- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-03
- Bylos Nr.
- A-520-332-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00208-2011-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Dalia Višinskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- T. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. Ž. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims – Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriui R. V., advokatui K. K., advokatui M. V. dėl sprendimo panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja T. Ž. kreipėsi su skundu į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2011 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr.(1.31.)-TPC-32-11 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą Tarnybą antrinę teisinę pagalbą palikti teikti advokatą M. V.; iš atsakovo priteisti 300 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos, pradedant jas skaičiuoti nuo šios administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
Pareiškėja nurodė, kad 2011 m. sausio 3 d. pateikė prašymą Klaipėdos valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo civilinėje byloje Nr. 2-1642-255/2011. Tarnyba teikti antrinę teisinę pagalbą paskyrė advokatui M. V. Tačiau Tarnyba 2011 m. balandžio 12 d. ginčijamu sprendimu šališkai ir be jokio suderinimo bei akivaizdžiai darydama jai žalą, vilkindama teisingą bylos išnagrinėjimą, nusprendė pakeisti advokatą, paskirdama advokatą K. K., kurį ji ne kartą yra šalinusi nuo atstovavimo, nes advokato elgesys jai sukelia nervinę įtampą, stresą. Nurodė, kad jai nebuvo pranešta, jog advokatas M. V. nuo 2011 m. kovo 21 d. nebeteikia antrinės teisinės pagalbos civilinėse bylose, todėl jai nebuvo suteikta galimybė apie šias aplinkybės sužinoti iš anksto bei imtis veiksmų. Teigė, jog toks Tarnybos sprendimas pažeidžia jos teises ir teisėtus interesus bei lūkesčius turėti byloje pastovų ir tą patį advokatą, kuriuo ji pasitiki. Be to, nurodė, kad Tarnyba skundžiamu sprendimu be jos leidimo ir su ja nesuderinusi bei nepranešusi įpareigojo advokatą K. K. priimti iš advokato M. V. visą civilinės bylos medžiagą, neteisėtai be jos leidimo gauti duomenis bei atlikti procesinius veiksmus teisme. Pažymėjo, kad Tarnybos direktorius R. V. tyčia nesudarė jokių galimybių apginti jos pažeistas teises, neteisėtais būdais suvaržė jos konstitucines teises ir tuo padarė jai neturtinę žalą, kurią prašė atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime į pareiškėjos T. Ž. skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad pagal pareiškėjos 2011 m. sausio 18 d. prašymą tarnybos sprendimu antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje paskirtas teikti advokatas M. V. 2011 m. kovo 21 d. Tarnyba ir advokatas M. V. pasirašė susitarimą dėl 2006 m. rugpjūčio 31 d. antrinės teisinės pagalbos teikimo prireikus sutarties Nr. S3-62 pakeitimo, kuria advokatas įsipareigojo pagal tarnybos sprendimus teikti antrinę teisinę pagalbą tik baudžiamosiose bylose. 2011 m. balandžio 12 d. ginčijamu sprendimu Nr.(1.31)-TPC-32-11 advokatas M. V. pakeistas advokatu K. K. atsižvelgiant į T. Ž. skundą dėl advokato M. V. veiksmų bei advokato M. V. pateiktą raštą, kad jis nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2011 m. balandžio 20 d. atostogaus bei įvertinus tarp advokato ir Tarnybos pasirašytą susitarimą dėl sutarties pakeitimo. Šias aplinkybes Tarnyba įvertino kaip svarbias, dėl kurių advokatas nebegali teikti antrinės teisinės pagalbos pareiškėjai konkrečioje byloje, todėl turi būti pakeičiamas kitu advokatu, kaip numatyta Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 18 straipsnio 7 dalyje. Teigė, kad pareiškėja savo teisę pačiai pasirinkti advokatą suabsoliutina, tokią besąlygišką teisę pasirinkti advokatą ji turėtų tik nusprendusi privačiai samdytis advokatą. Nurodė, kad Tarnyba pavesdama teikti antrinę teisinę pagalbą konkrečiam advokatui vadovaujasi principu, kad vien tik kokio nors konflikto buvimas tarp pareiškėjo ir advokato praeityje savaime nereiškia, kad šis konfliktas sąlygoja interesų konfliktą bet kada ateityje. Tokią poziciją yra išreiškusi ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjos argumentas, jog Tarnyba be jos žinios ir leidimo įpareigojo advokatui K. K. perduoti civilinės bylos dokumentus, yra nepagrįstas, nes Tarnyba tokį įpareigojimą davė vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. 1R-478 patvirtinto Advokatų, teikiančių antrinę teisinę pagalbą, duomenų apie suteiktą (teikiamą) antrinę teisinę pagalbą rinkimo, kaupimo ir pateikimo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboms tvarkos aprašo 4 punktu. Nurodė, kad pareiškėjos skundžiamas Tarnybos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pabrėžė, kad pareiškėja nurodomos neturtinės žalos nepagrindė jokiais įrodymais ir skaičiavimais, todėl šis jos reikalavimas nepagrįstas.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjos T. Ž. skundą atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad pareiškėjai pareiškus nušalinimą Tarnybos direktoriui, jis negalėjo nagrinėti nei antrinės teisinės pagalbos suteikimo klausimo, nei kito advokato skyrimo klausimo. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punktu ir Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1, 2 ir 4 punktais, ir pažymėjo, kad pareiškėja savo prašymą dėl R. V. nušalinimo grindė bendro pobūdžio teiginiais, reiškiamais kaltinimais dėl jos persekiojimo. Ta aplinkybė, kad pareiškėja mano, jog Tarnybos direktorius negali objektyviai išspręsti jos pateikto prašymo, nėra pagrindas savaime abejoti jo nešališkumu. Pareiškėjos įvardijamas jos tariamas persekiojimas yra susijęs su tarnybos administruojama antrine teisine pagalba, pareiškėjos netenkinantys sprendimai savaime, nesudaro pagrindo abejoti Tarnybos direktoriaus nešališkumu, taigi ir nėra teisinių prielaidų teigti apie sprendimą priėmusio asmens šališkumą, juolab nesant jokių faktinių duomenų, kurie patvirtintų tokias prielaidas. Teismas pabrėžė, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Atkreipė dėmesį į VGTPĮ 9 straipsnį, 18 straipsnio 7 dalį ir pažymėjo, kad VGTPĮ nėra baigtinio pagrindų, kuriems esant gali būti pakeičiamas antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas, sąrašo, todėl Tarnyba sprendimą turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Teismas išanalizavo faktines bylos aplinkybes, nurodė, kad pareiškėja gavusi sprendimą dėl antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato pakeitimo kitu advokatu, su jai antrinę teisinę pagalbą teikti paskirtu advokatu K. K. susitikusi nebuvo, bylos esmės bei atstovavimo strategijos ir taktikos su juo neaptarė, todėl, anot teismo, nėra teisinių prielaidų pripažinti pareiškėjos įvardijamus argumentus dėl paskirto advokato atstovavimo negalimumo ir interesų konflikto buvimo, pagrįstais. Atkreipė dėmesį į bendradarbiavimo pareigą, įtvirtintą VGTPĮ 4 straipsnio 1 dalyje. Pabrėžė, kad pareiškėja nei Tarnybai, nei teismui nepateikė objektyvių duomenų, kurie pagrįstų ir konkretizuotų jos teiginius dėl advokato negalėjimo tinkamai atlikti savo pareigų ir jai atstovauti. Pareiškėjos įvardijamas interesų konfliktas su paskirtuoju teisinę pagalbą teikti advokatu grindžiamas pareiškėjos prielaidomis, o ne konkrečiais faktiniais duomenimis, todėl teismo negali būti pripažintas pagrįstu. Priešingai, anot teismo, iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjai įteikus sprendimą, kuriuo pakeistas antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas (2011 m. gegužės 27 d.) ji net nesikreipusi į Tarnybą dėl advokato pakeitimo kitu advokatu, kreipėsi su skundu į teismą. Įvertinęs aptariamų aplinkybių visetą teismas konstatavo, kad pareiškėja dėl išankstinio negatyvaus požiūrio į paskirtąjį advokatą nesiekia bendradarbiauti su paskirtu advokatu, nevykdo savo pareigos, numatytos VGTPĮ 4 straipsnyje. Pabrėžė, kad Tarnyba pareiškėjai antrinei teisinei pagalbai teikti skyrė advokatą, t. y. profesionalų teisininką, ir yra preziumuojama, kad jis turi tinkamą kompetenciją ir žinių tokios teisinės pagalbos teikimui, todėl asmens, kuriam antrinė teisinė pagalba yra teikiama valstybės lėšomis, atstovavimas yra pavedamas būtent advokatui. Kadangi antrinė teisinė pagalba pagal savo prigimtį yra garantuojama valstybės ir ji teikiama apibrėžtam subjektų ratui ir valstybė ją teikia tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti, pareiškėjai nėra suteikta absoliuti diskrecijos teisė pačiai pasirinkti jai antrinę teisinę pagalbą teikiantį advokatą.
Šalies argumentai
Nurodė, kad antrinę teisinę pagalbą teikęs advokatas M. V. 2011 m. vasario 14 d. pateikė prašymą dėl 2006 m. rugpjūčio 31 d. sudarytos sutarties dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo prireikus Nr. S3-52 pakeitimo, prašydamas nutraukti sutarties dalį, pagal kurios nuostatas buvo įsipareigojęs teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėse ir baudžiamosiose bylose, nes 2011 m. kovo 21 d. susitarimu advokatas įsipareigojo pagal Tarnybos sprendimus prireikus teikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamosios teisės srityje. Taigi, anot teismo, įvardijamas sutarties pakeitimas, nurodomos kitos priežastys dėl negalėjimo teikti antrinės teisinės pagalbos įvardijamu advokato paaiškinime laikotarpiu, buvo pakankamas pagrindas ginčijamu Sprendimu pakeisti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą teikiantį advokatą kitu advokatu, todėl naikinti Sprendimą ir įpareigoti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą atlikti veiksmus, t. y. įpareigoti atsakovą paskirti antrinę teisinę pagalbą teikti ankstesnįjį advokatą – M. V., nėra teisinio pagrindo. Dėl pareiškėjos argumento, kad atsakovas varžo jos teisę pasirinkti advokatą, ji nėra pasirašiusi jokios sutarties su advokatu, jis neturi teisės jai atstovauti, perimti iš kito advokatų dokumentų susijusių su bylos procesu, teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo nuostatos dėl teisės pasirinkti advokatą, sutarčių dėl teisinių paslaugų teikimo sudarymo, reglamentuoja tas situacijas, kai teisinė pagalba yra teikiama ne pagal VGTPĮ nuostatas. Subjektų, turinčių teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ratas yra apibrėžtas VGTPĮ 11-12 straipsniuose, todėl antrinės teisinės pagalbos teikimas šiems asmenims yra organizuojamas būtent pagal šio įstatymo nuostatas, o šiame įstatyme nėra įtvirtinta galimybė pareiškėjai laisvai pasirinkti advokatą, kuris atstovautų jos interesams. Be to, pagal VGTPĮ 18 straipsnio 6 dalį sprendimas suteikti antrinę teisinę pagalbą yra pavedimas advokatui teikti antrinę teisinę pagalbą ir yra jo įgaliojimus patvirtinantis dokumentas, todėl nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad jai paskirtas teikti antrinę teisinę pagalbą advokatas K. K. neturi teisės jai atstovauti bei perimti iš kito advokato dokumentų, susijusių su pavesto atlikti atstovavimo vykdymu. Spręsdamas dėl pareiškėjos skundo reikalavimo priteisti neturtinę žalą pagrįstumo, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normomis, reglamentuojančiomis civilinės atsakomybės klausimus, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalimi, ir pažymėjo, kad pareiškėja, kreipdamasi į teismą, turi nurodyti, kaip pasireiškė neturtinės žalos atsiradimas ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, įgalintų teismą patenkinti visiškai ar iš dalies reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, jei būtų tam sąlygos. Tuo tarpu pateiktame skunde apsiribojama neturtinės žalos dydžių įvardijimu, abstrakčiais teiginiais grindžiamas pats reikalaujamos atlyginti žalos dydis, nepaisant pareiškėjai tenkančios pareigos ne tik suformuluoti konkretų skundo reikalavimą, nurodyti aplinkybes, kuriomis pareiškėja grindžia savo reikalavimą, bet ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus pagrindžiančius patirtos žalos faktą ir dydį. Byloje, anot teismo, nėra pateikta jokių įrodymų, kad būtent šioje byloje ginčijami atsakovo sprendimai sukėlė pareiškėjai žymius dvasinius išgyvenimus, stresinę būseną, nepatogumus ar pan. Pareiškėjos teiginiai apie padarytą neturtinę žalą iš esmės yra prielaidos, standartiškai kartojamos teismui teikiamuose procesiniuose dokumentuose, todėl negali būti pagrindu reiškiamiems reikalavimams patenkinti. Pareiškėjos skunde nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo iš vis konstatuoti neturtinės žalos atsiradimą, be to, kaip jau minėta sprendime, nėra ir sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti. Teismas, vadovaudamasis aktualiomis CK normomis, taip pat sprendė, kad nenustačius, jog dėl atsakovo veiksmų ar neveikimo būtų atsiradusi turtinė ar neturtinė žala, negali būti tenkinamas ir pareiškėjos reikalavimas dėl palūkanų priteisimo, šį reikalavimą kildinant net ir iš žalos atlyginimo instituto. Teismas nurodė, kad pareiškėjos reikalavimas už piktnaudžiavimą savo tarnybinėmis teisėmis, sąmoningą vilkinimą, atsisakymą veikti pagal įstatymus ir jos teisių pažeidimą kreiptis į prokuratūrą, pranešant apie Tarnybos direktoriaus pažeidimus, pagal ABTĮ nuostatas negali būti pareikšti ir nagrinėjami kaip atskiri savarankiški skundo reikalavimai, kadangi neatitinka ABTĮ 23 straipsnio reikalavimų, pagal kuriuos skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai, kad nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus ir pan. Teismas, net ir nesant pareiškėjos prašymo ex officio yra įpareigotas reaguoti, jei yra nustatomos aplinkybės, numatytos ABTĮ 108 ar 109 straipsnyje. Pažymėjo, kad teismas šios bylos nagrinėjimo metu nenustatė teisinių prielaidų imtis atitinkamų veiksmų dėl pareigūnų ar institucijų padarytų pažeidimų.
III.
Pareiškėja T. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, užtikrinti teisę į nešališką ir teisingą teismą, perduodant bylą nagrinėti kitam tos pačios pakopos teismui.
Pareiškėja išdėsto analogiškus argumentus, nurodytus skunde, adresuotame pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra absoliučiai neteisėtas, nepagrįstas, nemotyvuotas ir šališkas. Teismas akivaizdžiai veikė prieš pareiškėją, šiurkščiai pažeidė visas jos teises, procesines normas, įstatymo reikalavimus. Pažymi, kad teismas nepagrįstai bylą išnagrinėjo, jai ir jos atstovui nedalyvaujant. Akcentuoja, kad tokiu būdu buvo pažeistos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatos, nes nebuvo garantuotas teisingas bylos nagrinėjimas. Nurodo, kad, neturėdama advokato, negalėjo realizuoti teisės pareikšti nušalinimą bylą nagrinėjusiai teisėjų kolegijai, jai nebuvo suteikta galimybė teisingai ir tinkamai apginti savo teises į teisingą ir nešališką šios bylos nagrinėjimą. Pabrėžia, kad advokato pagalba šioje byloje jai itin svarbi, reikalinga ir būtina. Samdyti privatų advokatą jai neleidžia sunki finansinė padėtis. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismui pateikė protestus dėl šios administracinės bylos visiško sustabdymo, dėl neužtikrintos teisės į nešališką ir teisingą teismą, teismo pirmininkės Alonos Romanovienės neteisėto ir brutalaus baudžiamojo persekiojimo, dėl ko tolimesnis bylos nagrinėjimas Klaipėdos apygardos administraciniame teisme negalimas, tačiau teismas dėl to sprendime nepasisakė, pažeisdamas procesinės teisės normas. Pažymi, kad iki šiol nėra išspręstas klausimas dėl visų neišnagrinėtų administracinių bylų perdavimo nagrinėti visiškai kitos teritorijos teismui. Akcentuoja, kad teismas šiurkščiai pažeidė ABTĮ 81 straipsnį ir atsisakė aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, jų apskritai nerinko ir nenustatė jokių bylai svarbių aplinkybių, jų visapusiškai ir objektyviai visiškai netyrė, bylos faktiškai neišnagrinėjo, sprendimas yra be motyvų.
Atsiliepimas
Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu su pareiškėjos T. Ž. apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Tarnyba nesutinka, kad buvo pažeistos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatos. Pabrėžia, kad tiek Lietuvos Respublikos Konstitucija, tiek Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos gina asmens, įtariamo padarius nusikaltimą, teisę turėti advokatą, o ne tokią pareiškėjos administracinėje byloje teisę. Tarnyba taip pat pabrėžia, kad pareiškėja per siaurai aiškina Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 3 dalies nuostatas ir daro nepagrįstą išvadą, kad šioje byloje jai privalo būti suteikta teisinė pagalba. Tarnybos teigimu, nuostata aiškintina plačiau, t. y. kaip garantija asmeniui į veiksmingą teisingumą, jeigu negalėjimas pasisamdyti advokatą iš asmens atima teisę į teisminę gynybą. Būtent tokia išvada darytina analizuojant 1979 m. spalio 9 d. priimtą Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje Airey prieš Airiją (Europos Žmogaus Teisių Teismas, 1979 m. spalio 9 d. sprendimas, Serija A Nr. 32, p. 11), kurį Europos Teisingumo Teismas savo sprendimuose cituoja kaip teismo precedentą, aiškindamas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 3 dalies turinį. Pagal minėtą sprendimą, anot atsakovo, teisinė pagalba turi būti suteikta, kai nesuteikus tokios pagalbos nebūtų užtikrinta teisminė gynyba. Teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad byloje pirmosios instancijos teismo įvykdytas teisingumas buvo neveiksmingas. Anot atsakovo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas visapusiška ir objektyvia byloje nustatytų faktinių aplinkybių analize, todėl nėra pagrindo jo naikinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamos bylos dalykas – Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. balandžio 12 d. sprendimo Nr.(1.31.)-TPC-32-11 teisėtumas ir pagrįstumas. Šiuo Sprendimu Tarnyba nusprendė pakeisti advokatą M. V. ir paskirti advokatą K. K. teikti pareiškėjai T. Ž. antrinę teisinę pagalbą pagal Tarnybos 2011 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. (1.31.)-TPA-82-11, įpareigoti advokatą M. V. visą medžiagą, susijusią su antrinės teisinės pagalbos teikimu pareiškėjai, perduoti advokatui K. K. (b. l. 17-18). Pareiškėja skundu prašė panaikinti Tarnybos 2011 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr.(1.31.)-TPC-32-11 ir įpareigoti atsakovą palikti advokatą M. V. toliau atstovauti jai civilinėje byloje visam teismo procesui. Pirmosios instancijos teismas netenkino šių pareiškėjos reikalavimų, padaręs išvadą, kad Tarnyba teisėtai ir pagrįstai pareiškėjos skundžiamu Sprendimu pakeitė advokatą. Išnagrinėjus pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta ir teisėta, nes ją patvirtina byloje dalyvaujančių asmenų pateikti įrodymai, ji padaryta, įvertinus šiuos įrodymus, vadovaujantis įstatymais, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.
Pareiškėjos T. Ž. ginčijamas Sprendimas yra individualus administracinis teisės aktas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal VGTPĮ 9 straipsnio 3 dalį, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos organizuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą apygardos teismo teritorijoje bei priima sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Tarnybos yra biudžetinės įstaigos, kurių veiklos teritorijos atitinka apygardos administracinių teismų teritorijas. Tarnybos yra valstybės institucijos. Jų uždavinys užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal VGTPĮ (VGTPĮ 9 straipsnio 1 ir 2 dalys). Tarnybos, spręsdamos joms pavestą uždavinį, privalo vadovautis ne tik VGTPĮ, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucija, kaip vientisu ir tiesiogiai taikytinu teisės aktu, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu, Viešojo administravimo įstatymu ir kitais teisės aktais, skirtais viešojo administravimo sistemos subjektams. Taigi bet kuris viešojo administravimo sistemos subjektas, priimdamas sprendimą viešojo administravimo srityje, turi vadovautis ne tik tiesiogiai specialiai atitinkamus visuomeninius santykius reglamentuojančiais teisės aktais, bet ir kitais teisės aktais, skirtais viešojo administravimo sistemos subjektams, siekiant įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Viešojo administravimo subjektai savo veikloje turi vadovautis įstatymo viršenybės, objektyvumo, reiškiančio, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs, nepiktnaudžiavimo valdžia bei kitais principais. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis įpareigoja viešojo administravimo subjektą priimamą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomas poveikio priemones tinkamai motyvuoti. Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas – lex specialis. Šis įstatymas reglamentuoja valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą, o taip pat teisė rinktis antrinę teisinę pagalbą teikiantį advokatą, nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama: ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1042/2009; kt.).
Iš nagrinėjamoje byloje pateiktų įrodymų matyti, kad Tarnybos 2011 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-82-11 pareiškėjai pagal jos 2011 m. sausio 3 d. prašymą suteikta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje Nr. 2-17852-255/2010 dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo ir antrinę teisinę pagalbą teikti paskirtas advokatas M. V. (b. l. 10-11). 2011 m. kovo 2 d. pareiškėja kreipėsi į Tarnybą skundu, prašydama įpareigoti advokatą M. V. pradėti vykdyti savo funkcijas (b. l. 64), bei 2011 m. kovo 10 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu nurodydama, kad advokatas vilkina bylos išnagrinėjimą, ir prašydama įpareigoti advokatą vykdyti funkcijas (b. l. 65). Tarnyba 2011 m. kovo 14 d. raštu Nr. (1.7)-SR-1052 (b. l. 67) advokatui M. V. nurodė pateikti paaiškinimą. 2011 m. kovo 23 d. advokatas M. V. pateikė paaiškinimą (b. l. 72-73), kuriame nurodė, kad vykdant sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos, suderinus su pareiškėja teisinę poziciją, parengtas prieštaravimas dėl preliminaraus teismo sprendimo. Advokatas taip pat nurodė, kad nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2011 m. balandžio 20 d. atostogaus ir bus išvykęs, todėl negalės teikti antrinės teisinės pagalbos, siekiant išvengti konfliktinių situacijų, užtikrinant antrinės teisinės pagalbos teikimo efektyvumą, savalaikį jos suteikimą, prašė paskirti antrinę teisinės pagalbą teikti kitą advokatą. Taip pat nurodė, kad 2011 m. kovo 21 d. buvo pakeista 2006 m. rugpjūčio 31 d. sutartis Nr. S3-62 ir pagal pakeistas sutarties sąlygas įsipareigojo teikti antrinę teisinę pagalbą tik baudžiamosiose bylose, todėl nebegali teikti antrinės teisinės pagalbos civilinėse ir administracinėse bylose. Tarnyba, išnagrinėjusi minėtą pranešimą, vadovaudamasi VGTPĮ 18 straipsnio 7 dalimi, nustačiusi, kad advokato M. V. nurodytieji pagrindai yra kliūtimi toliau teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai, kad advokatas M. V. 2011 m. kovo 21 d. pasirašė su Tarnyba susitarimą dėl 2006 m. rugpjūčio 31 d. sutarties Nr. S3-62 pakeitimo, pagal kurį advokatas nebeteikia antrinės teisinės pagalbos civilinėse bylose, 2011 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPC-32-11 pakeitė advokatą ir valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai teikti paskyrė advokatą K. K. Pažymėtina, kad VGTPĮ 18 straipsnio 7 dalis numato, jog antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas gali būti pakeistas pareiškėjo arba paties advokato motyvuotu rašytiniu prašymu, jeigu nustatomas interesų konfliktas arba kitos aplinkybės, dėl kurių antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas negali teikti teisinės pagalbos konkrečioje byloje. VGTPĮ nepateikia nei baigtinio, nei pavyzdinio tokių aplinkybių sąrašo, o tai reiškia, kad klausimas dėl antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato pakeitimo turi būti sprendžiamas kiekvieną kartą individualiai, atsižvelgiant į susiklosčiusią faktinę situaciją. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas turi būti grindžiamas siekiu užtikrinti asmens teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugą (VGTPĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), suteikti asmeniui kokybišką ir efektyvią valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (VGTPĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau būtina atsižvelgti į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo (VGTPĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (VGTPĮ 3 straipsnio 1 dalies 4 punktas) principus.
VGTPĮ 9 straipsnio 3 dalies 4 punktas inter alia nustato, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba sudaro sutartis su advokatais, kurie teikia antrinę teisinę pagalbą. Sutartyje turi būti nustatyta advokatų pareiga teikti antrinę teisinę pagalbą, šios pareigos atlikimo sąlygos ir tvarka, tarnybos teisė nutraukti sutartį, jeigu advokatas neteikia ar netinkamai teikia antrinę teisinę pagalbą, ir kitos sąlygos. Pagal minėtas sutartis valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kontroliuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 straipsnio 3 dalies 6 punktas). Byloje buvo pateikta Tarnybos ir M. V. 2006 m. rugpjūčio 31 d. sudaryta Antrinės teisinės pagalbos teikimo prireikus sutartis, pagal kurią buvo advokatui buvo pavesta teikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamosios, civilinės, administracinės teisės srityje (b. l. 68-70). Ši sutartis buvo pakeista 2011 m. kovo 21 d. tarp šalių pasirašytu susitarimu, pagal kurį advokatui buvo pavesta teikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamosios teisės srityje (b. l. 71). Įvertinus advokato M. V. 2011 m. kovo 23 d. paaiškinime nurodytas aplinkybes, dėl kurių jis negalės teikti pareiškėjai antrinės teisinės pagalbos civilinėje byloje, darytina išvada, kad Tarnyba turėjo faktinį ir teisinį pagrindą priimti sprendimą pakeisti advokatą M. V. Pareiškėja T. Ž. skunde nebuvo nenurodžiusi aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, kad Tarnybos Sprendimas pakeisti advokatą yra nepagrįstas ir neteisėtas, kad priimant Sprendimą buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, kad buvo pažeistos procedūros. Pareiškėja skunde buvo nurodžiusi, kad ji pasitikėjo advokatu M. V., ji Tarnybai neteikė jokio prašymo dėl advokato pakeitimo, tarp jos ir advokato nebuvo jokios konfliktinės situacijos, jai nebuvo pranešta, kad advokatas pasirašė su Tarnyba susitarimą dėl 2006 m. rugpjūčio 31 d. sutarties Nr. S3-62 pakeitimo. Kaip jau buvo minėta, advokato, teikiančio antrinę teisinę pagalbą, pakeitimo klausimas pagal VGTPĮ 18 straipsnio 7 dalį gali būti sprendžiamas ne tik pagal pareiškėjo prašymą pakeisti advokatą, bet ir pagal advokato prašymą. Nagrinėjamu atveju Tarnyba motyvuotą Sprendimą priėmė išnagrinėjusi advokato M. V. prašymą. Pareiškėja Tarnybos Sprendimą ginčijo ir tuo pagrindu, kad nepagrįstai ir neteisėtai buvo paskirtas advokatas K. K., nes tarp pareiškėjos ir šio advokato vyksta nuolatinis interesų konfliktas, jis ją įžeidinėja, apkalbinėja, skleidžia neigiamą informaciją, daro žalą, neturi jokios pozicijos jos byloje, jos tinkamai negins, jai netinkamai atstovaus, o tai kenkia teisingam bylos išnagrinėjimui. Pareiškėja, nurodydama šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėja gavusi Sprendimą dėl antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato pakeitimo kitu advokatu, su jai antrinę teisinę pagalbą teikti paskirtu advokatu K. K. nebuvo susitikusi, su juo bylos esmės bei atstovavimo strategijos ir taktikos neaptarė. Pagal VGTPĮ 18 straipsnio 6 dalį sprendimas suteikti antrinę teisinę pagalbą yra pavedimas advokatui teikti antrinę teisinę pagalbą ir yra jo įgaliojimus patvirtinantis dokumentas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino pagrįstais skundo argumentų, jog paskirtas teikti antrinę teisinę pagalbą advokatas K. K. neturi teisės pareiškėjai atstovauti bei perimti iš kito advokato dokumentų, susijusių su pavesto atlikti atstovavimo vykdymu. Pareiškėja skundą taip pat grindė tuo, kad Tarnybos direktorius R. V., priimdamas Sprendimą, buvo šališkas ir tyčia paskyrė advokatą K. K., kad ji (pareiškėja) negalėtų jokių bylų laimėti teisme. Pareiškėja šių aplinkybių taip pat nepagrindė įrodymais.
Nagrinėjamoje byloje buvo pateiktas pareiškėjos 2011 m. sausio 3 d. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą, kuriame nurodyta, kad pareiškėja prašo nušalinti Tarnybos direktorių R. V. nuo šio prašymo išsprendimo klausimo dėl nuolatinio interesų konflikto, nesibaigiančio teismų maratono dėl jo nuolat priimamų šališkų, neteisėtų, nepagrįstų, nemotyvuotų sprendimų, užkirsto kelio pasinaudoti valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teisėmis, daromos jai jo veiksmais turtinės ir neturtinės žalos, nuolatinio jo piktnaudžiavimo tarnyba ir tarnybinėmis teisėmis, bylų tyčiniu vilkinimu (b. l. 12-16). Pagal bylos duomenis R. V. nuo prašymo nagrinėjimo nebuvo nušalintas bei nenusišalino ir 2011 m. sausio 18 d. priėmė sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Byloje nebuvo pateikti duomenys, kad pareiškėja šį sprendimą skundė tuo pagrindu, kad jį nepagrįstai ir neteisėtai priėmė R. V. dėl jos prašyme nurodytų aplinkybių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas aplinkybes, susijusias su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pareiškėjo prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą persiuntimo kitai tarnybai, yra nurodęs, kad persiuntimą gali lemti ne tik VGTPĮ 18 straipsnio 3 dalyje numatytas atvejis, bet ir kiti atvejai, kai tarp atitinkamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos ir į ją besikreipiančio asmens dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo gali kilti interesų konfliktas. Tai leidžia užtikrinti objektyvaus, nešališko ir pagrįsto sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo priėmimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62 – 3168/2011). Pareiškėja T. Ž. nagrinėjamoje byloje nenurodė objektyvių duomenų ir nepateikė juos patvirtinančių įrodymų, kad tarp pareiškėjos ir Tarnybos direktoriaus, kuris priėmė Sprendimą, yra kilęs interesų konfliktas ar gali kilti, todėl Tarnybos direktorius ar visa Tarnyba turėjo nusišalinti ir nenagrinėti advokato M. V. pakeitimo klausimo. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio dalis numato, kad asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Interesų konfliktas – situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais (Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 4 dalis). Pagal bylos duomenis R. V. nėra susijęs su civiline byla, kurioje buvo pakeistas advokatas teikti antrinę teisinę pagalbą T. Ž.
Pareiškėja apeliacinės instancijos teismui nurodė vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575– 335/2012, 2010 m. spalio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A502-1212/2010 (b. l. 138), tačiau iš šių išnagrinėtų administracinių bylų matyti, kad jos yra netapačios šioje byloje nagrinėjamoms aplinkybėms. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1252/2012; kt.).
Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, kad Tarnybos Sprendimas yra neteisėtas, kad atsakovo neteisėtais veiksmais pareiškėjai buvo padaryta neturtinė žala, netenkino pareiškėjos reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo, palūkanų priteisimo.
Pareiškėja T. Ž. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra absoliučiai neteisėtas, nepagrįstas, be motyvų ir šališkas, sprendimas grindžiamas prielaidomis, byla neišnagrinėta iš esmės. Su tokias apeliacinio skundo argumentais nesutiktina, nes pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visus pareiškėjos skunde nurodytus reikalavimus, įvertino visas pareiškėjos skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, nurodė išsamius motyvus. Tai, kad pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos sprendimo esme, padarytomis išvadomis, negali būti pripažįstama, jog sprendimas be motyvų, kad byla neišnagrinėta iš esmės. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino byloje dalyvaujančių asmenų pateiktus įrodymus, iš jų ir pareiškėjos, ir sprendimą grindė būtent byloje esančiais įrodymais, o ne prielaidomis. Nagrinėjant ir vertinant pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 81 straipsnį, atsisakė aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, tyčia jų nerinko, nenustatė jokių bylai svarbių aplinkybių, jų visapusiškai ir objektyviai netyrė, nukrypo nuo ABTĮ reikalavimų ir faktiškai bylos neišnagrinėjo, pažymėtina, kad pareiškėja konkrečiai nenurodo, kokių įrodymų pirmosios instancijos teismas nesurinko, neištyrė, kokių konkrečių aplinkybių nenustatė. Pareiškėjos deklaratyvūs argumentai dėl ABTĮ reikalavimų pažeidimų neleidžia konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Taip pat nepripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad bylą iš nagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas. ABTĮ 47 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi būti nušalinamas, jeigu pats tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių šio asmens nešališkumu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje yra tiesiogiai įtvirtinta asmens teisė į tinkamą teismo procesą. Viena iš tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime išaiškino, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių, teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus: teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga, todėl turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo. Pareiškėjos skundą išnagrinėjo teisėjų kolegija, kurią sudarė teisėjai Remigijus Arminas, Vida Stonkuvienė, Eglė Kiaurakytė. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos ir pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėja nenurodo jokių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad bylą pagal pareiškėjos skundą išnagrinėjo teisėjai, dėl kurių nešališkumo kyla abejonių. Pareiškėja pirmosios instancijos teisme buvo pareiškusi nušalinimą teisėjų kolegijai, jos prašymas dėl kolegijos teisėjų nušalinimo buvo išnagrinėtas ir 2011 m. birželio 28 d. nutartimi atmestas (b. l. 96-97). Pareiškėja apeliacinės instancijos teismui nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų apeliacinės instancijos teismui suabejoti minėtų konkrečių teisėjų nešališkumu. Teisėjų kolegija, nagrinėjusi bylą, neturėjo įstatymuose numatyto pagrindo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo ir bylą perduoti kitam administraciniam teismui. Tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui nurodomos aplinkybės, susijusios su Klaipėdos apygardos administracinio teismo pirmininkės Alonos Romanovienės veiksmais, t. y. kad pirmininkės Alonos Romanovienės iniciatyva pareiškėja yra neteisėtai ir nepagrįstai persekiojama už kritiką ir kt., nepatvirtina pareiškėjos teiginių, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. ABTĮ 7 straipsnyje įtvirtinta, kad vykdydami teisingumą, teisėjai ir teismai klauso tik įstatymų. Teisėjai ir teismai sprendžia administracines bylas remdamiesi įstatymais ir tokiomis sąlygomis, kurios nesudaro galimybių teisėjus veikti iš šalies. Nagrinėjamoje byloje nėra tokių duomenų, kad teisėjai, nagrinėję šią bylą, buvo veikiami iš šalies, t. y. kad jiems įtaką darė pirmininkė Alona Romanovienė.
Apeliacinis skundas grindžiamas ir tuo, kad byla buvo išnagrinėta be pareiškėjos dalyvavimo, jai nebuvo paskirtas advokatas, nors buvo prašoma bylos nenagrinėti be jos ir be advokato, užtikrinti jai teisinės pagalbos suteikimą byloje. Šie argumentai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą nedalyvaujant pareiškėjai ir jos advokatui, pažeidė pareiškėjos teises, procesines normas, įstatymo reikalavimus ir dėl to sprendimas turi būti panaikintas. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjai apie 2011 m. birželio 28 d. vyksiantį teismo posėdį buvo pranešta 2011 m. birželio 15 d. (pareiškėjai įteiktas šaukimas) (b. l. 88). Pareiškėja 2011 m. birželio 26 d. pakartotiniu protestu prašė užtikrinti jos teisę į nešališką ir teisingą teismą, sustabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą tol, kol nebus galutinai išspręstas klausimas dėl bylos perdavimo nagrinėti kitam tos pačios pakopos administraciniam teismui, nušalinti nuo šio protesto nagrinėjimo bei nuo bylos išnagrinėjimo visą teisėjų kolegiją, teismo pirmininkę ir suinteresuotą asmenį Aloną Romanovienę (b. l. 86-87). Pareiškėja jokių reikalavimų teismui dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo nereiškė, nenurodė jokių aplinkybių ir svarbių priežasčių, dėl kurių ji ar jos advokatas neatvyks į teismo posėdį, nenurodė, kad bylos nagrinėjimas turi būti atidėtas dėl to, kad ji negali dalyvauti teismo posėdyje dėl to, jog jai neužtikrinta teisinė pagalba. Pažymėtina, kad pareiškėja 2011 m. birželio 20 d. proteste taip pat buvo pareiškusi tokius pat reikalavimus, kurie buvo išnagrinėti ir išspręsti 2011 m. birželio 21 d. nutartimi (b. l. 47-48). Pareiškėjos proteste ir pakartotiname proteste nurodytos aplinkybės dėl bylos sustabdymo nesudarė faktinio ir teisinio pagrindo sustabdyti bylą. ABTĮ 98 straipsnio 1 dalyje yra nurodyti pagrindai, kuriems esant yra sustabdoma byla, o pareiškėjos nurodytų aplinkybių pagrindu byla nesustabdoma.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atmesdama pareiškėjos argumentus dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio nuostatų pažeidimo, pažymi, kad garantijos dėl nemokamos advokato pagalbos yra siejamos su baudžiamosiomis bylomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2973/2011).
Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to pareiškėjos apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.