Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Čepukėnienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo apeliacine tvarka baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo

A. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 140 str. 2 d., 140 str. 3 d., vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., laisvės atėmimu 7 (septyniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą mažamečiui:

2015 m. sausio 20 d., apie 21.00 val., bute adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1.72 prom. girtumas), kilusio konflikto metu mažamečiui broliui M. A., gim. (duomenys neskelbtini), tyčia vieną kartą sudavė kairės rankos plaštaka per pakaušį, po to dešine ranka suėmė M. A. už kaklo ir jį smaugė bei tokiais veiksmais sukėlė M. A. fizinį skausmą.

Be to, A. A. nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą šeimos nariui:

2015 m. sausio 20 d., apie 21.00 val., bute adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1.72 prom. girtumas), kilusio konflikto metu motinai N. A. bandant apginti mažametį sūnų M. A., gim. (duomenys neskelbtini), jis tyčia sugriebė abiem rankomis N. A. už kaklo ir ją smaugdamas nutempė nuo buto durų iki virtuvės, tokiais veiksmais sukėlė artimam žmogui motinai N. A. fizinį skausmą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. A. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. nuosprendį dalyje dėl jam skirtos bausmės bei skirti švelnesnę. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, neatsižvelgė į tai, kad jis labai galisi dėl padarytų nusikaltimų, nukentėjusieji jam atleido, prašė, jog skirtų gydymąsi priklausomybės centre. Taip pat tai, jog gulėjo psichiatrinėje ligoninėje. Dėl šių priežasčių prašo sumažinti jam skirtą bausmę arba paskirti gydymą reabilitacijos centre.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, kadangi A. A. buvo nuteistas per griežtai, bausmės tikslai galėtų būti pasiekti, ir sušvelninus pirmosios instancijos teismo skirtą bausmę. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. nuosprendį dėl A. A. skirtos bausmės palikti nepakeistą.

Nuteistojo A. A. skundas atmestinas.

Nuteistasis A. A. neginčija savo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų bei jų kvalifikacijos, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme, manydamas, kad nebuvo tinkamai atsižvelgta į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostatų pagrindu apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Dėl kitų bylos aspektų teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad įsiteisėtų teisingas ir pagrįstas procesinis sprendimas.

Įvertinus baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių visumą, pirmos instancijos teismo procesiniame dokumente išdėstytus A. A. bausmės rūšies parinkimo ir jos dydžio nustatymo motyvus bei atsižvelgus į apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, apeliantui skirdamas bausmę, bausmės ir jos paskirties principų bei bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 41 str. ir 54 str., nepažeidė. Laikytina, jog apylinkės teismas ne tik tinkamai įvertino ir atsižvelgė į visas šioje baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, turinčias reikšmės A. A. bausmės skyrimui, bet ir nurodė išsamius bausmės rūšies parinkimo ir parinktos bausmės dydžio nustatymo motyvus. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. A. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnis, pobūdis, padarymo aplinkybės, kaltės forma, taip pat veikos motyvai ir tikslai tinkamai įvertinti, pagrįstai atsižvelgta į patį nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą.

Surinktais ir pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais byloje nustatyta, kad A. A. padarė dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 str. 2 d. ir 3 d., kurios atitinkamai priskirtinos nesunkių nusikaltimų kategorijai. Dėl šių veikų padarymo jis savo kaltę pripažino tik iš dalies, jas padarė artimoje aplinkoje ir nebe pirmą kartą. Anksčiau teistas už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas, t.y. už nusikaltimus žmogaus sveikatai, baustas administracine tvarka. Šioje baudžiamojoje byloje nusikalstamas veikas įvykdė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, neišnykus ir nepanaikinus teistumo, iki šioje baudžiamojoje byloje paskirtos bausmės niekur nedirbo, neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio. Visos šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, patį nuteistąjį charakterizuoja neigiamai ir leidžia teismui konstatuoti, kad A. A. linkęs nesilaikyti visuomenėje priimtų elgesio normų ir sistemingai pažeidinėti įstatymus. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, pagrįsta. Teismas byloje ištirtų įrodymų visumos pagrindu A. A. teisingai nustatė ir bausmės dydį. Teisėjų kolegija laiko, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde A. A. už jo padarytus nusikaltimus paskirta laisvės atėmimo bausmė atitinka tiek jo asmenybę, tiek jo padarytos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, todėl savo trukme nėra aiškiai per griežta.

BK 61 str. 2 d. numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės rūšies ir jos dydžio nustatymo, atsižvelgė ne tik į patį A. A. charakterizuojančius duomenis, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, lengvinančių nebuvimą, bet taip pat į padarytų veikų pavojingumo laipsnį, padarymo pobūdį, tuo pačiu įvertindamas, kad apeliantas neįrašytas į Vilniaus priklausomybės ligų centro narkologinę įskaitą, negydytas VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre. Taip pat iš VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės pažymos apie asmens gydymą matyti, kad šioje įstaigoje A. A. buvo gydytas nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), diagnozavus (duomenys neskelbtini) (2015 m. vasario 9 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, jog skirti teismo ekspertizę netikslinga). Taigi, kaip matyti, Vilniaus miesto apylinkės teismas, paskirdamas bausmę, jos trukmę, atsižvelgė į visas šioje byloje nustatytas aplinkybes dėl A. A. padarytų veikų, bei už jas atitinkamai skyrė žymiai mažesnes bausmes, nes minėtų straipsnių sankcijose numatytas bausmės vidurkis. Subendrinus šias bausmes BK 63 str. 1 d. 4 d. pagrindu, t.y. dalinio bausmių sudėjimo būdu, A. A. buvo paskirta subendrinta bausmė, žymiai mažesnė nei laisvės atėmimo bausmių, numatytų už apeliantui įkaltintų nusikalstamų veikų, vidurkiai. Todėl laikytina, kad A. A. paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą bei ją dar labiau švelninti tiek apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo. Visos paminėtos aplinkybės rodo, kad švelnesnės bausmės skyrimas nepaveiktų A. A. taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.

Apelianto argumentai, jog jis labai gailisi, padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus, tai, kad nukentėjusieji jam atleido, prašė, jog būtų skirtas gydymas priklausomybės centre, atsižvelgus į šioje baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių visumą, nesudaro pagrindo kitokio sprendimo priėmimui. Nors apeliantas nurodė, kad gailisi dėl savo padarytų nusikaltimų, kaltę dėl jų pripažino tik iš dalies, todėl teismas pagrįstai šios aplinkybės nepripažino jo atsakomybę lengvinančia. Nuoširdus gailėjimasis nėra vien tik pozicijos demonstravimas, jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą. Byloje nustatyta, kad A. A., neišnykus ir nepanaikinus teistumo, sistemingai daro naujas analogiškas nusikalstamas veikas žmogaus sveikatai artimoje aplinkoje, todėl ir jam taikomas poveikis turi būti adekvatus bei proporcingas jo padarytos veikos pavojingumui, kad jis paveiktų asmenį ir sulaikytų jį nuo kitų nusikalstamų sumanymų realizavimo. Nors nuteistasis teigia, kad teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į aplinkybes, kad jis gulėjo ligoninėje, tačiau matyti, teismas, būtent spręsdamas klausimą dėl A. A. bausmės rūšies parinkimo ir jo dydžio, įvertino pastarąsias aplinkybes, o dėl nuteistojo psichinės būklės kilusioms abejonėms pašalinti teismo posėdyje apklausė ekspertą. Todėl buvo atsižvelgta ne vien tik į formaliąsias teisines baudžiamajame įstatyme nustatytas bausmės skyrimo sąlygas, bet ir kitas šio klausimo sprendimui svarbias aplinkybes, įvertinta visų bylos faktinių aplinkybių visuma, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik vienai kuriai nors aplinkybei.

Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad A. A. paskirtoji bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, ji atitinka BK 54 str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, yra teisinga ir tinkama pasiekti baudžiamajame įstatyme numatytus bausmės tikslus, todėl ją švelninti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo A. A. apeliacinį skundą atmesti.