Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-09-14 · Administracinė byla Nr. AS-602-558-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2012-09-14Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-03-21Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2015-11-05Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-09-14
Bylos Nr.
AS-602-558-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01361-2012-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Veslava Ruskan (pran.)
Pareiškėjas
V. P.
Atsakovas
Krašto apsaugos ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Krašto apsaugos ministerijos
Kategorijos
  • 72.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. AS602-558/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01361-2012-9Procesinio sprendimo kategorija 72.4 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2012 m. rugsėjo 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovams Krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Krašto apsaugos ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu prašydamas:

1) „kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti ar 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-1821 15 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir taikymas 1. Šis įstatymas, (...), galioja: 2 punktas šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1, (...) punkte nurodytoms išmokoms, (....) – iki 2012 m. gruodžio 31 d. nuostatų pratęsimas galimai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 30, 50 straipsnių nuostatoms bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, konstituciniam teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams“;

2) panaikinti atsakovo Krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovas) 2012 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. 12-01-626 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo;

3) įpareigoti atsakovą Krašto apsaugos ministeriją ateityje mokėti jam nustatyto dydžio pareigūnų ir karių pensiją;

4) priteisti iš atsakovo Krašto apsaugos ministerijos nuo 2012 m. sausio 1 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių pensijos dalį iki teismo sprendimo įsigaliojimo datos;

5) priteisti jam iš Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos valstybės neturtinę žalą sumoje 10000 Lt;

6) priteisti iš Krašto apsaugos ministerijos išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu;

7) priteisti iš Krašto apsaugos ministerijos palūkanas;

8) sustabdyti administracinę bylą iki kol bus išnagrinėta ši byla Lietuos Respublikos Konstituciniame Teisme dėl prašymo, ar įstatymas, kuris turėtų būti taikomas byloje, atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Atsiliepimas

Atsakovas su pareiškėjo reikalavimais nesutiko, nurodydamas, jog Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama kita administracinė byla dėl pareiškėjo reikalavimų, susijusių su pensijos paskaičiavimu, kuri šiuo metu yra sustabdyta, ir todėl šioje byloje šie klausimai neturėtų būti nagrinėjami.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 29 d. nutartimi nutarė pareiškėjo reikalavimus: įpareigoti atsakovą ateityje mokėti nustatyto dydžio pareigūnų ir karių pensiją, priteisti iš atsakovo nuo 2012 m. sausio 1 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių pensijos dalį iki teismo sprendimo įsigaliojimo datos ir priteisti iš atsakovo palūkanas, palikti nenagrinėtus; atmesti pareiškėjo prašymus kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą; pareiškėjo reikalavimams panaikinti atsakovo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. 12-01-626 „Dėl pareigūnų ir karių valstybės pensijos mokėjimo“ ir priteisti iš atsakovų Krašto apsaugos ministerijos bei Lietuvos valstybės 10000 Lt neturtinės žalos nagrinėti skirti teismo posėdį 2012 m. rugpjūčio 13 d. 11 val.

Teismas nurodė, jog rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą išaiškinimo dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo atitikimo Konstitucijai nėra pagrindo. Atkreipė dėmesį, kad paminėtas įstatymas nenustatė naujo socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo reglamentavimo, o tik pratęsė ankstesnio reglamentavimo galiojimą. Pažymėtina ir jog, kad pareiškėjui aktualių Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatų konstitucingumą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra įvertinęs ir apie tai pasisakęs savo 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.

Teismas nurodė, jog iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. I-67-331/2012 yra nagrinėjami pareiškėjo reikalavimai dėl pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą neišmokėtos valstybinės pensijos dalies. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme atskiroje administracinėje byloje jau yra nagrinėjamas pareiškėjo reikalavimas dėl neišmokėtos pensijos dalies, visi išvestiniai klausimai, susiję su pareiškėjui sumažintu pensijos dydžiu, t. y. reikalavimas įpareigoti atsakovą ateityje mokėti nustatyto dydžio pareigūnų ir karių pensiją bei priteisti iš atsakovo neišmokėtą pensijos dalį bei palūkanas, taip pat nagrinėtini toje pačioje administracinėje byloje (Nr. I-67-331/2012), todėl vadovaujantis ABTĮ 103 straipsnio 4 punktu, nustatančiu, kad teismas skundą palieka nenagrinėtą jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių šalių dėl to paties administracinio ginčo, teismas šioje administracinėje byloje (Nr. I-3254-643/2012) pareiškėjo keltus reikalavimus: įpareigoti atsakovą ateityje mokėti nustatyto dydžio pareigūnų ir karių pensiją (reikalavimas Nr. 3), priteisti iš atsakovo nuo 2012 m. sausio 1 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių pensijos dalį iki teismo sprendimo įsigaliojimo datos (reikalavimai Nr. 4) ir priteisti iš atsakovo palūkanas (reikalavimas Nr. 7), paliko nenagrinėtais (ABTĮ 103 str. 4 p.). Pridūrė, jog pareiškėjui išaiškintina, kad šiuos reikalavimus jis gali tikslinti administracinėje byloje Nr. I-67-331/2012, kai jos nagrinėjimas, išnykus sustabdymo pagrindams, bus atnaujintas.

III.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 86 – 107), kuriuo prašo skundžiamą nutarties dalį panaikinti ir perduoti pirmosios instancijos teismui bylą nagrinėti iš naujo.

Atskirąjį skundą grindžia tokiais pagrindiniais argumentais:

Šalies argumentai

1. Dėl pareiškėjo teisės su skundu kreiptis į teismą nurodo, jog jo teisę kreiptis į teismą nustato ABTĮ 5 straipsnis ir pagal šio straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, tačiau, jog manymu, pirmosios instancijos teismas šią jo teisę nepagrįstai apribojo. Pažymi, jog net skundo administracinėje byloje priėmimo nagrinėti stadijoje yra akivaizdu, kad skundžiamas aktas ir veiksmai bei veiksmų neatlikimas, sukėlė jam teisines pasekmes ir tai yra ginčo administraciniame teisme objektu, todėl teismas jo skundą privalėjo priimti nagrinėti kaip priskirtiną administraciniams teismams. Pabrėžia, jog kol jo pirminis skundas teisme buvo sustabdytas iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, keitėsi teisės aktų galiojimas, t. y. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas buvo pratęstas, 2011 m. gruodžio 20 d. buvo priimtas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. Xl-1821, kuris galioja nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., ir šio Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms yra nustatyti apribojimai. Teigia, jog būtent dėl to 2012 m. gegužės 15 d. buvo surašytas skundas administracinėje byloje Nr. 1-1-3254-643/2012 ir buvo nurodyti reikalavimai, tačiau ginčijamoje teismo nutartyje yra nepagrįstai traktuojama, kad reikalavimų surašymas pareiškėjo 2012 m. gegužės 15 d. skunde administracinėje byloje Nr. 1-3254-643/2012 neva yra kitame skunde. Priduria ir tai, jog teismas šioje byloje nieko nepasisakė dėl jo prašymo išreikalauti įrodymus.

2. Dėl reikalavimo įpareigoti Krašto apsaugos ministeriją ateityje mokėti jam nustatyto dydžio pareigūnų ir karių pensiją pažymi, jog jo, kaip pensininko, pareigūnų ir karių pensija nepagrįstai ir neteisėtai sumažėjo nuo 2547,66 Lt iki 2038,13 Lt per laikotarpį 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. kovo 16 d. ir nuo 2187,66 Lt iki 1674,10 Lt per laikotarpį 2012 m. kovo 16 d. iki šios dienos. Pažymi, jog, taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 16 straipsnį 4 dalį bei toliau taikant 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. X1-1821 nuostatas negali dirbti laisvai, šiais teisės aktais toliau tęsiamas jo diskriminavimas, ir todėl šiais atsakovo veiksmais buvo pažeistos jo konstitucinės teisės ir interesai. Pažymi, jog todėl kreipėsi į teismą, tačiau teismas, nerasdamas pagrindo priimti jo skundo, priėmė nepagrįstą nutartį.

3. Dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo neišmokėtą pareigūnų ir karių pensijos dalį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo datos dar kartą akcentuoja, jog 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-1821 1 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktų nuostatų galiojimo pratęsimas dar vieneriems metams yra nepagrįstas ir neteisėtas ir tai prieštarauja Konstitucijai ir Europos Sąjungos teisės aktų nuostatoms, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas nematė teisinio pagrindo į tai atsižvelgti ir priėmė 2012 m. birželio 29 d. jo skundo šioje dalyje nepriimti. Mano, jog teismas nenori pripažinti, kad Krašto apsaugos ministerija, nevykdydama Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d., 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimų neteisėtai nusavino didesne, nei numato įstatymai, dalimi pareigūnų ir karių pensijas ir todėl nenori priteisti iš atsakovo kompensuojamos žalos dydį ir palūkanas. Pabrėžia, kad atitinkamam teisėkūros subjektui – Seimui, Vyriausybei – kyla konstitucinė pareiga pripažinti tokį teisės aktą (jo dalį) netekusiu galios arba (jeigu be atitinkamo tų visuomeniniu santykių teisinio reguliavimo negalima išsiversti) pakeisti jį taip, kad naujai nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarautų aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, bet ir tol, kol ši konstitucinė pareiga nėra įvykdyta, atitinkamas teisės aktas (jo dalis) jokiomis aplinkybėmis negali būti taikomas. Mano, jog savo 2012 m. gegužės 15 d. skunde jis pateikė savarankiškus reikalavimus, tačiau teismas juos netinkamai įvertino. Priduria, jog teismas pernelyg formaliai įvertino jo 2012 m. gegužės 15 d. skundo administracinėje byloje reikalavimus dėl sprendimo panaikinimo kaip netinkamai suformuluotą ir dėl to ne visi reikalavimai nebuvo patenkinti, nes jo išdėstyti reikalavimai bei nurodytos aplinkybės patvirtina, kad jis Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundė institucijos neveikimą, t.y. Konstitucinio Teismo sprendimų ir nutarimų nevykdymą <...>, todėl teismas jo skundą turėjo priimti visa apimtimi.

4. Dėl reikalavimo priteisti iš Krašto apsaugos ministerijos išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu nurodo, jog už teismui teikto skundo surašymą advokatui sumokėjo 600 litų, todėl teismas ginčijamoje nutartyje nepagrįstai apie tai nepasisakė.

5. Dėl reikalavimo priteisti iš Krašto apsaugos ministerijos palūkanas nurodo, jog ginčijamoje nutartyje išvis nėra pasisakyta dėl šio jo reikalavimo. Mano, jog motyvų nebuvimas dėl palūkanų, kurių jis prašo dėl uždelsto Konstitucinio Teismo Nutarimų vykdymo, yra pagrindas ginčijamą nutartį šioje dalyje naikinti ir priimti naują sprendimą dėl jo skundo dalies priėmimo.

6. Dėl reikalavimo sustabdyti administracinę bylą iki kol bus išnagrinėta byla Konstituciniame Teisme dėl prašymo, ar įstatymas, kuris turėtų būti taikomas byloje, atitinka Konstituciją pažymi, jog ginčijamoje nutartyje nepagrįstai ir neteisėtai yra atsisakoma pagal pareiškėjo prašymą sustabdyti bylą, kol Konstitucinis Teismas priims sprendimą dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio atitikties Konstitucijos nuostatos atitikimo. Mano, jog ginčijama nutartis šioje dalyje turėtų būti naikintina ir byla perduotina teismui nagrinėti iš naujo. Teigia, jog tokiu būdu teismas pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą turėtų išnagrinėti iš naujo. Tikina, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra akcentavęs konstitucinį asmens lygiateisiškumo principą, tačiau teismas ginčijama nutartimi šį principą bei kitas jo teises, nuspręsdamas nesikreipti į Konstitucinį Teismą ir nestabdyti bylos, riboja.

7. Dėl reikalavimo išreikalauti iš atsakovo Krašto apsaugos ministerijos pareiškėjo pareigūno ir kario pensijos bylą ir perskaičiavimo dokumentus bei priimtų sprendimų dokumentus pažymi, jog apie šį reikalavimą ginčijamoje nutartyje nėra nieko pasisakoma, nors be šio reikalavimo vykdymo tolimesnis teisminis nagrinėjimas išvis tampa beprasmis. Teigia, jog šių duomenų pats gauti negali, o minėti rašytiniai įrodymai padėtų įrodyti jo skundo pagrįstumą.

8. Dėl kreipimosi dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio atitikties Konstitucijos nuostatoms pažymi, jog mano, kad priimant ginčijamo Laikinojo įstatymo nuostatas ir jas pratęsiant galioti dar vieneriems metams buvo pažeistos jo teisės ir interesai, kurios yra numatytos tarptautinės ir Europos teisės, nes Lietuvos Respublikos Seimas neatsižvelgė į tai, nors privalėjo žinoti, priimdamas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo galiojimą iki 2012 m. gruodžio 31 d. Pažymi, jog priimdamas ydingą, Konstitucijai prieštaraujantį, teisinį reguliavimą, atsakingos institucijos neturėjo teisės taip elgtis ir negalėjo leisti vienai pensijų gavėjų grupei neturėti jokių apribojimų, o kitai turėti. Tokiu būdu jam buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala. Todėl dar kartą teigia, jog jo reikalavimas įpareigoti Krašto apsaugos ministeriją sumokėti jam paskirtos neteisėtai sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį turi būti spręstinas ir pagal jo skundą su prašymu turėtų būti tenkintinas. Pabrėžia, jo pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalį (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) šio įstatymo nuostatų, susijusių su valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų perskaičiavimu (sumažinimu), kurios šiame Konstitucinio Teismo nutarime pripažintos prieštaravusiomis Konstitucijai, galiojimas nustatytas iki 2011 m. gruodžio 31 d., tuo tarpu Laikinojo įstatymo nuostatų, susijusių su valstybinių pensijų perskaičiavimu, inter alia – tų, kurios šiame nutarime tam tikra apimtimi pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai galiojimas nustatytas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Pabrėžia, jog tai nėra tas pats ir tai nėra išvestiniai klausimai, kurie susiję su pirminiu jo pateiktu skundu, nes kada buvo surašytas pirminis skundas, tai Laikinojo įstatymo 15 straipsnis priimtas nebuvo ir apie tai jis nerašė bei pasekmių nežinojo. Tikina, jog yra ribojamos jo teisės skųsti vėliau priimtą teisės aktą, kuriuo buvo pažeistos jo teisės ir interesais, ir jis neteko dalies pensijos.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo šio atskirojo skundo netenkinti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjui V. P. (toliau – ir pareiškėjas), kaip pensininkui, mokamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo ir pagrįstumo pagal 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) Nr. XI-1821 15 straipsnį, pratęsiantį sumažintų valstybinių pensijų galiojimą.

Pažymėtina, jog nesutikdamas su įstatymiškai jam nuo 2012 m. sausio 1 d. nustatytu valstybinės pensijos dydžiu, pareiškėjas kreipėsi į teismą, inter alia prašydamas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl minėtojo įstatymo konstitucingumo ištyrimo, įpareigoti atsakovą Krašto apsaugos ministeriją (toliau – ir KAM; atsakovas) mokėti jam ateityje nustatyto dydžio pareigūnų ir karių pensiją, priteisti jam iš KAM bylinėjimosi išlaidas bei palūkanas ir sustabdyti administracinę bylą iki kol Konstituciniame Teisme bus išnagrinėtas minėto įstatymo konstitucingumas.

Pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą teismas atmetė, o minėtus reikalavimus paliko nenagrinėtus.

Iš ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvų suprastina, jog tai teismas tokį sprendimą motyvavo, be kita ko, tuo, jog Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. I-67-331/2012 yra nagrinėjami pareiškėjo reikalavimai dėl pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, todėl naujai teikiamą reikalavimą ir išvestinius reikalavimus iš jo jis gali teikti būtent minėtoje byloje.

Pareiškėjas su minėta pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka, iš esmės teigdamas, jog tokiu būdu yra suvaržoma jo teisė kreiptis į teismą bei ginčyti, jo nuomone, antikonstitucinę, jį diskriminuojančią įstatymo nuostatą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, tokiai pirmosios instancijos teismo pozicijai nepritaria ir sprendžia, jog ji neatitinka procesinės teisės normų.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 str. 1 d., Teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ nuostatos.

Nagrinėjamu atveju iš esmės svarbu nustatyti, ar nurodyti pareiškėjo reikalavimai, kurie pirmosios instancijos teismo buvo palikti nenagrinėtais nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I-3254-643/2012, yra pareikšti administracinėje byloje Nr. I-67-331/2012, t.y. ginčijamo procesinio klausimo išsprendimui iš esmės svarbu nustatyti minėtose bylose pareikštų reikalavimų tapatumą.

Patikrinus Lietuvos teismų informacinę sistemą LITEKO, matyti, jog administracinėje byloje Nr. I-67-331/2012 pareiškėjas reikalavo: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: a) ar 2009 m. gruodžio 8 d. Valstybinių pensijų įstatymo Nr. XI-531 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsnio (3 straipsnio pakeitimas) 3 punkto nuostata, kad „<...nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti už praeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio...> neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 48 ir 52 straipsniams bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui; b) ar 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 4 str. 1 d. nuostatos, kad „paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinės draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 48 ir 52 straipsniams bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui; c) ar 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 16 str. 4 p. „Lietuvos Respublikos Vyriausybės iki 2010 m. liepos 1 d. parengia ir patvirtina sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 48 ir 52 straipsniams bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui; 2) panaikinti 2010 m. kovo 20 d. atsakovo KAM sprendimą Nr. 12-01-513 dėl pensijos sumažinimo kaip nepagrįstą ir neteisėtą; 3) priteisti iš atsakovo KAM nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį 509,53 Lt kiekvieną mėnesį iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; 4) priteisti iš atsakovo KAM bylinėjimosi išlaidas ir 1000 Lt neturtinę žalą; 5) sustabdyti administracinę bylą iki, kol bus išnagrinėta ši byla Lietuvos Respublikos Konstituciniame teisme dėl prašymo ar įstatymas, kuris turėtų būti taikomas byloje, atitinka Konstituciją.

Pažymėtina ir tai, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. buvo nuspręsta kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. Nr. XI-537, Žin., 2009 m. gruodžio 24 d. Nr. 152-6820) bei Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatų konstitucingumą bei administracinę bylą Nr. I-1700-331/2010 sustabdyti, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės šį prašymą. Pridurtina, jog aktualių nuostatų konstitucingumą Konstitucinis Teismas įvertino 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris įsigalios 2012 m. rugsėjo 21 d., po ko nebus kliūčių bylą atnaujinti.

Iš nagrinėjamos ir minėtos bylos aplinkybių matyti, jog nėra faktinio pagrindo teigti, kad administracinis ginčas kilęs tarp šalių yra tapatus, kas sudaro prielaidą palikti minėtus pareiškėjo reikalavimus nenagrinėtais, t. y. negalima besąlygiškai konstatuoti bylų analogiškumo. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas šioje byloje, be kita ko, prašė priteisti iš atsakovo nuo 2012 m. sausio 1 d., t. y. iš esmės nuo naujo atskaitos taško laike, neišmokėtą pareigūnų ir karių pensiją, grįsdamas šį savo kertinį reikalavimą ne tais teisės aktais, kuriais remiamasi administracinėje byloje Nr. I-67-331/2012, bet 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-1821 nuostatomis. Todėl nagrinėjamoje byloje skiriasi reikalavimo pagrindas. Be to, teisėjų kolegija akcentuoja, jog procesiniuose įstatymuose nėra numatyta draudimo asmeniui reikalauti priteisti už skirtingus laikotarpius periodines išmokas, kuo šiuo atveju yra valstybinė pensija, atskiroje byloje, todėl spręstina, jog pareiškėjas galėjo savo nuožiūra pasirinkti savo pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynimo būdą ir inicijuoti naują bylą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, remdamasis tais motyvais, jog pareiškėjo anksčiau reikšti reikalavimai išmokėti jam valstybinę pensiją, kurie, kaip minėta, laiko atskaitos ir įstatyminio pagrindo požiūriu nesutapo su nagrinėjamoje byloje reiškiamaisiais, jau yra nagrinėjami, todėl jis gali pirminį skundą patikslinti, negalėjo skundo reikalavimų palikti nenagrinėtais. Teisėjų kolegijos nuomone, pagrįsti yra pareiškėjo argumentai, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnis pirminio skundo pateikimo teismui metu priimtas nebuvo ir jis jo sukeliamų pasekmių nežinojo, todėl dabartinė situacija riboja jo teisę skųsti vėliau priimtą teisės aktą, juolab, kad kaip suprastina iš pareiškėjo materialinių argumentų jis Laikinojo įstatymo neteisėtumą ir juo jam sukeliamas pasekmes grindžia Konstitucinio Teismo Nutarimų, kuriais buvo konstatuotas tokių nuostatų antikonstitucinis pobūdis, nepaisymu.

Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti ABTĮ 103 straipsnio 4 punkte nustatyto prašymo palikimo nenagrinėtu pagrindo (jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių šalių dėl to paties administracinio ginčo), nes ginčijamoje nutartyje nenustatė dviejų teisme nagrinėjamų ginčų tapatumo, kas yra būtina šios normos taikymo sąlyga. Teismas turi pagrindą taikyti ABTĮ 103 straipsnio 4 punktą tik tokiu atveju jeigu yra konstatuojamas nagrinėjamų reikalavimų tapatumas, teismas gi motyvavo savo nutartį prielaidomis dėl to, kokius veiksmus pareiškėjas gali atlikti ateityje – keisti prašymo pagrindą ar dalyką kitoje byloje. Pažymėtina, kad ABTĮ 52 straipsnyje nustatyta pareiškėjo teisė keisti skundo (prašymo) dalyką ar pagrindą yra nustatyta įgyvendinant teismo proceso dispozityvumo principą, pagal, kurį proceso šalis pati sprendžia, ar įgyvendins tokią teisę. Be to, nei ABTĮ 52 straipsnis, nei kitos šio įstatymo normos nesuteikia teisės reikšti nagrinėjamoje byloje naujų reikalavimų, bet suteikia teisę nagrinėjamoje byloje pakeisti skundo dalyką ar pagrindą. ABTĮ 101 ir 103 straipsniuose yra nustatytas baigtinis sąrašas pagrindų, kuriems esant teismas gali užbaigti bylos nagrinėjimą nepriimdamas sprendimo, šiame sąraše nustatytos procesinio pobūdžio aplinkybės, kurioms esant procesas yra negalimas (arba laikinai negalimas). Minėtas reglamentavimas - baigtinio sąrašo pagrindų, kuriems esant teismas užbaigia bylos nagrinėjimą nepriimdamas sprendimo, nustatymas yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo garantijų.

Dėl išdėstytų priežasčių, manytina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėtu paliko pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti iš atsakovo nuo 2012 m. sausio 1 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių pensijos dalį, todėl byla šioje dalyje jam grąžintina nagrinėti iš naujo. Pridurtina, jog atsižvelgiant į tai, kad kiti pareiškėjo reikalavimai savo pobūdžiu yra išvestiniai (palūkanų priteisimas ir įpareigojimas mokėti tam tikro dydžio pensiją), t. y. susiję su pareiškėjo, jo teigimu, neteisėtai sumažintos pensijos dydžiu, kurie buvo taip pat palikti nenagrinėtais, teismui neišnagrinėjus pagrindinio pareiškėjo reikalavimo, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisakys. Tuo tarpu dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas pasakytina, jog toks klausimas gali būti sprendžiamas tik priimant byloje galutinį procesinį sprendimą, teismas ginčijama nutartimi užbaigė tik dalį bylos. Ginčijama nutartis naikinama išnagrinėjus pareiškėjo atskirąjį skundą, todėl motyvai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nėra aktualūs, nes pirmosios instancijos teismas nagrinės bylą toliau.

Pažymėtina ir tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad teismo atsisakymas kreiptis į Konstitucinį Teismą neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai, todėl teismo nutarties dalis negali būti skundžiama atskiruoju skundu (žr. administracinę bylą Nr. AS5 – 247/2004) (ABTĮ 149 straipsnio 1 dalis). Analogiškai pareiškėjas negali skųsti ir teismo atsisakymo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki kol bus išnagrinėta byla Konstituciniame Teisme dėl prašymo, ar įstatymas, kuris turėtų būti taikomas byloje, atitinka Konstituciją, į Konstitucinį Teismą pirmosios instancijos teismui nutarus nesikreipti. Lygiai taip pat tolimesnės bylos eigos neįtakoja ir pareiškėjo reikalavimas iš atsakovo Krašto apsaugos ministerijos pareiškėjo pareigūno ir kario pensijos bylą ir perskaičiavimo dokumentus bei priimtų sprendimų dokumentus. Todėl šioje dalyje dėl pareiškėjo keliamų argumentų nepasisakytina ir apeliacinis procesas pagal pareiškėjo atskirąjį skundą dalyje nutraukiamas. Pastebėtina ir tai, jog nustatytu reglamentavimu, būtent ribojimu (ABTĮ 149 straipsnio 1 dalis) skųsti teismo procesinius sprendimus, kuriais byla nėra išnagrinėjama iš esmės, yra įgyvendintas proceso operatyvumo principas. Teismas, nagrinėjantis bylą, privalo užtikrinti proceso operatyvumo principo įgyvendinimą, t.y. privalo spręsti šalių prašymus atsižvelgdamas, be kita ko, ir į minėtą principą. Galimybė skųsti teismo procesinius sprendimus, kuriais byla nėra išnagrinėjama iš esmės, nepagrįstai prailgintų teismo procesą ir sudarytų šalims galimybę piktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis. Konstitucija bei Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencija nustato asmens teisę kreiptis į teismą įstatymo nustatyta tvarka bei asmens teisę į tinkamą teismo procesą, kurio vienu iš elementų yra asmens teisė, kad jo byla būtų išnagrinėta per protingą laiką.

Apibendrinant nurodytina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl 2012 m. birželio 29 d. nutartis dalyje, kurioje pareiškėjo reikalavimus įpareigoti atsakovą ateityje mokėti nustatyto dydžio pareigūnų ir karių pensiją, priteisti iš atsakovo nuo 2012 m. sausio 1 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių pensijos dalį iki teismo sprendimo įsigaliojimo datos ir priteisti iš atsakovo palūkanas, nutarta palikti nenagrinėtus, panaikintina, perduodant teismui nagrinėti bylą iš naujo. Kitoje dalyje apeliacinis procesas pagal pareiškėjo atskirajame skunde keliamus atsisakymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, atsisakymo sustabdyti bylą iki kol bus išnagrinėta byla Konstituciniame Teisme bei dokumentų neišreikalavimo klausimus nutrauktinas (ABTĮ 137 straipsnio 1 dalis; 148 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalimi, 148 straipsniui, 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. P. atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį dalyje dėl pareiškėjo V. P. reikalavimų įpareigoti atsakovą ateityje mokėti nustatyto dydžio pareigūnų ir karių pensiją, priteisti iš atsakovo nuo 2012 m. sausio 1 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių pensijos dalį iki teismo sprendimo įsigaliojimo datos ir priteisti iš atsakovo palūkanas palikimo nenagrinėtais panaikinti, šioje dalyje perduodant teismui bylą nagrinėti iš naujo.

Apeliacinį procesą pagal pareiškėjo V. P. atskirąjį skundą dalyje dėl atsisakymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, atsisakymo sustabdyti bylą iki kol bus išnagrinėta byla Konstituciniame Teisme bei dokumentų neišreikalavimo nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas GadliauskasVeslava RuskanArūnas Sutkevičius