Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Nerijaus Masiulio, Audriaus Sadausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžio, kuriuo D. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalį areštu 60 parų.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, D. Š. paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, paskirta galutinė bausmė – areštas 40 parų.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 6 dalies 3, 7 punktais, 40 parų arešto bausmės vykdymas atidėtas 6 mėnesiams, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu D. Š. skiriant pareigas – gydytis priklausomybės ligas bei neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2025 m. liepos 27 d. 1.50 val. iki 2025 m. liepos 27 d. 11.31 val., tai yra, 1 diena, ją prilyginant 1 arešto parai.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, D. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas 3 metus naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones, terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3 dalimis, nuspręsta konfiskuoti iš D. Š. jam priklausančią nusikaltimo padarymo priemonę – automobilį „Volvo V70“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (su automobilio užvedimo rakteliais ir registracijos liudijimu).

Nuspręsta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų palikti nenagrinėtą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas netenkintinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Prokuroras apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl D. Š. kaltės padarius nusikalstamą veiką, nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis, teisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir D. Š. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį.

6. Apeliaciniu skundu prokuroras prašo nuteistojo D. Š. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas, ir jį pripažinti recidyvistu. Dėl to teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu.

7. BK 54 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą.

7.2. Apeliaciniame skunde prokuroras teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino D. Š. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad nusikalstamą veiką padarė recidyvistas.

7.3. BK 60 straipsnio 1 dalyje nustatytas baigtinis atsakomybę sunkinančių aplinkybių sąrašas, o minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog, skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis. Kitų išimčių, leidžiančių nepripažinti BK 60 straipsnyje nurodytų aplinkybių sunkinančiomis, baudžiamajame įstatyme nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-15-489/2019 ir kt.). Taip pat pažymėtina, jog teismas turi diskreciją spręsti, ar pripažinti asmens baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. teismas turi galimybę spręsti tokių atsakomybę sunkinančių aplinkybių pripažinimą, esant tam tikroms alternatyvioms sąlygoms: 1) baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė nurodyta kaltinamajame akte; 2) nors ir nenurodyta, tačiau tokią aplinkybę atitinkantys faktai yra aprašyti kaltinamajame akte ar byloje nustatyta tvarka gautame rašytiniame prašyme pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Pažymėtina, kad teismai, spręsdami dėl asmens baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių pripažinimo, turi nepažeisti kaltinamojo teisės žinoti, kuo jis yra kaltinamas, jo teisės į gynybą, o teismo sprendimas negali būti netikėtas asmeniui, kuriam tokios aplinkybės nustatomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-304-648/2019).

7.4. Nors byloje esančiame 2025 m. rugpjūčio 7 d. prokuroro pareiškime dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka prokuroras nenurodė nei D. Š. atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių (1 t., b. l. 140-142) ir teisiamojo posėdžio metu prokuroras per baigiamąją kalbą nurodė, kad D. Š. atsakomybę sunkinančių aplinkybių ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, taip pat neprašė D. Š. pripažinti recidyvistu (1 t., b. l. 156), tačiau tiek pareiškime dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka, tiek ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra nurodyti duomenys apie ankstesnį D. Š. teistumą. Dėl to, esant duomenų apie ankstesnį D. Š. teistumą, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje motyvuotai privalėjo pasisakyti dėl D. Š. pripažinimo / nepripažinimo recidyvistu, pasisakyti, kodėl aplinkybė apie ankstesnį nuteistojo teistumą nepripažįstama jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

7.6. Iš bylos matyti, kad D. Š. anksčiau buvo teistas vieną kartą – Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2022 m. liepos 26 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 151¹ straipsnio 1 dalį 1 metų laisvės apribojimo bausme (1 t., b. l. 84-86, 88-117). Minėtu nuosprendžiu paskirtą bausmę D. Š. atliko ir 2023 m. rugpjūčio 22 d. buvo išregistruotas iš Probuojamųjų asmens duomenų registro Lietuvos probacijos tarnybos Šiaulių regiono skyriaus. Tiek BK 178 straipsnio 2 dalyje, tiek ir BK 151¹ straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika D. Š. nuteisimo 2022 m. liepos 26 d. metu buvo priskiriama tyčinių apysunkių nusikaltimų kategorijai. Šias nusikalstamas veikas D. Š. padarė būdamas pilnametis. BK 97 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti fiziniai ar juridiniai asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Šio straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodyta, kad turinčiais teistumą laikomi asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, – bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą (BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunktis). Be to, BK 97 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad jeigu turintis teistumą asmuo padaro naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, teistumo išnykimo eiga nutrūksta, šiuo atveju teistumo už ankstesnę nusikalstamą veiką išnykimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo bausmės už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą atlikimo ir asmuo laikomas teistu už kiekvieną nusikalstamą veiką tol, kol išnyksta teistumas už sunkiausią iš jų. Taigi, nors D. Š. ankstesniu nuosprendžiu jam paskirtą bausmę naujos nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, už kurios įvykdymą yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo metu buvo atlikęs, tačiau dar nebuvo suėjęs trejų metų terminas po to, kai 2023 m. rugpjūčio 22 d. jis buvo išregistruotas iš Probuojamųjų asmens duomenų registro. Dėl to teisus prokuroras, jog nusikalstamą veiką, už kurios įvykdymą D. Š. yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis padarė turėdamas neišnykusį teistumą pagal ankstesnį teismo nuosprendį.

7.7. Įvertinus tai, kad D. Š., jau būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą, įvykdytą būnant pilnamečiu, turėdamas neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, vėl padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą, daroma išvada, jog yra formalus pagrindas pripažinti nusikaltimų recidyvą. Tačiau pagal BK 27 straipsnio 1 dalį teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes.

7.8. Byloje nustatyta, kad ankstesniu nuosprendžiu D. Š. buvo nuteistas už bendrininkų grupe įvykdytą svetimo turto vagystę, esant įsibrovimo į patalpą požymiui, bei už tai, kad jis, būdamas pilnametis, lytiškai santykiavo su jaunesniu negu šešiolikos metų asmeniu, nesant išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių. Skundžiamu nuosprendžiu D. Š. nuteistas už tyčinio nesunkaus nusikaltimo padarymą, t. y. už tai, kad jis, būdamas neblaivus, kai nustatytas 1,51 ir daugiau promilių girtumas, vairavo transporto priemonę. Taigi, šiais dviem nuosprendžiais D. Š. pripažintas kaltu už skirtingo pobūdžio nusikalstamų veikų įvykdymą – už nusikalstamą veiką nuosavybei, nusikaltimą žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui bei už nusikaltimą transporto eismo saugumui, taip pat 2022 m. liepos 26 d. nuosprendžiu ir skundžiamu nuosprendžiu nustatytos veikos priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms pagal BK 11 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, kad iki 2022 m. liepos 26 d. apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, taip pat ir po skundžiamo nuosprendžio priėmimo D. Š. nėra padaręs kitų nusikalstamų veikų, jo atžvilgiu nebuvo pradėta naujų ikiteisminių tyrimų, daroma išvada, jog aplinkybė apie ankstesnį teistumą nėra pakankama, jog būtų pripažįstama, kad D. Š. yra linkęs daryti nusikalstamas veikas, o ankstesniu nuosprendžiu jam skirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė su įpareigojimais teigiamos įtakos neturėjo.

7.9. Be to, pripažįstant asmenį recidyvistu, būtina atsižvelgti ir į nuteistojo asmenybę. Nors nusikalstamos veikos metu jam nustatytas girtumo laipsnis žymiai viršijo leistiną 0,41 promilių ribą (pirmu pūtimu nustatytas 1,79 promilių girtumas, o antru pūtimu – 1,93 promilių girtumas), tačiau D. Š. paėjo tiesia linija pėda po pėdos, atsimerkęs ir užsimerkęs stovėdamas pirštu pataikė į nosies galą, kalbėjo rišliai, elgėsi adekvačiai, jo judesiai buvo koordinuoti (1 t., b. l. 32). Nuteistasis kaltę padarius nusikalstamą veiką pripažino, nuoširdžiai gailėjosi nuo pat pirmos apklausos momento. Be to, D. Š. yra jauno amžiaus, vedęs, jo paties teigimu, turi du vaikus (vienam jų 5 metai, kitam 8 mėnesiai) (1 t., b. l. 154), dirba (1 t., b. l. 122-123), per vienerius metus administracine tvarka buvo baustas du kartus dėl Kelių eismo taisyklių nesilaikymo, turi galiojančių administracinių nuobaudų (1 t., b. l. 118-120). Šie nuteistąjį charakterizuojantys duomenys neleidžia daryti išvados apie D. Š. asmenybės didelį pavojingumą, taip pat nepatvirtina, kad jis sistemingai daro teisės pažeidimus, o nusikalstama veika, už kurios įvykdymą jis yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, yra dėsningas jo netinkamo elgesio rezultatas.

8. Įvertinus aptartas aplinkybes, susijusias su D. Š. įvykdytų nusikaltimų pobūdžiu ir pavojingumu, įvertinus jo asmenybę apibūdinančius duomenis, daroma išvada, jog nėra pagrindo D. Š. pripažinti recidyvistu BK 27 straipsnio 1 dalies prasme, taip pat ir nėra pagrindo nustatyti jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas D. Š. recidyvistu ir nenustatydamas jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, jog nusikalstamą veiką padarė recidyvistas, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.

9. Remiantis tuo, kas išdėstyda, konstatuojama, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

10. 2025 m. lapkričio 19 d. Šiaulių apygardos teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma Nr. APD-2025-13060 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių „Dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo“ 14.2.3 punktu, prašoma valstybės naudai priteisti 87,50 Eur už nuteistajam D. Š. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (1 t., b. l. 192-194).

10.1. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

10.2. Šiaulių apygardos teismo 2025 m. spalio 14 d. nutartimi nuteistajam D. Š. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja advokatė Irma Bekerė (1 t., b. l. 189).

10.3. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021). Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama tik pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuris buvo paduotas nuteistojo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais, šis apeliacinis skundas netenkinamas.

11. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, jog nuteistasis D. Š. yra dirbantis, turi išlaikytinių, ir nors gynėjas nuteistajam buvo paskirtas ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais, bet pagal BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas, ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama tik pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuris netenkinamas, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtas išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, pripažįsta proceso išlaidomis, tačiau jų iš nuteistojo D. Š. nepriteisia (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžio.

Nepriteisti iš nuteistojo D. Š. valstybės naudai valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.