Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Inos Kirkutienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo K. S. S. (K. S. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Paaiškina, kad į Lietuvą atvyko 2024 m. birželio 3 d., turi pastovią gyvenamąją vietą. Po atvykimo į Lietuvą, 2024 m. birželio 5 d. su Bendrove pasirašė neterminuotą darbo sutartį pastoviam (nuolatiniam) darbui. Bendrovėje darbines užduotis vykdė tokioje apimtyje, kiek nurodydavo darbdavys. Paaiškina, kad pasitaikydavo atvejų, kuomet Bendrovė informuodavo, kad tam tikrą laiką darbinių užduočių neturės, paaiškindama apie laikinus sunkumus su bendrovės esamų klientų užsakymais, kurie ženkliai sumažėję. Bendrovės klientai ne visuomet laiku atsiskaitydavo su Bendrove už atliktus darbus, Bendrovė turėjo sunkumų ir su naujų klientų paieška.

Nurodo, kad pareiškėjui buvo paaiškinama, kad minimi sunkumai yra laikini, darbdavys nurodydavo rašyti prašymus neapmokamų atostogų, ką pareiškėjas ir atlikdavo. Pareiškėjas tikėjo, kad kilusias problemas darbdavys išspręs, o pareiškėjas ir toliau dirbs ir uždirbs tokio dydžio atlyginimą, kuris buvo sutartas darbo sutartyje. 2025 m. kovo mėn. finansinė Bendrovės situacija pagerėjo, nes Bendrovė gavo naujų užsakymų, todėl šiuo metu pareiškėjas dirba visą darbo laiką ir gauna sutartą atlyginimą.

Duomenys apie pareiškėją buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Sąskaitėlė“ įdarbintas nuo 2024 m. birželio 7 d. ir nei vieną mėnesį pareiškėjui nebuvo mokamas Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 930 Eur. Nustatyta, kad nuo 2024 m. rugpjūčio mėn. iki gruodžio mėn. pareiškėjui buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga (toliau – MMA) (195.79 – 398.57 Eur), o 2024 m. birželio, liepos mėn. ir 2025 m. sausio, vasario mėn. (iš viso 4 mėn.) pareiškėjui iš viso nebuvo mokamas darbo užmokestis, t. y. pareiškėjas nurodytu laikotarpiu Bendrovėje faktiškai nedirbo. Pažymi ir tai, kad pareiškėjui teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad užsienietis dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas tarpininkavimo rašte.

2025 m. kovo 13 d. pareiškėjui ir Bendrovei buvo išsiųstas prašymas pateikti paaiškinimą dėl mokamo darbo užmokesčio. 2025 m. kovo 15 d. Migracijos departamentas gavo paaiškinimą, kuriame pareiškėjas teigia, kad nedirbo dėl darbo trūkumo, taip pat dėl asmeninių priežasčių. Pareiškėjas pateikė prašymų dėl neapmokamų atostogų suteikimo kopijas. Migracijos departamentas, įvertinęs visus duomenis, priėmė Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi.

Atkreipia dėmesį, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato Migracijos departamentui pareigos priimant ginčijamą sprendimą aiškintis aplinkybes dėl pareiškėjo darbo trūkumo. Pareiškėjas neneigia fakto, jog ginčijamo sprendimo priėmimo dieną pareiškėjo gautas darbo užmokestis neatitiko tarpininkavimo rašte bei prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodyto užmokesčio, taigi, dėl bylos esminių faktinių aplinkybių ginčo nėra.

Pažymi, kad pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti Bendrovėje. Migracijos departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 MMA), atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Preziumuotina, kad pareiškėjui yra žinomi Įstatymo įtvirtinti išduoto leidimo panaikinimo pagrindai, todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje galimai išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Migracijos Departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo (Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi).

Motyvuojamoji dalis

Pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose.

Nesutinka su pareiškėjo teiginiais, jog Migracijos departamentas neprašė pareiškėjo papildomos informacijos. Kaip ginčijamame sprendime nurodyta, 2025 m. kovo 13 d. pareiškėjui ir Bendrovei buvo išsiųstas prašymas pateikti paaiškinimą dėl mokamo darbo užmokesčio. 2025 m. kovo 15 d. Migracijos departamentas gavo paaiškinimą, kuriame pareiškėjas teigia, kad nedirbo dėl darbo trūkumo, taip pat dėl asmeninių priežasčių. Kartu pareiškėjas pateikė prašymų dėl neapmokamų atostogų suteikimo kopijas.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas darbo pagrindu, tačiau pareiškėjui nei vieną mėnesį nebuvo išmokėtas sulygtas darbo užmokestis, o 4 mėnesius darbo užmokestis nebuvo mokėtas iš viso, kas reiškia, kad pareiškėjas Bendrovėje šiais mėnesiais nedirbo, o tai pagrindžia pareiškėjo pateikti paaiškinimai ir juos pagrindžiantys dokumentai, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.

Pažymi, kad pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis. Pažymėtina ir tai, kad pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA. Atsižvelgus į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenis, t. y. kad pareiškėjui mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei MMA arba nemokamas iš viso ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas negauna (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjas su 2024 m. balandžio 23 d. prašymu kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu darbui Bendrovėje.

Departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, Sodros informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie pareiškėją ir nustatė, kad pareiškėjas Bendrovėje buvo įdarbintas nuo 2024 m. birželio 7 d. ir nei vieną mėnesį pareiškėjui nebuvo mokamas Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 930 Eur. Nustatė, kad nuo 2024 m. rugpjūčio mėn. iki gruodžio mėn. pareiškėjui buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga (195.79 – 398.57 Eur), o 2024 m. birželio, liepos mėn. ir 2025 m. sausio, vasario mėn. (iš viso 4 mėn.) pareiškėjui iš viso nebuvo mokamas darbo užmokestis.

Atsakovas priėmė Sprendimą, kuriuo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 14, 5 punktų pagrindu, nes asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Sprendimą.

Byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo bei pagrįstumo.

Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas kai paaiškėja, kad yra šio kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1–19 punktuose nustatyti pagrindai.

Šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 punktas); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 punktas).

Būtent pareiškėjui tenka pareiga laikytis įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu. Išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos.

Pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai, patvirtinantys leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3442-756/2017).

Pareiškėjas skunde teismui neneigia nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau nurodo, kad ne dėl jo kaltės nebuvo mokamas darbo užmokestis. Pažymėjo, kad asmeninių lėšų pragyvenimui turėjo.

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto imperatyvius reikalavimus, 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktų nustatytas leidimo išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas neišduodamas.

Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.

Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA.

Pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas Bendrovėje buvo įdarbintas nuo 2024 m. birželio 7 d. ir nei vieną mėnesį pareiškėjui nebuvo mokamas Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 930 Eur. Nustatyta, kad nuo 2024 m. rugpjūčio mėn. iki gruodžio mėn. pareiškėjui buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga (195.79 – 398.57 Eur), o 2024 m. birželio, liepos mėn. ir 2025 m. sausio, vasario mėn. (iš viso 4 mėn.) pareiškėjui iš viso nebuvo mokamas darbo užmokestis.

Užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje – 1 MMA. Darbinės pajamos nurodytas kaip vienintelis šaltinis Lietuvoje. Pareiškėjui duomenų apie kitas gaunamas pajamas nepateikus, Departamentas pagrįstai turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvoje ir asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 ir 5 punktai).

Užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje – 1 MMA. Į bylą pateikti Sodros duomenys patvirtina, kad pareiškėjui buvo mokamas nereguliarus ir mažesnis nei MMA darbo užmokestis. Be to, nei prašyme dėl leidimo išdavimo, nei tarpininkavimo raštuose nebuvo nurodyta, kad pareiškėjas dirbs nepilną darbo laiką bei negaus pragyvenimui reikalingų minimalių Lietuvoje pajamų. Darbinės pajamos nurodytas kaip vienintelis šaltinis Lietuvoje.

Pareiškėjas skunde teismui akcentuoja, kad atsakovas nesikreipė į pareiškėją, siekiu išsiaiškinti aplinkybes. Teismas su pareiškėjo argumentu nesutinka. Pirma, Įstatymas nenustato atsakovui pareigos kreiptis į pareiškėją su prašymu patikslinti ginčijamame sprendime nurodytas aplinkybes. Antra, atsakovas 2025 m. kovo 13 d. kreipėsi tiek į pareiškėją, tiek į Bendrovę. 2025 m. kovo 15 d. pareiškėjas pateikė atsakovui paaiškinimus.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Skundžiamas Departamento sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, nustatyti pažeidimai pagrįsti aktualiu teisiniu reglamentavimu), todėl skundžiamo sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo, atsakovo Sprendimas pripažintinas pagrįstu, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1, 2 punktais ir 4¹ dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo K. S. S. (K. S. S.) skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.