- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-09-10
- Bylos Nr.
- eI2-11279-426/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02695-2024-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rūta Miliuvienė, Indrė Pukanasytė-Biekšė, Violeta Balčytienė
- Pareiškėjas
- A. Y.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Indrės Pukanasytės-Biekšės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Y. (A. Y.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. Y. teismo prašo panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2024 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. 24S124765 (toliau – Sprendimas, skundžiamas Sprendimas).
Skunde nurodo, kad 2023 m. rugpjūčio 2 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). 2023 m. spalio 30 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2025 m. spalio 30 d., pareiškėjui buvo įteiktas 2023 m. gruodžio 6 d.
Pareiškėjas teigia, kad sužinojęs apie jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, laukė darbdavio – uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Euroda“ kvietimo atvykti į Lietuvos Respubliką dirbti, tačiau nesulaikė.
Skunde teigia, kad pats atvyko į Lietuvą ir bandė susisiekti su darbdaviu UAB „Euroda“, bet pastarasis pareiškėją ignoravo. Tik vėliau sužinojo, kad darbdavys, įsipareigojęs priimti į darbą, net nepranešė Migracijos departamentui apie jo atvykimą į Lietuvos Respubliką.
Pareiškėjas pažymi, kad jis leidimą laikinai gyventi Lietuvoje siekė gauti norėdamas dirbti ir gauti pajamų, nes turėjo itin dideles finansines išlaidas vien sutvarkyti visus reikalingus dokumentus, kad galėtų gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, o vėliau patyrė dideles išlaidas kelionei iš Uzbekistano į Lietuvos Respubliką. Teigia, kad jeigu būtų iš anksto žinojęs, kad darbdavys neketina įsipareigojimo vykdyti, nebūtų teikęs prašymo išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kad galėtų dirbti bendrovėje UAB „Euroda“, o būtų ieškojęs kitų darbdavių pasiūlymų.
Pareiškėjas įsitikinęs, kad buvo apgautas darbdavio ir/arba išorės paslaugų teikėjo Tadžikistane, kuriam buvo patikėjęs tvarkyti dokumentus.
Pareiškėjas aiškina, kad Migracijos departamentui neteikė tikrovės neatitinkančių duomenų. Tai, kad atvykęs į Lietuvą nebuvo priimtas į darbą suvirintojo pareigoms, sukėlė šoką ir pačiam pareiškėjui. Jis suprato, kad buvo apgautas ir sumokėjęs itin didelius pinigus už tarpininkavimo paslaugą, kuri realiai nebuvo suteikta.
Mano, jog, priešingai nei konstatuota Sprendime, neteisingos informacijos pateikimą Migracijos departamentui sąlygojo neteisėti ir nesąžiningi UAB „Euroda“ ir/ar išorės paslaugų teikėjo Tadžikistane veiksmai, dėl kurių pareiškėjas buvo apgautas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, jog atsakovas žinojo apie tai, kad jis individualią veiklą pradėjo vykdyti norėdamas gauti teisėtų pajamų pragyvenimui Lietuvoje, nes buvo apgautas ir nepriimtas į darbą, o prašymas išduoti naują leidimą laikinai gyventi Lietuvoje su tikslu dirbti UAB „Jaidus“ dar neišnagrinėtas (prašymą Migracijos departamentui pateikė 2024 m. kovo 4 d.).
Pareiškėjas vertina, kad skundžiamu Sprendimu sukeliamos neigiamos pasekmės neproporcingos jo siekiamiems tikslams, todėl prašo Migracijos departamento Sprendimą panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutinka su skundu. Atsiliepime paaiškina, kad galiojantys teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento aiškintis aplinkybes, dėl kurių darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta. Vien faktas, jog darbo sutartis nesudaryta, yra Įstatymo nustatytas pagrindas naikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde teismui nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios paneigtų atsakovo nustatytus faktus.
Pažymi, kad pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad ketino dirbti Bendrovėje. Migracijos departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Tai, kad pareiškėjas užsiima individualia veikla, nepaneigia fakto, kad jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, nes prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad pragyvenimo lėšos Lietuvos Respublikoje bus darbo užmokestis, gaunamas pagal darbo sutartį iš Bendrovės.
Pareiškėjo skundo argumentai, kad Migracijos departamentas priimdamas ginčijamą Sprendimą ignoravo faktinę aplinkybę, jog jis yra pateikęs naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, atmestini kaip nepagrįsti. Ši aplinkybė neturi teisinės reikšmės ginčijamam Sprendimui. Nors skunde teigia, kad jo naujas prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi – reikšminga aplinkybė ginčijamam Sprendimui, tačiau nenurodo, kuo pasireiškia tas reikšmingumas, todėl šie teiginiai laikytini deklaratyviais.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad, Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną jų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas aptariamo leidimo išdavimui ir / ar pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto, perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Pažymi, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.
Atsakovo nuomone, ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Teismo prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Šiuo atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. 24S124765 teisėtumo ir pagrįstumo.
Ištyrus rašytinę bylos medžiagą nustatyta, kad 2023 m. gegužės 8 d. pareiškėjas, ketindamas dirbti Bendrovėje suvirintoju elektra (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus), Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas asmeniui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje).
Migracijos departamentas 2023 m. spalio 24 d. priėmė sprendimą Nr. 23S191047 išduoti leidimą laikinai gyventi dvejiems metams. 2023 m. spalio 30 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2025 m. spalio 30 d., ir asmeniui įteiktas 2023 m. gruodžio 6 d.
Duomenis apie pareiškėją atsakovas patikrino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad, gavęs leidimą laikinai gyventi, darbo sutarties su Bendrove pareiškėjas nesudarė, jokiose kitose įmonėse užsienietis šiuo metu nedirba, tačiau nuo 2024 m. vasario 7 d. vykdo individualią veiklą.
Taip pat nustatyta, kad asmuo, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus iš Bendrovės gaunamas darbo užmokestis, sudarantis 1 386 Eur. Kadangi darbo sutartis su nebuvo sudaryta, pareiškėjas Bendrovėje nedirba ir negauna darbo užmokesčio, jokių kitų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), neturi, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.
Vertinant asmens ryšius su Lietuvos Respublika, nustatyta, kad užsieniečiui anksčiau nebuvo išduota nei nacionalinė viza, nei leidimas laikinai gyventi, VSDFV informacinėje sistemoje nėra duomenų apie jo darbą Lietuvoje. Tai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi. Migracijos departamentas taip pat nenustatė, kad šis užsienietis turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, informacijos Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra.
Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, 2024 m. gegužės 20 d. Sprendimu Nr. 24S124765 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipiasi į teismą, prašydamas jį panaikinti.
UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.
UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas jeigu, nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.
UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.
UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šio Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui taip pat atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti.
Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, būtent užsieniečiui (pareiškėjui) tenka pareiga laikytis UTPĮ įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu. Išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nenumatytos.
UTPĮ 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 8.3 papunktyje nustatyta, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA.
Migracijos departamento teismui pateikti VSDFV informacinės sistemos duomenys apie pareiškėją patvirtina, kad, atsiėmęs leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas darbo sutarties su Bendrove nesudarė, kitose įmonėse užsienieti šiuo metu nedirba, o nuo 2024 m. vasario 7 d. vykdo individualią veiklą.
Teisėjų kolegija, ištyrusi byloje pateiktus rašytinius įrodymus konstatuoja, kad darbo sutartis su pareiškėju nesudaryta, todėl yra pagrindas naikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi, nepriklausomai nuo, kad jis šiuo metu vykdo individualią veiklą Lietuvoje. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas tik dėl ketinimo dirbti Bendrovėje suvirintoju elektra, pagal profesiją, įtrauktą į trūkstamų profesijų sąrašus.
Pareiškėjui nesudarius sutarties su Bendrove, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tai, kad jis užsiima individualia veikla, nepaneigia fakto, kad neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Teisėjų kolegija pažymi, kad UTPĮ 50 straipsnyje įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, o nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl pareiškėjo argumentas, kad jis užsiima individualią veiklą, nepaneigia to fakto, kad jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, nes prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos Lietuvos Respublikoje bus darbo užmokestis, gaunamas pagal darbo sutartį iš Bendrovės. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) panašaus pobūdžio bylose, 2019 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019 konstatavo, kad „Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas atkreipia dėmesį, kad būtent pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose“. Pažymėtina ir tai, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).
Įvertinus rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad Migracijos departamentas teisingai nustatė, jog pareiškėjas neatitiko UTPĮ nustatytų reikalavimų, todėl išduotas leidimas laikinai gyventi panaikintas pagrįstai. Be to, neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nes apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse duomenų nėra.
Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais Migracijos departamento turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės buvo motyvuotos, neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktus, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, detaliai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje tarp išvardytų reikalavimų –administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.
LVAT, aiškindamas ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, reglamentavusį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra nurodęs, jog šio straipsnio nuostata reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). VAĮ 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog ginčijamame Sprendime faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai ir detaliai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Iš jo turinio matyti, kad Migracijos departamentas išsamiai įvertino pareiškėjo ekonominius ir socialinius ryšius su Lietuvos Respublika, todėl negalima teigti, kad jis tik formaliai pripažintas neatitinkančiu sąlygų, kurios būtinos leidimui gyventi gauti.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo naikinti atsakovo Migracijos departamento 2024 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. 24S124765, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo A. Y. (A. Y.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.