Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Marytės Mitkuvienės ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Murena“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 21 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo civilinėje byloje Nr. 2-1632-254/2011 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Murena“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Piliuona“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Leto“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovo manymu, 2009-01-12 sandoris privalo būti pripažintas negaliojančiu nuo sudarymo momento, kadangi egzistuoja visos actio Pauliana sąlygos: 1) susitarimas buvo sudarytas, kai ieškovas turėjo kitų kreditorių, kuriems įsipareigojimų įvykdymo terminai buvo suėję (darbuotojams, SODRAI, VMI), sandorio sudarymo momentu įmonė buvo nemoki; 2) ieškovas, būdamas nemokus, sudarė sutartį su atsakovais, sumažindamas kitų kreditorių galimybę gauti jų reikalavimo patenkinimą, suteikė pirmenybę UAB „Leto“, nors jis, vadovaujantis Laikinuoju mokėjimų eilės tvarkos įstatymu, pagal išieškojimų eiliškumą buvo trečios eilės kreditorius; 3) susitarimo ieškovas sudaryti neprivalėjo, nes pareiga sumokėti UAB „Leto“ pagal 2008-12-24 PVM sąskaitą-faktūrą LET Nr. 00004 atsirado tik po 30 kalendorinių dienų, tai yra 2009-01-24; 4) sandorio šalys buvo nesąžiningos, nes ieškovas žinojo, kad jis skolingas kitiems kreditoriams ir sudarydamas sandorį pažeidžia kitų kreditorių interesus, o atsakovai, būdami verslininkais, privalėjo išsiaiškinti, ar sandoriu nepažeidžiami kitų kreditorių interesai, tuo labiau, kad viešai spaudoje ir internete jau buvo skelbiama, kad ieškovas turi finansinių problemų; 5) nėra suėjęs vienerių metų senaties terminas, nes įmonės dokumentus iš buvusio UAB „Murena“ vadovo bankroto administratorius perėmė 2009 m. gruodžio pabaigoje ir nuo šio momento laikoma, kad bankroto administratorius sužinojo apie ginčijamą sandorį. Dėl restitucijos taikymo ieškovas nurodė, kad pripažinus sandorį, pagal kurį 56 000 Lt gavo UAB „Leto“, negaliojančiu, taikant restituciją, ginčo sandoriu pervestos lėšos turi būti priteistos ieškovui.

Bylą nagrinėjant teisme ieškovas prašė ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu ex officio kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir taikyti restituciją pagal CK 1.80 straipsnį. Ieškovas nurodė, kad sandoris pažeidė imperatyvias Laikinojo mokėjimo eilės tvarkos įstatymo ir Turto areštų akto registro įstatymo nuostatas. Ginčijamas sandoris buvo sudarytas tuo metu, kai UAB „Murena“ turtui galiojo teismo nutartimi pritaikytas areštas ir turto perleidimas buvo negalimas.

Atsakovui UAB „Leto“ procesiniai dokumentai įteikti ir apie teismo posėdį pranešta viešo paskelbimo būdu, atsiliepimo negauta.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, skolą kreditoriui vertindamas kaip būtinybę sudaryti sandorį, nepaisant to, ar suėjęs prievolės įvykdymo terminas. Ginčijamo susitarimo pasirašymo metu terminas sumokėti pagal PVM sąskaitą-faktūrą nebuvo suėjęs, tuo tarpu kitiems kreditoriams prievolių įvykdymo terminai jau buvo suėję. Teismo teiginys, kad įmonė buvo moki ir nebuvo pažeistos kreditorių teisės, yra nepagrįstas. Nemokumas nagrinėjamu atveju turi būti įrodinėjamas kaip actio Pauliana viena iš aplinkybių, o ne kaip nemokumas Įmonių bankroto įstatymo prasme. Be to, 2008 m. gruodžio 31 d. įmonės balansas leidžia spręsti, kad įmonė buvo nemoki, nes tiek mokėtinos sumos ir įsipareigojimai, tiek pradelsti įsipareigojimai kreditoriams viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009-04-28 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009 yra pabrėžęs, kad kai juridinis asmuo visiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu neturi pakankamai pinigų, turi būti vadovaujamasi Laikinuoju mokėjimų eilės tvarkos įstatymu. Vadovaujantis šio įstatymo nuostatomis, UAB „Leto“ buvo trečios eilės kreditorius pagal išieškojimų eiliškumą. Todėl ginčijamu sandoriu nepagrįstai pirmenybė buvo suteikta atsakovams, lyginant su kitais kreditoriais.Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovas neįrodė esant CK 6.67 str. 1 d. 5 p. įtvirtintos prezumpcijos. Ieškovas pateikė dokumentus, įrodančius, kad sandorio sudarymo metu nebuvo suėjęs 30 dienų terminas atsakovo pateiktai PVM sąskaitai-faktūrai sumokėti. 2008-09-17 Statybos subrangos sutarties 4.4.15 p. galutinio apmokėjimo sąlygą sieja su draudimo kompanijos atliktų darbų garantinio laikotarpio draudimo garantijos pateikimu. Teismas šios aplinkybės netyrė. Be to, vadovaujantis suformuota teismų praktika, sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Atsakovai nepasidomėjo Turto arešto aktų registro informacija, nesidomėjo, ar UAB „Murena“ turi teisę disponuoti turtu, ar neturi finansinių sunkumų. Ieškovas teismui yra pateikęs 2008 m. Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko sprendimus dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš UAB „Murena“ ir pinigų išdavimo bei pervedimo iš banko sąskaitų nutraukimo. Teismas netyrė, ar ginčijamo susitarimo metu šie sprendimai buvo įvykdyti. Jei mokestinė nepriemoka nebuvo sumokėta, sandorio sudarymas buvo negalimas. Ieškovas pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu UAB „Murena“ turtui galiojo areštas, buvo areštuotos turtinės teisės gauti pinigines išmokas, todėl sandoris negalėjo būti sudarytas, nes juo UAB „Murena“ perleido savo turtinę teisę gauti pinigines lėšas iš atsakovo UAB „Piliuona“. Kadangi sudarant sandorį buvo pažeisti Laikinasis mokėjimo eilės tvarkos įstatymas, Mokesčių administravimo įstatymas, konstitucinė pareiga laiku mokėti mokesčius, Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko sprendimas, CPK ir Turto areštų akto registro įstatymo imperatyvios nuostatos, teismas privalėjo ex officio pripažinti sandorį negaliojančiu kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymų normos, vadovaujantis CK 1.78, 1.80, 1.81 straipsniais. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jos ieškovo reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu atmestinas ir restitucija netaikytina, pažeidė CPK 12, 178, 185, 265, 270 straipsnių reikalavimus.

Atsakovas UAB „Leto“ atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) ir CK 1.80 straipsnio taikymo bankroto administratoriui ginčijant iki bankroto bylos iškėlimo įmonės sudarytą sandorį.

Actio Pauliana – tai teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Šio instituto paskirtis - užkirsti kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinamos galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003). CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintiną dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; kt.). Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, bei siekiant, kad būtų užkertamas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu bei nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui, sandorį pripažinti negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti jo teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011).

Įmonių bankroto procesą reglamentuojančio LR Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas įpareigoja bankrutuojančios įmonės administratorių patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Kadangi ĮBĮ nenustato savarankiškų sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų, todėl bankrutuojančios įmonės administratorius, ginčydamas bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus iki bankroto bylos iškėlimo, gindamas visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, turi teisę juos ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, taip pat ir CK 6.66 straipsnio pagrindu (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003, 2009 m. rugsėjo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009).

Byloje nėra ginčo, kad ginčijamu sprendimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog šalis siejantys tarpusavio sutartiniai santykiai ir ginčijamo sandorio sudarymo metu buvę tarpusavio įsiskolinimai patvirtina egzistavus neabejotiną ir galiojančią kreditoriaus reikalavimo teisę skolininkui. Byloje taip pat neginčijama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pagal byloje esančius duomenis, patvirtinančius, kad UAB „Murena“ iškėlus bankroto bylą įmonės dokumentai administratoriui buvo perduoti pagal 2009-12-28 ir 2010-01-04 perdavimo-priėmimo aktus, vienerių metų ieškinio senaties terminas actio Pauliana pareikšti nėra pasibaigęs. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino šias actio Pauliana sąlygas: sandorio privalomumas, kreditorių teisių pažeidimas ir sandorio šalių nesąžiningumas, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl šių actio Pauliana taikymo sąlygų nagrinėjamoje byloje.

Dėl sandorio privalomumo

Teismų praktikoje išaiškinta, kad privalėjimas sudaryti sandorį – tai asmens pareiga, kuri gali kilti iš įstatymo (pvz. viešojo pirkimo sutartys – CK 6.380 str., energijos pirkimo-pardavimo sutartys – CK 6.383 str.), teismo sprendimo, skolininko vienašališko įsipareigojimo, ikisutartinių santykių, viešo konkurso ir kitų imperatyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2000). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarp ieškovo UAB „Murena“ ir atsakovo UAB „Piliuona“ buvo sudaryta Kapitalinės statybos rangos sutartis Nr. AD3-07-02, o tarp ieškovo ir atsakovo UAB „Leto“ - Statybos subrangos sutartis Nr. AD03-08-02-08, pagal kurias atsakovas UAB „Piliuona“ turėjo atsiskaityti už statybos darbus su UAB „Murena“, o pastaroji – su UAB „Leto“. Ginčijamu 2009-01-12 Susitarimu Nr. 10, sudarytu tarp ieškovo ir atsakovų, buvo pakeista minėtose sutartyse numatyta atsiskaitymų tvarka, susitariant, kad UAB „Piliuona“ atsiskaito ne su UAB „Murena“, o sumoka UAB „Leto“ 56 000 Lt, tokiu būdu UAB „Murena“ atsisakant reikalavimo teisės, lygios nurodytai sumai, į UAB „Piliuona“. Pažymėtina, kad nebuvo jokios sutarties, įstatymo ar teismo sprendimo, kuris būtų įpareigojęs šalis pakeisti anksčiau sudarytose Kapitalinės statybos rangos sutartyje Nr. AD3-07-02 ir Statybos subrangos sutartyje Nr. AD03-08-02-08 numatytą atsiskaitymo tvarką. Todėl konstatuotina, kad actio Pauliana taikymo prasme šalys ginčijamo 2009-01-12 susitarimo sudaryti neprivalėjo.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas sąrašas atvejų, iš kurių įrodžius bent vieną pripažintina, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, 2) skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, 3) kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

Nagrinėjamu atveju svarbu išsiaiškinti ieškovo (ne)mokumą pagrindžiančias aplinkybes ir pirmenybės suteikimo vienam iš kreditorių (ne)pagrįstumą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ginčijamo susitarimo sudarymo laikotarpiu ieškovas buvo skolingas darbuotojams – pažymos Valstybinės darbo inspekcijos Alytaus skyriui ir Alytaus rajono apylinkės teismui (I t. b.l. 17-22), valstybės biudžetui – Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimai (I t. b.l. 25-28), kitiems kreditoriams – kreditorių raginimai atsiskaityti (I t., b.l. 46-61), teismų procesiniai dokumentai dėl skolų priteisimo iš UAB „Murena“ (I t. b.l. 62-77). Vadovaujantis BUAB „Murena“ administratoriaus į bylą pateiktais duomenimis (II t. b.l. 131), ginčijamo susitarimo sudarymo dieną (2009-01-12) UAB „Murena“ įsiskolinimas darbuotojams ir valstybinėms institucijoms iš viso sudarė 923 614,16 Lt. Byloje esančio UAB „Murena“ 2007 metų balanso (II t. b.l. 33-37) duomenimis, dar 2007 metais įmonės turėtas turtas sudarė 19 517 486 Lt, tuo tarpu mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 17 628 784 Lt, iš kurių per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai - 14 696 111 Lt. UAB „Murena“ 2008 metų balanso (I t. b.l. 79-81) duomenys patvirtina, kad 2008 m. gruodžio 31 d. UAB „Murena‘ turto turėjo už 21 125 905 Lt, tačiau per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 18 979 111 Lt. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad byloje neįrodytas UAB „Murena“ nemokumas ginčijamo susitarimo sudarymo metu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nustatyta, jog UAB „Murena“ turto nepakako, kad būtų atsiskaityta su visais kreditoriais, taigi, konstatuotinas įmonės nemokumas. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, jog bankroto byla, konstatavus UAB „Murena“ nemokumą, ieškovui iškelta 2009 m. birželio 30 d. Kauno apygardos teismo nutartimi, taigi, praėjus mažiau kaip pusmečiui po ginčo susitarimo sudarymo.

Ginčijamo susitarimo sudarymo metu (2009-01-12) galiojęs LR Laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas reglamentavo mokėjimo eiliškumą, kai juridinis asmuo ar juridinio asmens teisių neturinti įmonė visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu neturėjo pakankamai pinigų. Vadovaujantis šio įstatymo 3 straipsniu, pirmiausia turėjo būti mokamos su darbo santykiais susijusios išmokos, žalos dėl profesinio susirgimo, sveikatos sužalojimo ar žuvimo darbe atlyginimo sumos, mokėtinos sumos už Lietuvoje supirktą ar perdirbtą žemės ūkio produkciją, nurodytą Atsiskaitymų už žemės ūkio produkciją įstatyme; antra eile – valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos; trečia eile – mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai į valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus bei kitus valstybės pinigų fondus. Kiti mokėjimai pinigų gavėjams priskirti ketvirtai mokėjimų eilei. Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad mokėtojas, vykdydamas piniginius įsipareigojimus, šio straipsnio 1 dalyje nustatytos eilės tvarkos privalo laikytis, nepaisydamas, kada piniginiai įsipareigojimai atsirado. Nagrinėjamoje byloje UAB „Leto“ priskirtinas ketvirtai mokėjimų eilei. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog bylos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad UAB „Murena“, turėdama finansinių įsipareigojimų darbuotojams ir valstybės biudžetui, neturėdama pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, privalėjo pirmiausia atsiskaityti su darbuotojais ir valstybės biudžetu. Ginčo susitarimu šios nuostatos buvo ignoruotos, suteikiant nepagrįstą pirmenybę atsakovui UAB ,,Leto “, taip pažeidžiant kitų, turinčių pirmenybės teisę gauti nustatytus mokėjimus, kreditorių teises.

Dėl sandorio šalių nesąžiningumo

Viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų yra šalių nesąžiningumas. Asmens sąžiningumas teisėje vertinamas pagal asmens informatyvumą apie tam tikrus faktus. Vienu atveju įstatyme nustatytas reikalavimas, kad asmuo žinotų apie tam tikras aplinkybes, kitu atveju – asmuo neturi tam tikrų aplinkybių žinoti. „Žinojimas“ suprantamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų, o „turėjimas žinoti” aiškinamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Taigi sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Vadinasi, jis, elgdamasis apdairiai, prieš sudarydamas sutartį turi pasidomėti, ar patikima kita sandorio šalis, ar ji elgiasi sąžiningai. Iš būsimos sandorio šalies yra pagrįsta reikalauti paaiškinimo ir kitų duomenų, ar ji neturi kreditorių, kurių interesams gali būti padaryta žala sandorio sudarymu. Jeigu asmuo gauna žinių apie galimo kontrahento kreditorių, tai privalo svarstyti, ar skolininko turto įgijimu nepažeis kreditoriaus interesų. Protingu ir apdairiu, t. y. sąžiningu, minėta, gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tai daroma iš dalies jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų. Toks elgesys pripažintinas įgijėjo pareiga, kurią sustiprina šio asmens statusas, pvz., verslininkas ir kt. Verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-898/2002; 2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Turto pagal būsimą sandorį įgijėjui, siekiant nepažeisti galimo kreditoriaus interesų, reikia būti apdairiam tokia apimtimi: 1) protingomis priemonėmis išsiaiškinti, ar būsima sandorio šalis nėra skolininkė; 2) konkrečioje situacijoje įvertinti, ar sandoriu nebus pažeisti skolininko kreditoriaus interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-898/2002).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dar iki ginčijamo sandorio sudarymo dalis UAB „Murena“ kreditorių siekė išieškoti skolas teismuose, dalis teismo sprendimų buvo priimta, patenkinus ieškinius. Byloje esantys duomenys – Turto arešto aktų registro išrašai (I t. b.l. 82-107, 182-190) patvirtina, kad teismai nagrinėjamose bylose pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – buvo areštuotas bendrovės turtas. Vadovaujantis Turto arešto aktų registro įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, turto arešto aktų registro duomenys yra vieši. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę ir galimybę pasidomėti ar nesuvaržytos sandorio šalies daiktinės teisės. Nagrinėjamu atveju atsakovai, elgdamiesi atidžiai ir rūpestingai, privalėjo pasidomėti, ar UAB „Murena“ turtui nėra taikomas areštas, ar nėra kitų kreditorių, su kuriais būtų neatsiskaityta ir kurių reikalavimo teisės būtų atsiradusios pirmiau už atsakovų, ar nėra pirmos, antros ir trečios eilės kreditorių, su kuriais, vadovaujantis Laikinojo mokėjimo eilės tvarkos įstatymo nuostatomis, turėtų būti atsiskaitoma pirmiau. Byloje nepateikta duomenų, kad atsakovas UAB „Leto“ būtų elgęsis apdairiai ir iki ginčijamo susitarimo sudarymo būtų domėjęsis kitos sandorio šalies patikimumu, prašęs informacijos apie šalies turtinę padėtį, turimus kreditorius, skolų mastą, atsiskaitymus su kreditoriais, ginčus teisme, daiktinių teisių suvaržymus ir pan., svarstęs ar ginčo sandoris nepažeis skolininko kreditorių interesų. Atsakovas UAB „Piliuona“, taip pat būdamas verslininku, kuriam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, jei būtų elgęsis pagal maksimalius rūpestingumo standartus, būtų įvertinęs, kad UAB „Murena“ turi didelių finansinių sunkumų, yra praktiškai nemoki, neatsiskaičiusi su darbuotojais ir valstybe, todėl ginčijamu susitarimu bus pažeisti kitų kreditorių interesai, ypač atsižvelgiant į tai, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad viešai internete jau buvo skelbiama apie tai, kad UAB „Murena“ turi finansinių problemų, neatsiskaito su darbuotojais (I t. b.l. 108-110). Ginčijamo sandorio sudarymo metu Juridinių asmenų registrui buvo pateikti UAB „Murena“ 2007 m. finansinės atskaitomybės duomenys, kurie, kaip minėta, sudarė pagrindą konstatuoti dideles įmonės mokumo problemas, todėl atsakovai, veikdami atidžiai ir rūpestingai, privalėjo paprašyti įmonės 2008 metų finansinių duomenų, kuriais remiantis galėtų spręsti dėl įmonės mokumo. UAB „Leto“ ir UAB „Piliuona“ turėjo suabejoti bendrovės „Murena“ mokumu jau ginčo sandorio sudarymo metu, kai buvo pakeista tarpusavio atsiskaitymų tvarka ir atsiskaityti už UAB „Murena“, negalinčią atsiskaityti tiesiogiai su kreditoriumi, pasirinkta UAB „Piliuona“. Konstatuotina, jog tam, kad atsakovai, kaip verslininkai, būtų laikomi sąžiningais dėl sandorio sudarymo, jie privalėjo pasidomėti UAB „Murena“ finansine būkle ir tik įsitikinę, kad įmonė neturi kreditorių, kurių interesai gali būti pažeisti, galėjo sudaryti ginčijamą sandorį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad sandorio šalys buvo sąžiningos, laikytina neteisėta ir nepagrįsta.

Dėl imperatyvių teisės normų pažeidimo

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčijamo sandorio ex officio nepripažino negaliojančiu kaip prieštaraujančio imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.), nes sudarant sandorį buvo pažeistos Laikinojo mokėjimo eilės tvarkos įstatymo, Mokesčių administravimo įstatymo, Civilinio proceso kodekso ir Turto areštų akto registro įstatymo imperatyvios nuostatos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sutiktina su apelianto argumentais, kad ginčijamas sandoris pažeidė imperatyvias Laikinojo mokėjimo eilės tvarkos įstatymo normas. Kaip jau minėta, ginčijamo sandorio sudarymo metu turėjo būti taikomos tuo metu galiojusio Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo normos. Ginčijamu susitarimu buvo pažeista ieškovui taikytina šiame įstatyme nustatyta mokėjimų eilės tvarka, kadangi UAB „Murena“, turėdama finansinių įsipareigojimų darbuotojams ir valstybės biudžetui ir neturėdama pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, privalėjo pirmiausia atsiskaityti su darbuotojais ir valstybės biudžetu, tačiau nepagrįstai pirmenybę suteikė ketvirtos eilės kreditoriui. CK 1.80 straipsnio 1 dalis nurodo, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu ir CK 1.80 straipsnio pagrindu.

Dėl restitucijos taikymo

Pripažinus sandorį negaliojančiu tiek actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 str.), tiek kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.), taikoma restitucija (CK 6.145 str. 1 ir 2 d.). Pagal pripažintiną negaliojančiu susitarimą UAB „Leto“ gavo 56 000 Lt sumą, todėl ši suma priteistina BUAB „Murena“. Šis turtas (pinigai) grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais ĮBĮ nustatyta tvarka.

Dėl procesinių palūkanų

Teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinant ieškinį priteistina iš atsakovo UAB „Leto“ ieškovui BUAB „Murena“ 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 6.210 str.).

Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nusprendęs ieškinį atmesti, netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė teisės normas, tiek reglamentuojančias actio Pauliana instituto taikymą, tiek sandorio, prieštaraujančio imperatyvioms įstatymo normoms, pripažinimo negaliojančiu instituto taikymą, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris yra naikintinas. BUAB “Murena” apeliacinis skundas tenkintinas – ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo tenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Remiantis CPK 93 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Bylos rezultatas yra palankus ieškovui, kuris prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, tačiau šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Dėl šios priežasties bylinėjimosi išlaidos ieškovui nėra priteistinos.

Kadangi ieškovas CPK 83 str. 1 d. 8 p. pagrindu visose proceso stadijose yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo į valstybės biudžetą, o kiti dalyvaujantys asmenys remiantis šia teisės norma nuo žyminio mokesčio yra atleisti už joje nurodytose bylose paduodamus apeliacinius bei kasacinius skundus, teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinant ieškinį, iš atsakovo UAB „Leto“ į valstybės biudžetą priteistina 1 680 Lt žyminio mokesčio, t.y. žyminio mokesčio suma, nuo kurios mokėjimo ieškovas yra atleistas paduodant ieškinį (CPK 96 str. 1 d.).

Taip pat, tenkinat apeliacinį skundą, iš atsakovo UAB ,,Leto“ į valstybės biudžetą priteistinos procesinių dokumentų įteikimo pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teisme išlaidos (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str. 1 d.), kurios pagal Kauno apygardos teismo pažymą sudarė 28,92 Lt, o pagal Lietuvos apeliacinio teismo pažymą- 4,05 Lt, iš viso priteistina 32,97 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų suma.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį tenkinti.

Pripažinti 2009 m. sausio 12 d. susitarimą Nr. 10, sudarytą tarp ieškovo UAB „Murena“ bei atsakovų UAB „Piliuona“ ir UAB „Leto”, negaliojančiu nuo jo sudarymo momento.

Priteisti iš atsakovo UAB „Leto” (įmonės kodas 300816437) ieškovui BUAB „Murena“ (įmonės kodas 149632768) 56 000 Lt (penkiasdešimt šešis tūkstančius litų) sumą ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2010 m. gruodžio 27 d. iki teismo sprendimo visiško vykdymo.

Priteisti iš UAB ,,Leto“ į valstybės biudžetą 1 680 Lt (tūkstantį šešis šimtus aštuoniasdešimt litų) žyminio mokesčio bei 32,97 Lt (trisdešimt du litus ir 97 centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.