto darbuotojas V. P.. 1996-11-15 Lietuvos žemdirbystės institutas įtraukė gėlininkų patalpas su joms priklausančiu ūkiniu pastatu į savo buhalterinę apskaitą. 2007-07-20 Lietuvos žemdirbystės instituto užsakymu sudaryta nekilnojamojo turto objekto - patalpų ir pagalbinio pastato kadastrinių matavimų byla. Remiantis 2009-12-23 Vyriausybės nutarimu Nr. 1798 „Dėl Lietuvos žemdirbystės instituto, Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto ir Lietuvos miškų instituto reorganizavimo“ visas Lietuvos žemdirbystės instituto turtas ir teisės į jį perduotos naujai įsteigtam Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centrui. 2009-13-31 Lietuvos žemdirbystės instituto direktoriaus įsakymu Nr. 1-114 Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centrui perduotos ir betono rūsys bei gėlyno patalpos. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis matyti, jog betono rūsį, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Lietuvos žemdirbystės institutas ir jo teisių perėmėjas Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras atvirai ir nepertraukiamai valdo nuo 1992-08-02 iki šios dienos, o negyvenamas patalpas kartu su joms priklausančiu ūkio pastatu, esančius (duomenys neskelbtini), atvirai ir nepertraukiamai valdo nuo 1993-03-01 iki šios dienos. Patvirtino, kad Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras ir Lietuvos žemdirbystės institutas buvo ir yra sąžiningi ir teisėti daiktų valdytojai, daiktus atvirai ir nepertraukiamai valdo daugiau kaip dešimt metų, tretieji asmenys nėra įregistravę daiktinių teisių į nekilnojamojo turto objektus, nėra Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nurodytų apribojimų nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą. Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas papildomai nurodė, kad remiantis Biudžetinių įstaigų įstatymo 10 straipsniu, kuris numato, kad biudžetinės įstaigos savininko jai perduotas ir įgytas turtas nuosavybės teise visgi priklauso biudžetinės įstaigos savininkui, prašo, patenkinus pareiškimą, įpareigoti šio turto savininku įregistruoti ne pareiškėją, bet Lietuvos Respubliką, nes pareiškėjas įgyti nuosavybėn to turto negali. Nurodė, kad ginčo nekilnojamasis turtas buvo neprivatizuotas ir toliau liko valstybės nuosavybė, kurį pareiškėjas valdo patikėjimo teise. Paaiškino, kad pareiškimas dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį buvo pateiktas, kadangi kitu būdu nepavyksta įregistruoti šio turto.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, pateiktais atsiliepimais į pareiškimus (II t., b. l. 88-91, 101-103) prašė sprendimą priimti remiantis bylos nagrinėjimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra biudžetinė įstaiga, išlaikoma iš valstybės biudžeto, jos valdomas, naudojamas ir disponuojamas turtas yra valstybės nuosavybė. CK 4.69 str. 3 d. įtvirtinta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad nei nuosavybės teisė, nei kitos daiktinės teisės VĮ Registrų centre į norimus įteisinti daiktus nekilnojamuosius daiktus neįregistruotos. Daiktas, kuris neturi savininko arba kurio savininkas nežinomas, laikomas bešeimininkiu (CK 4.57 str. 1 d.), o bešeimininkis daiktas nuosavybėn gali būti perduotas tik valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu (CK 4.58 str. 1 d.). Bešeimininkio turto perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis tvarka nustato Bešeimininkio, konfiskuotino, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-05-26 nutarimu Nr. 634. Pareiškėja nenurodė, kokiomis lėšomis ir kokiu teisiniu pagrindu siekia įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus. Kadangi pareiškėja yra biudžetinė įstaiga, finansuojama iš Lietuvos Respublikos biudžeto, tai turtas, kurį ji valdo, naudojasi ir disponuoja juo, turėtų būti perduotas valstybei ar savivaldybei Lietuvos Respublikos CK 4.58 str. 1 d. nustatyta tvarka. Pareiškėjos pateikti dokumentai nepatvirtina nei Lietuvos Respublikos valstybės, nei pareiškėjos daiktinių teisių, nes juose nėra išreiktos Lietuvos Respublikos savininko teises įgyvendinančių institucijų valios turėti nuosavybės teisę į pareiškimuose nurodytus nekilnojamuosius daiktus.

Teismo posėdžio metu suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovas palaikė atsiliepimuose į pareiškimus nurodytus argumentus ir prašė pareiškimus atmesti. Nurodė, kad ginčo turtas priklauso valstybei ir jis negali būti registruojamas pareiškėjo vardu. Šiuo atveju pareiškėjas turėtų kreiptis į Vyriausybę dėl įgaliojimo ar sutikimo šį turtą įregistruoti valstybės vardu ir prašyti leisti naudotis šiuo turtu patikėjimo teise.

Suinteresuotas asmuo A. R. prašė pareiškimą tenkinti, kad kuo greičiau atsirastų šių patalpų savininkas, nes pastatai yra labai apleisti, netvarkomi, todėl turi būti aiškus šeimininkas, kuris turėtų įgaliojimą ir norėtų tvarkytis.

Suinteresuoto asmens Kėdainių rajono savivaldybės administracijos atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą, datą ir laiką pranešta tinkamai. Atsiliepimuose į pareiškimus suinteresuotas asmuo nurodė, kad neprieštarauja pareiškimuose išdėstytiems reikalavimams, informavo, kad pareiškimuose minimas turtas nėra įrašytas į Kėdainių r. sav. statinių, kurie neturi savininkų, sąrašą ir statinių pripažinimo bešeimininkiu procedūra nevykdoma, pastatai Kėdainių r. sav. admin. balanse neapskaitomi. Prašė bylą nagrinėti nedalyvaujant Kėdainių rajono savivaldybės administracijos atstovui (II t., b. l. 66, 84).

Suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą, datą ir laiką pranešta tinkamai. Pateiktu atsiliepimu į pareiškimą suinteresuotas asmuo prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra bei nurodė, kad nagrinėjant bylą teisme jų atstovas nedalyvaus (II t., b. l. 72-73).

Suinteresuoti asmenys R. D., R. R., A. R. ir S. M. į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą, datą ir laiką pranešta tinkamai. R. D., R. R. ir A. R. pateiktuose atsiliepimuose nurodė sutinkantys, jog Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras įgytų nuosavybės teisę į negyvenamas patalpas kartu su joms priklausančiu ūkio pastatu, adresu Tvenkinio g. 1, Akademija, Kėdainių r. (II t., b. l. 125, 126, 128).

Apie šios civilinės bylos iškėlimą ir nagrinėjimą teisme paskelbta viešai, 2013-09-24 paskelbiant internetiniame tinklapyje pranešimą (II t., b. l. 135). Per nustatytą terminą prašymų dėl įtraukimo dalyvauti procese ir prieštaravimų dėl pareikštų teisme pareiškimų negauta.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimai atmestini.

Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų nustatyta, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1991-12-20 įsakymu Nr. 360, vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-12-09 nutarimą Nr. 540, buvo pavesta žemės ūkio mokslo ir mokymo įstaigų direktoriams kartu su laikinosiomis administracijomis sudaryti komisijas, kurios paruoštų žemės ūkio mokslo įstaigų eksperimentinių bei aukštųjų žemės ūkio mokyklų mokomųjų bandymų ūkių ir kitų žemės ūkio mokyklų gamybinės dalies privatizavimo projektus, atskiriant mokslo ir mokymo paskirties neprivatizuojamą žemę ir turtą nuo privatizuojamos dalies (I t., b. l. 4-8). Lietuvos žemdirbystės instituto direktoriaus 1992-01-02 įsakymu Nr. 1, vykdant minėtą Lietuvos žemės ūkio ministerijos įsakymą, buvo sudaryta komisija atskirti mokslo paskirties neprivatizuojamą žemę ir turtą nuo privatizuojamos LŽI eksperimentinio ūkio dalies (I t., b. l. 9). Komisija parengė Lietuvos žemdirbystės institutui perduodamo iš eksperimentinio ūkio neprivatizuojamo turto sąrašą, į kurį buvo įtrauktas betono rūsys (sąrašo II d. „Įrenginiai ir perdavimo įrengimai“, eilės Nr. 19; I t., b. l. 10-21). Lietuvos žemdirbystės instituto užsakymu buvo atlikti betono rūsio, plane pažymėto 1I1b, esančio (duomenys neskelbtini), kadastriniai matavimai, suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 22-32). VĮ Registrų centro Kauno filialas 2007-11-22 sprendimu netenkino Lietuvos žemdirbystės instituto prašymo įregistruoti daiktines teises į statinį 1I1b, esantį (duomenys neskelbtini), nes pateikti dokumentai nepatvirtina daiktinių teisių į statinį atsiradimą (I t., b. l. 33). Kėdainių rajono savivaldybės administracijos 2013-06-28 ir 2013-07-01 raštuose nurodyta, kad betono rūsys, esantis (duomenys neskelbtini), nėra įrašytas į Kėdainių r. sav. admin. statinių, kurie neturi savininkų sąrašą, statinio pripažinimo bešeimininkiu procedūra nevykdoma, pastatas savivaldybės administracijos balanse neapskaitomas (II t., b. l. 68, 69). Iš 1993-03-01 perdavimo-priėmimo akto matyti, jog Lietuvos žemdirbystės instituto eksperimentinio ūkio komisija perdavė Lietuvos žemdirbystės institutui bandymų skyriaus raštinę, 33 kv. m. ploto, ir gėlyną, 72,70 kv. m. ploto (II t, b. l. 4). Lietuvos žemdirbystės institutas 1993-03-03 išdavė įgaliojimą V. P. perimti iš Lietuvos žemdirbystės instituto eksperimentinio ūkio materialines vertybes pagal aktą perduodant neatlygintinai: bandymų raštinę ir gėlyno namą (II t., b. l. 5-7). 1995-11-30 Kėdainių rajono mero potvarkiu Nr. 700 buvo pripažinta nuosavybės teisė ir leista teisiškai įregistruoti Lietuvos institutui pastatus, esančius Dotnuvoje-Akademijoje, Kėdainių r., pagal priedą – Leidžiamų įregistruoti pastatų sąrašą (II t., b. l. 157-159). 1996-11-15 aktu gėlininkų patalpos su veranda ir ūkio pastatas, esantys Tvenkinio g. 1, buvo užpajamuoti, suteikti inventoriniai numeriai, t. y. įtraukti į Lietuvos žemdirbystės instituto buhalterinę apskaitą (II t., b. l. 8-9). 2007 m. Lietuvos žemdirbystės instituto užsakymu buvo atlikti negyvenamųjų patalpų ir ūkinio pastato 3I1p, kadastriniai matavimai, patalpoms suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkiniam pastatui – (duomenys neskelbtini) (II t., b. l. 10-18, 33). Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų nustatyta, kad daiktinės teisės į negyvenamas patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), neįregistruotos. Tačiau kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro išraše esančių registro pastabų bei VĮ Registrų centro Kauno filialo 2013-06-07 rašte (II t., b. l. 33) esančių duomenų, ¼ dalis rūsio po ūkiniu pastatu, pažymėti šifru 3I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso suinteresuotam asmeniui S. M.. Žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso suinteresuotiems asmenims A. R., A. R., R. R. ir R. D. (II t., b. l. 34-35). Kėdainių r. sav. administracija nurodė, kad negyvenamos patalpos, unikalus nr. (duomenys neskelbtini), su ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nėra įrašytos į Kėdainių r. sav. admin. statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinimo), sąrašą ir statinių pripažinimo bešeimininkiais procedūra nevykdoma, šis turtas savivaldybės administracijos balanse neapskaitomas (II t.; b. l. 86, 87).

CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija. Tai, kad teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, jog jie nebėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata. Atsižvelgiant į tai, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalies norma – imperatyvioji, joje įtvirtinto draudimo negalima paneigti remiantis CK 1.5 straipsnio 4 dalimi, kurioje įtvirtinta teismo pareiga aiškinant ir taikant įstatymus vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija, kai dėl vykstančių nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesų, valstybė pereinamuoju laikotarpiu tinkamai neapskaitė savo turto ir nepriėmė sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn, taigi yra susijęs su viešuoju interesu. Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kt., bylos Nr. 3K-7-67/2011; kt.).

1964 m. Civilinio kodekso 95 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 1983 m. gruodžio 11 d. iki 1994 m. birželio 9 d.) buvo nustatyta, kad nuosavybė yra: valstybinė (visaliaudinė) nuosavybė; kolūkinė-kooperatinė nuosavybė; profsąjungų, ir kitokių visuomeninių organizacijų nuosavybė. Civilinio kodekso 98 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad valstybei priklauso pagrindinės gamybos priemonės pramonėje, statyboje ir žemės ūkyje, transporto ir ryšių priemonės, bankai, valstybės įsteigtų prekybos, komunalinių ir kitokių įmonių turtas, pagrindinis miestų butų fondas, taip pat kitas turtas, būtinas valstybės uždaviniams įgyvendinti. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Konstitucijos 46 str.) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991-12-09 nutarimu Nr. 540 patvirtino neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašą, į kurį buvo įtrauktas ir Lietuvos žemdirbystės institutas. Įgyvendinant šį nutarimą, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija 1991-12-20 įsakymu Nr. 360 pavedė žemės ūkio mokslo ir mokymo įstaigų direktoriams kartu su laikinosiomis administracijomis sudaryti komisijas, kurios paruoštų žemės ūkio mokslo įstaigų eksperimentinių ūkių ir kitų žemės ūkio mokyklų gamybinės dalies privatizavimo projektus, atskiriant mokslo ir mokymo paskirties neprivatizuojamą žemę ir turtą nuo privatizuojamos dalies. Lietuvos žemdirbystės instituto direktoriaus 1992-01-02 įsakymu Nr. 1 (I t., b.l. 9) sudaryta komisija parengė Lietuvos žemdirbystės institutui perduodamo iš eksperimentinio ūkio neprivatizuojamo turto sąrašą (1992-08-03 patvirtintą Lietuvos Respublikos žemė sūkio ministerijos), į kurį buvo įtrauktas pareiškime nurodomas betono rūsys (sąrašo II d. „Įrenginiai ir perdavimo įrengimai“ 19 eilė; I t., b. l. 10-21). Taigi betono rūsys buvo neprivatizuotas ir išliko valstybės nuosavybė. Kaip matyti iš bylos duomenų (II t., b. l. 4-9) negyvenamos patalpos (gėlininkų patalpos) su ūkio pastatu, esančios Tvenkinio g. 1, Akademijoje, taip pat buvo neprivatizuotos (netapo privačios nuosavybės objektu) ir Lietuvos žemdirbystės instituto eksperimentinio ūkio komisijos buvo perduotos Lietuvos žemdirbystės institutui, kuris šį turtą 1996-11-15 įtraukė į savo buhalterinę apskaitą. Perdavus šį turtą Lietuvos žemdirbystės institutui turto nuosavybės forma nepakito, jis ir toliau liko valstybės nuosavybe. Tai, jog pareiškimuose nurodytas nekilnojamasis turtas yra valstybės nuosavybė, teismo posėdžio metu iš esmės pripažino ir pareiškėjos atstovas. Todėl Lietuvos žemdirbystės institutas, o po jo reorganizavimo - pareiškėjas Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras negalėjo įgyti ir neįgijo nuosavybės teisių į ginčo nekilnojamąją turtą dėl CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras yra biudžetinė įstaiga, kurios steigėja – Lietuvos Respublikos Vyriausybė (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-12-23 nutarimu Nr. 1798 patvirtintų Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro įstatų 1 ir 2 p.). Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad biudžetinės įstaigos savininko jai perduotas ir biudžetinės įstaigos įgytas turtas nuosavybės teise priklauso biudžetinės įstaigos savininkui, o biudžetinė įstaiga šį turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi pagal esamą teisinių reguliavimą biudžetinė įstaiga negali būti nuosavybės teisės subjektu, todėl vien tik dėl šios priežasties negali būti nustatomas faktas, kad pareiškėjas pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į pareiškimuose nurodomą nekilnojamąjį turtą.

Kaip minėta, pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu pripažino, kad ginčo nekilnojamasis turtas yra valstybės nuosavybė, todėl prašė teismo, nustačius nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, įpareigoti VĮ Registrų centras ginčo nekilnojamąjį turtą įregistruoti Lietuvos Respublikos vardu. Tačiau toks pareiškėjo atstovo prašymas yra visiškai nepagrįstas, kadangi, visų pirma, pareiškėjas prašo nustatyti, kad būtent Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras, o ne Lietuvos Respublika, pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į turtą, be to, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad jis yra įgaliotas reikšti reikalavimą dėl nekilnojamojo turto registravimo valstybės vardu. Pažymėtina ir tai, kad nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį institutas skirtas ne sąlygoms teisinei registracijai sudaryti, o asmens, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tam tikrą daiktą įstatyme nustatytą laiką, nuosavybės teisei pripažinti (CK 4.68 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad tam įgalioti asmenys būtų kreipęsi į VĮ Registrų centrą su prašymu įregistruoti Lietuvos Respublikos nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamąjį turtą, tačiau tai būtų atsisakyta padaryti dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų trūkumo.

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo prašomas nustatyti nuosavybės teisės įgijimo į pagal įgyjamąją senatį faktas į pastatą – betono rūsį, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei negyvenamas patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini), kartu su joms priklausančia dalimi ūkinio pastato 3I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), negali būti nustatomas, todėl pareiškimai atmestini.

Iš pareiškėjo į valstybės biudžetą priteistina 107,98 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259 str., 263 str., 265 str., 268 str. 3 d., 270 str., 533 str., teismas

nusprendžia:

BĮ Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro pareiškimus atmesti.

Priteisti iš pareiškėjo BĮ Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras, kodas 302471203, 107,98 Lt (vieną šimtą septynis litus 98 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (mokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui, paduodant skundą bylą nagrinėjusiam Kėdainių rajono apylinkės teismui.

Teisėja Laima Šablevičienė