Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Virginijos Žindulienės,

nuteistųjų gynėjams advokatams Edmundui Jankaičiui, Lionei Musteikienei, Vidai Povilaitienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios M. N. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 19 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. pripažintas kaltu:

- pagal BK 150 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 149 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 4 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 4 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į atliktos bausmės laiką įskaitytas V. T. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2008-10-26 iki 2008-10-28 imtinai.

- pagal BK 150 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 149 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams 2 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 2 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

- pagal BK 150 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 149 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į atliktos bausmės laiką įskaitytas S. K. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2008-10-28 iki 2008-10-30 imtinai.

Nukentėjusios M. N. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas ir iš V. T., V. T., S. K. solidariai priteisti 20000 Lt neturtinės žalos atlyginimas M. N..

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. T., V. T. ir S. K. nuteisti už tai, kad 2008 m. spalio 25 d. apie 20 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje esančiame namelyje, veikdami bendrininkų grupėje, panaudodami fizinį smurtą, tenkino lytinę aistrą su M. N. prieš jos valią oraliniu būdu.

Be to, V. T., V. T. ir S. K. nuteisti už tai, kad 2008 m. spalio 25 d. apie 21 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje esančiame namelyje, veikdami bendrininkų grupėje, panaudodami fizinį smurtą, lytiškai santykiavo su M. N. prieš šios valią.

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji M. N. prašo pakeisti nuosprendį, tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, skirti adekvačias bausmes kaltinamiesiems bei priteisti kelionės išlaidas pagal faktą.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas netinkamai ir neobjektyviai išaiškino faktines bylos aplinkybes, nevertino visų įrodymų, jų visumos bei ryšio, neatsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį bei sunkinančias aplinkybes. Taip pat apeliantė teigia, kad dėl LR BPK normų pažeidimo ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant bylą teisme, nusikalstamos veikos buvo vertinamos neišsamiai, kvalifikuotos neadekvačiai, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, paskirtos bausmės kaltinamiesiems neteisingos, teismas neatsižvelgė į jai padarytą turtinę žalą.

Skunde nurodoma, kad teismas, nesiremdamas jokiais faktiniais įrodymais, traktavo, kad kaltinamasis V. T. grasino ir naudojo „neveikiantį dujinį pistoletą", nes byloje nėra jokių įrodymų, kad ginklas buvo dujinis pistoletas, kad jis neveikė ar juo buvo tik grasinama, nes jokia ginklo ekspertizė nebuvo atlikta. Tuo pačiu apeliantė tvirtina, kad kaltinamieji pistoletu šaudė artindamiesi prie namelio, veikiantis pistoletas buvo įremtas jai į smilkinį, verčiant lytiškai santykiauti bei tenkinti kaltinamųjų lytines aistras oraliniu būdu prieš jos valią, todėl ginklo panaudojimas teismo turėjo būti vertinamas kaip reikšminga sunkinanti aplinkybė, kurios pagalba buvo vykdomas dvigubas nusikaltimas.

Be to, nukentėjusioji skunde nurodo, kad teismas neteisingai traktavo jos neva sutikimą būti prievartaujamai ir žaginamai, nes pasidavimas kaltinamiesiems buvo sąlygotas brutalios fizinės ir psichinės prievartos, jos bejėgiškumo, o teismas pasidavimą vertino, kaip dalinai pateisinančią kaltinamuosius aplinkybę.

Apeliantė nurodo, kad ikiteisminio tyrimo stadijoje nebuvo supažindinta su tyrimo eiga bei kaltinamąja išvada, todėl neturėjo galimybės paaiškinti, pareikšti savo nuomonės dėl tiriamų faktų, teikiamų ar teiktinų įrodymų.

Nukentėjusioji nurodo, kad teismo proceso metu jai nebuvo užtikrinta gynyba – nebuvo pasiūlytas atstovaujantis advokatas, nors pati juridinių sąvokų nesupranta, o tuo tarpu kaltinamiesiems atstovavo trys advokatai. Tuo pačiu apeliantė teigia, kad nebuvo užtikrintas išsamus ir objektyvus bylos nagrinėjimas, nes teismo posėdis buvo uždaras.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas neatsižvelgė į padarytą turtinę žalą, nenurodydamas jokių motyvų atmetė prašymą priteisti kelionės išlaidas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji V. T., V. T., S. K. bei pastarųjų gynėjai prašė atmesti apeliacinį skundą, o nukentėjusioji M. N. ir prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. T., V. T. ir S. K. pripažino kaltais pagal BK 149 str. 2 d. ir 150 str. 2 d., bendrininkų grupėje išžaginus ir seksualiai prievartavus nukentėjusiąją M. N.. Apeliantė savo skunde išdėstė manymą, kad apylinkės teismas nuteistųjų padarytas nusikalstamas veikas vertino neišsamiai, kvalifikavo neadekvačiai jų padarytoms veikoms ir tokiu būdu netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Kita vertus, nukentėjusioji savo skunde neįvardijo, kokį konkretų baudžiamąjį įstatymą (įstatymus) teismas netinkamai taikė, nenurodė, kaip, jos manymu, turėjo būti kvalifikuoti V. T., V. T. ir S. K. nusikalstami veiksmai. Tokiu atveju kolegija negali plačiau pasisakyti dėl paminėtų apeliacinio skundo teiginių, tuo labiau, tam nėra pagrindo, nes pirmosios instancijos teismas nuteistųjų padarytas veikas kvalifikavo tinkamai, kaip ir buvo minėta.

Apeliantės teigimu, jai baudžiamojo proceso metu nebuvo užtikrinta teisė į gynybą, o byla išnagrinėta neišsamiai ir neobjektyviai, nes buvo nagrinėjama uždarame teismo posėdyje.

Dėl tokių nukentėjusiosios argumentų kolegija pažymi, kad teisė į gynybą pirmiausia yra įtariamojo, kaltinamojo ir nuteistojo teisė, kurią baudžiamojo proceso įstatymo nustatytais atvejais privalo užtikrinti ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teismas. Būtent paminėtiems proceso dalyviams aktualu yra gintis nuo reiškiamų įtarimų ar kaltinimų. Nuo nusikalstamo elgesio nukentėjusiam asmeniui gintis nuo kaltinimų nereikia, nes jis yra nukentėjusysis ir jo interesus, kaip ir konkrečiu atveju, užtikrina prokuroras, kuris palaiko kaltinimą teisme, o baudžiamojo proceso įstatyme numatytais atvejais tai gali daryti pats nukentėjusysis ar (ir) jo atstovas. Taigi, BPK 55 str. numatyta teisė nukentėjusiajam asmeniui baudžiamajame procese turėti įgaliotąjį atstovą (teisininką, advokatą ar advokato padėjėją), tačiau dėl jo reikalingumo turi apsispręsti nukentėjusysis savarankiškai ir pranešti apie tai ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui. Byloje nėra duomenų apie tai, kad nukentėjusioji M. N. būtų pageidavusi pasikviesti atstovą, nukentėjusiajai buvo išaiškintos jos teisės teisiamojo posėdžio metu (b. l. 187), todėl apeliantės teiginiai apie jos pažeistas teises (BPK 28 str.) nepagrįsti. Tuo pačiu pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje prokurorė paprašė bylą nagrinėti neviešame teismo posėdyje. Nukentėjusioji ir kiti proceso dalyviai pritarė tokiam prokurorės prašymui, todėl apeliantės kritika dėl apylinkės teismo sprendimo nagrinėti bylą neviešame teismo posėdyje nepagrįsta.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiajai raštu, nepažeidžiant BPK 218 str. nuostatų, buvo pranešta apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą ir nurodyta, kad pastaroji turi teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir pateikti prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą (b. l. 143). Tokia teise M. N. nepasinaudojo. Tuo pačiu pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatyme (BPK 220 str.) nėra numatyta, jog nukentėjusiajam būtina įteikti kaltinamąjį aktą. Dėl paminėtų aplinkybių nėra pagrindo konstatuoti, jog nukentėjusios teisės susipažinti su byla, pateikti prašymus, teikti įrodymus buvo pažeistos (BPK 28 str. 2 d.).

Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas aiškiai ir vienareikšmiai nurodė, kad visi trys nuteistieji, veikdami bendrininkų grupėje, panaudodami fizinį smurtą, tenkino lytinę aistrą ir lytiškai santykiavo su M. N. prieš pastarosios valią. Teismas taip pat konstatavo, kad fizinis smurtas prieš apeliantę buvo naudojamas jos pasipriešinimui įveikti ir pripažino, kad M. N. savo elgesiu neprovokavo pradėti nusikalstamai elgtis prieš ją. Taigi, apeliantės teiginys, kad teismas jos pasidavimą prievartai vertino kaip aplinkybę, dalinai pateisinančią nuteistųjų elgseną, visiškai nepagrįstas.

Iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad nukentėjusioji nesutinka su nuteistiesiems paskirtomis per švelniomis (neadekvačiomis nuteistųjų padarytiems sunkiems nusikaltimams) bausmėmis, nors, kokios turėtų būti tos bausmės, savo skunde nenurodė. Bet kuriuo atveju yra aišku, kad apeliantė prašo griežtinti bausmes kaltininkams.

BK 149 str. 2 d. ir BK 150 str. 2 d. numatyta atsakomybė už sunkius tyčinius nusikaltimus, dėl kurių padarymo apylinkės teismas pagrįstai kaltais pripažino V. T., V. T. ir S. K.. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes už inkriminuotas nusikalstamas veikas, atsižvelgė į padarytų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (kiekvienas padarė po du tyčinius sunkius nusikaltimus), kaltinamuosius apibūdinančius duomenis (visi trys buvo teisiami pirmą kartą, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, iš esmės charakterizuojami teigiamai). Teismas taip pat atsižvelgė į nuteistųjų atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad V. T. ir S. K. prisipažino padarę nusikaltimus, gailisi dėl to ir atsiprašė nukentėjusiosios, o V. T. atsiprašė M. N., ir jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimus padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamam elgesiui.

Taigi, apylinkės teismas iš esmės nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 str.) ir pagrįstai nuteistiesiems paskyrė BK 149 str. 2 d. ir 150 str. 2 d. sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmes, atliekant jas realiai. Visgi, kolegijos nuomone, teismas nepakankamai įvertino kiekvieno iš nuteistųjų veiksmus nusikaltimų padaryme ir paskyrė aiškiai per švelnias bausmes.

Nors nuteistiesiems inkriminuotų veikų kvalifikavimui tai reikšmės neturi, tačiau apylinkės teismas, skirdamas bausmes, neakcentavo aplinkybės, kuri, vertinant kiekvieno iš kaltininkų nusikalstamą elgesį, yra itin reikšminga. Tai yra, nors ir neveikiančio (b. l. 18-20), visgi pistoleto, kaip nukentėjusiosios įbauginimo priemonės naudojimas, siekiant palaužti jos pasipriešinimą. Iš nuteistųjų ir nukentėjusiosios parodymų teisiamajame posėdyje yra aišku, kad darant nusikaltimus aktyviausias buvo V. T., kuris akivaizdžiai iš pradžių pagrasino su savimi turėtu pistoletu M. N. pridėdamas pastarajai prie smilkinio ir pareikalavo ,,čiulpti“ ir ,,pasimylėti“ – ,,...dabar visiems turėsi duoti...“ (b. l. 187-190). Kolegijai nekyla abejonių, kad jau vien dėl pagrasinimo neveikiančiu pistoletu, kurį apeliantė akivaizdžiai laikė tikru ir veikiančiu, M. N. pasipriešinimas buvo dalinai palaužtas, ji išsigando, tai patvirtino ne tik pati nukentėjusioji, bet ir V. T. su S. K.. Po to V. T. dar ne sykį mušė nukentėjusiąją suduodamas smūgius, pastarąją nurengė nuogai ir galutinai palaužė jos pasipriešinimą. Visa tai matė ir V. T. nusikalstamiems veiksmas pritarė V. T. ir S. K. – naudojosi palaužta nukentėjusiosios būsena, ne sykį vienas po kito ir kartu tenkino savo lytinę aistrą ir lytiškai santykiavo su pastarąja. Iš teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų yra aišku, kad nuteistieji tyčiojosi, mušė, tenkino savo lytinę aistrą ir žagino apeliantę gana ilgai – atėję apie 20 val. išėjo apie 0.30 val., ir tik tuomet, kai M. N. pavyko pasprukti.

Išdėstytos aplinkybės akivaizdžiai byloja apie labai aiškų, kryptingą nuteistųjų apsisprendimą nusikalstamai veikti. Savo nusikalstamiems sumanymams įgyvendinti bendrininkų poveikiai palaužti nukentėjusiosios pasipriešinimą buvo daugiau nei pakankami – grasinimai atsineštu pistoletu ir tuo pačiu naudojamas fizinis smurtas. Tokiu būdu, kolegijos nuomone, yra pagrindas pripažinti, kad visų nuteistųjų ir ypač V. T. elgesys buvo pavojingesnis daugiau, nei, paprastai, įgyvendinant BK 149 str. 2 d. ir 150 str. 2 d. numatytų nusikaltimų objektyviuosius požymius, todėl jiems turėjo būti paskirtos griežtesnės bausmės.

Atsižvelgusi į pirmosios instancijos teismo nustatytas ir šiame nuosprendyje aptartas aplinkybes, kolegija mano, kad V. T., V. T. ir S. K. apylinkės teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės savo dydžiu yra aiškiai per švelnios, todėl griežtinamos, o skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 2 p.).

Nustatant kiekvienam nuteistajam bausmės dydžius, kolegija atsižvelgia į aptartas ir skundžiamame nuosprendyje nustatytas bausmių skyrimui reikšmingas aplinkybes, ir į tai, kad V. T. vaidmuo padarant nusikalstamas veikas buvo aktyvesnis nei kitų dviejų bendrininkų, nes pastarieji nemušė nukentėjusiosios ir negrasino pistoletu, vadinasi, V. T. ir S. K. dalyvavimas nusikaltimų padaryme nors ir pavojingas, tačiau buvo mažiau aktyvus.

Be to, kas aptarta, apeliantė skunde teigia, kad apylinkės teismas neatsižvelgė į jai padarytą turtinę žalą ir nepagrįstai atmetė jos prašymą priteisti jai kelionės išlaidas. Nukentėjusioji prašo jai priteist kelionės išlaidas pagal faktą, tačiau jokių šį faktą pagrindžiančių dokumentų nepateikė, civilinio ieškinio dėl turtinės žalos nepareiškė, todėl apylinkės teismas pagrįstai šių klausimų nesvarstė ir baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidė.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 19 d. nuosprendį pakeisti:

V. T. pagal BK 149 str. 2 d. paskirtą laisvės atėmimo bausmę padidinti iki 5 metų 2 mėnesių, o laisvės atėmimo bausmę, paskirtą pagal BK 150 str. 2 d., padidinti iki 4 metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 5 metams 2 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. T. pagal BK 149 str. 2 d. paskirtą laisvės atėmimo bausmę padidinti iki 4 metų 4 mėnesių, o laisvės atėmimo bausmę, paskirtą pagal BK 150 str. 2 d., padidinti iki 3 metų 2 mėnesių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 4 metams 4 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

S. K. pagal BK 149 str. 2 d. paskirtą laisvės atėmimo bausmę padidinti iki 4 metų 2 mėnesių, o laisvės atėmimo bausmę, paskirtą pagal BK 150 str. 2 d., padidinti iki 3 metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 4 metams 2 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį paliki nepakeistą.