- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-05
- Bylos Nr.
- 2S-636-560/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dainius Rinkevičius
- Ieškovas
- A. J.
- Atsakovas
- E. J.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. ir 2013 m. lapkričio 22 d. nutarčių civilinėje byloje pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovei E. J. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. J. teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašė pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-09-23 sprendimo dalį ir sūnaus A. T. J. gyvenamąją vietą nustatyti su tėvu A. J.. Taip pat ieškovas teismui pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti laikinąją sūnaus gyvenamąją vietą kartu su tėvu. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-10-29 nutartimi atmetė ieškovo prašymą dėl laikinosios apsaugos priemonės skyrimo. Atsižvelgdamas į tai, ieškovas pateikė teismui pakartotinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo prašė sustabdyti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-09-23 sprendimo civilinėje byloje Nr. N2-19141-55/2009 vykdymą dalyje dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Pateiktą prašymą ieškovas grindė tuo, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-09-23 sprendimo vykdymo sustabdymas užtikrintų padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, nes nepilnamečio vaiko interesus geriausia atitinka galimybė ginčo nagrinėjimo teisme laikotarpiu gyventi nekeičiant įprasto būsto ir aplinkos.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-10-29 nutartimi atmetė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodė, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose siekiama užtikrinti tinkamą nepilnamečių vaikų asmeninių neturtinių interesų apsaugą, taip pat nepažeisti vaiko tėvų ar vieno iš jų interesus, sprendžiant tokius svarbius klausimus, kaip vaiko gyvenamoji vieta ir kt. Pažymėjo, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu yra pagrįstos aplinkybės, parodančios atsakovo nesąžiningus veiksmus, sunkinančius ar darančius neįmanomą ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymą. Teismo vertinimu, ieškovo teiginiai, kad vaiko motina sutiko leisti nepilnamečiui sūnui gyventi ir mokytis (duomenys neskelbtini) pas tėvą, prieštarauja atsakovės, vaiko motinos, atsiliepime nurodytoms aplinkybėms. Motina nurodo, kad tik laikinai buvo leista sūnui nuvažiuoti pas tėvą. Taigi teismas nurodė, kad negali taikyti tokios laikinosios apsaugos priemonės rūšies, kuri yra šios civilinės bylos nagrinėtinas ginčo dalykas.
Taip pat Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-11-22 nutartimi atmestas ir pakartotinis ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo ieškovas prašė sustabdyti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-09-23 sprendimo civilinėje byloje Nr. N2-19141-55/2009 vykdymą dalyje dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Teismas papildomai nurodė, kad ieškovo prašymas stabdyti civilinės bylos Nr. N2-19141-55/2009 vykdymą dalyje dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo iš esmės yra prašymas spręsti jau teismo 2013-10-29 nutartimi civilinėje bylos Nr. N2-32291-131/2013 išspręstą laikinosios apsaugos priemonės taikymo klausimą. Teismas, įvertinęs ieškovo argumentą dėl Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovės nuomonės, pareikštos 2013-10-29 teismo posėdžio metu, pažymėjo, kad Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė nurodė, jog poreikio šioje byloje taikyti laikinąją apsaugos priemonę – nustatyti laikinąją vaiko gyvenamąją vietą su tėvu – nėra. Pažymėjo, kad Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė atkreipė šalių dėmesį, jog vaikas neturi būti tampomas iš vienos valstybės į kitą, kad vaikui turi būti užtikrinta mokymosi eiga. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo tenkinti ieškovo prašymo dėl įsiteisėjusio teismo 2009-09-23 sprendimo civilinėje byloje Nr. N2-19141-55/2009 vykdymo sustabdymo, spręsdamas ieškovo ieškinį dėl teismo 2009-09-23 sprendimo civilinėje byloje Nr. N2-19141-55/2009 dalies pakeitimo. Pažymėjo, kad reikalavimas taikyti laikinąją apsaugos priemonę – stabdyti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-09-23 sprendimo vykdymą dalyje dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo iš esmės yra ieškinio reikalavimo dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo sudėtinė dalis, todėl prašymas dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo netenkintas.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į atskiruosius skundus argumentai
Atsakovas A. J. pateikė 2013-11-05 atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-29 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad skundžiama teismo nutartis yra nemotyvuota. Mano, kad gyvenamosios vietos nustatymas laikinai su ieškovu užtikrintų padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, nes nepilnamečio vaiko interesus geriausia atitinka galimybė ginčo nagrinėjimo teisme laikotarpiu gyventi nekeičiant įprasto būsto ir aplinkos. Pažymėjo, kad nuo 2012 m. vasaros A. T. J. didžiąją laiko dalį gyveno su tėvu, o 2012-12-13 atsakovė raštiškai išreiškė savo valią sutikdama, kad sūnus vyktų į (duomenys neskelbtini) ir ten mokytųsi, todėl nuo 2012-12-17 atsakovės sutikimu sūnus gyvena ir mokosi (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad gyvendamas su motina sūnus nebuvo lavinamas jokioje ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, tuo tarpu atvažiavęs pas tėvą į (duomenys neskelbtini) sūnus nedelsiant buvo pradėtas lavinti ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Nurodė, kad ir į bylą pateiktos atsakovės ieškovui siųstos trumposios SMS žinutės įrodo, jog ji sutiko, kad sūnus mokytųsi ir gyventų (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad savo 2012-12-13 sutikimo atsakovė niekaip neatšaukė, o šiuo atveju egzistuoja realus pavojus, kad vaikas bus išplėštas iš jam jau įprasta tapusios aplinkos ir užtikrintų gerų gyvenimo sąlygų. Nurodė, kad priėmus 2009-09-23 teismo sprendimą vaikui tebuvo (duomenys neskelbtini) metai, tačiau nuo to laiko pasikeitė vaiko interesai ir jis privalo šiuo metu lankyti mokyklą. Nurodė, kad, nors šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti su teismo argumentu, jog teismas negali taikyti tokios laikinosios priemonės rūšies, kuri yra nagrinėjamos civilinės bylos dalykas, tačiau šiuo atveju egzistuoja viešasis interesas, dėl to prašymo suformulavimas neriboja teismo veikti savo nuožiūra. Pažymėjo, kad ir Vaiko teisių tarnybos atstovė pažymėjo, jog vaikas nėra daiktas, kurį galima kas kelis mėnesius perkraustyti tai į Lietuvą, tai į (duomenys neskelbtini), tai vėl atgal, dėl to, esant vaikui jau pažįstamai aplinkai, jo perkėlimas į nepažįstamą aplinką mokslo metų viduryje jam sukels daug streso, tuo labiau kad vaikas yra ypatingai jautrus.
Atsiliepimas
Atsakovė E. J. pateikė atsiliepimą į ieškovo 2013-11-05 atskirąjį skundą, kurį prašė atmesti. Nurodė, kad teismas neprivalo nutartyje pasisakyti dėl kiekvieno bylos šalies argumento. Nagrinėjamu atveju ieškovas, grįsdamas savo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neįrodė kenksmingų gyvenimo sąlygų pas atsakovę buvimo, taip pat nepagrindė, kuo gyvenimo sąlygos vaikui su tėvu yra geresnės. Pažymėjo, kad atsakovės sutikimas vaikui gyventi užsienyje su tėvu išreikštas nurodant, jog toks veiksmas yra laikinas, o atsakovo pateiktų žinučių tekstas yra išimtas iš konteksto ir neatspinti tarp šalių susiklosčiusių santykių. Mano, kad šiuo atveju ieškovo elgesys traktuotinas kaip neteisėtas nepilnamečio vaiko laikymas, o tai, kad sūnus buvo priimtas į pirmą klasę (duomenys neskelbtini), savaime nereiškia naujo status quo. Pažymėjo, kad vaikas ir Lietuvoje lankė lopšelį–darželį, buvo ir yra priimtas į pirmą klasę Vilniaus privačioje gimnazijoje, tačiau šiuos faktus ieškovas ignoruoja. Tokiu savo elgesiu ieškovas riboja sūnaus ir motinos galimybę bendrauti. Mano, kad toks ieškovo prašymas bus įvertintas išnagrinėjus bylą iš esmės.
Šalies argumentai
Ieškovas A. J. taip pat pateikė 2013-12-03 atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-11-22 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirajame skunde nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, kaip ir 2013-11-05 atskirajame skunde dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-29 nutarties, tačiau papildomai nurodė, kad pakartotinis ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateiktas paaiškėjus naujoms aplinkybėms, kurios pradiniame prašyme nebuvo nurodytos – atsakovė ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama galiojančio teismo 2009-09-23 sprendimo įvykdymo.
Atsiliepimas
Atsakovė E. J. pateikė atsiliepimą į 2013-12-03 atskirąjį skundą, kurį prašė atmesti. Nurodė iš esmės tapačius motyvus, kaip ir atsiliepime į 2013-11-05 atskirąjį skundą, tačiau papildomai pažymėjo, kad jokių naujų aplinkybių, galinčių pakeisti teismo sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ieškovas nenurodė. Ieškovo pateikti atskirieji skundai savo struktūra yra praktiškai identiški. Nurodė, kad ieškovui buvo seniai žinoma, jog atsakovė ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama galiojančio teismo 2009-09-23 sprendimo įvykdymo, o Aukščiausiasis Teisingumo Teismas Londone 2013-12-13 priėmė sprendimą, jog šalių nepilnametis sūnus ne vėliau kaip 2014-01-03 turi būti grąžintas motinai. Atkreipė dėmesį, kad minėto teismo posėdžio Londone metu vaikas išreiškė norą gyventi su motina.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirieji skundai atmestini.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktą bylos medžiagą, ieškovo paaiškinimus bei atsakovės atsikirtimus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutartys priimtos nepažeidžiant procesinės ir materialinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai bei nepilnamečio vaiko teisėtiems interesams, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, todėl atskirųjų skundų argumentais keisti ar naikinti skundžiamas teismo nutartis nėra pagrindo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas A. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei E. J. dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-09-23 sprendimo dalies pakeitimo bei sūnaus A. T. J. gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu A. J.. Šiuo pagrindu ieškovas prašė teismo taikyti laikinąją apsaugos priemonę – nustatyti laikinąją sūnaus gyvenamąją vietą kartu su tėvu. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-10-29 nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo atmetė. Atsižvelgdamas į tai, ieškovas A. J. pateikė pakartotinį prašymą teismui taikyti laikinąją apsaugos priemonę – sustabdyti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-09-23 sprendimo civilinėje byloje Nr. N2-19141-55/2009 vykdymą dalyje dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-11-22 nutartimi pakartotinis ieškovo prašymas taip pat atmestas. Su skundžiamomis nutartimis ieškovas nesutinka, prašo jas panaikinti ir taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas teismui suteikia teisę spręsti, ar būtina imtis civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, kitaip tariant, eliminuoti galimą jo neįvykdymo riziką. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 str.), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai, kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 str., yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Tačiau asmuo, prašantis pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pareigą įrodyti būtinybę taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad atsakovė E. J. negalėtų prižiūrėti ar blogai prižiūri savo vaiką, kad vaiko gyvenimo sąlygos motinos namuose neatitinka jo poreikių, ar kad atsakovė kitaip pažeidžia vaiko teises bei interesus. Atskirajame skunde ieškovas teigia, jog vaikui suteikta galimybė mokytis tik jam išvykus pas tėvą į (duomenys neskelbtini), tuo tarpu gyvendamas su motina vaikas nebuvo ugdomas ikimokyklinio ugdymo grupėje, tačiau šie argumentai byloje nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Priešingai, atsakovė E. J. nurodė, jog vaikas Lietuvoje lankė lopšelį–darželį, buvo ir yra priimtas į pirmą klasę Vilniaus privačioje gimnazijoje, o Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2013-08-22 buities tyrimo akte nurodyta, jog atsakovės namuose sūnui gyventi sudarytos puikios gyvenimo sąlygos. Be to, atskirajame skunde ieškovas nurodo, kad atsakovė pati raštiškai leido ieškovui išsivežti sūnų su savimi į (duomenys neskelbtini), o tai, kad atsakovė sutiko, jog sūnus ten liktų ir mokytųsi, įrodo ir į bylą pateiktas antstolio R. V. 2013-10-21 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame užfiksuotos atsakovės ieškovui siųstos trumposios SMS žinutės. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti ir su šiais ieškovo teiginiais. Pažymėtina, kad nurodyti ieškovo teiginiai prieštarauja atsakovės – vaiko motinos – atsiliepimuose nurodytoms aplinkybėms, kuriuose ji teigia, kad sūnui nuvažiuoti pas tėvą leido tik laikinai. Atsakovės ieškovui siųstos trumposios SMS žinutės, teismo vertinimu, neįrodo ieškovės sutikimo leisti vaikui gyventi (duomenys neskelbtini) su tėvu. Be to, prieštaravimą minėtiems ieškovo teiginiams įrodo ir atsakovės veiksmai, kuriais atsakovė siekia įvykdyti galiojantį Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-09-23 sprendimą – susigrąžinti vaiką į Lietuvą gyventi su atsakove. Pažymėtina ir tai, kad byloje pateikta ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovės nuomonė, jog poreikio šioje byloje taikyti laikinąją apsaugos priemonę – nustatyti laikinąją vaiko gyvenamąją vietą su tėvu – nėra, o vaikas neturi būti tampomas iš vienos valstybės į kitą, kad vaikui turi būti užtikrinta mokymosi eiga. Taigi bylą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas sutinka su šia nuomone ir papildomai atkreipia dėmesį į atsakovės atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytą Aukščiausiojo Teisingumo Teismo Londone 2013-12-13 priimtą sprendimą, jog šalių nepilnametis sūnus ne vėliau kaip 2014-01-03 turi būti grąžintas motinai. Taigi, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikinąją sūnaus gyvenamąją vietą kartu su tėvu, taip pat nėra pagrindo teigti, jog nepritaikius ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas. Atsižvelgiant į tai, vertintina, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama 2013-10-29 nutartis priimta pagrįstai ir teisėtai, dėl to jos naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.
Įvertinęs bylos duomenis bei Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2013-10-29 nutarties, kuria nebuvo tenkintas ieškovo pradinis prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, motyvus, apeliacinės instancijos teismas sutinka ir su pirmosios instancijos teismo 2013-11-22 skundžiamos nutarties išvada, jog ieškovo prašymas stabdyti civilinės bylos Nr. N2-19141-55/2009 vykdymą dalyje dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo iš esmės yra prašymas spręsti jau teismo 2013-10-29 nutartimi civilinėje bylos Nr. N2-32291-131/2013 išspręstą laikinosios apsaugos priemonės taikymo klausimą. Pažymėtina, kad teikiant pakartotinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepaaiškėjo naujos aplinkybės, dėl kurių ieškovo pakartotinis prašymas turėtų būti tenkinamas. Priešingai nei teigia ieškovas, tai, jog atsakovė kreipėsi į kompetentingas institucijas dėl galiojančio Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-09-23 sprendimo įvykdymo, nėra naujai paaiškėjusi aplinkybė po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-29 nutarties priėmimo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-11-22 nutartis priimta teisėtai ir pagrįstai, dėl to apelianto ir 2013-12-03 atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Ieškovo A. J. atskiruosius skundus atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. ir 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis palikti nepakeistas.