Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-05-18 · Byla Nr. Iv-2244-189/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-05-18
Bylos Nr.
Iv-2244-189/2012
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00429-2012-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Bronius Januška
Pareiškėjas
K. V.
Atsakovas
Lukiškių
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2244-189/2012Proceso Nr. 3-61-3-00429-2012-3Procesinio sprendimo kategorija 16.5. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gegužės 18 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška,sekretoriaujant Daliai Kalantienei,dalyvaujant pareiškėjui K. V.,

pareiškėjo atstovei Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo teisininkei Simonai Risovaitei,

išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. V. skundą atsakovui Lukiškių tardymo izoliatoriui – kalėjimui (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas su prašymu (b. l. 1-4) ir patikslintu prašymu (b. l. 11-13) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) už laikotarpį nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2008 m. lapkričio mėn. 2890,21 Lt.

Paaiškino, jog dirba Lukiškių TI - K statutiniu valstybės tarnautoju. Nurodė, jog darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad laikotarpiu nuo 2007 m. sausio mėnesio iki 2008 m. lapkričio mėnesio atsakovas apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ, Valstybės tarnybos įstatymas) 23 str. 2 d., kuriame yra nustatyti apribojimai valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumai. Todėl minėtu laikotarpiu pareiškėjui už laikotarpį nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2008 m. lapkričio mėn. nebuvo išmokėta 2890,21 Lt.

Nurodė, jog 2009 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kuriame buvo pripažinta, kad „Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“, kuriame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai (kiekvienas žmogus turi teise gauti teisingą apmokėjimą už darbą) ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teigia, jog atsižvelgiant į tai, kad Konstituciniam teismui pripažinus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo IV skyrių prieštaraujančiu Konstitucijos 48 str. 1 d., pareiškėjo pažeistos teisės turėtų būti apgintos ir išmokėta neteisėtai dėl 70 proc. ribojimo neišmokėta darbo užmokesčio priedų ir priemokų sumos dalis.

Pažymėjo, jog apie savo teises į teisingą apmokėjimą pažeidimą sužinojo nuo 2009-12-11 Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos, todėl mano, kad nuo šios dienos ir atsirado teisė dėl pažeistų teisių gynimo kreiptis į teismą.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas bei atstovė palaikė prašyme išdėstytus argumentus, prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą.

Atsiliepimas

Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas atsiliepimų (b. l. 11-12, 21-22) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, jog Lukiškių TI – K apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui pagrįstai taikė Įstatymo 23 str. 2 d. reikalavimus. Remdamasis VTĮ 23 str. 2 d., Konstitucijos 6 str. 1 d., 7 str., 102 str., 107 str. 2 d. pažymėjo, jog pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek pareigūnams, tiek valstybės valdžios institucijoms. Teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, kuri reiškia, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Todėl tuo remiantis nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas Lukiškių TI-K, skaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Lukiškių TI-K, neišmokėdama pareiškėjų minimos darbo užmokesčio dalies vykdė tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, todėl elgėsi pagrįstai ir teisėtai. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas su patikslintu skundu į teismą kreipėsi tik 2012-02-24 prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimo (b. l. 19-20) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, jog įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Todėl tol, kol nustatyta tvarka nebuvo nustatyta ir pripažinta, kad VTĮ 23 str. 2 d. nuostata, jog pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70 procentų pareiginės algos prieštarauja Konstitucijai, VTĮ 23 str. 2 d. nuostatos buvo teisėtos ir valstybės institucijos privalėjo vykdyti įstatymo reikalavimus mokėdamos priedus ir priemokas valstybės pareigūnams. Taip pat prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

Atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies (2890,21 Lt) neišmokėjimo už laikotarpį nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2008 m. lapkričio mėn., kuri pareiškėjui susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. numatytos priedų ir priemokų ribos.

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d., yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 7 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 3 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

2008-12-09 buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu įstatymas (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija). Šiuo įstatymu buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 str., kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 38 str. 1 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Taigi, tokiu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiškai skaičiuotinų priedų bei priemokų dydis.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinio teismo nutarime taip pat konstatuota, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Todėl ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nesant nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą maksimalią mokėtiną ribą, pažeistos Konstitucijos nuostatos. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija (2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-1735/2010) konstatavo, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto apribojimo taikymo. Kolegija taip pat pabrėžė, kad pažeista teisė teismo turi būti ginama, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t.y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija (2010 birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010) konstatavo, jog ginčuose dėl darbo užmokesčio (teisingo atlyginimo už darbą) priteisimo „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atlikti apmokėjimai už atliktą darbą yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Todėl dėl šios priežasties Konstitucijai prieštaravęs aktas negali būti taikomas tik į ateitį (Konstitucinio teismo įstatymo 72 str. 4 d.), o taip pat nėra pagrindo išvadai, kad įstatymo nuostatos yra įvykdytos iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo. Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą darytina išvada, jog pareiškėjo išreikštas reikalavimas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra pagrįstas.

Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimu dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 27 str. 2 d.)). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Todėl atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. Nagrinėjamu atveju DK 27 straipsnio 2 dalies nustatytas bendrasis 3 metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A882‑790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756‑859/2009). Vadovaujantis šia įstatymo nuostata, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Trejų metų terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos.

Kaip matyti iš byloje pateiktos darbuotojo asmeninės uždarbio kortelės už 2007 - 2008 metus (b. l. 6, 26) apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2008 m. lapkričio mėn., pareiškėjui viso buvo neišmokėta 2890,21 Lt, dydžio darbo užmokesčio dalys, kurios susidarė dėl 70 procentų pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo. Pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2012 m. vasario 13 d. (patikslino skundą 2012 m. vasario 29 d.), todėl pritaikius Darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų senaties terminą, pareiškėjas neturi teisės į darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią už laikotarpį nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2008 m. lapkričio mėn. Todėl pritaikius ieškinio senaties terminą pareiškėjo skundas atmetamas.

Pareiškėjas pateikė prašymą (b. l. 34-37) atnaujinti ieškinio senaties terminą. Nurodydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką: 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009, 2009-11-19 nutartis administracinėje byloje A-756-969-09, pažymėjo, jog atnaujinant ieškinio senaties terminą svarbu pažymėti, kad jo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir aktualiu laikotarpiu šis reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, jog neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms, ir kurios pagrindu analogiškose bylose dėl teisėjų darbo užmokesčio priteisimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atnaujino ieškinio senaties terminą, taip pat tai, kad buvo suklaidintas Lietuvos pataisos įstaigų profesinės sąjungos pirmininko, kuriam žodžiu pavedė ginti jo pažeistas teises teisme.

Pažymėtina, jog aplinkybė, kad pareiškėjo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir bylai aktualiu laikotarpiu šis reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, jog neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms negali būti pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Tokios pačios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (nutartys administracinėse bylose Nr. A-575-1839/2011, Nr. A-62-577/2011). Taip pat pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, pareiškėjo paminėtose nutartyse (Nr. A-822-1037/2009, A-756-969-09) išdėstytais išaiškinimais vadovautis negalima, nes šios nutartys buvo priimtos sprendžiant klausimą dėl teisėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Savo ruožtu teisėjas yra teisminės valdžios dalis, Lietuvos Respublikos vardu vykdantis teisingumą (Konstitucijos 5 str. 1 d., 109 str. 1 d.). Vykdydami teisingumą teisėjai yra nepriklausomi (Konstitucijos 109 str. 2 d.), inter alia nuo proceso dalyvių, teismų administracijos, kitų teisėjų, valstybės valdžios institucijų, pareigūnų bei kitų asmenų (Teismų įstatymo 3 str. 3 d.). Konstitucijoje įtvirtinta specifinė teismo funkcija, teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas lemia ir ypatingą teisėjo, kaip teisminės valdžios dalies, teisinį statusą. Teisėjas pagal jo atliekamas pareigas negali būti priskirtas prie valstybės tarnautojų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai). Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 5 d. 2 p. nustatyta, kad šis įstatymas netaikytinas teisėjams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-06-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-1735/2010).

Pareiškėjo prašyme nurodytos priežastys nesuteikia pagrindo ieškinio senaties termino atnaujinimui. Konstitucinio Teismo nutarimas buvo priimtas 2009-12-11, tačiau pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2012-02-13, t. y. po dviejų metų nuo nutarimo paskelbimo o argumentas, kad pareiškėjas buvo suklaidintas Lietuvos pataisos įstaigų profesinės sąjungos pirmininko yra subjektyvaus pobūdžio ir nelaikytinas priežastimi galinčia pateisinti ieškinio senaties termino praleidimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.

nusprendė:

pareiškėjo K. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Bronius Januška