Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja J.G.Vaitulionienė Civilinė byla Nr. 2A-287-03/2007

2007 m. rugsėjo 13 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Julijos Gražinos Vaitulionienės, kolegijos teisėjų Almanto Padvelskio, Rimvidos Zubernienės, sekretoriaujant Ingai Sutulaitei, Daliai Rimgailienei, dalyvaujant ieškovo atstovams advokatams Zitai Šličytei, Sauliui Avižai, atsakovei D. A. A., jos atstovei advokatei Vidai Šeikienei, atsakovo VĮ Kretingos miškų urėdijos atstovui advokatui Juozui Ančiukaičiui, trečiojo asmens Neringos savivaldybės atstovei Indrei Mažonei, trečiojo asmens Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos atstovui Sergejui Juzikui (Sergej Juzik), viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Albektus“ ieškinį atsakovams D. A. A., VĮ Kretingos miškų urėdijai, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tretieji asmenys Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija, Neringos miesto savivaldybė, Klaipėdos apskrities viršininko administracija, dėl naudojimosi rūsiu tvarkos nustatymo, nuosavybės teisių pripažinimo, įpareigojimo nelaikyti paukščių bei gyvūnų, ir atsakovės D. A. A. priešieškinį ieškovui UAB „Albektus“, atsakovams VĮ Kretingos miškų urėdijai ir Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijai, tretieji asmenys Neringos miesto savivaldybė, dėl nuosavybės teisių į daržinę ir rūsį pripažinimo bei ieškovo UAB „Albektus“ ir atsakovės D. A. A. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 29 d. sprendimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, atsakovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl nuosavybės teisės pripažinimo į 35 kv. m daržinę.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė 1993-03-25 notariškai tvirtinta sutartimi pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą už 12 103 rub. (10 627 rub. investiciniais čekiais ir 1 676 rub. grynaisiais) privatizavo 44,49 kv. m ploto 2 butą, rąstų tvartą 2I1m ir lentų daržinę i¹m, (duomenys neskelbtini), (šiuo metu (duomenys neskelbtini)). 2005-03-22 ir 2005-04-05 pirkimo–pardavimo sutartimis ieškovas įsigijo šio namo 3 butą, kurį sudaro 35,58 kv. m ploto gyvenamosios patalpos ir rūsio patalpos R-1 ir R-2, bei 37,87 kv. m ploto 1 butą, kurie buvo privatizuoti ankstesnių butų nuomininkų – R. B. ir A. L. bei R. L. ir V. L.. Medinė 35 kv. m ploto daržinė, statyta 1956 m., inventorizuota 1993-01-06, unikalus Nr. 2391-9000-1041, pažymėta indeksu 4Iž (ankstesnis žymėjimas i¹m), 2005-01-20 įregistruota kaip Valstybės nuosavybė. Šio namo butų privatizaciją atliko VĮ Kretingos miškų urėdija, kuriai patikėjimo teise įregistruota ginčo daržinė.

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktas įrodymų vertinimas prieštarauja CPK įtvirtintoms normoms ir teismo išvados nepagrindžiamos byloje surinktais įrodymais, nes teismas nevertino fakto, jog 3 buto savininkai buvo sumokėję daugiau už 1 kv. m kainą nei atsakovė, o į sutartį VĮ Kretingos miškų urėdija tik per klaidą neįrašė 35 kv. m daržinės, nors ją apskaičiavo su buto kaina. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, nesiaiškino įrodymų, susijusių su buto-tvarto daržinės kainos apskaičiavimu ir neatsižvelgė į tai, ar byloje apklausti liudytojai teikia nešališką informaciją bei visiškai nemotyvuotai nevertino bylos baigtimi nesuinteresuotų liudytojų paaiškinimų. Su šiais apelianto argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

CPK 178 straipsnyje nustatyta bendroji pareiga šalims įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus. CPK 177 straipsnyje nurodyta, kad įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti, arba kad jų nėra. Tie duomenys nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Civilinėje byloje klausimas, ar faktas įrodytas, sprendžiamas remiantis tikimybių pusiausvyros principu. Faktas gali būti pripažintas įrodytu, kai įrodymų visuma patvirtina, kad labiau tikėtina, jog tas faktas buvo, nei kad jo nebuvo.

Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą rėmėsi liudytojų R. L., A. G., J. K. R., A. L. paaiškinimais, kurie patvirtino aplinkybes, kad atsakovės D. A. A. šeima ir ji pati visą laiką nuo ūkinio pastato pastatymo naudojosi tvartu ir daržinėmis, kuriuos 1956 metais pastatė atsakovės šeima. Be to, rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-31 nutarimu Nr. 309, kurio patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo taisyklių bendrosios dalies 7 punkto 12 dalis nustatė, kad privatizuojamo gyvenamojo namo buto priklausiniai-pagalbiniai ūkiniai pastatai ir statiniai įkainojami atskirai, 1993-03-25 sutartimi, kurioje nurodyta, kad Kretingos miškų urėdija perduoda atsakovei D. A. A. butą su ūkiniais pastatais, taip pat VĮ Kretingos miškų urėdijos paaiškinimais, jog perdavė atsakovei visą daržinę ir tik per klaidą neįtraukė į sutartį daržinės indekso, be to, namų valdos techninės apskaitos byloje visos daržinės, esančios prie ūkinio pastato, buvo žymimos tuo pačiu indeksu, o kitų asmenų, privatizavusių kitus du butus, privatizavimo sutartyse to pažymėta nebuvo. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas pagrįstai vadovavosi liudytojų R. L., A. G., J. K. R., A. L. paaiškinimais ir atmetė liudytojo Z. L. parodymus, nes jie prieštaravo kitų liudytojų paaiškinimams bei kitiems byloje esantiems įrodymams. Minėtų liudytojų paaiškinimais nustatytos aplinkybės atitinka ir apeliacinės instancijos teisme apklaustų liudytojų P. L. ir B. Š. paaiškinimuose nurodytas aplinkybes dėl daržinės privatizavimo. Šių liudytojų paaiškinimais netikėti nėra pagrindo, nes P. L. tuo metu dirbo VĮ Kretingos miškų urėdijoje ir atliko privatizuojamų objektų kainos apskaičiavimus, o B. Š. buvo privatizavimo komisijos pirmininku. Liudytojai nurodė, kad D. A. visada naudojosi visu ūkiniu pastatu-daržine, o O. V. atsikėlė vėliau ir ja nesinaudojo. Pažymėtina, kad ieškovas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus taip pat grindžia ne dokumentais, o samprotavimais, jog tai, kad O. V. už privatizuojamą butą sumokėjo didesnę kainą, nei atsakovė D. A. A., įrodo, jog buvo padaryta klaida ir kad kaina už daržinę buvo įskaičiuota į buto kainą. Šiuos apeliacinio skundo argumentus dėl kainos apskaičiavimo paneigia liudytojos P. L. paaiškinimai, kad kainos galėjo skirtis, nes buvo vertinamas ir privatizuojamo objekto nusidėvėjimo procentas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad 2 ir 3 butai buvo nevienodi (Nr. 2-44,49 kv. m, Nr. 3-52,70 kv. m), pagalbiniai pastatai buvo įkainojami atskirai, daržinė buvo pastatyta 1952 metais, privatizuojant buvo nusidėvėjusi, tikėtina, kad jos likutinė vertė buvo labai maža. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė D. A. A. sumokėjo visą kainą ir įgijo visą daržinę 1993-03-25 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu bei visą laiką nepertraukiamai šia daržine naudojosi ir valdė.

Kadangi 1991-1993 metais ieškovas nebuvo privatizavimo proceso dalyviu, pagrįstai atmesti ieškovo argumentai dėl CK 153 str. 1 d. (1964 m. redakcija) ir dėl CK 4.14 str., 4.19 str. taikymo.

Dėl nuosavybės teisės pripažinimo į rūsio patalpas bei rūsio naudojimosi tvarkos nustatymo.

Spręsdamas šalių ginčą dėl naudojimosi rūsiu tvarkos nustatymo, pirmosios instancijos teismas vadovavosi ieškovo pateiktu 2006-06-07 rūsio planu. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme teisėjų kolegija vadovaujasi atsakovės pateiktu 2007-01-25 ginčo rūsio planu, sudarytu pagal 2006-06-07 kadastrinių matavimų duomenis (IV t., b.l. 110, 111). Atsakovė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas jos priešieškinio reikalavimas dėl nuosavybės teisės į ginčo rūsį pripažinimo, taip pat ginčija teismo sprendimu nustatytą naudojimosi rūsiu tvarką. Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčijamas rūsys yra neprivatizuotos 45,02 kv. m rūsio patalpos, pažymėtos plane P-1, P-4, P-5, P-6. 33,67 kv. m dydžio rūsio patalpos, plane pažymėtos P-3 ir P-3, nuosavybės teise priklauso 3 buto gyventojams. 1993-03-25 privatizavimo sutartyje ginčo rūsio patalpos nenurodytos, byloje kitų įrodymų, kad atsakovė būtų privatizavusi ginčo rūsio patalpas, nėra. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo rūsio atsakovė nėra privatizavusi, todėl pagrįstai nepripažino jo asmenine atsakovės nuosavybe.

CK 4.83 str. 1 d. nustatyta, kad buto ir kitų patalpų savininkas turi teisę naudotis gyvenamojo namo objektais pagal jų funkcinę paskirtį, nepažeisdamas kitų patalpų savininkų teisių ir teisėtų interesų.

Ieškovas ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytą naudojimosi rūsiu tvarką, motyvuodamas tuo, kad teismas visiškai nevertino aplinkybės, jog į rūsio patalpą, pažymėtą indeksu P-1, galima patekti ir per kitą įėjimą, todėl nesutinka su teismo argumentu, kad rūsio patalpa pažymėta indeksu P-1, yra vienintelis įėjimas į rūsį. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė ir jos šeima ginčo rūsiu naudojasi nuo 1952 metų, o ieškovas butus įsigijo tik 2005 metais, be to, atsakovė yra II grupės invalidė, senyvo amžiaus, name gyvena nuolat, todėl jai būtų sudėtinga vaikščioti į rūsį per kitą įėjimą, kuris, kaip matyti iš ieškovo pateiktų nuotraukų, yra iš kiemo pusės, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad įėjimas į rūsį, pažymėtas indeksu P-1, paskirtas šalims kaip bendro naudojimosi patalpa. Taip pat nustatyta, kad atsakovė į rūsio patalpą P-5 gali patekti tik iš patalpos P-4, iš kitų atsakovei paskirtų patalpų į minėtą patalpą atsakovė patekti neturi galimybės. Patalpos P-7 pusrūsio plane nėra. Atsižvelgiant į tai, kad rūsio patalpos yra po atsakovės butu ir šiose patalpose yra atsakovės kaminas, vandens siurblys ir įvadas iš gręžinio, be to, naudojimosi rūsiais tvarka buvo nusistovėjusi iki privatizavimo tik tarp atsakovės ir O. V., ką patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja P. L., bei į tai, kad iš Kretingos miškų ūkio turto balanso į Neringos miškų ūkio turto balansą buvo perduotas tik pirmas butas be rūsio, nes ši patalpa buvo naudojama kaip Kuršių nerijos miškų ūkio poilsinė, teismo sprendimo dalis dėl naudojimosi rūsiu tvarkos nustatymo naikintina ir atsakovui paskirtina naudotis rūsio patalpomis P-4, P-5, P-6, o ieškovui ir atsakovei bendrai naudotis rūsio patalpomis, pažymėtomis indeksu P-1.

Dėl įpareigojimo atsakovę D. A. A. nelaikyti naminių gyvūnų ir paukščių.

CPK 3 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad teismas nustatęs, jog teisės norminis aktas ar jo dalis, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės teisės norminiam aktui, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą, prašydamas patikrinti, ar atitinkamas teisės norminis aktas ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės teisės norminį aktą.

Ieškovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas bylos aplinkybes vadovavosi neteisėtu poįstatyminiu aktu, t.y. 2006-12-05 Neringos savivaldybės tarybos priimtu sprendimu dėl Neringos savivaldybės tarybos 2004-03-18 sprendimo „Dėl gyvūnų laikymo taisyklių Neringos mieste ir vietinės rinkliavos už gyvūnų (šunų, kačių) registravimą ir laikymą daugiabučiuose namuose dydžių patvirtinimo“ papildymo 5.11 punktu, kuriame nurodyta, kad Tarybos sprendimu draudžiama daugiabučiuose namuose ir jų teritorijose laikyti ūkinės paskirties gyvūnus, išskyrus sodybose, esančiose atokiau nuo Neringos savivaldybės gyvenviečių, ši norma prieštarauja Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymui, nes siaurina įstatymo taikymo sritį, todėl prašo apeliacinį teismą kreiptis administracinį teismą dėl norminio akto, t.y. minėto Tarybos sprendimo, teisėtumo. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka ir atmeta ieškovo prašymą kreiptis į administracinį teismą ištirti ginčijamo akto teisėtumą. Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad ūkinės paskirties gyvūnai-visi gyvūnai, laikomi ir veisiami maistui, kailiams, vaistams ir kitai produkcijai gauti, namams saugoti, darbo ir kitiems tikslams. Minėto įstatymo 4 dalyje nustatyta, kad laikyti šunis, kates bute, privačiame name, kur gyvena kelios šeimos, leidžiama tik turint raštišką visų jame gyvenančių pilnamečių asmenų sutikimą, o 5 straipsnio 2 dalyje 4 dalyje nustatyta, kad laikyti šunis, kates bute, privačiame name, kur gyvena kelios šeimos, leidžiama tik turint raštišką visų jame gyvenančių pilnamečių asmenų sutikimą. 2006-12-05 Neringos savivaldybės tarybos sprendime Nr. T1-225 nustatyta, kad nedraudžiama laikyti ūkinės paskirties gyvūnus sodybose, esančiose atokiau nuo Neringos savivaldybės gyvenviečių. Pažymėtina, kad poįstatyminių aktų paskirtis-toliau vystyti ir konkretizuoti įstatymą. Taigi, šiuo atveju savivaldybė priėmė sprendimą nustatydama ūkinės paskirties gyvūnų laikymo tvarką, t.y. pagal savo kompetenciją papildė jau esamas taisykles, šios taisyklės neprieštarauja Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo nuostatoms, todėl nepagrįstas ieškovo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi neteisėtu poįstatyminiu teisės aktu.

Be to, statybos techninio reglamento 5.38 punkte nurodyta, kad sodyba – juridiškai įformintas sodybinis žemės sklypas su jame pastatytu gyvenamuoju pastatu (namu) ir jo priklausiniais (ūkiniais, buitiniais, verslo pastatais ir įrenginiais). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad namas (duomenys neskelbtini), yra netoli miško esanti sodyba, atokiau nuo gyvenvietės, atsakovės gyvūnus laiko ne gyvenamajame name, o ūkiniame pastate, todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė D. A. A. laiko gyvūnus teisėtai ir nepažeidžia nustatytos tvarkos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tenkindamas atsakovės priešieškinį iš dalies priteisė 3000 Lt advokato teisinei pagalbai apmokėti, nes įskaičiavo ir išlaidas, kurias atsakovė sumokėjo ketindama prisiteisti ginčo daržinę įgyjamosios senaties pagrindu. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo argumentais, kad atsakovės 2005-07-29 turėtos 500 Lt dydžio išlaidos nepagrįstai įskaičiuotos į išlaidas, turėtas pirmosios instancijas teisme, nes ieškovo ieškinys buvo pareikštas tik 2005-08-17, išsiųstas atsakovei 2005-08-24, todėl ieškovo 2005-07-29 turėtos advokatės išlaidos negalėjo būti įskaičiuojamos į išlaidas, turėtas šią bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, remiantis CPK 93 straipsnio 2 , 3, 4 dalimis bylinėjimosi išlaidos perskaičiuotinos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, priteisiant atsakovei iš ieškovo 2997 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str. 2 d., 3 d., 4 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 319-331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 29 d. sprendimą. Panaikinti sprendimo dalį, kuria nustatyta naudojimosi rūsiu tvarka ir atsakovei D. A. A. paskirti naudotis rūsio patalpas, pažymėtas indeksais P-4 (18,40 kv. m), P-5 (3,92 kv. m), P-6 (14,10 kv. m), rūsio patalpą, pažymėtą indeksu P-1 (5,86 kv. m) paskirti naudotis ieškovui UAB „Albektus“ ir atsakovei D. A. A. bendrai. Sprendimo dalį dėl nuosavybės teisių į daržinę ir rūsį pripažinimo bei įpareigojimo nelaikyti paukščių bei gyvūnų palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei D. A. A. 2997 Lt bylinėjimosi išlaidų iš ieškovo UAB „Albektus“.