Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-01-30 · Administracinė byla Nr. I-535-643/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-01-30
Bylos Nr.
I-535-643/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02316-2016-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Margarita Stambrauskaitė
Pareiškėjas
N. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-535-643/2017Proceso Nr. 3-61-3-02316-2016-4Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2, 55.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. sausio 30 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė,dalyvaujant pareiškėjai N. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja N. K. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į teismą, prašydama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – LAVL, Ligoninė), priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1–2).

Pareiškėja skunde paaiškino, kad nuo 2012 m. iki 2016 m. periodiškai buvo laikoma LAVL kamerose Nr. 21 ir 22. Kadangi patalpos buvo perpildytos, laikymo sąlygas pareiškėja prilygina kankinimui. Ji buvo priversta nuolat gulėti arba sėdėti ir tai buvo nepakeliama. Kamerose buvo šalta, drėgna, neužtikrintas natūralus apšvietimas, rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais.

Dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėja teigia patyrusi neturtinę žalą – dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą ir galimybių sumenkinimą, be to, laikymo sąlygų pažeidimai sukeldavo konfliktines situacijas tarp įkalintų asmenų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėja palaikė skundo reikalavimus ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir pareiškėjos skundą atmesti (b. l. 9-13).

Nurodė, kad pareiškėja LAVL periodiškai buvo laikoma nuo 2012-11-14 iki 2016-04-04, tačiau statistika kiek konkrečiu metu palatose buvo asmenų LAV nevedama. Pasak atsakovo atstovo, ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes čia turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai) to reikalaujantiems asmenims. Taip pat LAVL privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems, nustatytus Bausmių ir Suėmimo vykdymo įstatymuose, privalo laikytis pacientų, sergančių užkrečiamomis ligomis, izoliavimo reikalavimų. Dėl šių priežasčių teisės aktuose nustatytos ploto normos, vienam asmeniui, galėjo būti viršytos.

Ligoninė nurodė, kad visose palatose oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir apšvietimas atitinka higienos normų reikalavimus. Informacija apie draudimą rūkyti sveikatos priežiūros įstaigoje yra iškabinta visos Ligoninės palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose), taip pat iškabinti įspėjamieji užrašai ir ženklai. Atsižvelgiant į tai, LAVL laiko, kad tinkamai vykdo draudimo rūkyti sveikatos priežiūros įstaigoje įgyvendinimo pareigą. Pažymi, kad Tabako kontrolės įstatymas nenumato galimybės skirstyti asmenis į rūkančiųjų ir nerūkančiųjų kameras, nenumato ir rūkymui skirtų vietų, kadangi Tabako kontrolės įstatymas galioja visoje Ligoninės teritorijoje ir jos patalpose.

LAVL pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas jokiais įrodymais, grįstas bendro pobūdžio teiginiais, neįrodytas prašomos priteisti neturtinės žalos dydis, todėl tenkinti jo skundą nėra teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas iš dalies tenkintinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėja kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, nuo 2012 m. iki 2016 m. periodiškai neužtikrinus tinkamų laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimams dėl žalos atlyginimo yra taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas jį atmesti, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kreipėsi 2016-06-01 (b. l. 2a), todėl spręstina, kad ji praleido senaties terminą reikalavimui, apimančiam 2012 m.–2013-05-31 laikotarpį, pareikšti. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senaties terminą (b. l. 9-13) ir tai yra pagrindas ją taikyti. Kita vertus CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismui pripažinus, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, šį klausimą teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (2013 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

Žemesnės instancijos teismas

Šiuo atveju pareiškėja nenurodė jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą, teismas tokių aplinkybių ex officio taip pat nenustatė. Pareiškėja teigė, kad dėl netinkamų LAVL gyvenimo sąlygų patyrė eilę neigiamų išgyvenimų, jautėsi kankinama ir todėl prašo priteisti 20 000 EUR neturtinę žalą. Teismo vertinimu, tai rodo, kad skunde nurodytus atsakovo atstovo pažeidimus vertino kaip itin reikšmingus, todėl darytina išvada, kad objektyviai turėjo ir galėjo suvokti, jog laikymo Ligoninėje metu buvo pažeidžiamos jos teisės ir laiku kreiptis teisminės gynybos. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo bylose, atsižvelgęs į pažeidimų pobūdį, ne kartą yra konstatavęs, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013 m. sausio 15 d. nutartis administra­cinėje byloje Nr. A444-343/2013). Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims yra suteikiama teisė siųsti ir gauti korespondenciją, todėl darytina išvada, jog pareiškėja, manydama, kad jos teisės yra pažeidžiamos, turėjo realią galimybę per įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą su reikalavimu priteisti neturtinę žalą, tačiau to nepadarė, savo teises į teisminę gynybą įgyvendino nerūpestingai ir aplaidžiai, todėl, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, spręstina, kad nėra teisinio pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjos skundo dalis už 2012 m.–2013-05-31 laikotarpį atmestina CK 1.131 straipsnio 1 dalies pagrindu.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo, pateikusio reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra reikalaujama nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Tuo tarpu pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su laikymo sąlygomis, vykdymą paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Pareiškėja teigė, kad Ligoninės palatose jai nebuvo užtikrintas minimalus plotas.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), 11¹.4 punktas (redakcija, galiojusi pareiškėjo buvimo ligoninėje metu) numatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Iš atsiliepime į skundą nurodytų duomenų ir pareiškėjos Gydymo stacionare istorijų (b. l. 16-23) matyti, kad ji nuo 2013-05-31 iki 2016-04-04 (ginčo laikotarpis) LAVL buvo gydoma 8 kartus: 2014-07-03–2014-07-09, 2015-05-21–2015-05-27, 2015-10-06–2015-10-14, 2016-01-13–2016-01-20 ir 2016-03-15–2016-04-14 Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 21 (plotas 15,39 kv. m, įrengtos 8 lovos), 2014-03-27–2014-04-03 ir 2015-04-01–2015-04-08 Vidaus ligų kamerų tipo palatoje Nr. 21 (15,39 kv. m, įrengtos 8 lovos) bei 2015-10-23–2015-11-26 Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 22 (15,39 kv. m, įrengtos 8 lovos). Atsakovo atstovas nurodė, kad LAVL nekaupia duomenų apie tai, kiek vienu metu konkrečioje kameroje yra laikoma asmenų, t. y. nepaneigė su kamerų perpildymu susijusių pareiškėjos skundo argumentų. Įvertinus LAVL atsiliepime nurodytų konkrečiose kamerose pastatytų lovų skaičių ir kamerų plotą matyti, kad pareiškėjos laikymo Ligoninėje metu vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punkto reikalavimų. Teismas neturi duomenų apie konkrečiais laikotarpiais kartu su pareiškėja vienoje palatoje buvusių asmenų skaičių, tačiau pagal teismų praktiką visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015 ir kt.) ir, nesant priešingos informacijos, teismas laiko, kad visą ginčo laikotarpį (113 parų) buvo pažeista pareiškėjos teisė į minimalų plotą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas atmeta atsakovo atstovo argumentus, kad Ligoninės administracija negali įtakoti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus, sprendžiant klausimą dėl jo veiksmų neteisėtumo, kadangi pagal Europos žmogaus teisių teismo jurisprudenciją, valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96 ir kt.). Iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr., pvz., EŽTT 2008-03-27 sprendimas byloje Choukhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 63955/00 ir kt.).

Pareiškėja teigė, kad Ligoninėje buvo šalta ir drėgna, dėl netinkamo natūralaus apšvietimo – tamsu.

Ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) bei nuo 2015-11-01 įsigaliojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015, abi kartu – Higienos normos).

HN 76:2010 22 punkte nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. HN 134:2015 14 punkte įtvirtinta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, tačiau joje nėra nustatyti reikalavimai natūraliam apšvietimui. Vadovaujantis HN 76:2010 2 punktu ir HN 134:2015 3 punktu, Higienos normos yra taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į tai, kad LAVL Higienos normų įsigaliojimo metu buvo veikianti įstaiga, jai nėra taikomas HN 76:2010 22 punkto reikalavimas, kadangi didesnių, skaidraus stiklo langų įrengimas pareikalautų pastato rekonstrukcijos darbų. Kita vertus, iš atsakovo atstovo pateiktų fotonuotraukų kopijų (b. l. 31, 34, 37, 45) matyti, kad kamerose, kuriose laikyta pareiškėja, yra dideli skaidraus stiklo langai, todėl spręstina, kad natūralus dieninis apšvietimas buvo užtikrintas, tuo tarpu pareiškėjos teiginys, kad jis buvo nepakankamas, nėra paremtas jokiais objektyviais duomenimis. Teismo vertinimu, vien pareiškėjos subjektyvus suvokimas, jog natūralus apšvietimas yra nepakankamas, nepatvirtinta HN 76:2010 22 punkto pažeidimo fakto.

Pagal HN 76:2010 26 punktą ir HN 134:2015 16 punktą kamerose oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą teigė, kad oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė kamerose atitinka Higienos normų reikalavimus, tuo tarpu pareiškėjos nusiskundimas oro temperatūra ir drėgme yra pernelyg abstraktaus pobūdžio. Pareiškėja teigė, kad kamerose buvo šalta ir drėgna, tačiau nurodyti argumentai yra paremti subjektyviais pareiškėjos pojūčiais ir nepatvirtina neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų. Kaip minėta, pareiškėja LAVL laikyta 8 kartus, tiek šiltuoju, tiek šaltuoju metų laiku, kuomet tiek temperatūra, tiek santykinė oro drėgmė kamerose objektyviai gali būti skirtinga, tačiau teismui pateiktame skunde nenurodė, kuriuo būtent laikotarpiu laikymo sąlygos neatitiko HN 76:2010 26 punkto ir HN 134:2015 16 punkto reikalavimų. Esant nurodytoms aplinkybėms, įvertinus tai, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu Ligoninėje laikyta net aštuonis kartus, darytina išvada, kad proporcingumo principo neatitiktų reikalavimas atsakovo atstovui paneigti deklaratyvius pareiškėjos teiginius, jog kamerose buvo šalta ir drėgna. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos nusiskundimas dėl santykinės oro drėgmės ir oro temperatūros pažeidimų yra nepakankamai konkretizuotas, byloje, nėra įrodymų, patvirtinančių HN 76:2010 26 punkto ir HN 134:2015 16 punkto pažeidimus, darytina išvada, kad pareiškėja neįrodė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų šiuo pagrindu.

Pareiškėja teigė, jog LAVL nerūkantys asmenys yra laikomi kartu su rūkančiaisiais.

HN:76:2010 6, 14 punktuose numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje inter alia įtvirtintas draudimas rūkyti (vartoti tabako gaminius) visose sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose (1 punktas), taip pat bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (3 punktas). Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Taigi, pagal nurodytą reglamentavimą, Ligoninės administracija turi pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad Ligoninės palatose ir kieme (matomose vietose) yra iškabinti draudimo rūkyti ženklai bei įspėjamieji užrašai (b. l. 24, 26, 27, 28), todėl spręstina, kad apie draudimą rūkyti Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpose tinkamai buvo informuota tiek pareiškėja, tiek kiti toje pačioje kameroje laikyti asmenys. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje teismų praktikoje reikšminga aplinkybe, nustatant, ar įstaiga tinkami vykdė pareigą užtikrinti joje gydomiems asmenims apsaugą nuo pasyvaus rūkymo pasekmių, laikomas informacijos apie nustatyto draudimo pažeidimus turėjimas, t. y. suinteresuotas asmuo turi kreiptis į administraciją, prašydamas užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodyti, kad kiti asmenys rūko ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013-07-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013, 2016-01-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1808-858/2015). Šiuo atveju pareiškėja, teigdama, jog rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais, nusiskundimo neindividualizavo, nenurodė, kada ir kurioje kameroje buvo laikoma kartu su rūkančiu asmeniu, nenurodė, kad kreipėsi į įstaigos administraciją, informuodama apie draudimo rūkyti gydymo įstaigoje pažeidimą ir administracija nesiėmė priemonių. Teismo vertinimu, kartu su pareiškėja kameroje buvusių asmenų subjektyvus apsisprendimas nesilaikyti draudimo rūkyti Ligoninės patalpose nepriklausė nuo įstaigos administracijos veiksmų ir, nesant duomenų, jog įstaigos administracija, būdama informuota apie Tabako kontrolės įstatymo pažeidimus, nesiėmė priemonių jiems pašalinti, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų LAVL veiksmų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.). Neturtinės žalos atlyginimo paskirtis yra kompensacinio pobūdžio, t. y. neturtinės žalos atlyginimu siekiama grąžinti asmenį į padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei jam apskritai nebūtų padaryta žala, bei siekis nukentėjusiam atlyginti būtent tiek, kiek jis prarado. Pareiškėjo patirtos neturtinės žalos lygis apsprendžia ir jo patirtos žalos atlyginimo būdo parinkimą, todėl, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, teismas atsižvelgia į pareiškėjo patirtų fizinių ir dvasinių kančių bei nepatogumų laipsnį – jų mastą, stiprumą bei intensyvumą.

Pareiškėja nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jautėsi kankinama, patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą ir galimybių sumenkinimą, t. y. išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyrusi, jei būtų laikoma tinkamomis sąlygomis. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai 113 parų kamerose nebuvo užtikrintas minimalus plotas. Teismo vertinimu, tai, kad pareiškėjos teisė į minimalų plotą buvo pažeista LAVL, kur dėl savo specifinės padėties, ji nelabai galėjo įtakoti kameros, kurioje bus laikoma, parinkimą, o dėl blogos savijautos, galėjo stipriau išgyventi dėl gyvenamosios erdvės, o tuo pačiu ir privatumo kasdieniniame gyvenime, trūkumo.

Kita vertus, būtina atsižvelgti į tai, kad LAVL pareiškėja buvo laikoma periodiškai, iš esmės 7-8 paras ir tik kelis kartus po 31 ir 35 paras, todėl jos teisių pažeidimas nebuvo nuolatinio pobūdžio. Įvertinus byloje esančią pareiškėjos sveikatos istorijos kopiją, nenustatyta, kad minimalaus asmeniui tenkančio ploto pažeisimas būtų įtakojęs jos fizinę ir psichinę sveikatą. Byloje taip pat nenustatyta, jog pareiškėjos teisės buvo pažeistos dėl tyčinių atsakovo atstovo veiksmų ar siekio išskirti ją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Pareiškėja teismui nepateikė duomenų, kad byloje konstatuoti pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes ar kad ji pati dėjo pastangas, siekdama, jog perkelta į kitas, minimalaus ploto reikalavimus atitinkančias, kameras.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog dėl netinkamų LAVL laikymo sąlygų pareiškėja patyrė neturtinę žalą, kurią yra pagrindas kompensuoti pinigais, tačiau jos prašoma priteisti 20 000 Eur neturtinė žala yra akivaizdžiai neadekvati patirtiems neturtiniams praradimams.

Įvertinęs byloje konstatuotų reikšmingų aplinkybių visumą, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, tai, jog konstatuoti pažeidimai buvo padaryti gydymo įstaigoje, kurioje ypač svarbu užtikrinti tinkamas pacientų laikymo sąlygas, bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatuoja, kad pareiškėjos patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 400 Eur sumos priteisimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjo N. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjai N. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Margarita Stambrauskaitė