- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-01-04
- Bylos Nr.
- I-281-644/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01580-2016-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- K. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
- Kategorijos
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas K. G. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 23478 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 4-6, 7) bei teismo posėdžio metu nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012-05-31 iki 2014-01-07 buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose netinkamomis, orumą žeminančiomis, kankinančiomis sąlygomis. Paaiškino, kad jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais reglamentuotas gyvenamasis plotas, daug kameros ploto užėmė baldai, sanitarinis mazgas. Dėl vietos trūkumo neturėjo galimybės judėti, turėjo nuolat gulėti arba sėdėti. Pažymėjo, kad sanitarinis mazgas kamerose nebuvo aklinai atitvertas, todėl į gyvenamąją patalpą sklido nemalonūs kvapai. Patalpose buvo tamsu, drėgna, šalta. Dušo patalpoje įrengti trys čiaupai ir per 20 minučių turėjo išsimaudyti 6 nuteistieji. Pasivaikščiojimų kiemeliai maži, į kiemelius su sporto įranga įleidžiami tik privilegijuoti asmenys. Minėtais neteisėtais veiksmais buvo pažeminta garbė ir orumas, sukelti fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai, pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatos. Pareiškėjas prašė ieškinio senaties terminą atnaujinti ir skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepime (b. l. 22-29) su pareiškėjo skundu nesutiko. Pažymėjo, kad pareiškėjui minimalus tesės aktais reglamentuotas gyvenamasis plotas kamerose buvo užtikrintas, be to, teisės aktai nenumato, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą reikia atmesti kameros baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą. Tardymo izoliatoriaus kameros yra įrengtos taip, kaip reikalauja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės. Kamerų sanitariniai mazgai yra atskirti nuo patalpų 2,10 m. aukščio sienelėmis, juose taip pat įrengta mechaninė vėdinimo sistema, kas užtikrina higienos normų laikymąsi. Pareiškėjui buvo suteikta teisė į vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore, kaip numatyta Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 96 punktu, suimtiesiems yra sudarytos sąlygos sportuoti ir mankštintis. Kamerų šildymą užtikrina jose įrengti radiatoriai. Patalpose yra įrengti dviejų tipų langai – atidaromi su dvigubais rėmais ir neatidaromi. Kameros su atidaromais langais ventiliuojamos per langus, o kamerose, kurių langai neatidaromi, veikia mechaninė ventiliavimo sistema, taigi kamerų vėdinimas atitinka nustatytus reikalavimus. Ne rečiau kaip kartą per savaitę tardymo izoliatoriuje laikomiems asmenims suteikiama galimybė pasinaudoti dušu ne trumpiau kaip 10 minučių, o esant didesniam suimtųjų skaičiui, galimybė pasinaudoti dušu gali būti pratęsta iki 5 minučių. Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, o dauguma skundo teiginių yra nepagrįsti įrodymais. Pareiškėjas nesikreipė į tardymo izoliatoriaus administraciją ar kitas institucijas dėl gyvenimo sąlygų ištyrimo ir gerinimo. Buvimo Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesiskundė. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį, o likusioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Kauno tardymo izoliatoriuje netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis.
Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Pareiškėjas pateikė prašymą netaikyti ieškinio senaties termino (b. l. 7). Pažymėjo, kad Europos Žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnis nenumato ieškinio senaties termino, be to, ieškinio senaties terminas netaikomas reikalavimams iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų. Teigė, kad šiuo atveju pažeidimas yra tęstinis, atsakovo atstovas slėpė informaciją apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, o apie pažeidimus jis sužinojo tik atvykęs į Marijampolės pataisos namus.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.
Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr., 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Kauno tardymo izoliatoriuje pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei higieninių sąlygų į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi 2016-08-04 (b. l. 8), todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju negali būti taikomas 3 metų senaties terminas, nes pareiškėjo skundas paduotas dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kuris nenumato senaties termino. Tačiau teismas pažymi, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽŽT) yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006-03-29 sprendimą byloje S. prieš Italiją).
Pareiškėjas taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju senaties terminas negali būti taikomas, kadangi reikalavimas reiškiamas iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų. Tačiau teismas pažymi, kad pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, CK 1.134 straipsnio 1 punktą, ieškinio senatis netaikoma, kai reiškiamas neturtinio pobūdžio reikalavimas, o reiškiamam turtiniam reikalavimui, pvz., kaip šiuo atveju atlyginti neturtinę žalą, ieškinio senatis yra taikoma ir ji yra nustatyta CK 1.125 straipsnio 8 dalyje. Pažymėtina, kad minėta pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, pagal kurią reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas (žr., pvz. LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-784-858/2015, 2015 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2240-520/2015).
Pareiškėjas tvirtina, kad tik išvykęs į pataisos namus sužinojo apie savo teisių pažeidimus, nes informacija nuo jo buvo slepiama. Tačiau, teismo vertinimu, jei pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje patyrė didelius nepatogumus, išgyvenimus, orumo pažeminimą ir pan., tai jis realiai turėjo galimybę suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, taip pat nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui už laikotarpį nuo 2012-05-31 iki 2013-08-03, taikytinas ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo reikalavimo dalis už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2013-08-04 iki 2014-01-07.
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį Konvencijos 3 straipsnio nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kauno tardymo izoliatorius arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais reglamentuotas gyvenamasis plotas.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno šiose Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose: nuo 2013-08-04 iki 2013-08-15 – kameroje Nr. 338, kurios plotas 15,99 kv. m., ginčo laikotarpiu šioje kameroje buvo laikoma iki 2 asmenų, nuo 2013-08-16 iki 2014-01-07 – kameroje Nr. 220, kurios plotas 12,08 kv. m., buvo laikoma iki 3 asmenų (b. l. 31-44). Pagal minėtus duomenis nustatyta, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose teko nuo 4,03 iki 15,99 kv. m. gyvenamojo ploto, taigi daroma išvada, kad pareiškėjui buvo užtikrinta Įsakymo 1.3.1 punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad didelę dalį kameros gyvenamojo ploto užėmė baldai ir sanitarinis mazgas, dėl ko pareiškėjas neturėjo galimybės judėti, turėjo nuolat gulėti arba sėdėti. Teismas akcentuoja, kad pagal Įsakymo 1.3.1 punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą – 3,6 kv. m – neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad Kauno tardymo izoliatorius kamerose buvo tamsu, drėgna ir šalta.
Nors į bylą nėra pateikta duomenų apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, apšvietimą, oro temperatūrą ar santykinę oro drėgmę, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Kauno visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus ar pareiškėjo kreipimąsi į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų byloje nėra. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl netinkamo apšvietimo, temperatūros, drėgmės, nenurodė, kokiu pagrindu padarė tokią išvadą, nepateikė jokių medicininių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl jo nurodytų kalinimo sąlygų. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad Kauno tardymo izoliatoriaus įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, tinkamą kamerų oro temperatūrą užtikrina jose įrengti radiatoriai. Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų foto nuotraukų matyti, kad Kauno tardymo izoliatoriaus kameros yra vėdinamos per atidaromus langus, taip pat patalpose yra įrengta mechaninė vėdinimo sistema (b. l. 55, 56, 60, 61). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti kameros per atveriamą langą, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir drėgmės gyvenamosiose patalpose. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis ir paaiškinimais apie kamerų įrengimo atitiktį nustatytiems reikalavimams. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.
Pareiškėjas nurodė, kad sanitarinis mazgas kameroje buvo atviras (iš viršaus patalpa atvira), dėl ko kameroje kaupėsi nemalonus kvapas.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte numatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa, kuri turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad kamerų sanitariniai mazgai yra atskirti nuo patalpų 2,10 m. aukščio sienelėmis, sanitariniuose mazguose įrengta mechaninė vėdinimo sistema, kas užtikrina higienos normų laikymąsi. Atskiros sanitarinio mazgo ventiliacijos sistemos ir gana aukštos, lengvai valomos sienelės įrengimą patvirtina į bylą pateiktos foto nuotraukos (b. l. 57, 58). Pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad sanitarinis mazgas kameroje buvo atitvertas sienelėmis, o pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, sanitarinių mazgų izoliuoti nuo gyvenamosios patalpos neprivaloma. Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl kamerų sanitarinių mazgų izoliavimo nuo gyvenamosios patalpos, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad maudytis buvo leidžiama tik kartą per savaitę ankštoje prausykloje. Pažymėjo, kad dušo patalpoje yra įrengti trys vandens purkštuvai ir per 20 minučių turėjo išsimaudyti 6 asmenys, dėl ko pareiškėjui nepakako laiko nusiprausti.
Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr.1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punktą, ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalis numato, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1-209 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo 13, 14 punktai numato kiekvienam suimtajam ir nuteistajam galimybę 10 minučių pasinaudoti dušu ir, esant atitinkamoms sąlygoms, t. y. kai nuteistųjų ir suimtųjų skaičius didesnis, naudojimosi dušu terminas gali būti pratęstas iki 10 minučių (b. l. 62-63). Teismo vertinimu, 10 minučių yra protingas laiko tarpas nusiprausti po dušu. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl prausimosi laiko prailginimo, todėl suteikti jam ilgesnį prausimosi laiką atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Teismas taip pat akcentuoja, kad galiojantis teisinis reglamentavimas nedetalizuoja prausyklų plotų bei konstrukcinių ypatumų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, jog atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus suteikiant pareiškėjui galimybę nusiprausti, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad pasivaikščioti buvo vedamas į ankštus pasivaikščiojimo kiemelius, kuriuose nebuvo vietos mankštintis, o į kiemelius su sporto įranga įleidžiami tik privilegijuoti asmenys.
Suimtųjų (nuteistųjų) pasivaikščiojimo gryname ore tvarką nustato Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, įtvirtinantis nuostatą, jog suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Pagal Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010-12-10 įsakymu Nr. 1-114 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir į kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga, tvarkos aprašo 13 punktą, suimtiesiems ir nuteistiesiems suteikiama teisė kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore (b. l. 74-76). Pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad jis buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per parą. Akcentuotina ir tai, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui tenkančio pasivaikščiojimo kiemelio ploto normos. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad įstaigoje yra įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotas nuo 11,08 kv. m. iki 17,43 kv. m., dvejuose kiemeliuose įrengta sporto įranga. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjui buvo trukdoma pasinaudoti pasivaikščiojimo kiemeliais su sporto įranga. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs (pvz., administracinė byla Nr. A17-1001/2007), kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kita. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).
Pareiškėjas nurodė, jog dėl atsakovo neveikimo patyrė neturtinę žalą - fizinius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą ir pan. Tačiau byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Kauno tardymo izoliatoriaus) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo K. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.