Šiaulių apygardos teismo nutartis

2011-03-09 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-127-332-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-03-09
Bylos Nr.
1A-127-332-2011
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Raimundas Jurgaitis (pirm.), Bronius Zalaga, Zigmas Kavaliauskas
Nuteistasis
D. M.
Nukentėjusysis
A. T.
Civilinis ieškovas
A. T., Valstybinei ligonių kasai prie L
Kategorijos
Kopija

Pranešėjas: Raimundas Jurgaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-127-332/2011

Teisėja: Laisvydas Zederštremas Procesinio sprendimo kategorija:

2.4.6.

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. kovo 9 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teisėjų Broniaus Zalagos, Zigmo Kavaliausko,sekretoriaujant Raimondai Katiliūtei,dalyvaujant prokurorei Laimai Mažeikienei,gynėjui advokatui A. P. ,nuteistajam D. M. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2010-12-22 nuosprendžio, kuriuo D. M. nuteistas pagal L. R. BK 138 str. 1 d. laisvės apribojimu 9 mėnesiams, įpareigojant per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikaltimu nukentėjusiajam A. T. padarytą 200 Lt dydžio turtinę žalą ir per 5 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ir kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Iš D. M. nukentėjusiajam – civiliniam ieškovui A. T. priteista 3200 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Iš D. M. civiliniam ieškovui – Valstybinei ligonių kasai prie L. R. sveikatos apsaugos ministerijos priteista 1266 Lt žalos atlyginimo.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. M. nuteistas už tai, kad jis 2009-08-23, apie 20 val., Pakruojo rajone, (duomenys neskelbtini), jam priklausančio gyvenamojo namo kieme, tyčia apie 30 kartų rankoje turėta pavarų perjungimo svirties viršutine dalimi (galvute) sudavė nukentėjusiajam A. T. , kuris sėdėjo S. M. priklausančiame automobilyje ant galinės sėdynės, į galvą bei veidą, tuo jam padarydamas dešinio momenkaulio lūžį, galvos smegenų sukrėtimą, poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose ir dešinėje galvos pusėje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl dešinio momenkaulio lūžio nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų. Ši D. M. nusikalstama veika kvalifikuota pagal L. R. BK 138 str. 1 d.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. M. prašo panaikinti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2010-12-22 nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė L. R. BPK pažeidimų, taip pat pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos 6 str. 1 d. įtvirtintą baudžiamosios bylos „teisingo išnagrinėjimo" principą, kas nulėmė nepagrįsto ir neteisėto nuosprendžio priėmimą.

Šiaulių apskrities VPK Pakruojo r. PK VTS patrulio G. Ž. 2009-08-23 tarnybiniame pranešime dėl sumušto piliečio A. T. , kuris pristatytas į VšĮ (duomenys neskelbtini) priėmimo skyrių, nurodyta, kad, nuvykus į priėmimo skyrių, A. T. buvo akivaizdžiai girtas – jam nustatytas 2,01 promilės girtumas (1 t., 7 l.). Pasak A. T., jį (duomenys neskelbtini), sumušė iš matymo pažįstamas vyriškis. Tarnybinis pranešimas 2009-08-23 užregistruotas Pakruojo r. PK budėtojų dalyje, tačiau pagal šį tarnybinį pranešimą ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas. Nusikalstama veika, numatyta L. R. BK 138 str. 1 d., nėra nusikalstamų veikų, išvardytų L. R. BPK 167 ar 407 straipsniuose, sąraše, todėl ikiteisminis tyrimas turėjo būti pradėtas ir vykti bendra tvarka be jokių išimčių. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą ir ikiteisminio tyrimo pradžios fiksavimo praktiką, nukentėjusiojo (šiuo atveju A. T. ) skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas nebuvo reikalingas.

Šalies argumentai

Nukentėjusysis A. T. 2010-02-24 protokole – pareiškime nurodo, jog 2009-08-23, apie 20.30 val., Pakruojo r.. (duomenys neskelbtini), alaus baro kieme, jis (D. M. ) jį sumušė, suduodamas apie 30 smūgių kumščiu į veidą (1 t., 3 l.). Pagal šį dokumentą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Šiaulių apskrities VPK Pakruojo r. PK. Taigi, ikiteisminis tyrimas pagal oficialų 2009-08-23 ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūno surašytą tarnybinį pranešimą dėl asmens sumušimo nebuvo pradėtas, o praėjus 6 mėnesiams pagal paties sumušto asmens pareiškimą jau buvo pradėtas. Šios aplinkybės, nuteistojo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas, pažeidžiant L. R. BPK normas ir vyko, esant aplinkybėms, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas.

L. R. BPK 2 str. nustatyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.

L. R. BPK 166 str. 1 d. 1 p. nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas, gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką.

L. R. BPK 171 str. 1 d. nurodyta, kad, jeigu skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką gauna ikiteisminio tyrimo įstaiga arba jeigu ikiteisminio tyrimo įstaiga pati nustato nusikalstamos veikos požymius, ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas tuoj pat pradeda ikiteisminį tyrimą ir kartu apie tai praneša prokurorui.

L. R. BPK 172 str. 1 dalyje nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas, atlikdamas ikiteisminį tyrimą, turi teisę atlikti visus šiame Kodekse numatytus veiksmus, išskyrus tuos, kuriuos gali atlikti tik prokuroras ar ikiteisminio tyrimo teisėjas.

Šios bylos ikiteisminio tyrimo metu galiojusio L. R. Generalinio prokuroro 2008-08-11 įsakymo Nr. 1-110 „Dėl rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos patvirtinimo" 1 p. nustatyta, kad rekomendacijos dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos (toliau vadinama – Rekomendacijos) nustato reikalavimus, kuriais vadovaujamasi prokuratūroje ir ikiteisminio tyrimo įstaigose pradedant ikiteisminį tyrimą, registruojant jo pradžią ar atsisakant pradėti ikiteisminį tyrimą. Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas: 2.1. gavus skundą pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; 2.2. prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. Rekomendacijų 4 punkte nustatyta, kad viena iš sprendimo pradėti ikiteisminį tyrimą formų yra tarnybinis pranešimas – prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno pranešimas, kuriame nurodomi faktai apie padarytą nusikalstamą veiką, kuriuos nustatė prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, ir išreiškiamas prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno proceso sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą arba pranešama apie jau pradėtą ikiteisminį tyrimą. Sprendime nurodomas tiriamos nusikalstamos veikos kvalifikavimas pagal konkretų BK specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ir (ar) punktą.

Šiaulių apskrities VPK Pakruojo r. PK, 2009-08-23 gavus ikiteisminio tyrimo pareigūno tarnybinį pranešimą, kuriame nurodyti faktai apie asmens sumušimą t. y. padarytą nusikalstamą veiką, ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas. Tuo buvo pažeisti L. R. BPK 2, 166, 171 straipsnių reikalavimai bei minėto L. R. Generalinio prokuroro 2008-08-11 įsakymo Nr. 1-110 „Dėl rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos patvirtinimo“ reikalavimai. Tokiu būdu buvo pažeista ikiteisminio tyrimo pradžios procedūra.

Ypač atkreiptinas dėmesys, kad minėtose Rekomendacijose nurodyta, jog neatidėliotinas informacijos apie galimą nusikalstamą veiką patikrinimas – neatidėliotinas išvykimas į informacijoje apie galimą nusikalstamą veiką nurodytą vietą arba pas šią informaciją suteikusį asmenį, siekiant nustatyti, ar informacija apie galimą nusikalstamą veiką yra tikra, taip pat surasti ir (ar) apsaugoti nusikalstamos veikos padarymo ar kitoje įvykio vietoje esančius daiktus (pėdsakus), turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti, ir (ar) nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, nukentėjusįjį, liudytojus. Neatidėliotino patikrinimo metu, pasitvirtinus informacijai apie nusikalstamą veiką, įgaliotas asmuo, surašęs tarnybinį pranešimą ar jį gavęs (o taip pat kitokį pranešimą apie nusikalstamą veiką), ant šio dokumento užrašo rezoliuciją pradėti ikiteisminį tyrimą. Apie visus ikiteisminio tyrimo pradžios atvejus ne vėliau, kaip kitą dieną, raštu turi būti pranešta prokurorui. Toliau rekomendacijose smulkiai nurodoma, kas ir kaip turi būti atliekama, gavus informaciją apie padarytą nusikalstamą veiką. Ir visa tai privalo būti atlikta neatidėliotinai. Dėl nurodytų teisinių ir faktinių aplinkybių apylinkės teismo išvada, jog ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas ir atliktas teisėtai – yra nepagrįsta ir neteisėta.

Pakruojo rajono PK (ikiteisminio tyrimo įstaigos) pareigūnai minėto L. R. Generalinio prokuroro įsakymo, o tuo pačiu L. R. BPK 2, 166 ir 171 straipsnių nuostatų nesilaikė ir tuo iš esmės buvo užkirsta galimybė jam apsiginti. Iš karto pradėjus ikiteisminio tyrimo veiksmus, jis būtų galėjęs prisiminti, kur buvo 2009-08-23, apie 20.30 val., pateikti savo alibi, jog nukentėjusiojo nemušė, nurodyti tai galinčius patvirtinti konkrečius liudytojus, taip pat nurodyti aiškias ir konkrečias kitas aplinkybes, jog dėl nukentėjusiojo sumušimo jis nekaltas. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, praėjus 6 mėnesiams po 2009-08-23 vakaro, jis neteko teisės į gynybą, nes nebegali prisiminti, ką veikė 2009-08-23, 20.30 val. Gynybos teisės iš asmens atėmimas yra grubus L. R. BPK 44 str., L. R. Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. pažeidimas. Mano, kad teismas negalėjo pradėti baudžiamosios bylos nagrinėti teisme, nes yra padaryti reikšmingi ikiteisminio tyrimo pažeidimai, t. y. pažeista L. R. BPK 2, 166 ir 171 straipsniuose nustatyta ikiteisminio tyrimo pradžios procedūra, kuria yra pažeista jo, kaip kaltinamojo, teisė žinoti, kuo yra kaltinamas ir atitinkamai ruoštis gynybai, taip pat jam įstatymu deklaruotos teisė į rungimosi principą ikiteisminiame bei teisminiame tyrime ir į teisingus ikiteisminį bei teisminį procesus.

Mano, kad teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų S. M. , A. M. , A. G. , J. M. , T. G. , S. V. parodymuose yra esminių prieštaravimų, o nepašalinus šių prieštaravimų, jie turi būti traktuojami kaltinamojo, t. y. jo naudai.

Nukentėjusysis A. T. yra suinteresuotas apkalbėti jį, nes jiedu konfliktuoja. Šias aplinkybes teismo posėdyje patvirtino tiek jis, tiek pats nukentėjusysis, tiek byloje apklausti beveik visi liudytojai. Šios aplinkybės yra užfiksuotos ir bylos rašytinėje medžiagoje. Taigi, A. T., 2010-02-24 rašydamas pareiškimą, turėjo pagrindą apkalbėti jį. Prašo atkreipti dėmesį, kad A. T. pareiškimą parašė tik po pusės metų nuo tada, kai 2009-08-23 buvo kažkieno sužalotas. Praėjus nuo niekuo jam (D. M. ) neįsimintino 2009-08-23 vakaro pusei metų, jis negali prisiminti, ką veikė, kur buvo ir su kuo tą vakarą.

L. R. BPK 305 str. 1 d. 2 p. nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Teismas nuosprendyje nenurodydamas konkrečių prieštaravimų liudytojų parodymuose, tačiau pripažindamas juos neesminiais, pažeidė minėtą L. R. BPK 305 str. 1 d. 2 p., nes neaišku, kokius prieštaravimus liudytojų parodymuose teismas mato ir kodėl juos laiko neesminiais. Šis teismo baudžiamojo proceso pažeidimas laikytinas esminiu, nes taip yra pažeidžiamos jo teisės skųsti teismo priimtą sprendimą apeliacine tvarka, o tuo pačiu ir jo teisė į gynybą.

Mano, kad liudytojų parodymuose esantys prieštaravimai yra esminiai ir, kol jie nepašalinti, privalo būti traktuojami jo naudai.

Kaip parodė liudytojai A. ir S. M. , A. T. į įvykio vietą buvo atvežtas automobiliu ir sėdėjo automobilio galinėje sėdynėje dešinėje pusėje. A. T., apklausiamas kaip liudytojas 2010-02-24 (1 t., 9 l.) parodė, jog jis (D. M. ) priėjo prie automobilio ir atidaręs liepė V. (B.) išlipti. Šiam išlipus, jis (D. M. ) perėjo prie jo (A. T. ) pusės durelių ir atidaręs jas su kumščiu pradėjo trankyti galvą, sudavė apie 30 smūgių, rankoje turėdamas stiklo plastiko galvutę. Apklausiamas papildomai 2010-03-18 (1 t., 10 l.), A. T. parodė, jog jis (D. M. ) jį mušė pavarų svirtimi, kurią turėjo su savimi.

Teisiamojo posėdžio metu apklausta tyrėja S. V. patvirtino, kad įvykį tiesiogiai matė šiuo metu jau miręs V. B. , kuris savo parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė laisvai, niekieno neverčiamas. Teismas pagarsino V. B. parodymus. Pagal S. ir A. M. parodymus V. B. sėdėjo už vairuotojo. V. B. parodė, kad jis (D. M. ) priėjo prie automobilio, atsidarė galines dureles ir liepė man išlipti iš automobilio. Jis (V. B. ) išlipo iš automobilio, matė, kaip jis (D. M. ) įlipo į automobilį pro tas dureles, kur jis (V. B. ) išlipo, ir pradėjo mušti A. T. . Akivaizdu, kad tiesiogiai tariamai įvykį mačiusio liudytojo parodymai iš esmės skiriasi nuo A. T. parodymų. Jeigu tikėti V. B. parodymais, tai A. T. buvo mušamas iš kairės pusės ir sužalojimai galėjo jam atsirasti tik kairėje galvos pusėje. Be to, V. B. parodė, jog A. T. buvo mušamas „ryčagu", kurį, anot V. B. , jis (D. M. ) atsinešė su savimi (1 t., 18 l.). Tokiu būdu tampa nebeaišku, iš kurios pusės jis (D. M. ) tariamai mušė nukentėjusįjį. Tai yra svarbu, nes automobilio salonas yra ribotos erdvės, ir tokioje erdvėje galima suduoti tik kryptingus smūgius. Byloje yra akivaizdūs prieštaravimai, jie nepašalinti, jų pašalinti nebegalima ir dėl to turi būti vertinami jo naudai.

Nukentėjusysis A. T. ir liudytojas V. B. tvirtina, kad tariamą „ryčiagą" jis (D. M. ) atsinešė su savimi. Tuo tarpu liudytojai A. ir S. M. bei liudytoja J. M. tvirtina, kad „ryčiagas" buvo S. M. mašinoje. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu S. M. parodė, kad „ryčiagą“ parsivežė iš darbo ir po įvykio išmetė į konteinerį, nes buvo kruvinas (b.l. 48-49).

Akivaizdu, kad A. T. ir V. B. parodymai dėl „ryčago" atsiradimo automobilyje iš esmės skiriasi nuo kitų liudytojų parodymų (S. ir A. M. bei J. M. ). Šie prieštaravimai nepašalinti ir jų pašalinti negalima, nes liudytojai nurodo kardinaliai priešingas aplinkybes dėl nusikaltimo įrankio atsiradimo jo rankose prieš tariamai suduodant A. T. smūgius.

L. S. M. parodė, jog mašinoje buvo labai daug kraujo, jį plovė. Pats nukentėjusysis ir liudytojas V. B. parodė, jog buvo suduota labai daug kartų, mušė apie 10 minučių ir dar su „ryčagu". Po tokio mušimo kietu buku daiktu į galvą žmogus turėjo būti negyvas. Tuo tarpu teismo medicinos ekspertas savo išvadoje nurodo, kad sužalojimai padaryti ne mažiau 2 trauminių poveikių (1 t., 17 l.), tai teismo ekspertas patvirtino ir apklaustas teisme, kad buvo suduoti tik du smūgiai – vienas į akies sritį, kitas – į galvos dešinę pusę. Jeigu buvo daugiau smūgių, tai jie visi turėjo būti pataikyti į tą pačią vietą. Mušant žmogų lengvojo automobilio salone apie 10 minučių kietu buku daiktu, suduodant (pasak nukentėjusiojo ir liudytojo V. B. ) apie 30 smūgių – rasti galvoje tik dviejų smūgių sužalojimus yra nerealu ir nelogiška. Neatitikimas tarp nukentėjusiojo A. T., liudytojo V. B. parodymų ir teismo eksperto išvadų dėl suduotų smūgių skaičiaus, intensyvumo ir mušimo laiko yra akivaizdus prieštaravimas, kuris nebuvo pašalintas ir dėl turi būti vertinamas jo naudai.

Nesant byloje paties nusikaltimo įrankio, jis negali būti pripažintas kaltu, padaręs jam inkriminuojamą veiką: suduodant smūgius ne kumščiu, o kažkokiu tariamu daiktu, kurio atsiradimo aplinkybės jo rankose pagal liudytojų parodymus yra prieštaringos. Šio įrankio dingimo aplinkybės taip pat neišaiškintos ir nelogiškos. Nesant šio įrankio byloje, negali būti sprendžiamas ir jo veikos, kaltės, pasekmių ir priežastinio ryšio klausimas.

Vadovaujantis L. R. BPK 305 str. 1 d. 1-3 punktais, teismas privalo apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti įrodyta pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, nurodant ne tik jos padarymo vietą laiką bet ir būdą padarinius bei kitas svarbias aplinkybes, įrodymus, kuriais teismas grindžia savo išvadas bei motyvus, kuriais vadovaudamasis jis atmeta kitus įrodymus, o nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus bei išvadas pagrįsti surašant išsamius motyvus. Šiuos įstatyme numatytus reikalavimus pirmosios instancijos teismas pažeidė, nes visiškai nepasisakė dėl tariamo nusikaltimo įrankio, o esant prieštaringiems duomenims dėl tariamo nusikaltimo įrankio atsiradimo jo rankose, taip pat A. T. ir V. B. nurodytoms aplinkybėms dėl A. T. suduotų smūgių kiekio bei sužalojimo pobūdžio prieštaraujant teismo eksperto padarytoms išvadoms, toks pažeidimas traktuotinas kaip esminis. Minėtų faktų bei kitų baudžiamojoje byloje duomenų patikrinimas ir įvertinimas yra būtinas tiek veiksmų teisėtumo ar neteisėtumo pagrindimui, inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagrindimui ir kitų aplinkybių nustatymui. Netikrindamas ir įstatymo nustatyta tvarka objektyviai nevertindamas jį teisinančių įrodymų, pirmosios instancijos teismas konstatavo jo kaltę ir taip pademonstravo išankstinės nuomonės turėjimą, kas rodo teismo šališkumą

Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies surašymui L. R. BPK 305 str. nustatyti konkretūs turinio reikalavimai teismui yra privalomi. Apkaltinamasis nuosprendis, surašytas pažeidus L. R. BPK 305 str. reikalavimus, negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas keliančiais abejones duomenimis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Liudytojas A. G. parodė, jog jis matė, kaip jis (D. M. ), atidaręs automobilio dureles, kažką mušė. Ką mušė – nematė. Jis stebėjo visą mušimo procesą nuo pradžios iki galo, tačiau, ar matė moterį, kuri būtų priėjusi prie automobilio ir kažką dariusi, nematė. Tuo tarpu A. T. parodymai dėl jo (D. M. ) žmonos D. M. buvimo įvykio vietoje nuolat kito jo apklausų metu. Pavyzdžiui, apklausiamas 2010-02-24 (1 t., 8 l.), jis parodė, kad, kai jį mušė, daugiau lauke be V. nieko nebuvo. Vėliau apklausimas 2010-03-18 (1 t., 10 l.) jis parodė, kad girdėjau, kaip prie automobilio D. žmona D. M. šaukė „mauk iš mūsų kiemo“. Tokių aplinkybių liudytojas A. G. nenurodė. Taigi, remtis A. G. parodymais, kaip patvirtinančiais tikrąsias tariamo įvykio aplinkybes, negalima, nes jie skiriasi nuo A. T. ir V. B. parodymų.

Liudytojas A. M. apklausos ikiteisminio tyrimo metu parodė (1 t., 21-23 l.), kad, kai grįžo namo, kieme stovėjo S. mašina. Kieme ant suoliuko sėdėjo A. Jis atrodė baisiai, veidas buvo sutinęs, sunkiai kalbėjo, priėjo buvo G. ir jį rengė. Netrukus atvažiavo greitoji ir išsivežė A. į ligoninę. Tas pačias aplinkybes jis parodė ir teisme, t. y., kad matė A. T. prieš jį išvežant į ligoninę (duomenys neskelbtini) kaime. Kai tuo tarpu liudytoja J. M. kategoriškai paneigė šias aplinkybes. Ji teisme parodė, jog greitoji su A. T. jau seniai buvo išvažiavusi, kai namo grįžo jos sūnus A. M. ir dar kartu su V. B. , jie abu buvo visiškai girti ir dar parsivežė alaus „bambalį". Išklausęs šios liudytojos parodymus teismo posėdžio metu, liudytojas A. M. pakeitė savo parodymus. Vadinasi, A. M. meluoja apie bylos aplinkybes, kaip ir meluoja V. B. , kuris savo apklausoje parodo, jog jis nebegrįžo pas M. (1 t., 19 l.). Dėl nurodytų faktinių aplinkybių remtis šių liudytojų parodymais, pagrindžiant jo kaltę, negalima, nes šių liudytojų parodymai prieštaringi.

Tiek V. B. (1 t., 19 l.) tiek A. ir S. M. teismo posėdžio metu tvirtino, jog A. T. , prieš jiems išvykstant į (duomenys neskelbtini) kaimą, tiek ten nuvykus, buvo lengvai išgėręs. Po to jis buvo parvežtas į (duomenys neskelbtini) pas M., kur J. M. iškvietė greitąją pagalbą. Greitosios pagalbos laukė ilgai, apie 1 val. (taip teisme parodė J. M. ), po to jis buvo vežamas į (duomenys neskelbtini) ligoninę, kuri yra toli nuo (duomenys neskelbtini) kaimo. Vadinasi, tarp tariamai suduotų smūgių A. T. ir jo girtumo nustatymo praėjo ilgas laiko tarpas. Tokiu atveju A. T. ligoninėje turėjo būti blaivas arba jo girtumas turėjo būti lengvas. Tuo tarpu ligoninės priimamajame A. T. buvo nustatytas 2,01 promilės girtumas. Policijos pareigūnai savo tarnybiniame pranešime nurodė, kad ligoninėje A. T. buvo labai girtas. Tokiu būdu neaišku, kada A. T. pasigėrė, jeigu iki sumušimo buvo lengvo girtumo laipsnio, o po sumušimo jau buvo stipriai girtas.

Iškart po pristatymo į ligoninės priėmimo skyrių A. T. policijos pareigūnams nurodė, kad jį sumušė Pakruojo rajone, (duomenys neskelbtini), iš matymo pažįstamas asmuo. Teismo posėdžio metu policijos pareigūnai I. Š. ir G. Ž. patvirtino, kad tarnybiniame pranešime užfiksuota tikra informacija. Teismo posėdžio metu apklausiamas A. T. kategoriškai tvirtino, kad jis pareigūnams ligoninės priimamajame pasakė, jog jį (duomenys neskelbtini), Pakruojo r., sumušė jis (D. M. ).

Teismas nuosprendyje nesivadovavo Šiaulių apskrities VPK Pakruojo r. PK VTS PB patrulio G. Ž. 2009-08-23 tarnybiniame pranešime (1 t., 7 l.) nurodyta aplinkybe, kad A. T. šiam policijos pareigūnui paaiškino, jog buvo sumuštas (duomenys neskelbtini) kaime, motyvuodamas tuo, kad ši aplinkybė prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams bei nurodydamas, kad neatmestina galimybė, jog policijos pareigūnui nurodydamas sumušimo aplinkybes, galėjo suklysti ir nukentėjusysis A. T., kadangi jam buvo stipriai sumušta galva, o, be to, jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Taigi, teismas nesivadovauja blaivių pareigūnų parodymais, o remiasi neblaivaus ir suinteresuoto jį apkalbėti nukentėjusiojo parodymais. Teismo posėdžio metu A. T. kategoriškai tvirtino, jog jis ligoninėje pareigūnams aiškiai nurodė, kad buvo sumuštas (duomenys neskelbtini)kaime. Šie A. T. parodymai, duoti teisme, paneigia teismo darytas prielaidas dėl galimo A. T. suklydimo. Nepagrįstai pateisindamas byloje esančius prieštaravimus, kurie turėtų tarnauti jo naudai, teismas daro prielaidas, kad nukentėjusysis galėjo suklysti. Tokios teismo daromos prielaidos neatitinka L. R. BPK, L. R. Konstitucijoje ir Europos žmogaus teisių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įtvirtintos asmens teisės į teisingą teismą. Pažymi, kad jokio suklydimo nebūtų buvę, ir teismui nereikėtų daryti nepagrįstų prielaidų, jeigu Pakruojo r. PK 2009-08-23 būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal pareigūno G. Ž. tarnybinį pranešimą.

Byloje buvo atlikta nemažai akistatų, tačiau visi aukščiau paminėti prieštaravimai nebuvo pašalinti. Bylos nagrinėjimo teisme metu A. T. nurodė vėl kitas aplinkybes, nei ankščiau nurodė apklausose bei akistatose. L. A., S. ir J. M. kiekvienas atskirai nurodė skirtingas aplinkybes. Aukščiau nurodytų liudytojų V. B. , A. ir S. M. , A. G., paties nukentėjusiojo A. T. nuolat kintančių parodymų pripažinimas byloje įrodymais prieštarauja L. R. BPK normoms ir teismų praktikai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus 2007-06-28 apžvalgos „Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje" 3.6.2.2. punkte nustatyta, jog nustačius, kad renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Įrodymais nepripažįstami duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių duomenų patikimumu ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, taip pat duomenys, kuriuos gaunant buvo atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės.

Šiuo atveju ikiteisminio tyrimo įstaigai nesilaikant L. R. BPK 2, 166 ir 171 straipsnių bei L. R. Generalinio prokuroro įsakymo, kuriame įtvirtintos nuostatos dėl ikiteisminio tyrimo pradžios registravimo, ikiteisminio tyrimo pradėjimo, gavus informaciją apie nusikalstamą veiką, neorganizuojant neatidėliotino jos patikrinimo dėl ikiteisminio tyrimo privalomo pradėjimo 2009-08-23, ir pradėjus ikiteisminį tyrimą pagal A. T. pareiškimą tik 2010-02-24, iš esmės buvo suvaržytos jo teisės į gynybą.

Teismas nuosprendyje nurodo, jog nesivadovauja D. M. ir L. G. parodymais, nes šie liudytojai yra labai artimi jam (D. M. – jo žmona, L. G. – svainis). Tačiau teismas vadovaujasi T. G., kuri yra A. T. sugyventinė, parodymais. Pažymi, kad apie tai, kad būtent jis neva sumušė nukentėjusįjį, jai pasakė pats A. T.. Sumušimo fakto ji pati nematė. Todėl jos parodymai, nuteistojo nuomone, turėtų būti vertinami vienodai, kaip ir jo žmonos bei svainio, t. y. šios liudytojos parodymai turi būti vertinami kritiškai, nes juos duoda artimas A. T. asmuo.

Teismo posėdyje nuteistasis D. M. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Apylinkės teismas išsamiai, nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo D. M. nusikalstamus veiksmus.

Iš apelianto D. M. pateikto apeliacinio skundo motyvų matyti, kad nuteistasis neigia savo kaltę dėl A. T. nesunkaus sveikatos sutrikdymo.

D. M. kaltė, įvykdžius L. R. BK 138 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, pagrįstai įrodyta pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais: teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiojo A. T., liudytojų S. M. , A. M. , A. G. , J. M. , T. G. , S. V. duotais parodymais, specialisto išvadomis, specialisto parodymais teisiamojo posėdžio metu, liudytojos – tyrėjos S. V., kuri atliko ikiteisminį tyrimą ir apklausė šiuo metu jau mirusį liudytoją V. B., mačiusį, kad nukentėjusįjį A. T. sumušė D. M., parodymais, nepilnamečio liudytojo E. K., liudytojos B. M. parodymais, VšĮ (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centro 2010-11-26 pažyma bei prie jos pridėtais dokumentais, Šiaulių apskrities VPK Pakruojo rajono PK VTS PB patrulio G. Ž. 2009-08-23 tarnybiniu pranešimu, kitais ištirtais ir teismo nuosprendyje aptartais įrodymais.

Kaip matyti iš aukščiau išvardintų duomenų, A. T. kartu su V. B., S. ir A. M. atvyko iš (duomenys neskelbtini) kaimo į (duomenys neskelbtini)ų kaimą, į barą. A. T. tuo metu dar buvo sveikas ir nesužalotas. Atvykus prie baro, S. ir A. M. nuėjus į barą, o A. T. su V. B. likus laukti S. M. automobilyje, iš to paties gyvenamojo namo, kuriame buvo baras, išėjo D. M. . V. B. tiesiogiai matė, kaip D. M. sumušė A. T. . Kad D. M. mušė automobilyje buvusį žmogų, matė ir liudytojas L. G. , jau sumuštą nukentėjusįjį A. T. ir nuteistąjį D. M. įvykio vietoje matė liudytojas S. M. , iš karto po sumušimo sužalotą A. T. matė, su juo bendravo liudytojai A. M. , J. M. , T. G. , dar viena liudytoja S. V. įvykio aplinkybes sužinojo iš A. T. sumušimą tiesiogiai mačiusio jos vyro Z. V.

Iš byloje esančios VšĮ (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centro pažymos ir prie jos pridėtų dokumentų matyti, kad iškvietimas pas sumuštą A. T. buvo gautas 2009-08-23, nurodant, kad nukentėjusysis buvo sumuštas (duomenys neskelbtini) kaime.

Remdamasis aukščiau išdėstytais įrodymais, apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, kad D. M. 2009-08-23, apie 20 val., Pakruojo rajone, (duomenys neskelbtini), jam priklausančio gyvenamojo namo kieme, tyčia rankoje turėta pavarų perjungimo svirties viršutine dalimi (galvute) sumušė nukentėjusįjį A. T., sėdėjusį S. M. priklausančiame automobilyje ant galinės sėdynės, tuo padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Skunde nuteistasis D. M. nurodo, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas per vėlai, pažeidžiant L. R. BPK normas, t. y. ne pagal Šiaulių apskrities VPK Pakruojo r. PK pareigūno 2009-08-23 surašytą tarnybinį pranešimą dėl asmens sumušimo, o praėjus pusei metų nuo įvykio, gavus A. T. 2010-02-24 protokolą – pareiškimą. Galima sutikti, kad vada pradėti ikiteisminį tyrimą buvo anksčiau, dar iki paties nukentėjusiojo A. T. pareiškimo – buvo surašytas policijos pareigūno tarnybinis pranešimas apie asmens sumušimą, A. T. sumušimo faktas užfiksuotas ir ligoninės pranešimuose, tačiau ikiteisminis tyrimas, nors ir pradėtas vėliau, bet pradėtas, laikantis L. R. BPK reikalavimų, todėl nėra pagrindo teigti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir atliktas neteisėtai.

Be to, baudžiamasis įstatymas nenumato imperatyvaus termino, per kurį nukentėjusysis turi kreiptis dėl jo atžvilgiu galimai įvykdyto nusikaltimo, todėl tai, kad nukentėjusysis A. T. šiuo atveju protokolą – pareiškimą policijos įstaigai parašė 2010-02-24, praėjus pusei metų nuo 2009-08-23 įvykio, kuomet buvo sumuštas, nėra pagrindas nepradėti ikiteisminio tyrimo.

Skunde apeliantas teigia, kas nukentėjusysis A. T. yra suinteresuotas jį apkalbėti, kadangi jiedu konfliktuoja, todėl melagingai jį (D. M.) apkaltino nusikaltimo padarymu. Apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad A. T. su D. M. konfliktuoja, ką patvirtino tiek nukentėjusysis, tiek nuteistasis, tiek byloje apklausti liudytojai J. M. , A. M. , tačiau tai nėra pagrindas laikyti, kad A. T. dėl to tyčia pranešė apie D. M. padarytą veiką. Kaip matyti iš bylos duomenų, A. T., jam kreipiantis pareiškimu į policijos komisariatą, buvo įspėtas apie baudžiamąją atsakomybę už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą (1 t., 3 l.), taip pat buvo įspėtas apie baudžiamąją atsakomybę už melagingų parodymų davimą tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje. Be to, nukentėjusiojo parodymus apylinkės teismas pagrįstai įvertino visų kitų rodymų, kurie patvirtino A. T. parodymus, visete, todėl abejoti nukentėjusiojo parodymų teisingumu ar jo suinteresuotumu tyčia melagingai apkaltinti D. M. dėl jo (A. T. ) sumušimo nėra pagrindo. Esant išdėstytoms aplinkybėms, minėtas D. M. apeliacinio skundo argumentas atmestinas, kaip nepagrįstas.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad neaišku, iš kurios pusės jis (D. M.) tariamai mušė nukentėjusįjį, kadangi nukentėjusiojo ir tiesiogiai įvykį mačiusio liudytojo V. B. parodymai apie tai, pro kurias dureles jis, D. M., neva įlipo į S. M. automobilį, iš esmės skiriasi. Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusysis A. T. teisiamajame posėdyje parodė, kad D. M. priėjęs prie automobilio, kuriame jis sėdėjo su V. B. , liepė V. B. išlipti iš automobilio, ką V. B. ir padarė. Po to D. M. apėjo automobilį iš kitos pusės, atidarė dureles ir pradėjo jį (A. T. ) mušti.

Iš teisiamojo posėdžio metu pagarsintų liudytojo V. B. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad D. M. priėjo prie automobilio, atidarė galines dureles ir liepė jam (V. B. ) lipti iš automobilio. Jam išlipus iš automobilio, D. M. įlipo į automobilį pro tas dureles, kur jis (V. B. ) išlipo ir pradėjo mušti A. T. .

Iš minėtų nukentėjusiojo A. T. ir liudytojo V. B. parodymų matyti, kad nukentėjusiojo A. T. ir liudytojo V. B. parodymai dėl to, pro kurias dureles D. M. įlipo į automobilį, nesutampa. Sugretinus minėtus nukentėjusiojo A. T. ir liudytojo V. B. parodymus su specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad A. T. padarytų sužalojimų lokalizacijos vieta yra dešinėje pusėje (dešinio momenkaulio lūžis, galvos smegenų sukrėtimas, poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose ir dešinėje galvos pusėje), matyti, jog specialisto išvada patvirtina nukentėjusiojo A. T. parodymus, kad D. M. įlipo į automobilį iš dešinės pusės, t. y. pro tas dureles, kurių pusėje galinėje sėdynėje sėdėjo A. T. . Taigi, liudytojas V. B. , fiksuodamas įvykio aplinkybes, galėjo suklysti dėl aplinkybės, pro kurias duris nuteistasis D. M. įlipo į automobilį ir jame sumušė nukentėjusįjį. Tačiau tai nėra esminė aplinkybė, kurį paneigtų nukentėjusiojo A. T. ir liudytojo V. B. parodymus apie patį A. T. sumušimo faktą ir dėl to neturi reikšmės skundžiamo nuosprendžio teisingumui.

Apeliantas nurodo, kad nepašalinti prieštaravimai tarp nukentėjusiojo A. T. ir liudytojo V. B. parodymų bei liudytojų S., A. ir J. M. parodymų dėl „ryčago“ (pavarų perjungimo svirties viršutinės dalies (galvutės)) atsiradimo automobilyje.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad nukentėjusysis ir liudytojas V. B. tvirtino, jog pavarų dėžės svirtį jis (D. M. ) atsinešė su savimi, tuo tarpu liudytojai S., A. ir J. M. nurodė, kad pavarų dėžės svirtis buvo S. M. automobilyje.

Iš nukentėjusiojo A. T. teisiamajame posėdyje duotų parodymų ir teisiamajame posėdyje pagarsintų liudytojo V. B. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas V. B. nurodė patį faktą, jog D. M. mušė A. T. pavarų perjungimo svirties galvute. Nei iš vieno iš jų parodymų nematyti, kad jie būtų nurodę, jog D. M. minėtą pavarų perjungimo svirties galvutę būtų atsinešęs su savimi.

L. S., A. ir J. M. parodė, kad A. T. jiems sakė, jog buvo mušamas „ryčiagu“ – pavarų perjungimo svirties galvute, kuri buvo S. M. mašinoje. Sugretinus liudytojų S. A. ir J. M. parodymus su aukščiau minėtais nukentėjusiojo A. T. ir V. B. parodymais, nėra pagrindo laikyti juos prieštaraujančius vienus kitiems ar paneigiančius patį faktą, kad D. M. sumušė A. T. pavarų perjungimo svirties galvute.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad neatitinka nukentėjusiojo A. T. , liudytojo V. B. parodymai ir teismo ekspertų išvados dėl A. T. suduotų smūgių skaičiaus, intensyvumo ir mušimo laiko, trukmės. Nurodo, kad, jeigu tikėti nukentėjusiojo A. T. ir liudytojo V. B. parodymais, kad A. T. buvo mušamas apie 10 minučių labai daug kartų ir dar su „ryčagu“ (pavarų perjungimo svirties galvute), taip pat – liudytojo S. M. parodymais, kad mašinoje buvo labai daug kraujo, tuomet specialisto išvada, kad A. T. nustatyti sužalojimai padaryti ne mažiau dviejų trauminių poveikių, yra nereali ir nelogiška. Kaip matyti iš specialisto išvados, joje nurodyta, kad A. T. nustatyti sužalojimai – dešinio momenkaulio lūžis, galvos smegenų sukrėtimas, poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose ir dešinėje galvos pusėje, t. y. nesunkus sveikatos sutrikdymas, buvo padaryti ne mažiau 2 trauminių poveikių kietais bukais daiktais pasėkoje, kuo galėjo būti automobilio pavarų perjungimo svirties dalis, paveikus galvą ir veidą.

Apklaustas teisiamajame posėdyje specialistas parodė, kad 2009-11-20, kuomet A. T. kreipėsi dėl išvados, išorinių sužalojimų nesimatė, tik spaudžiant dešinio momenkaulio sritį, nukentėjusysis jautė skausmą. Išvadą specialistas davė, vadovaudamasis nukentėjusiojo A. T. žodiniu nurodymu apie sužalojimo aplinkybes, medicininiais dokumentais. Nors išvadoje nurodyta, kad sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti ne mažiau dviejų trauminių poveikių pasekmėje – vieno į dešinio momenkaulio sritį, kito į dešinės akies sritį, specialistas teisiamajame posėdyje nurodė, kad tų poveikių galėjo būti ir daugiau. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, matyti, kad specialistas nepaneigė, priešingai – patvirtino, kad A. T. padaryti sužalojimai galėjo būti padaryti ir didesnio skaičiaus trauminių poveikių pasekmėje, o išvadoje, vadovaujantis tyrimo atlikimo metu turimais duomenimis, konstatuotas tik minimalus trauminių poveikių A. T. skaičius. Ši nustatyta aplinkybė nepaneigia to, kad sužalojimai A. T. buvo padaryti, smūgiuojant jam į galvos sritį ir žymiai daugiau kartų, kas patvirtina aukščiau minėtus tiek nukentėjusiojo A. T. , tiek liudytojų V. B. bei S. M. parodymus. Todėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl nukentėjusiojo A. T., liudytojo V. B. parodymų ir teismo ekspertų išvadų dėl A. T. suduotų smūgių skaičiaus, intensyvumo ir mušimo laiko, trukmės neatitikimo atmestini, kaip nepagrįsti.

Nuteistasis nurodo, kad pats nusikaltimo įrankis – pavarų dėžės svirtis – nerastas, šio įrankio dingimo aplinkybės neišaiškintos, o, nesant paties nusikaltimo įrankio, jis negali būti pripažintas ir kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Aplinkybę, kad nukentėjusįjį A. T. nuteistasis D. M. sumušė pavarų perjungimo svirties viršutine dalimi (galvute) patvirtina paties nukentėjusiojo A. T., įvykį tiesiogiai mačiusio liudytojo V. B. parodymai, taip pat sumuštą nukentėjusįjį iš karto po sumušimo mačiusių ir su juo bendravusių bei taip sužinojusių sumušimo aplinkybes liudytojų A. M., S. M., J. M., T. G. parodymai. Liudytojas S. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad po įvykio tvarkydamas automobilį, pavarų perjungimo svirties viršutinę dalį (galvutę) rado automobilyje po priekine sėdyne ir išmetė ją. Netikėti minėtais liudytojų parodymais nėra pagrindo. Tokiu būdu, esant nustatytoms aplinkybėms dėl panaudoto nusikaltimo įrankio, daroma išvada, jog apylinkės teismas pagrįstai pripažino D. M. kaltu, sumušus A. T. pavarų dėžės svirties viršutine galvute, ir teisingai kvalifikavo jo nusikalstamus veiksmus.

D. M. skunde teigia, kad remtis liudytojo A. G. parodymais, kaip patvirtinančiais tikrąsias tariamai jo įvykdyto nusikaltimo aplinkybes, negalima, nes šio liudytojo parodymai skiriasi nuo A. T. ir V. B. parodymų, t. y. kad nukentėjusysis A. T. ir liudytojas V. B. parodė, jog D. M. mušant A. T. prie automobilio buvo priėjusi D. M. žmona D. M. , tuo tarpu liudytojas A. G. , kuris nurodė matęs, kaip D. M. mušė A. T., išvis neparodė, kad būtų matęs D. M. žmoną prieinant prie automobilio, kol D. M. smurtavo prieš A. T. Kaip matyti iš bylos duomenų, liudytojas A. G. įvykį matė, būdamas nuteistojo D. M. gyvenamojo namo rūsyje. Liudytojas aiškiai parodė, kad matė, kaip D. M. priėjo prie automobilio, atidarė galines automobilio dureles ir pradėjo mušti automobilyje sėdėjusį žmogų, ką D. M. mušė – nematė. Tai, kad A. G. nematė prie automobilio priėjus D. M. žmonos nėra pagrindas netikėti jo parodymais apie D. M. atliktus nusikalstamus veiksmus. Tuo labiau, kad šiuos liudytojo parodymus patvirtina aukščiau aptarti įrodymai. Todėl minėtas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas dėl to, kad apylinkės teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojo A. G. parodymais, atmestinas, kaip nepagrįstas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad negalima remtis ir liudytojų A. M. ir V. B. parodymais, kadangi liudytojas A. M. , nurodęs, jog grįžo namo iki A. T. išvežant į ligoninę ir matė jį sėdint sumuštą lauke ant suoliuko, po to išklausęs liudytojos J. M. teisme duotus parodymus, kad A. M. su V. B. grįžus girtiems namo, greitoji pagalba jau seniai buvo išvežusi A. T., pakeitė savo ankstesnius parodymus. Taigi, apelianto teigimu, liudytojas A. M. meluoja apie įvykio aplinkybes, kaip kad meluoja ir liudytojas V. B. , apklausoje nurodęs, kad pas M. po A. T. sumušimo prie baro nebegrįžo. Kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, liudytojai buvo apklausinėjami, praėjus labai ilgam laiko tarpui nuo įvykio, dalis jų įvykio metu buvo išgėrę, todėl galėjo neatsiminti kai kurių įvykio aplinkybių. Šiuo atveju minėtos aplinkybės, kada liudytojai A. M., V. B. nuvažiavo po įvykio pas M. į namus ir pamatė ar nepamatė ten greitosios laukusį sumuštą A. T., yra neesminės. Tiek liudytojas V. B. aiškiai nurodė matęs, kaip D. M. mušė A. T., liudytojas A. M. parodė, kad išėjęs iš baro pamatė sumuštą A. T. ir kad jam pasakė, jog A. T. sumušė D. M.. Pagrindo abejoti šiais liudytojų parodymais nėra pagrindo, o galimi neesminiai atitikimai tarp jų parodymų ir liudytojos J. M. parodymų dėl A. M. ir V. B. atvykimo pas M. po įvykio nėra pagrindas nesiremti, kaip to prašo apeliantas, liudytojų A. M. ir V. B. parodymais apie esmines įvykio aplinkybes.

Skunde apeliantas nurodo, kad neaišku, kaip A. T. galėjo būti nustatytas 2,01 promilės girtumo laipsnis, jei liudytojai V. B. , A. ir S. M. parodė, kad prieš jiems išvykstant į (duomenys neskelbtini) kaimą, tiek ten nuvykus A. T. buvo lengvai išgėręs, po sumušimo greitosios pagalbos laukė apie valandą laiko, po to buvo vežamas į (duomenys neskelbtini) ligoninę, taigi, praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo tariamo sumušimo iki girtumo laipsnio nustatymo ligoninėje, A. T. negalėjo būti nustatytas vidutinis girtumo laipsnis. Šie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti. Kaip matyti iš bylos duomenų, apklausiami teisiamojo posėdžio metu liudytojai V. B., A. ir S. M. išvis neparodė, kokio girtumo laipsnio buvo nukentėjusysis A. T. . Tuo tarpu mediciniškai ligoninės priimamajame nustatytas A. T. girtumo laipsnis, jį atvežus greitosios pagalbos automobiliu į ligoninę, nepaneigtas jokiais kitais bylos duomenimis, todėl laikytina, kad nustatytas nukentėjusiojo girtumo laipsnis teisingas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo byloje esančiu Šiaulių apskrities VPK Pakruojo r. PK patrulio 2009-08-23 tarnybiniu pranešimu, kuriame užfiksuota, kad apklaustas ligoninėje nukentėjusysis A. T. nurodė, jog jis buvo sumuštas (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini), kaip tvirtino teisme, kaime.

Kolegija įvertino Šiaulių apskrities VPK Pakruojo r. PK patrulio 2009-08-23 tarnybinį pranešimą visete su kitais byloje esančiais įrodymais. Kaip matyti, šiame tarnybiniame pranešime nurodyta informacija apie A. T. sumušimo vietą – (duomenys neskelbtini) kaimą – prieštarauja liudytojų S. M., A. M., A. G., J. M., T. G., S. V., S. V. parodymams, taip pat paties nukentėjusiojo A. T. teisiamajame posėdyje duotiems parodymams, kad A. T. buvo sumuštas būtent (duomenys neskelbtini) kaime. Teisme apklaustas tarnybinį pranešimą surašęs Šiaulių apskrities VPK Pakruojo r. PK patrulis G. Ž. nurodė, kad neatsimena tarnybiniame pranešime nurodytų aplinkybių. Iš byloje esančios 2009-08-23 greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės matyti, kad joje užfiksuota, jog ligonis buvo sumuštas (duomenys neskelbtini) kaime prie alaus baro. Tai, kad A. T. buvo sumuštas būtent (duomenys neskelbtini) kaime, patvirtina ir teisiamojo posėdžio metu apklaustos liudytojos B. M. parodymai, iš kurių matyti, kad iš karto po įvykio nuvykus pagal iškvietimą pas nukentėjusįjį A. T., pastarasis nurodė, jog buvo sumuštas (duomenys neskelbtini), alaus bare. Esant išdėstytoms aplinkybėms, daroma išvada, kad užfiksuojant tarnybiniame pranešime įvykio vietą galėjo suklysti tiek policijos pareigūnas, tiek pats tuo metu buvęs sumuštas ir apsvaigęs nuo alkoholio nukentėjusysis, tačiau tai nepaneigia nustatytos aplinkybės, kad nukentėjusysis buvo sumuštas (duomenys neskelbtini) kaime.

Apeliantas nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojų D. M. , L. G. parodymais, laikydamas juos suinteresuotais dėl artimo ryšio su juo (D. M. ) (D. M. – D. M. žmona, L. G. – D. M. svainis) ir nepagrįstai vadovavosi liudytojos T. G. parodymais, kuri, apelianto nuomone, taip pat turėjo būti laikoma suinteresuotu bylos baigtimi asmeniu, nes ji yra nukentėjusiojo A. T. sugyventinė. Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios instancijos teismas liudytojų D. M. ir L. G. parodymus atmetė ne tik dėl šių asmenų artimo ryšio su nuteistuoju, bet ir dėl to, kad šių liudytojų, kaip ir paties nuteistojo parodymus paneigia nukentėjusiojo A. T. , taip pat liudytojų S. M., A. M., A. G., J. M., T. G., S. V., S. V., E. K. parodymai bei kiti bylos duomenys. Tuo tarpu liudytojos T. G. parodymai atitinka aukščiau minėtų liudytojų S. M., A. M., A. G., J. M., T. G., S. V., S. V., paties nukentėjusiojo A. T. duotus parodymus apie A. T. sumušimo aplinkybes ir atitinkamai juos patvirtina. Abejoti liudytojos T. G. parodymų teisingumu nėra pagrindo, pats nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodė jokių objektyvių duomenų, kurie rodytų liudytojos T. G. parodymų neteisingumą, todėl aukščiau minėti apelianto skundo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus įrodymus, padarė teisingas išvadas dėl D. M. kaltės, sumušus A. T. ir padarius jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, šios išvados atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, naikinti skundžiamą nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi L. R. BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistojo D. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Raimundas JurgaitisTeisėjai Bronius ZalagaZigmas KavaliauskasKopija tikraTeisėjasRaimundas Jurgaitis