Vilniaus apygardos teismo nutartis

2008-06-02 · Civilinė byla Nr. 2A-376-275/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-06-02
Bylos Nr.
2A-376-275/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Kutrienė (pran.), Dalia Kačinskienė, Egidijus Žironas
Ieškovas
Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, Lietuvos
Atsakovas
L. U., G. T.
Trečiasis asmuo
M. J.
Kategorijos
  • 44.5.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja Danutė Kutrienė Civilinė byla Nr. 2A29-376/08

Teisėja Nijolė Tankevičienė Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.3.;

44.5.2.4.; 73.2.5.5.; 121.21.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2008 m. birželio 2 d.,

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Danutės Kutrienės,kolegijos teisėjų Dalios Kačinskienės ir Egidijaus Žirono,sekretoriaujant Editai Kirdeikienei,dalyvaujant ieškovo atstovui Mariui Bagdonui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams L. U., G. T., trečiajam asmeniui M. J. dėl 1 750 Lt nuostolių atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuras kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovų L. U. ir G. T. 1 750 Lt nuostolių atlyginimą. Nurodė, kad dėl L. U. kaltės įvyko autoavarija, dėl to draudėjui buvo išmokėta draudimo išmoka. Teigiama, kad ieškovas turi atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už eismo įvykio metu padarytą žalą transporto priemonės vairuotoją arba jos savininką, todėl prašoma priteisti 1 750 Lt solidariai iš abiejų atsakovų, t.y. iš asmens, vairavusio transporto priemonę ir jos savininko. Transporto priemonės savininkas G. T. nebuvo apdraudęs automobilio valdytojo civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl už padarytą žalą atsako solidariai, kaip ir asmuo, dėl kurio kaltės atsirado nuostoliai.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2007-12-18 sprendimu ieškovo ieškinį patenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo L. U. ieškovui Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biurui 1 750 Lt žalos atlyginimą, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2007-06-06 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinį dėl reikalavimo priteisti nuostolių atlyginimą solidariai iš atsakovų L. U. ir G. T. atmetė. Teismas konstatavo, kad dėl 2004-06-15 autoįvykio, kurio metu buvo apgadintas automobilis Toyota Camry, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) , kaltu pripažintas atsakovas L. U., kuris vairavo atsakovui G. T. nuosavybės teise priklausantį automobilį Opel Ascona, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) L. U. pažeidė kelių eismo taisykles, kadangi nesilaikė saugaus atstumo ir buvo neblaivus. Teismas motyvavo, jog remdamasis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 str., biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą. Teismas netenkino ieškinio reikalavimo priteisti nuostolių atlyginimą solidariai iš atsakovų L. U. ir G. T., motyvuodamas tuo, kad nėra įstatymo numatytų solidariosios atsakomybės pagrindų. Šiuo atveju civilinė atsakomybė atsiranda Privalomojo draudimo įstatymo 23 str. 1 d. nustatytais pagrindais. Teismas taip pat nurodė, kad pagal CK 6.270 str. nuostatas asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams, privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą. Atsakovas pagal šį straipsnį yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, t.y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu. Atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo (CK 6.280 str.).

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Ieškovas Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuras apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007-12-18 sprendimą - priteisti iš bendraatsakovių 1 750 Lt nuostolių atlyginimo regreso teise solidariai, visas biuro bylinėjimosi išlaidas bei penkis procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apeliantas nesutinka su teismo teiginiu, jog Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 str. 1 d. nėra numatyta solidari Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro atgręžtinio reikalavimo teisė eismo įvykio kaltininko ir transporto priemonės savininko atžvilgiu. Minėto įstatymo 23 str. 1 d. įtvirtinta biuro teisė reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, t.y. transporto priemonės savininkas (4 str. 2 d.), grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą. Akivaizdu, jog 23 str. 1 d. nuostatos įtvirtina skolininkų daugetą, t.y. transporto priemonės savininką ir eismo įvykio kaltininką. Tačiau skolininkų daugeto atveju, prievolė gali būti dalinė (preziumuojama) arba solidari (nepreziumuojama). Dalinės prievolės atveju skolininkai privalo įvykdyti prievolę lygiomis dalimis. Tuo tarpu solidarios prievolės atveju kreditorius turi teisę reikalauti įvykdyti prievolę bet kurio iš skolininkų skyrium, t.y. solidarumas reiškia, jog reikalavimo pareiga (skola) negali būti skaidoma į dalis, ­prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas. Vieno iš skolininkų tinkamai įvykdyta prievolė tokiu atveju laikoma pasibaigusia. Esant pasyviam solidarumui, t.y. esant keliems skolininkams, atsakingiems už visą prievolės įvykdymą, kreditorius gali reikalauti, kad visą prievolę įvykdytų bet kuris skolininkas atskirai. Tačiau reikalavimo/ieškinio pareiškimas tik vienam iš solidariųjų skolininkų neatima iš kreditoriaus teisės pareikšti reikalavimą/ieškinį ir kitiems solidariesiems skolininkams. Tokia taisyklė galioja kol solidarioji prievolė baigiasi. Minėtoje 23 str. 1 d. nėra nurodyta, jog skolininkai prievolę privalo įvykdyti dalimis. Atvirkščiai, 23 str. 1 d. įtvirtinta biuro teisė reikalauti iš transporto priemonės savininko arba iš eismo įvykio kaltininko įvykdyti prievolę visa apimtimi, t.y. šie bendraskoliai neturi teisės reikalauti padalyti prievolę - kiekvienas atsako už visos prievolės įvykdymą. Sistemiškai aiškinant CK 6.6 str. 1 d., kurioje nurodyta, jog solidariąją prievolę gali nustatyti tik įstatymas, bei CK 6.6 str. 4 d., kur nurodyta, kad skolininkų pareiga yra solidari, jei kreditorius turi teisę, kad prievolę įvykdytų bet kuris iš skolininkų skyrium, darytina išvada, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 str. 1 d. numatyta transporto priemonės savininko ir atsakingo už žalos padarymą asmens pareiga grąžinti dėl padarytos žalos išmokėtą sumą yra solidari. Galima pagrįstai teigti, jog Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuras teisėtai reikalauja grąžinti išmokėtą sumą iš eismo įvykio kaltininko (šiuo atveju - L. U.) ir transporto priemonės Opel Ascona, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininko (šiuo atveju - G. T.) solidariai. Šiuo atveju eismo įvykio kaltininkas vairavo G. T. priklausančią transporto priemonę Opel Ascona, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurios jis, atsižvelgiant į Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatas, neapdraudė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Dėl šios priežasties jam ir kilo pareiga atlyginti neapdrausta transporto priemone padarytą žalą kartu, t.y. solidariai su eismo įvykio kaltininku. Atsižvelgiant į paminėtus argumentus, galima daryti išvadą, jog teisės aktai nustato privalomą sandorių registravimą parduodant transporto priemonę, o, sutinkamai su CK 1.75 str. 2 d. nuostata, neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis (šiuo atveju - prieš biurą) ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais, tame tarpe ir įgaliojimais. Reikėtų paminėti, kad transporto priemonės savininko ir žalą padariusio asmens tarpusavio santykiai, jų abipusių teisių ir pareigų apimtis bei pobūdis, nėra reikšmingi biurui, kaip žalą atlyginusiam kreditoriui ir jokiu būdu neriboja bei nepanaikina biuro reikalavimo teisės. Tik atlyginę biurui jo išmokėtą sumą, tiek eismo įvykio kaltininkas, tiek transporto priemonės savininkas turi teisę spręsti tarpusavio atgręžtinius reikalavimus, vadovaudamiesi bendrosiomis skolininkų daugeto atsakomybės taisyklėmis. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad Vilniaus, Kauno, Šiaulių bei Klaipėdos apygardų teismai jau yra pasisakę, jog vadovaujantis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu, transporto priemonės savininkas (kaip asmuo privalantis sudaryti draudimo sutartį dėl jam priklausančios transporto priemonės) ir asmuo atsakingas už žalos padarymą Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui atsako solidariai. Teismas, priimdamas sprendimą šioje civilinėje byloje, turėjo vadovautis sukurta teismų praktika analogiškose bylose, o ne nemotyvuotai ją ignoruoti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoj a:

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad Vilniuje 2004-06-15 dėl L. U., vairavusio G. T. priklausančią transporto priemonę Opel Ascona, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta D. L. vairuojama, jam priklausanti transporto priemonė Toyota Camry, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 3,4). Eismo įvykio metu L. U. civilinė atsakomybė, vairuojant transporto priemonę Opel Ascona, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu, dėl minėtos autoavarijos metu padarytos žalos D. L. kreipėsi į ieškovą Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biurą. UAB „Ergo Lietuva“, vykdydama 2002-03-29 paslaugų teikimo sutarties Nr. 11 nuostatas (1.1 p.) bei veikdama ieškovo vardu, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį dėl Toyota Camry, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sugadinimo ir atlygino D. L. transporto priemone Opel Ascona, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) padarytą žalą, išmokėdama 1 750 Lt dydžio išmoką. Tuo tarpu ieškovas, vykdydamas minėtos sutarties 2.1.3. p. nuostatas, UAB „ERGO Lietuva“ kompensavo išmokėtą 1 750 Lt draudimo išmoką (b.l. 6-35).

Byloje kilęs ginčas tik dėl transporto priemonės savininko atsakomybės. Nustatyta, kad ieškovas, atlyginęs eismo įvykio metu padarytą žalą, atgręžtinio reikalavimo teisę pareiškė tiek transporto priemonės savininkui, tiek autoįvykio metu ją vairavusiam asmeniui, ieškinį grįsdamas Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 str. 1 d., kuriame nurodė, jog ieškovas turi teisę reikalauti išmokėtų sumų grąžinimo tiek iš atsakingo už žalos padarymą asmens, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, t.y. iš transporto priemonės savininko (minėto įstatymo 4 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškinį transporto priemonės savininko atžvilgiu, nurodė, kad automobilį, vairavo avarijos kaltininkas L. U., todėl ši byloje nustatyta aplinkybė įgalina spręsti, jog G. T. neturi prievolės atsakyti už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-10-24 nutarimu byloje Nr. 26/07 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, 165 straipsnių (2002-02-28 redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad „bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų - sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų - precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais. Byloje nustatyta, kad Vilniaus, Kauno, Šiaulių bei Klaipėdos apygardų teismai jau yra pasisakę, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu asmuo, VĮ „Regitra“ duomenų bazėje įregistruotas kaip transporto priemonės savininkas (privalantis sudaryti draudimo sutartį dėl jam priklausančios transporto priemonės), ir asmuo, atsakingas už žalos padarymą, ieškovui atsako solidariai, todėl, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išvadą bei apygardos teismų nutartis, spręstina, kad teismas, priimdamas sprendimą šioje civilinėje byloje, turėjo vadovautis sukurta teismų praktika analogiškose bylose.

Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCAPDĮ) 4 str. Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas, kuris negali naudoti pats ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustą transporto priemonę (TPVCAPDĮ 4 str. 2-3 d.). Transporto priemonės Opel Ascona, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas G. T. neįvykdė įstatymo nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonę - eismo įvykio metu transporto priemonė buvo nedrausta - todėl ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, sumokėjęs išmoką pagal TPVCAPDĮ 17 str. 1 d. 1 p., kai žala padaryta naudojant neapdraustą transporto priemonę ir dėl žalos padarymo atsirado transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė, pagal TPVCAPDĮ 23 str. 1 d. turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo L. U. arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, nagrinėjamu atveju G. T., atlygintų žalą - grąžintų išmokėtą sumą.

Sistemiškai aiškinant CK 6.6 str. 1 d. nuostatas, kur numatyta, kad solidariąją prievolę gali nustatyti tik įstatymas, bei CK 6.6 str. 4 d., kur nurodyta, kad skolininkų pareiga yra solidari, jei kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų bet kuris iš skolininkų skyrium, darytina išvada, kad TPVCAPDĮ 23 str. 1 d. numatyta transporto priemonės savininko ir atsakingo už žalos padarymą asmens pareiga atlyginti dėl padarytos žalos išmokėtą sumą yra solidari. Pripažintina, kad atsakovo G. T. veiksmai ir neveikimas yra neteisėti, pažeidžiantys įstatymo reikalavimus ir tai sudaro pagrindą civilinei deliktinei atsakomybei atsirasti. Taip pat egzistuoja priežastinis ryšys tarp G. T. neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir ieškovo patirtų nuostolių: ieškovas nebūtų patyręs nuostolių, jeigu transporto priemonės savininkas, laikydamasis įstatymo reikalavimų, būtų apdraudęs transporto priemonę valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

Esant išdėstytiems argumentams spręstina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias atsakomybės už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą atsiradimą ir taikymą (CK 6.270 str.), taip pat teisės normų, nustatančių pareigą drausti transporto priemones Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu bei asmens atsakomybės apimtį ir ribas, pažeidus šią prievolę (TPVCAPDĮ 4.2 str., 22.1 str.), kas sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą pakeisti (CPK 326 str. 1 d. 3 p.), priteisiant žalos atlyginimą solidariai iš kalto už eismo įvykį asmens bei transporto priemonės savininko.

Patenkinus apeliacinį skundą, atitinkamai keistina teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bei ieškovui Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biurui iš atsakovų L. U. ir G. T. priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos: 105,50 Lt žyminio mokesčio, 351,89 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu viešo paskelbimo būdu; viso - 457,39 Lt, t.y. po 228,70 Lt iš kiekvieno atsakovo (CPK 93 str. 1, 4 d.).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 3 p., 331 str.,

nutaria:

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimą pakeisti.

Teismo sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas priteisti nuostolių atlyginimą solidariai iš atsakovų L. U. ir G. T., panaikinti.

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007-12-18 sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas iš dalies ir priteistas žalos atlyginimas bei bylinėjimosi išlaidos iš L. U., pakeisti.

Ieškinį patenkinti pilnai.

Priteisti Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui (į.k. 125709291, adr. Algirdo g. 38, LT-03606 Vilnius) solidariai iš L. U. (a.k. (duomenys neskelbtini), apskaitytas (duomenys neskelbtini)) ir G. T. (a.k. (duomenys neskelbtini), adr. (duomenys neskelbtini)) 1 750 Lt žalai atlyginti, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos 1 750 Lt sumos nuo 2007-06-06 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui iš L. U. ir G. T. po 228,70 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti valstybei iš L. U. ir G. T. po 14,42 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Danutė KutrienėKolegijos teisėjai Dalia KačinskienėEgidijus Žironas