Panevėžio apygardos teismo nutartis

2013-05-16 · Baudžiamoji byla Nr. 1S-427-193/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-05-16
Bylos Nr.
1S-427-193/2013
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Ričardas Gilys
Pareiškėjas
G. S.
Kategorijos
Teisėja Liudmila Kuzmickienė Nr. 1S-427-193/2013
Procesinio sprendimo kategorija 2.12.4. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. gegužės 16 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ričardas Gilys, sekretoriaujant Vilmai Užkurėlienei, teismo posėdyje išnagrinėjęs pareiškėjo G. S. skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2013 m. balandžio 19 d. nutarties, kuria atmestas G. S. skundas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2013-04-09 Zarasų rajono apylinkės teisme gautas pareiškėjo G. S. skundas, kuriuo jis prašė panaikinti Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo M. R. 2013-03-22 nutarimą, kuriuo paliktas galioti Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės D. K. 2013-03-01 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą byloje Nr. (duomenys neskelbtini).

Skundžiama Zarasų rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2013-04-19 nutartimi atmestas G. S. skundas, motyvuojant tuo, kad išnaudojus visas galimas procesines priemones faktinėms aplinkybėms nustatyti, nebuvo gauta objektyvių duomenų, duodančių pagrindą teigti, jog grasinimas buvo realus ir J. R. būtų grasinimą įvykdęs. Įtariamojo veiksmas - šūvis į viršų, buvo išprovokuotas nukentėjusiojo veiksmų, nors jis pats tai ir neigia. Įtariamasis, panaudodamas savigynai turėtą ginklą, tik gynė savo nuosavybę. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nuomone, prokurorų nutarimuose pagrįstai nustatyta, kad nėra nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 str. 1 d., sudėties požymių, t. y. nėra subjekto, padariusio nusikalstamą veiką, nerealizuotos nusikalstamos veikos objektyviosios ir subjektyviosios pusės.

Šalies argumentai

Skundu pareiškėjas G. S. prašo panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2013-04-19 nutartį. Nurodo, kad ikiteisminis tyrimas J. R. atžvilgiu buvo nutrauktas nepagrįstai, nes jo veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 1 d. sudėties požymių. Pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausų metu jis nurodė, jog 2012 m. liepos 27 d. apie 10 val. su sūnumi M. jodinėjo žirgais. Jodami (duomenys neskelbtini) k. pastebėjo iš matymo pažįstamą J. R., stovintį ir laikantį dešinėje rankoje ginklą. J. R. nieko nesakęs šovė į jo pusę. Prijojo prie J. R.. Jis šaukė ant jo (pareiškėjo), kad jis joja per jo žemę ir gali sugadinti pievą. Tarp jų kilo žodinis konfliktas, kurio metu J. R. išsitraukė iš dėklo ginklą ir nusitaikęs į jį pasakė, jog nušaus. J. R. pasakė, kad skambins policijai, po ko jis nuėjo namo. Iš esmės analogiškas aplinkybes nurodė ir papildomos apklausos metu. Analogiškus parodymus davė ir jo sūnus M. S.. Mano, kad teismo nutartyje visiškai nepagrįstai teigiama, jog J. R. veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties. J. R. atliko sąmoningus, tyčinius veiksmus, kuriuos jis suprato kaip realų grasinimą jam, todėl jie turi būti vertinamai kaip nusikalstama veika. Nurodo, kad šiuo atveju prokuratūra ir teismas ignoravo surinktus įrodymus. Atkreipia dėmesį į tai, kad teisinėje valstybėje niekas negali savavališkai, nesilaikydamas savo teisėmis įgyvendinti nustatytos tvarkos, atlikti veiksmus, pažeidžiančius kitų asmenų interesus. Akivaizdu, kad tokius veiksmus atlikęs J. R. puikiai suprato, jog atlieka neteisėtus veiksmus, kurie atitinka požymius nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 1 d. Pažymi, kad teismo nutartyje nėra nė vieno žodžio apie liudytojo M. S. parodymus. Į liudytojo M. S. parodymus nebuvo kreipiamas joks dėmesys ir ikiteisminio tyrimo metu. Tai buvo vienas pagrindinių jo skundo motyvų, tačiau teismas apie tai nutartyje nieko nepasisakė. Dėl to buvo grubiai pažeistos jo teisės ir imperatyvūs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimai, nes teismas, nepasisakydamas apie minėto liudytojo parodymus, tinkamai neišnagrinėjo ikiteisminio tyrimo medžiagos bei jo skundo, o tai vertintina kaip grubus pažeidimas. Mano, kad teismas ne tik nesiėmė jokių veiksmų tam, jog būtų nustatyta tiesa, bet ir neišdėstęs jokių motyvų ar priežasčių, ignoravo pirmiau nurodytus faktus, nutylėdamas apie juos. Nurodo, kad teismas, neišnagrinėjęs esminių ikiteisminio tyrimo aplinkybių bei sąmoningai apie jas nutylėdamas, buvo šališkas. Teismas medžiagoje esančius įrodymus vertino vienašališkai, subjektyviai, dėl nesuprantamų priežasčių vadovavosi vien tik J. R. parodymais, visai neatkreipdamas dėmesio į tai, jog J. R. yra suinteresuotas savo veiksmus sušvelninti ir išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, jam yra žinoma, jog J. R. artimi giminaičiai dirba teisėsaugos institucijose, todėl tai galėjo turėti įtakos neobjektyvaus ir šališko sprendimo priėmimui. Mano, kad yra neleistina, jog žmogus, tokiu būdu (šaudydamas) reaguodamas į paprastus, kasdienius įvykius, galėtų valdyti ir turėti ginklą, o prokuratūra ir teismas būtent tokiais sprendimais sudaro sąlygas bet kuriuo metu atsirasti žymiai didesnei tragedijai Akivaizdu, kad J. R. reakcija buvo neadekvati ir neleistina civilizuotoje visuomenėje, todėl privalo būti įvertinta teisiniu požiūriu ne tik dėl baudžiamosios atsakomybės, bet ir dėl šaunamojo ginklo panaudojimo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Skundas paduotas dėl prokuroro sprendimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, kurį teisėtu pripažino aukštesnysis prokuroras bei skundžiama nutartimi apylinkės teismas, kuris konstatavo, kad prokurorai, prieš priimdami skundžiamus nutarimus, visus galimus duomenis surinko, ištyrė ir įvertino teisingai. Apygardos teismui paduotas skundas dėl ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarimo yra identiškas skundams paduotiems aukštesniajam prokurorui ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, perkopijuojant skundo argumentus ir motyvus iš vieno skundo į kitą. Jame nėra skundžiamas atlikto ikiteisminio tyrimo pilnumas ir visapusiškumas, t.y. nėra nurodoma kokie ikiteisminio tyrimo veiksmai neatlikti ir kokioms aplinkybėms nustatyti dar būtina ar galima juos atlikti. Skundu iš esmės ginčijamos prokuroro išvados susijusios su surinktų įrodymų vertinimu - ar ikiteisminio tyrimo byloje surinktų duomenų pakanka konstatuoti, kad J. R. veiksmuose yra BK 145 straipsnio 1 dalyje ar kituose straipsniuose numatytos nusikalstamos veikos sudėtis. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir BPK nuostatų prokurorams kyla pareiga organizuoti ikiteisminį tyrimą ir vadovauti jam taip, kad būtų surinkta objektyvi, išsami informacija apie nusikalstamą veiką ir asmenį, įtariamą padarius šią veiką. Skundą nagrinėjantis teismas, susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. (duomenys neskelbtini), nenustatė, kad medžiagoje esanti informacija apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes būtų neobjektyvi ir neišsami. Kaip seka iš bylos duomenų proceso dalyvių prašymų dėl ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo byloje, kuriuos prokuroras privalėtų apsvarstyti ir dėl jų priimti motyvuotus sprendimus skundžiamus BPK 63 str. numatyta tvarka, nėra paduota, be to, prokurorui nėra privaloma nukentėjusiojo (jo atstovo) pozicija aptartais klausimais, jei prokuroro įsitikinimas, vadovaujantis ikiteisminio tyrimo duomenų visuma, yra kitoks. Taigi, ikiteisminį tyrimą jo pilnumo ir visapusiškumo prasme prokuroras organizavo ir atliko tinkamai. Spręsti apie duomenų pakankamumą įtariamojo kaltei pagrįsti yra išimtinė prokuroro teisė, taip pat nuspręsti dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo baudžiamojo proceso įstatymo numatytais atvejais ir pagrindais pagal BPK 212 str., irgi yra išimtinai prokuroro kompetencija.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad skundą nagrinėjantis teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pagrindo tenkinti G. S. skundus nėra. Skunde apygardos teismui nėra jokių naujų argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo išvadas vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutartį, todėl skundą nagrinėjantis teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Skundą nagrinėjantis teismas, įvertinęs ikiteisminio tyrimo metu surinktus faktinius duomenis, konstatuoja, kad prokurorų nutarimuose daromos išvados, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, kurias skundžiama nutartimi teisėtomis pripažino apylinkės teismas, yra pagrįstos, jos padarytos surinkus bei įvertinus visus reikšmingus šio klausimo teisingam ištyrimui duomenis. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 442 str. 1 d. 1 p., 2 d.,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Atmesti G. S. skundą ir palikti galioti 2013-04-19 Zarasų rajono apylinkės teismo nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.

Teisėjas Ričardas Gilys