Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Bartkaus, Arūno Budrio ir Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos),

civilinio atsakovo draudimo bendrovės „Insurance Company RESO-Garantija“ atstovui advokatui Martynui Vilčinskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B., civilinio atsakovo draudimo bendrovės „Insurance Company RESO-Garantija“ atstovo advokato Martyno Vilčinsko ir nukentėjusiojo D. J. atstovės advokatės Eglės Mockienės apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 13 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnyje, ir jam skirtos šios bausmės:

pagal BK 281 straipsnio 1 dalį – 50 (MGL (1 883 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 284 straipsnį – 70 MGL (2 636,20 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir M. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 100 MGL (3 766 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – vieneriems metams uždraudžiant M. B. naudotis specialia teise (teise vairuoti transporto priemones), baudžiamojo poveikio priemonės terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nuosprendžiu iš dalies patenkintas nukentėjusiojo V. T. civilinis ieškinys ir iš M. B. priteista nukentėjusiajam V. T. 600 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taip pat iš dalies patenkintas ir nukentėjusiojo D. J. civilinis ieškinys ir iš M. B. priteista nukentėjusiajam D. J. 280 Eur turtinei ir 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Iš draudimo bendrovės „Insurance Company RESO-Garantija“ nukentėjusiajam D. J. priteista 13 729,96 Eur turtinei ir 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat nuosprendžiu iš M. B. priteista nukentėjusiajam D. J. 1 920 Eur su teisine advokato pagalba susijusioms išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. M. B. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2017 m. lapkričio 24 d., apie 18.20 val., Vilniuje, vairuojamu automobiliu „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (transporto priemonė registruota Rusijos Federacijoje), važiuodamas Šaltkalvių gatve sankryžos su Dariaus ir Girėno gatve kryptimi, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 127 punkto reikalavimą, numatantį, kad pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, o taip pat sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas, ir KET 124 punkto reikalavimą, numatantį draudimą motorinių transporto priemonių vairuotojams užvažiuoti ant šaligatvio, tai yra, pasirinkdamas saugų važiavimo greitį, jis buvo neatsargus ir neatsižvelgė į tai, kad sutemus yra ribota galimybė savalaikiai pastebėti ties kelio važiuojamąja dalimi įrengtų transporto priemonių stovėjimui skirtų vietų ribas, dėl ko prieš sankryžą su Dariaus ir Girėno gatve iš Šaltkalvių gatvės pasukęs į dešinę ir įvažiavęs į vieną iš ties dešiniuoju važiuojamosios dalies kraštu prie Šaltkalvių gatvės pastato Nr. 2 (parduotuvė „Maxima“) įrengtų transporto priemonių stovėjimui skirtų vietų, jis laiku nesustabdė vairuojamo automobilio, kuris užvažiavęs ant šaligatvio priekine dalimi partrenkė šaligatviu ėjusį pėsčiąjį D. J., kuriam dėl patirtų sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.

2. Taip pat M. B. buvo nuteistas ir pagal BK 284 straipsnį dėl to, kad 2017 m. lapkričio 24 d., apie 18.20 val., viešoje vietoje, Vilniuje, ties Šaltkalvių gatvės pastatu Nr. 2 (parduotuvė „Maxima“), iškart po to, kai eismo įvykio metu vairuojamu automobiliu „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (transporto priemonė registruota Rusijos Federacijoje), užvažiavęs ant šaligatvio, automobilio priekine dalimi partrenkė šaligatviu ėjusį pėsčiąjį D. J., jis (M. B.), kitų ties eismo įvykio vieta buvusių žmonių akivaizdoje, įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sudavė kumščiu vieną smūgį ant jo vairuoto automobilio variklio dangčio užvirtusiam D. J. į galvos sritį, padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą atitinkantį sužalojimą (muštinę žaizdą viršugalvio srityje), o taip pat sudavė kumščiu vieną smūgį prie D. J. buvusiam V. T. į veido sritį, padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą atitinkantį sužalojimą (V. T. padaryta muštinė žaizda dešinio antakio srityje, poodinė kraujosruva dešinės akies apatiniame voke su kraujosruva akies obuolio junginėje), ir tokiais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 13 d. nuosprendį ir jį išteisinti. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu, nurodo, jog teismo išvados padarytos netinkamai aiškinant baudžiamąjį įstatymą ir nesilaikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, kas lėmė nepagrįsto ir neteisėto nuosprendžio priėmimą.

3.1. Pasak nuteistojo, grįsdamas jo kaltę teismas rėmėsi iš esmės tik vieno nukentėjusiojo (V. T.) parodymais. Kito nukentėjusiojo D. J. parodymai, tiksliau jų dalis, kurioje nukentėjusysis nurodė atpažinęs M. B. kaip jį partrenkusio ir sužalojusio automobilio vairuotoją, pripažinta kaip nepatikima. Pabrėžiama, jog teismas taip ir nepašalino byloje esančių prieštaravimų tarp liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų; įvykio laiko bei laiko sąsajumo su M. B. ir D. M. buvimu; atliktų M. B. atpažinimų bei kitų esminių aplinkybių. Teismas suteikė nukentėjusiųjų parodymams išskirtinį patikimumą bei nepagrįstai vertino M. B. parodymus kaip siekį išvengti atsakomybės.

3.2. Nuteistojo įsitikinimu, pagrindinis klausimas, kurį teismas turėjo išspręsti – ar apeliantas M. B. buvo užsukęs į parkavimo vietą, esančią Šaltkalvių g. 2, Vilniuje, prie parduotuvės „Maxima”, ir ar jis kontaktavo su nukentėjusiais 2017 m. lapkričio 24 d. laikotarpyje nuo 18.20 val. iki 18.30 val. (apskritai, ar buvo toks įvykis). Būtent atsakymas į minėtą klausimą ir sudaro pagrindą pripažinti M. B. kaltu padarius BK 281 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas, arba jį išteisinti, kaip nepadariusį nurodytų nusikaltimų.

3.3. Priimdamas nuosprendį, teismas turėjo pareigą patikrinti nukentėjusiųjų D. J. ir V. T. parodymus ir įvertinti, ar pastarųjų parodymai atitinka ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nustatytus ir gautus duomenis. Byloje nustatyta, kad tariamas eismo įvykis, kurio metu nukentėjo V. T. ir D. J., kilo 2017 m. lapkričio 24 d., apie 18.30 val., prie Šaltkalvių g. 2 esančios parduotuvės „Maxima“. Nagrinėjant bylą teisme prokuroras pateikė prašymą pakeisti kaltinimą, nurodydamas naują įvykio laiką – 2017 m. lapkričio 24 d., apie 18.20 val. Įvertinant visus byloje surinktus duomenis, iš kurių galima apytiksliai nustatyti įvykio laiką, nustatoma, kad 2017 m. lapkričio 24 d. galimas įvykis buvo laikotarpyje nuo 18.20 val. iki 18.30 val. Visgi apeliantas atkreipia dėmesį, kad tariamas nukentėjusiųjų partrenkimas, vairuotojo išlipimas iš automobilio, smūgių sudavimas, vairuotojo sugrįžimas atgal į automobilį ir išvažiavimas negalėjo sutilpti į 10 min. intervalą, juo labiau, kad kaltininkui dar reikėjo pravažiuoti tam tikrą atstumą iš Šaltkalvių g. 2 iki degalinės „Circle K“, esančios Eišiškių pl. 11, Vilniuje, kas užimtų apie 5 min. Tad sudėjus nustatytą įvykio fiksavimo laiką su atliktų veiksmų apimtimi laiko prasme, gautųsi, kad artimiausias laikas, kai kaltininkas turėjo būti fiksuojamas vaizdo kameromis degalinėje, yra 18.35 val. arba tokio fiksavimo laikas turėtų būti laiko tarpe nuo 18.35 val. iki 18.45 val. Pabrėžia, kad ikiteisminio tyrimo metu galimo įvykio (konflikto) tarp apelianto ir nukentėjusiųjų trukmė nebuvo nei nustatoma, nei tikrinama, nors objektyviai nustatyta, kad apeliantas degalinėje Eišiškių pl. 11, Vilniuje, buvo 18.24 val. Vadinasi, akivaizdu, jog pagal fiksuojamą ir konstatuojamą laiką jis (M. B.) negalėjo kontaktuoti su nukentėjusiais ir negalėjo atlikti veiksmus, dėl kurių padarymo skundžiamu nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu.

3.4. Apelianto manymu, būtina įvertinti ir jo elgesį po tariamo įvykio – jis nedelsiant po įvykio ramiai atvažiavo į degalinę užpilti kuro, nors negalėjo nežinoti ir nesuprasti, kad jo atvykimas į degalinę, kuro pylimas į automobilio baką yra fiksuojamas vaizdo kameromis, esančiomis kiekvienoje degalinėje. Teigia, jog suvokdamas tariamo įvykio neteisėtumą jis turėjo vengti būti užfiksuotas, dėl ko atitinkamai nebūtų galimybės jį identifikuoti. Be to, apeliantas pažymi gyvenantis tame rajone, žino, kad Šaltkalvių - Dariaus ir Girėno g. sankryžoje nėra vaizdo kamerų, dėl ko galėjo pravažiuoti sankryžą Kapsų g. link ir tokiu būdu tapti visai neidentifikuojamas. Šios aplinkybės yra svarbios nustatant kaltininko tyčią, atsiskleidžiančią per jo elgesio analizę ir įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius.

3.5. Apeliantas teigia, kad ikiteisminis tyrimas vadovavosi vienintele nuostata, t. y. tuo, kad būtent jis dalyvavo konflikte su nukentėjusiais, todėl nepatikrino galimo M. B. maršruto per kitas vaizdo sistemomis kontroliuojamas sankryžas ir tokiu būdu parodymai, kad apelianto įvykio vietoje nebuvo ir į degalinę „Statoil“ Eišiškių pl. jis atvyko važiuodamas kartu su D. M. per aplinkkelį, liko nepaneigti.

3.6. Vertindamas liudytojo D. M. teisme duotus parodymus, teismas nekonstatavo, kad jie yra nepatikimi ar tai, kad liudytojas siekia suklaidinti teismą. Teismas padarė išvadą, kad nusikalstamas veikas M. B. galėjo padaryti dar iki susitikimo su D. M.. Apelianto nuomone, sisteminant D. M. parodymus su viešai žinomais paminėtais faktais (D. M. darbą baigė 16.00 val., pasak jo, susitikimas įvyko sutemus, 2017 m. lapkričio 24 d. sutemo 16.06 val., tai buvo penktadienis ir eismo srautas jau buvo sumažėjęs) yra pagrindas konstatuoti, kad D. M. ir apelianto susitikimas bei tolimesnis jų buvimas kartu įvyko ne vėliau kaip 17.00-17.30 val., kas paneigia teismo išvadą apie tai, kad M. B. nusikalstamas veikas galėjo padaryti iki susitikimo su D. M.. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad dar ikiteisminio tyrimo metu teikė rašytinį prašymą apklausti liudytoją D. M., tačiau toks prašymas nebuvo tenkintas, dėl ko negalima priekaištauti esą jis (M. B.) per vėlai nurodė liudytoją ir apie jį nieko neminėjo tyrimo metu

3.7. Apelianto manymu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad įvykio buvimas patvirtinamas ne tik nukentėjusiųjų parodymais, bet ir kitais įrodymais, pagrindžiančiais nukentėjusiųjų parodymus (pvz., policijos patrulio tarnybiniu pranešimu, VGUL pranešimu, išrašais iš medicininių dokumentų ir tt.). Visi šie teismo išvardinti dokumentai negali būti laikomi tiesioginiais įrodymais, kadangi jų sudarymo pagrindas ir aplinkybių konstatavimas grindžiamas išskirtinai pačių nukentėjusiųjų teiginiais apie įvykį, t. y. minėtose dokumentuose yra atvaizduojamos tik nukentėjusiųjų įvykio versijos.

3.8. Skunde pažymima teismą vadovavusis ir tuo, jog 2017 m. gruodžio 13 d. nukentėjusysis V. T. nurodė, kad jam pateiktame vaizdo įraše yra asmuo panašus į tą, kuris užvažiavo ant D. J.; aiškinio neva jis tą asmenį atpažįsta iš veido išraiškos, vietos aplink lūpas, kūno kompleksijos. Visgi, apelianto teigimu, teismas nevertino pačių įrašų, taip pat to, ar vaizdo įraše galima detaliai įžiūrėti veidą, įvertinti „vietas aplink lūpas“ ir t.t. Iš degalinės paimti ir teismui pateikti vaizdo įrašai yra prastos kokybės dėl nedidelės raiškos – kiekvienas asmuo vaizdo įraše matomas ir suprantamas kaip vientisas objektas, tačiau įžiūrėti veidą detaliau yra neįmanoma – vaizdo įrašas tokios detalesnės informacijos suteikti negali. Teismas visiškai pasitikėjo tokiu atpažinimu ir nepatikrino, ar į atpažinimo protokolą įrašyti nukentėjusiojo teiginiai atitinka tikrovę, jau nekalbant apie tai, kad toks atpažinimas neatitinka BPK reikalavimų ir teismo proceso metu negali būti laikomas įrodymu bei vienu iš pagrindų priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

3.9. Vertinant nukentėjusiųjų V. T. ir D. J. parodymus, atkreipiamas dėmesys į tai, kad nė vienas iš pastarųjų nematė, kaip M. B. sudavė smūgius kiekvienam iš jų. Nukentėjusiųjų parodymai yra ne tik nenuoseklūs, bet ir nelogiški, dėl ko turėjo būti vertinami kritiškai. D. J. per tyrimo laiką keitė parodymus apie savo būklę, nelogiškai aiškino aplinkybes dėl smūgių sudavimo (teismo salėje buvo duoti parodymai apie asmenų išdėstymą įvykio vietoje). Pabrėžtina ir tai, kad teismas visiškai nepasisakė dėl dar vieno svarbaus įrodymo – V. T. nurodė, kad automobilio prekinėje sėdynėje buvo moteris, kurią jis atpažino kaip žaidimo salono „Lemona“ administratorę. Byloje yra užfiksuoti minėtos liudytojos parodymai, kad pastaroji nebuvo ir negalėjo būti M. B. automobilio „Audi Q7“ salone. Tuo pačiu apklausta liudytoja parodė, kad V. T. ir D. J. 2017 m. lapkričio 24 d. lankėsi žaidimo salone, tarp jos bei D. J. kilo konfliktas dėl pastarojo elgesio, kadangi šis kabinėjosi prie jos ir ji pažadėjo pasiskųsti savo draugui.

3.10. Byloje nėra duomenų, kokiu laiku D. J. ir V. T. išėjo iš lošimo salono, ar administratorė realizavo savo pažadą dėl D. J. įžūlaus elgesio, kokiu laiku atsirado abiejų nukentėjusiųjų kūno sužalojimai, todėl, apelianto teigimu, negalima atmesti to, kad užvažiavimas ant D. J. ir nukentėjusiųjų kūno sužalojimai atsirado skirtingu laiku ir skirtinguose vietose, ant D. J. automobiliu užvažiavo ne apeliantas, o sužalojimas yra tarp D. J. ir lošimų salono administratorės kilusio konflikto pasekmė.

3.11. Taip pat apeliantas atkreipia dėmesį, kad dar tariamai nežinant, kas įvykdė nusikalstamas veikas, neturint atpažinimo, vienas iš nukentėjusiųjų parašė tyrimą atliekančiam pareigūnui pareiškimą patraukti būtent M. B. atsakomybėn dėl prieš nukentėjusiuosius atliktų neteisėtų veiksmų, tačiau teismui nekilo klausimas, kaip šis nukentėjusysis dar iki procesinių veiksmų atlikimo jau žinojo apelianto vardą ir pavardę. Tai, pasak M. B., įmanoma esant vienai aplinkybei – tyrėja jį (M. B.) nurodė kaip kaltą asmenį ir pateikė atpažinimui, t. y. tokiu būdu tyrimo metu buvo klastojami procesiniai veiksmai ir grindžiamas jo (M. B.) kaltumas.

3.12. Apeliantui akivaizdu, kad nei ikiteisminiame tyrime, nei teisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje nebuvo pašalinti skunde aptarti prieštaravimai, dėl ko daroma išvada, kad M. B. turėtų būti išteisintas. Apeliantas kritiškai vertina nukentėjusiųjų D. J. ir V. T. asmenybes. Mano, kad nei vienas jų teiginys apie patirtą skausmą ir pergyvenimus nėra objektyviai patvirtinamas. Apelianto įsitikinimu, nukentėjusieji jį paprasčiausiai apkalbėjo, siekdami gauti turtinę naudą; pastarieji žinojo, kad jis (M. B.) yra pasiturintis asmuo, ikiteisminiame tyrime bandė jį pradėti derybas dėl bylos nutraukimo, o teisme davė melagingus parodymus neva jis ieškojo kontaktų, apsikeitė telefono numeriais, norėdamas taikytis. Taip pat atkreipiamas dėmesys į teismo išvadą, kad D. J. parodymų netikslumas galėjo būti paveiktas sąmonės praradimu bei apklausos metu vartotais nuskausminamaisiais vaistais, nors tokių išvadų darymas nepriklauso teismo kompetencijai; vaistų poveikį parodymams gali konstatuoti tik psichiatras, o tai reiškia, jog tam turėjo būti paskirta teismo psichiatrinė ekspertizė. Konstatuodamas vaistų poveikį parodymams teismas atitinkamai negalėjo tokių parodymų vertinti kaip teisingų, pripažinti juos įrodymais, todėl tokių aplinkybių kontekste teismo konstatuotas D. J. parodymų nuoseklumas kelia pagrįstas abejones.

4. Apeliaciniu skundu civilinio atsakovo draudimo kompanijos „Insurance Company RESO-Garantija“ atstovas advokatas Martynas Vilčinskas prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 13 d. nuosprendžio dalį ir nukentėjusiajam D. J. priteistą turtinę žalą sumažinti iki 6,76 Eur, o neturtinę žalą - iki 800 Eur.

4.1. Apeliantas nesutinka su tuo, kaip pirmosios instancijos teismas apskaičiavo negautas pajamas. Pažymi, jog, kaip nustatyta, Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK), negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, yra viena iš žalos formų. Negautų pajamų sąvoka nėra apibrėžta įstatyme, tačiau Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra išaiškinęs, kad negautos pajamos yra kreditoriaus numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos, kurių jis negavo dėl neteisėtų skolininko veiksmų, arba dėl tokių veiksmų prarasta nauda. Ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos, reikėtų spręsti pagal tokius kriterijus: a) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; b) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; c) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų.

4.2. Teigiama, jog nagrinėjamu atveju akivaizdžiai matyti, kad D. J. pateikta 2017 m. lapkričio 15 d. rangos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) yra nepasirašyta. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nusikalstama veika buvo atlikta 2017 m. lapkričio 24 d., t. y. 9 dienos po to, kai statybos rangos sutartis turėjo būti sudaryta ir darbai jau pradėti vykdyti. Tam, kad sutartis atitiktų realumo kriterijų – ji turėjo būti sudaryta, t. y. pasirašyta. Kadangi minėta sutartis nebuvo sudaryta – D. J. negalėjo tikėtis gauti pajamų iš jos vykdymo. Be to, minėtoje sutartyje ranka atlikti įrašai leidžia daryti išvadą, kad sutartis yra ne kas kita, kaip ketinamos pasirašyti sutarties projektas, dėl kurio galutinės redakcijos šalys taip ir nesusitarė. Apeliantas sutinka esant akivaizdu, kad D. J. vykdė su statybų darbais susijusią veiklą, tačiau nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautų pajamų formą, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais. Tokie nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis ir neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis. Šiuo gi atveju byloje tokių duomenų nėra, todėl D. J. reikalavimas atlyginti turtinę žalą patenkintas neteisėtai.

4.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs ir negautų pajamų ap­skaičiavimo principus, nurodydamas, kad negautos pajamos turi būti suprantamos kaip grynasis pelnas, kuris kreditoriaus negautas dėl skolininko neteisėtų veiksmų, sutrukdžiusių kreditoriaus veiklą, iš kurios buvo numatytą jį realiai gauti. Taigi teismas turi įvertinti gautinų pajamų realumą (vien ta aplinkybė, kad asmuo vertėsi tam tikra veikla, šioje byloje neįrodo realumo gauti pajamas ateityje), iš visų gautinų pajamų turi būti atskaitomos sąnaudos, gaunamas ikimokestinis pelnas, ir tik nuo šios sumos atskaičius pelno mokestį lieka grynasis pelnas, t. y. tai, kuo būtų pagerėjusi nukentėjusio asmens turtinė padėtis. Akivaizdu, kad D. J. reikšdamas reikalavimus iš jų neišskaičiavo mokestinių prievolių, darbo sąnaudų (pavyzdžiui, medžiagos, įrankiai, transportas). Abiejų pateiktų rangos sutarčių 1.1. punktas nurodo, kad šiomis sutartimis D. J. įsipareigoja savo jėgomis, priemonėmis, lėšomis bei savo rizika, pasitelkdamas savo darbo išteklius ir mechanizmus, sugebėjimus, patirtį ir žinias, atlikti tam tikrus darbus ir savo darbų rezultatą perduoti užsakovui. Iš to akivaizdu, kad siekdamas gauti pajamų D. J. privalo patirti ir išlaidas priemonėms bei mechanizmams, todėl pastarojo gaunamos pajamos nėra lygios pelnui, kas rodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai ir neteisėtai apskaičiavo nukentėjusiojo D. J. patirtą turtinę žalą, kurios nukentėjusysis neįrodė.

4.4. Taip pat civilinio atsakovo atstovas nesutinka ir su skundžiamu nuosprendžiu priteistu neturtinės žalos dydžiu. Apelianto įsitikinimu, teismas neteisingai įvertino D. J. padarytų sužalojimų mastą neturtinės žalos kontekste, todėl priteista 2 500 Eur neturtinė žala yra aiškiai per didelė i prašo ją sumažinti iki 800 Eur.

5. Apeliaciniu skundo nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. J. atstovė advokatė Eglė Mockienė prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 13 d. nuosprendį ir iš M. B. pilna apimtimi priteisti nukentėjusiajam D. J. su teisine advokato pagalba susijusias išlaidas, t. y. 2 160 Eur. Taip pat prašoma priteisti apeliacinės instancijos teisme turėtas išlaidas – 240 Eur.

5.1. Skunde nurodoma, kad apylinkės teismas nuosprendyje konstatavo, jog, viena vertus, iš D. J. civilinio ieškinio bei į bylą pateiktų atstovės E. Mockienės išrašytų sąskaitų matyti, kad pareiškimą draudikui dėl žalos atlyginimo su priedais parengė ir pateikė būtent ši D. J. atstovė, tačiau, kita vertus, byloje nėra duomenų, kad atstovė būtų rengusi pareiškimą draudikui dėl žalos atlyginimo. Apeliantės teigimu, šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra prieštaringas. Kadangi ta pati atstovė realiai atstovavo nukentėjusįjį D. J. ir ikiteisminiame tyrime, ir teikė pareiškimą bei visus privalomus dokumentus draudikui, prie šio apeliacinio skundo pridedami visi duomenys, pagrindžiantys elektroniniu būdų vykusį susirašinėjimą, iš ko matyti, kokius dokumentus objektyviai rengė ir pateikė nukentėjusiojo D. J. atstovė. Tie duomenys patvirtina ir įrodo, jog visos į atstovės sąskaitas įtrauktos teisinės paslaugos nukentėjusiajam buvo realiai suteiktos, o apmokėdamas tas sąskaitas D. J. pagrįstai patyrė atitinkamas išlaidas, kurias priteisti pagrįstai reikalavo iš M. B..

5.2. Teismo posėdyje nuteistasis M. B. ir jo gynėja prašė nuteistojo skundą patenkinti, o civilinio atsakovo atstovo ir nukentėjusiojo D. J. atstovės apeliacinius skundus atmesti. Nukentėjusiojo atstovė advokatė E. Mockienė prašė jos apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo ir civilinio atsakovo atstovo apeliacinius skundus atmesti. Civilinio atsakovo draudimo bendrovės „Insurance Company RESO-Garantija“ atstovas M. Vilčinskas prašė jo apeliacinį skundą patenkinti, dėl kitų apeliacinių skundų pozicijos neišsakė. Prokuroras prašė nuteistojo ir civilinio atsakovo apeliacinius skundus atmesti, o nukentėjusiojo atstovės apeliacinį skundą patenkinti.

III. Apeliacinės instancijos teismo motyvai ir išvados

Nuteistojo M. B. apeliacinis skundas atmetamas, civilinio atsakovo draudimo bendrovės „Insurance Company RESO-Garantija“ atstovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nukentėjusiojo D. J. atstovės apeliacinis skundas tenkinamas pilnai.

6. Nagrinėjamoje byloje yra paduoti trys apeliaciniai skundai – pirmosios instancijos teismo nuosprendį skundžia nuteistasis M. B., prašydamas nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, taip pat apeliacinius skundus dėl nuosprendžio dalies, susijusios su nukentėjusiojo D. J. pareikšto civilinio ieškinio išsprendimu, be to, pastarojo reikalautomis atlyginti išlaidoms teisinei advokato pagalbai apmokėti, pateikė civilinio atsakovo ir nukentėjusiojo D. J. atstovai. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

Dėl nuteistojo M. B. apeliacinio skundo

7. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. B., prašydamas priimti naują, jį išteisinantį nuosprendį, kritikuoja pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą. Apelianto įsitikinimu, apylinkės teismas nepagrįstai nesivadovavo jo parodymais, tuo tarpu nukentėjusiųjų parodymams suteikė išskirtinę reikšmę. Didelė dalis apelianto kritikos kaip tik ir yra skirta nukentėjusiųjų V. T. ir D. J. parodymų vertinimui. Viena vertus, nuteistasis pažymi, kad apylinkės teismas, grįsdamas jo kaltę, vadovavosi tik V. T. parodymais, iš ko galima manyti, kad apeliantas ginčija tik šio nukentėjusiojo parodymus. Vis tik tolesnis skundo turinys atspindi siekį įrodyti, kad abu nukentėjusieji nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, pastarųjų parodymai yra nelogiški ir turėjo būti vertinami tik kritiškai.

7.1. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad grįsdamas M. B. kaltę teismas rėmėsi nukentėjusiojo V. T., taip pat iš dalies D. J. parodymais. V. T. parodymai buvo įvertinti kaip išsamūs ir nuoseklūs viso proceso metu, tuo tarpu nukentėjusiojo D. J. parodymuose aptarta esant nenuoseklių aplinkybių. Teismas analizavo minėto nukentėjusiojo skirtingai nurodytas smūgio į pakaušį sudavimo aplinkybes, vertino, ar dėl to galima tokiais parodymais remtis ir laikyti, kad nukentėjusiajam išties buvo suduotas smūgis į nurodytą galvos sritį. Iš nuosprendžio motyvų matyti, kad teismas tikrino kitus duomenis, galinčius patvirtinti D. J. parodymus apie tai, kad jam buvo suduotas smūgis į pakaušį. Tokiais duomenimis, vėliau pripažintais įrodymais, teismas laikė iš dalies nukentėjusiojo V. T., patvirtinusio, kad iš automobilio išlipęs vairuotojas mojavo rankomis, buvo prisilietęs prie D. J. (ties pastarojo galva), po ko šis netrukus nugriuvo, parodymus, taip pat D. J. nustatyto sužalojimo lokalizaciją, ekspertės J. Majauskaitės-Čobot apžiūros protokole pateiktas išvadas, fotonuotrauką (1 t., b. l. 32, 35, 57). Šių įrodymų visuma leido teismui konstatuoti, kad nukentėjusiojo D. J. parodymai dėl smūgio sudavimo į pakaušį yra objektyviai teisingi. Matyti, kad teismas detaliai tikrino ir kitus nukentėjusiojo D. J. parodymus, viena jų dalimi, kurioje D. J. parodė atpažinęs M. B. kaip jį partrenkusio ir sužalojusio automobilio vairuotoją, nesivadovavo kaip nepatikima. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų motyvų turinys rodo, jog nukentėjusiųjų V. T. ir D. J. parodymais buvo remtasi ne formaliai perrašant pastarųjų apklausose nurodytas aplinkybes, o juos pakankamai detaliai analizuojant, tikrinant jų pagrįstumą gretinant juos su kitais byloje surinktais įrodymais. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, klaidų, susijusių su BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis nuostatomis (vertinant tiek nukentėjusiųjų parodymus, tiek ir kitus bylos įrodymus) neįžvelgia, o tai, jog apelianto netenkina teismo išvados ir jis kitaip vertina surinktus įrodymus bei nustatytas faktines aplinkybes, nėra pagrindas konstatuoti nuosprendžio trūkumus.

7.2. Vertinant nukentėjusiųjų V. T. ir D. J. parodymus, neginčytina jų reikšmė, grindžiant nuteistojo M. B. kaltę. Įvykio vieta nebuvo stebima vaizdo kameromis, nors prie parduotuvės ir buvo lankytojų, tačiau konkretūs asmenys, matę įvykio aplinkybes, tyrimo metu nebuvo nustatyti ir apklausti, todėl nukentėjusiųjų parodymai įgijo pakankamai svarią reikšmę, nustatant faktines bylos aplinkybes bei identifikuojant kaltininką. Abiejų nukentėjusiųjų parodymai yra detaliai išdėstyti ir aptarti, todėl iš naujo nekartotini. Akcentuotina tik tiek, kad V. T. ir D. J. parodymais nustatyta, kad 2017 m. lapkričio 24 d., apie 18.30 val., prie parduotuvės „Maxima“, esančios Šaltkalvių g. 2, Vilniuje, automobilis, įvažiuodamas į aikštelėje skirtą stovėjimo vietą ir užvažiuodamas ant šaligatvio krašto, partrenkė pro šalį ėjusį nukentėjusįjį D. J., po ko išlipęs vairuotojas kumščiu sudavė D. J. į galvos sritį, o kartu su pastaruoju ėjusiam V. T. – į veido sritį. Nukentėjusiųjų parodymus dėl sužalojimo aplinkybių patvirtina išrašai iš medicininių dokumentų, specialisto išvados, medicininių dokumentų apžiūrų protokolai, Bendrojo pagalbos centro, taip pat BIRT ataskaitų žiūryklės duomenys, kas išsamiai aptarta skundžiamo nuosprendžio motyvuose. Taigi, priešingai nei bandoma įtikinti apeliaciniame skunde, nėra jokio pagrindo abejoti, kad nukentėjusiesiems V. T. ir D. J. konstatuoti sužalojimai buvo padaryti kitomis, tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis, galimai skirtingose vietose ir skirtingu laiku.

7.3. Atitinkamai atmestini gynybos teiginiai, kuriais akcentuojama byloje nesant nustatytos įvykio vietos, įvykio mechanizmo, nesant tirta, ar apelianto „Audi Q7“ galėjo dalyvauti aptariamame įvykyje ir pan. Tokie argumentai, kuriais išreiškiamas nesutikimas su teismo išvadomis vertinant anksčiau įvardintus byloje užfiksuotus duomenimis, yra aiškiai nepagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad įvykio vieta yra užfiksuota įvykio vietos apžiūros protokole bei jo prieduose (1 t., b. l. 24-29), ji nustatyta pagal nukentėjusiųjų nurodytas aplinkybes, kurių objektyvumas buvo tikrinamas. Tai, kad nukentėjusiajam D. J. padaryti sužalojimai kvalifikuoti kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas galėjo būti padaryti eismo įvykio metu nukentėjusiųjų nurodytomis aplinkybėmis, patvirtino specialistė J. Majauskaitė-Čobot. Suprantama, jog kaltininkui automobiliu pasišalinus iš įvykio vietos nebuvo galimybės apžiūrėti transporto priemonę, tačiau tai nepaneigia objektyviais įrodymais pagrįstų teismo išvadų, jog eismo įvykį sukėlė būtent M. B. vairuodamas automobilį „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

7.4. Be to, gynybai abejones dėl nukentėjusiųjų nurodytų įvykio aplinkybių kelia ir tai, kad dėl to paties įvykio buvo pradėti du atskiri ikiteisminiai tyrimai, kurie, pasak gynėjos, beveik metus laiko nebuvo susieti į vieną. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2017 m. lapkričio 24 d. Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui skyriuje dėl 2017 m. lapkričio 24 d. kilusio eismo įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-61525-17 pagal BK 281 straipsnio 1 dalį (1 t., b. l. 1). Kitas ikiteisminis tyrimas (Nr. 01-1-62597-17) dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos 2017 m. lapkričio 30 d. pradėtas Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 policijos komisariate gavus V. T. pareiškimą (1 t., b. l. 4). Toks dviejų tyrimų pradėjimas nereiškia dviejų skirtingų įvykių kilimo. Suprantama, kad esant pirminei pagrindinei informacijai apie tai, kad pėsčiąjį D. J. „einantį šaligatviu partrenkė besiparkuojantis automobilis „Audi Q7“, tamsios spalvos, valst. Nr. nežinomi“ (1 t., b. l. 1), buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas būtent dėl eismo įvykio. 2017 m. lapkričio 25 d. pradedant minėtą ikiteisminį tyrimą pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, konkrečiais duomenimis apie V. T. nedisponuota, taigi, pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl jo sužalojimo nebuvo. Visgi pati aplinkybė apie po eismo įvykio vairuotojo sumuštą kartu su D. J. ėjusį kitą pėsčiąjį buvo fiksuota nuo pat pradžių (dar skambinant į BPC) ir ji neatsirado staiga, o po to, kai V. T. su pareiškimu kreipėsi į atitinkamą policijos komisariatą, jame ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl pastarojo sužalojimo. Dviejų ikiteisminių tyrimų, susijusių su galimai vieno ir to paties asmens tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje padarytomis nusikalstamomis veikomis, pradėjimo faktas netruko išaiškėti (gynėja nepagrįstai kalba apie metų laikotarpį, nors minimas klausimas yra aptariamas 2018 m. sausio 18 d. ir sausio 25 d. tarnybiniuose pranešimuose), 2018 m. kovo 8 d. nutarimu prokuroras abu ikiteisminius tyrimus sujungė į vieną, suteikiant tyrimui vieningą Nr. 01-1-61525-17 (1 t., 9, 10, 23). Tokia procesinių sprendimų seka yra objektyviai aiški ir nesudaro pagrindo manyti, kad nukentėjusieji D. J. ir V. T. buvo sužaloti skirtingų įvykių metu, kitomis nei jų nurodytomis aplinkybėmis.

7.5. Kitas svarbus momentas – nustatyti nukentėjusiesiems padarytų sužalojimų kaltininką. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog dėl D. J. partrenkimo ir šiam sukelto nesunkaus sveikatos sutrikdymo, o taip pat viešosios rimties ir tvarkos pažeidimo, pasireiškusio, be kita ko, kumščio sudavimu ant automobilio dangčio užvirtusiam D. J. į galvos sritį bei kumščiu vieną kartą smūgiuojant prie D. J. buvusiam V. T. į veido sritį ir taip sukeliant abiem nukentėjusiesiems nežymius sveikatos sutrikdymus, kaltas yra būtent M. B. Apeliantas gi su tokia teismo išvada kategoriškai nesutinka ir tvirtina įvardintoje nusikaltimų padarymo vietoje nurodytu laiku išvis nebuvęs. Apeliacinės instancijos teisme sakydama baigiamąją kalbą, nuteistojo gynėja taip pat vis akcentavo neva apskritai neaišku, kodėl su nukentėjusiųjų nurodytu įvykiu yra siejamas jos ginamasis, kodėl kaltinimuose nurodomas pastarojo automobilis, nors esą nei vienas iš nukentėjusiųjų neįvardino automobilio, neapibūdino, kaip atrodė jį vairavęs asmuo.

7.6. Teisėjų kolegija nesutinka su gynybos teiginiais, kad nukentėjusieji nenurodė aplinkybių, leidžiančių spręsti apie įvykio vietoje buvusią transporto priemonę. Priešingai, iš byloje esančių BIRT ataskaitų žiūryklės duomenų matyti, kad iškart po įvykio su Bendruoju pagalbos centru susisiekęs V. T. nurodė, jog kaltininkas vairavo „Audi Q7“ automobilį, asfalto spalvos (1 t., b. l. 14, 16). Taigi jau minėtame pranešime Bendrojo pagalbos centro operatorei (skambučio laikas 2017 m. lapkričio 24 d., 18.24 val.) nukentėjusysis įvardino ir automobilio markę, ir modelį, taip pat galimą spalvą. Šios iš karto po incidento nurodytos informacijos turinys yra reikšmingas, kadangi aiškiai paneigia apelianto keliamas prielaidas neva nukentėjusieji kažkuriuo metu susitarę sugalvojo būtent jį (M. B.) apkaltinti, tikėdamiesi materialinės naudos. Tai, kad D. J. partrenkė būtent „Audi Q7“ automobilis, kurio vairuotojas išlipęs dar sudavė po smūgį abiem nukentėjusiesiems, V. T. nurodė ir į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams, kas užfiksuota vyriausiosios patrulės I. L. tarnybiniame pranešime (1 t., b. l. 19). Apklausiamas praėjus kelioms dienoms nuo įvykio (2017 m. lapkričio 28 d.) nukentėjusysis V. T. nurodė, kad kaltininkas vairavo „Audi“ markės „Q5“ ar „Q7“ modelio automobilį, tamsios spalvos (1 t., b. l. 73). Aplinkybė dėl minėtoje apklausoje nurodytų galimų dviejų modelio variantų nereiškia nukentėjusiojo parodymų kitimo. Pabrėžtina, kad visų kitų apklausų metu, kurių ikiteisminiame tyrime buvo dar trys, taip pat akistatoje su M. B. V. T., kaip ir pranešdamas BPC operatorei, tvirtino buvus būtent „Audi Q7“ automobilį. Apklausiant nukentėjusįjį teisme, jo parodymai dėl įvardintos transporto priemonės taip pat nekito. Tuo tarpu nukentėjusysis D. J., kuris eidamas šaligatviu buvo netikėtai partrenktas, automobilio markės ir, juo labiau, modelio neįsidėmėjo, tačiau jau pirmoje apklausoje nurodė, jog kaltininkas vairavo tamsios spalvos „džipo“ tipo automobilį, kas atitinka M. B. transporto priemonės kėbulo tipą.

7.7. Taigi anksčiau išdėstyti argumentai rodo, jog duomenys apie kaltininko vairuotą automobilį buvo nurodyti jau iš karto po įvykio ir jie iš esmės nekito viso proceso metu. Neįtikinama, kad nukentėjusieji, kurie įvykio vakarą buvo objektyviai sužaloti, staiga sugalvojo apkaltinti apeliantą, su kuriuo nei buvo pažįstami, nei turėjo jokių konfliktų. Kita vertus, jeigu pastarieji būtų turėję tikslą kaip kaltininką įvardinti būtent M. B., kas tvirtinama apeliaciniame skunde, tokiu atveju pranešant apie įvykį, matyt, neišvengiamai būtų užfiksuota kur kas daugiau informacijos, sietinos su apeliantu. Nelogiška, jog nukentėjusieji, kurie, neva žinodami apeliantą esant materialiai pasiturintį, turėdami tikslą gauti iš pastarojo finansinės naudos, nenurodo nei apelianto automobilio valstybinio numerio, nei įvardina konkrečius duomenis, leidžiančius kaip kaltininką identifikuoti M. B., o praneša tik įvykio vietoje buvusio automobilio markę ir modelį, apklausiami pagal galimybes apibūdina vairuotoją, taip rizikuodami, jog kaltininkas gali likti nenustatytas, o jie savo ruožtu negaus jokios materialinės naudos.

7.8. Niekuo nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo teiginys neva tyrėja ikiteisminio tyrimo metu jį (M. B.) nukentėjusiesiems įvardino kaip kaltą asmenį, dėl ko šiems beliko tai tik patvirtinti. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje analizavo ir vertino nukentėjusiųjų parodymus dėl M. B. atpažinimo. Nors tiek D. J., tiek V. T. kaip kaltininką atpažino apeliantą, tačiau teismas šioje dalyje rėmėsi tik V. T. parodymais. Nustatyta, kad D. J., apklausiamas pirmą kartą, nematė, kaip atrodė automobilį vairavęs asmuo, teigė jokių to asmens bruožų neįsidėmėjęs, po poros savaičių peržiūrėjus vaizdo įrašą iš degalinės, D. J. neatpažino M. B. (1 t., b. l. 38, 44). Vis dėlto praėjus nepilnam mėnesiui, apklausiamas papildomai, D. J., priešingai nei pirmų apklausų metu, jau nurodė tam tikrą vairuotojo apibūdinimą – apie 1,90 cm ūgio, vidutinio, sportiško kūno sudėjimo, tuo pačiu pažymėjo, kad nors pastarojo išskirtinių bruožų ir neįsidėmėjo, tačiau atpažinti galėtų (1 t., b. l. 46). Atitinkamai vėliau, atliekant asmens atpažinimą, nukentėjusysis iš parodymui atpažinti pateiktų asmenų atpažino M. B., kaip jį partrenkusio automobilio vairuotoją, kuris po partrenkimo dar išlipęs sudavė nukentėjusiajam smūgį į galvą. Atpažinimo metu D. J. teigė kaltininką atpažįstantis iš bendrų veido bruožų, nosies, plaukų spalvos, taip pat ūgio (1 t., b. l. 60-64), atpažinimą patvirtino ir tą pačią dieną atliktos akistatos metu (1 t., b. l. 66-67). Teisminio nagrinėjimo metu D. J. nedvejodamas taipogi atpažino M. B., tikino pastarąjį įsidėmėjęs, kai šis priėjęs smūgiavo (2 t., b. l. 70-80). Suprantama, kad esant tokioms aplinkybėms teismas neturėjo pagrindo laikyti, kad D. J. parodymai dėl M. B. atpažinimo yra nuoseklūs, patikimi ir nekeliantys abejonių, dėl ko jais pagrįstai nesirėmė. Kitokia situacija buvo su V. T. parodymais. Pastarasis nuo pat pirmos apklausos momento įvardino tiek automobilio markę bei modelį (pastarąją informaciją išsakė dar skambindamas BPC), tiek nurodė matęs patį vairuotoją, kurį pagal galimybes apibūdino („apie (duomenys neskelbtini) metų amžiaus vyriškis, apie 180 cm ūgio, sportiško stambaus kūno sudėjimo, trumpai kirptų pilkų plaukų, apvalaus veido, be ūsų ar barzdos“) (1 t., b. l. 73). Taigi jau netrukus po įvykio V. T. nurodė apeliantą iš esmės atitinkantį apibūdinimą, pabrėžtina, kad nukentėjusysis pakankamai tiksliai įvardino M. B. plaukų spalvą, kas tik sustiprina pagrindą tikėti, kad nukentėjusysis vairuotoją išties gana neblogai matė. Po dviejų dienų atliekant papildomą nukentėjusiojo apklausą, jis patikino vairuotoją atpažinti galėsiantis (1 t., b. l. 75). Vėliau V. T. atpažino M. B. (kaip asmenį, panašų į tą, apie kurį davė parodymus) vaizdo įraše iš degalinės kasų (pabrėžtina, kad, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, vaizdo įrašas yra geros kokybės, aiškiai matant jame užfiksuotus asmenis), taip pat atliekant atpažinimą gyvai, o galiausiai ir akistatos metu (1 t., b l. 81, 83, 89). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis nedvejodamas patvirtino, jog M. B. yra tas pats D. J. partrenkęs, o vėliau abiem smūgius sudavęs vairuotojas (2 t., b. l. 70-80). Sutiktina, kad ikiteisminio tyrimo metu atpažinimas iš vaizdo įrašo nepilnai atitiko BPK 192 straipsnyje įtvirtintą tvarką (atpažinimas vyko iš dviejų asmenų), vis dėlto toks pažeidimas nėra esminis ir nepaneigia iš esmės nuoseklių V. T. parodymų, kurių metu nukentėjusysis nuo pirmos apklausos pateikė apeliantą apibūdinančius, objektyviai pastarąjį atitinkančius požymius. Neabejotina, kad būdamas įvykio vietoje, iš arti stebėdamas D. J. partrenkimą, iš nedidelio atstumo matydamas išlipusį vairuotoją, kurio smūgio V. T. sulaukė paskutinis, nukentėjusysis turėjo visas galimybes užfiksuoti kaltininką bei įsidėmėti bent jau bendrus pastarojo bruožus, kuriuos vėliau nukentėjusysis nuosekliai nurodė procesinių veiksmų metu. Taigi nėra jokio pagrindo nesiremti nukentėjusiojo V. T. apklausų metu duotais parodymais bei parodymų patikrinimo veiksmais, susijusiais su M. B. atpažinimu. Apelianto teiginys neva jis buvo atpažintas tik dėl to, kad jį kaip kaltą asmenį nurodė tyrėja, yra aiškiai subjektyvus ir paneigtas anksčiau išdėstyta nuoseklia V. T. pozicija, užfiksuota atitinkamų procesinių veiksmų metu.

7.9. Iš apeliacinio skundo turinio matyti ir tai, kad nuteistasis M. B. savo nekaltumą įrodinėja tuo, kad jam, gerai pažįstančiam su įvykio vieta susijusį rajoną ir gyvenančiam netoliese, buvo nelogiška važiuoti pro vaizdo kameromis stebimą sankryžą, kai galėjo nesunkiai pasirinkti kitą kelią, kur nėra įrengta stebėjimo įrenginių, juo labiau, atvažiuoti į degalinę, kur jis ramiai, niekur neskubėdamas užsipila kurą, puikiai suprasdamas, kad yra fiksuojamas degalinėje esančių stebėjimo kamerų. Tokie apelianto teiginiai, nors ir teisingai atspindi pastarojo objektyvius veiksmus dėl buvimo vaizdo stebėjimo kamerų fiksuojamose vietose, tačiau niekaip nepaneigia byloje surinktų, ištirtų ir tinkamai įvertintų įrodymų visumos, leidžiančios konstatuoti M. B. kaltę dėl sukelto eismo įvykio, o netrukus po jo dar ir įvykdyto viešosios tvarkos sutrikdymo, pasireiškusio, be kita ko, ir įžūliais veiksmais suduodant po vieną smūgį partrenktam ir ant automobilio variklio dangčio užkritusiam D. J. bei šalimais buvusiam V. T. Galima daryti tik prielaidas, kokiais konkrečiais tikslais nuteistasis vyko į degalinę), tačiau tokios aplinkybės nėra nei esminės, nei esamų įrodymų kontekste reikalauja didesnio aptarimo. Neteisus apeliantas tvirtindamas tai, kad atsižvelgiant į nustatytą įvykio laiką bei jo atvykimo į degalinę laiką, yra neįmanoma per tokį trumpą laiko intervalą (10 min.) atlikti visą eilę veiksmų – partrenkti nukentėjusįjį, išlipti iš automobilio, suduoti smūgius, vėl atsisėsti į transporto priemonę, nuvažiuoti iki degalinės. Atsakant apeliantui, pabrėžtina, kad sprendžiant iš nustatytų faktinių aplinkybių pats įvykis truko trumpai (nukentėjusiojo V. T. žodžiais „iki minutės“). Matydamas ant variklio dangčio užkritusį nukentėjusįjį, nuteistasis išlipo iš automobilio, prieiti iki D. J. prireikė vos porą žingsnių, smūgiai suduoti niekuo nelaukiant, po ko M. B. prie automobilio nebeužtruko ir iškart sėdęs į automobilį nuvažiavo link sankryžos su Dariaus ir Girėno gatve. Atstumas nuo įvykio vietos (Šaltkalvių g. 2, Vilnius) iki degalinės (Eišiškių pl. 11, Vilnius) yra nedidelis, nežymiai daugiau nei kilometras, kurį įveikti automobiliu pakanka vos poros minučių (tai matyti ir iš internetinės svetainės https://www.google.com/maps duomenų). Anksčiau nurodytais byloje užfiksuotais duomenimis nustatyta, kad V. T. pranešimas BPC pasiekė 18.24 val. (sekundės nefiksuotos) (1 t., b. l. 16-17), M. B. vairuojamas automobilis „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), į degalinę įvažiavo 18.24.46 val. (1 t., b. l. 110). Tokios aplinkybės nekelia abejonių dėl nustatyto nusikalstamų veikų padarymo laiko, priešingai nuteistojo teiginiams, laiko tarpas atlikti neteisėtus veiksmus buvo pakankamas, pranešimo BPC ir M. B. atvykimas į degalinę iš esmės tą pačią minutę laikas tik patvirtina logišką įvykių seką (V. B. pasišalinus iš aikštelės, V. T., susiradęs telefoną, skambina pagalbos numeriu, o tuo tarpu į už poros minučių kelio esančią degalinę, kurios kryptimi esančią sankryžą, link kur nuvažiavo „Audi Q7“ automobilis, nurodo V. T., pasirodo apelianto automobilis). Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo įžvelgti esant neaiškumų ar prieštaravimų dėl nustatyto nusikalstamų veikų padarymo laiko, atsižvelgiant į laiko intervalą nuo įvykio iki M. B. atvykimo į degalinę.

7.10. Kaip galima suprasti iš skundo turinio, apeliantas, be kita ko, įžvelgia pagrindą manymui, kad nukentėjusiuosius, ypač D. J., galėjo sužaloti lošimo salono administratorės draugas. Tuo tikslu akcentuojama, kad V. T. nurodė aplinkybę, jog automobilio priekyje šalia vairuotojo sėdėjo moteris, kurią pastarasis atpažino kaip žaidimo salono administratorę. Savo ruožtu apklausta administratorė paneigė buvusi M. B. automobilyje, tačiau parodė, kad 2017 m. lapkričio 24 d. V. T. ir D. J. lankėsi salone, tarp liudytojos ir D. J. kilo konfliktas dėl to, kad šis kabinėjosi prie jos, dėl ko liudytoja pažadėjo pasiskųsti savo draugui. Pasisakant dėl tokių apelianto teiginių, visų pirma pažymėtina, kad tai nukentėjusysis D. J. (ne V. T.) parodymuose teigė jį partrenkusio automobilio priekinėje keleivio vietoje matęs sėdinčią moterį, salono „Limonas“ administratorę – barmenę. Tuo tarpu V. T. tvirtino minėtoje automobilio vietoje matęs moterį šviesiais plaukais arba balta kepure, tačiau, skirtingai nei D. J., nukentėjusysis V. T. negalėjo pasakyti, ar tai buvo salono administratorė. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta lošimų automatų salone dirbanti K. L., tačiau ji nenurodė jokios bylai reikšmingos informacijos, tik pažymėjo įvykio dieną salone dirbusi nuo 07.17 val., namo grįžo 19.33 val., jai ši diena niekuo neįsiminė, pabrėžė, kad salone lankosi daug žmonių, tos dienos lankytojų ji visai neįsidėmėjo (1 t., b. l. 97). Esant tokiems liudytojos parodymams (pabrėžtina, kad apeliaciniame skunde nurodyto turinio liudytojos parodymų byloje apskritai nėra), taip pat įvertinus nukentėjusiųjų D. J. ir V. T. parodymus dėl jų sužalojimo aplinkybių, nėra jokio pagrindo daryti net prielaidas apie tai, kad nukentėjusįjį D. J. ir/ar V. T. sužalojo liudytojos K. L. draugas ar dar koks kitas asmuo, apie kuriuos byloje nėra jokių duomenų. Tai, kad apklausiami nukentėjusieji nurodė prieš įvykį lankęsi žaidimų salone, kuriame tarp D. J. ir barmenės kilo nedilelis konfliktas dėl fotonuotraukos, nereiškia esant bent kokį objektyvų pagrindą manyti, kad toks apsižodžiavimas perėjo į rimtesnį konfliktą, fizinius veiksmus, prieš nukentėjusiuosius buvo pavartotas fizinis smurtas ir pan.

7.11. Aukštesnės instancijos teismas negali sutikti ir su apeliaciniame skunde pateiktu liudytojo D. M. parodymų vertinimu. Versija, jog M. B. įvykio vakarą, ne vėliau kaip 17–17.30 val., susitiko su savo draugu D. M., su kuriuo kartu leido laiką ir Šaltkalvių g. esančio prekybos centro „Maxima“ automobilių stovėjimo aikštelėje nesilankė, buvo keliama dar pirmosios instancijos teisme. Teismas tokią versiją įvertino kritiškai ir liudytojo D. M., antrinusio D. B. dėl pastarųjų susitikimo aplinkybių, parodymais nesirėmė, atitinkamai išdėstydamas aiškius ir logiškus argumentus (nuosprendžio 16 lapas, paskutinė pastraipa), su kuriais nesutikti nėra pagrindo. Nors apeliantas skunde akcentuoja esą teismas nuosprendyje nepagrįstai priekaištavo M. B., kad jis liudytoją D. M. nurodė per vėlai, kadangi jis (M. B.) dar ikiteisminio tyrimo metu teikė prašymą raštu apklausti nurodytą asmenį, tačiau toks prašymas nebuvo tenkintas, vis dėlto atkreiptinas dėmesys, kad apie D. M. nuteistasis užsiminė tik po to, kai buvo paskelbta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą. Viso ikiteisminio tyrimo metu M. B., susipažinęs su jam pareikštu įtarimu dėl nusikalstamų veikų, inkriminuojamų kaip įvykdytų konkrečiai 2017 m. lapkričio 24 d. vakarą (pagal pirminį įtarimą – apie 19.40 val., patikslintą – apie 18.30 val.), tvirtino neatsimenantis, ką darė inkriminuotą dieną, juo labiau neminėjo, jog buvo susitikęs su D. M. Pirmoje apklausoje, vykusioje 2018 m. liepos 25 d., M. B. tvirtino, jog nuo inkriminuojamos dienos yra praėję daug laiko ir jis visai neatsimena, ką tądien darė, tik pabrėžė Šaltkalvių gatvėje esančioje „Maxima“ parduotuvėje nesilankęs ir jokio pėsčiojo nepartrenkęs (1 t., b. l. 129). Jokių konkrečių aplinkybių, sietinų su įvykio diena, juo labiau, D. M., nuteistasis nenurodė ir po kiek daugiau nei pusmečio vykusioje apklausoje (1 t., b. l. 131), nieko nepasisakė ir prieš tai vykusioje akistatoje su D. J. metu, atstovės paklaustas, kur įvykio vakarą, apie 18.30 val., važiavo Šaltkalvių g., teigė neatsimenantis (1 t., b. l. 66-67). Ir tik po to, kai pastarajam buvo paskelbta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą ir jis buvo supažindintas su bylos medžiaga, M. B. pateikė prokurorui prašymą, be kita ko, apklausti ir D. M., lakoniškai nurodant, kad šis gali duoti bylai reikšmingus parodymus apie jo (M. B.) buvimo vietą inkriminuojamo įvykio metu (1 t., b. l. 149). Atsižvelgdamas į tai, jog M. B. tyrimo metu nurodė neatsimenantis, ką veikė 2017 m. lapkričio 24 d., apie D. M. nieko neminėjo ir jo apskritai neįvardino, prokuroras netenkino prašymo dėl liudytojo apklausos (1 t., b. l. 150-152). D. M., kaip liudytojas, buvo apklaustas pirmosios instancijos teisme, pastarasis tvirtino 2017 m. lapkričio 24 d. vakare, po darbo, apie 16-18 val., kai buvo jau tamsu, susitikęs su savo draugu M. B., tikino su pastaruoju važinėję apsipirkti jo (D. M.) kitą dieną turėjusiam vykti gimtadieniui (lankėsi parduotuvėse „Rimi“, „Nordika“ – Žirnių gatvėje, galbūt važiavo ir iki parduotuvės „Maxima“, galimai lankėsi degalinėje), kartu buvo iki trijų valandų, kelintą išsiskyrė – nebeatsimena, tačiau kamščių jau buvo mažiau (2 t., b. l. 70-80). Pritartina, kad tokiais liudytojo parodymais nebuvo pagrindo tikėti. D. M. konkretaus susitikimo laiko įvardinti negalėjo, aplinkybes pasakojo daugiau abstrakčiai, M. B. apie tai, kad buvo susitikęs su savo draugu, visą ikiteisminį tyrimą tylėjo, prisiminė tik po to, kai žinojo, jog ikiteisminis tyrimas baigtas, byla bus siunčiama į teismą, o jis pats buvo pilnai supažindintas su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga. Nė vienam iš minėtų asmenų negalint nurodyti susitikimo laiko, o D. M. negalint konkrečiai nurodyti, ar jis su M. B. buvo degalinėje, pažymint, kad abu išsiskyrė, kai kamščiai jau buvo apmažėję, kas didmiestyje penktadienio vakarą paprastai susiklosto apie 18 val., nėra pagrindo remtis liudytojo D. M. parodymais, kad jis su M. B. susitiko būtent po 18 val., po ko abu apie 3 val. leido kartu laiką, ypač, įvertinus pačios versijos, susijusios su D. M., iškėlimo aplinkybes.

7.12. Taigi, atsižvelgdama į visus anksčiau išdėstytus, taip pat pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus, motyvus, teisėjų kolegija neturi pagrindo laikyti, jog M. B. priimtas išteisinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ar neteisėtas. Priešingai nei tvirtinama nuteistojo apeliaciniame skunde, pastarojo kaltė yra pilnai įrodyta. Apkaltinančios išvados pagrįstos nukentėjusiųjų parodymais, specialisto išvada, asmens parodymo atpažinti, apžiūrų protokoluose, medicininiuose dokumentuose, vaizdo ir kitoje rašytinėje bylos medžiagoje užfiksuotais duomenimis, teismo pripažintais įrodymais. Apelianto kaltė padarius BK 281 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnyje numatytus nusikaltimus yra įrodyta, nusikalstamos veikos kvalifikuotos teisingai.

7.13. Nors atsižvelgiant į nuteistojo apeliacinio skundo turinį argumentai dėl netinkamai paskirtos bausmės ir nėra išsakomi, tačiau apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog apkaltinamasis nuosprendis M. B. priimtas pagrįstai, pažymi, kad bausmės klausimas išspręstas taip pat tinkamai. Žemesnysis teismas, individualizuodamas ir skirdamas nuteistajam M. B. bausmę, BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties bei paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę (tiek už atskiras nusikalstamas veikas, tiek galutinę subendrintą), taip pat motyvuotai, įvertinęs daromus KET pažeidimus, parinko BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę, jos terminą nustatydamas minimaliam laikotarpiui.

Dėl civilinio atsakovo draudimo bendrovės „Insurance Company RESO-Garantija“ atstovo apeliacinio skundo

8. Apeliaciniu skundu civilinio atsakovo draudimo bendrovės atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi dėl nukentėjusiajam D. J. priteistos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimu.

Dėl negautų pajamų

9. Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajam D. J. buvo priteista pastarojo reikalauta atlyginti turtinė žala – iš viso 14 009,96 Eur, šią sumą sudaro: negautos pajamos – 13 723,20 Eur, sudaužytas mobiliojo ryšio telefono ekranas – 280 Eur bei 6,76 Eur už medicinos dokumentų išrašo/siuntimo išdavimą. Civilinis atsakovas nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl negautų pajamų priteisimo. Pirmiausia akcentuoja, kad nukentėjusiojo pateikta 2017 m. lapkričio 15 d. rangos sutartis yra nepasirašyta, taigi, nebuvo pagrindo ja remtis, sutartis neatitinka realumo kriterijaus ir nukentėjusysis negalėjo tikėtis gauti pajamų iš jos vykdymo. Be to, sutartyje ranka atlikti įrašai rodo, kad tai buvo tik ketinamos pasirašyti sutarties projektas, dėl kurios galutinės redakcijos šalys taip ir nesusitarė. Pažymi ir tai, kad nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautų pajamų forma, realumą, dydį bei priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais, tokie nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis ir neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis, o tokių duomenų šioje byloje nėra. Taip pat, remiantis kasacinio teismo išaiškinimais dėl negautų pajamų apskaičiavimo principų, akcentuoja, kad iš byloje pateiktų abiejų rangos sutarčių 1.1 p. matyti, jog D. J. šiomis sutartimis įsipareigojo savo jėgomis, priemonėmis lėšomis bei savo rizika, pasitelkdamas savo darbo išteklius ir mechanizmus, sugebėjimus, patirtį ir žinias atlikti tam tikrus darbus ir savo darbų rezultatą perduoti užsakovui, taigi, pasak apelianto, siekdamas gauti pajamas, D. J. privalo patirti ir išlaidas priemonėms bei mechanizmams, todėl nukentėjusiojo gaunamos pajamos nėra lygios pelnui.

9.1. Sprendžiant nukentėjusiajam D. J. priteistinų negautų pajamų klausimą, visų pirma pažymėtina, kad byloje esančiais objektyviais duomenimis nustatyta, kad nukentėjusysis iki įvykio užsiėmė individualia veikla, apimančia statybos darbus, t. y. pagal Nuolatinės Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą vykdė individualią veiklą, susijusią su gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų statyba (kodas pagal EVRK – 412000), taip pat pagal išsiimtus verslo liudijimus teikė specialiųjų statybos darbų paslaugas (kodas – 102) (1 t., b. l. 90-95). Tokia individuali veikla nebuvo epizodinė, vykdyta reguliariai, iki kilo nagrinėjamas įvykis. Taip pat byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusysis gavo iš tokios veiklos pajamas. Po 2017 m. lapkričio 24 d. eismo įvykio, kurio metu įrodytais neteisėtais nuteistojo M. B. veiksmais nukentėjusysis buvo sužalotas, patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą, individualios veiklos vykdyti nebegalėjo. Nukentėjusiojo sužalojimai yra užfiksuoti medicininiuose dokumentuose, nukentėjusiajam taikytas ilgalaikis gydymas (detaliai aptartas nuosprendyje), nurodytas 8 mėnesių nedarbingumo laikotarpis nekelia abejonių (iš esmės nedarbingumo laikotarpis buvo dar didesnis, tačiau nukentėjusysis prašo negautas pajamas kompensuoti už trumpesnį nurodytą mėnesių skaičių apimantį laikotarpį).

9.2. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tuo atveju, jeigu ne kilęs eismo įvykis, nukentėjusysis ir toliau nepertraukiamai būtų užsiėmęs individualia veikla. Kaip minėta, D. J. statybos darbus vykdė reguliariai, darbų sritis yra paklausi, dėl ko nėra pagrindo manyti, kad individuali veikla būtų nežinia dėl kokių priežasčių nutrūkusi. Galėdamas ir toliau nepertraukiamai tęsti individualią veiklą, nukentėjusysis atitinkamai būtų gavęs pajamų. Apelianto akcentuota aplinkybė, kad nukentėjusysis pateikė nepasirašytą rangos sutartį (1 t., b. l. 197-202), nors objektyviai ir yra teisinga, tačiau nepagrįstai suabsoliutinta. Matyti, kad nukentėjusysis minimą sutartį pateikė ne kaip esminį įrodymą negautoms pajamoms pagrįsti, o siekdamas parodyti, kad buvo toliau planuojama bendradarbiauti su ankstesniu užsakovu, kuriam jau buvo teikęs statybos darbų paslaugas. Nėra pagrindo laikyti, kad nepasirašius tokios sutarties nukentėjusiojo individualia veikla būtų nutrūkusi, nukentėjusysis nebūtų susiradęs kitų užsakovų ir atitinkamai nebūtų gavęs pajamų. Iš ankstesnės sutarties su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir prie jos pridėtų priedų matyti, kad įvykdęs sutartyje numatytus darbus D. J. gavo 1 536 Eur, kas, lyginant su pastarojo 2017 m. iš individualios veiklos uždirbtomis pajamomis, nėra reikšminga suma, juo labiau, kad ji gauta net ne 2017 m. Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusysis D. J., kuris iki įvykio reguliariai užsiėmė individualia veikla, ir, sprendžiant iš paklausaus teiktų paslaugų pobūdžio, duomenų apie nukentėjusiojo sveikatos sutrikimus iki įvykio nebuvimo, darbingo nukentėjusiojo amžiaus, būtų ją ir toliau vykdęs, atitinkamai gaudamas pajamas. D. J. iš individualios veiklos gaunamos pajamos 2017 m. sudarė 18 859,40 Eur (bendrai pagal individualios veiklos vykdymo pažymą ir veiklos pagal verslo liudijimus), kas yra užfiksuota metinėje pajamų deklaracijoje, objektyvaus pagrindo manyti, kad tolesnį laikotarpį nebūtų galėjęs uždirbti tokių pajamų, nėra.

9.3. Nors civilinio atsakovo atstovas įrodinėja, jog negautos pajamos nepagrįstai skaičiuotos neatėmus mokestinių prievolių, darbo sąnaudų (medžiagų, įrankių, transporto ir pan.), bei, remdamasis jau anksčiau minėta į bylą pateikta nepasirašyta rangos sutartimi, atkreipia dėmesį, kad ją pasirašius ir pradėjus vykdyti D. J. būtų įsipareigojęs darbus atlikti savo jėgomis ir priemonėmis, pasitelkdamas išteklius ir mechanizmus, kas, anot apelianto reiškia, kad pastarasis patirs ir išlaidas, kurios turi būti išskaičiuotos. Su tokiais apelianto argumentais sutiktina iš dalies. Pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas negautų pajamų dydį, pagrįstai rėmėsi D. J. pateikta metine pajamų deklaracija už 2017 m. Nuosprendyje teismas išdėstė motyvus, kuriais remdamasis apskaičiavo konkretų negautų pajamų dydį. Matyti, kad jos apskaičiuotos pagal deklaracijoje nurodytą bendrą iš individualios veiklos gautą pajamų sumą, t. y. 18 859,40 Eur, ją padalinant iš 11 mėnesių (atėmus 2017 m. gruodžio mėn., kuomet D. J. dėl sužalojimo veiklos vykdyti nebegalėjo ir pajamų negavo) bei padauginus iš nedarbingumo mėnesių laikotarpio. Toks apskaičiavimas nėra visiškai tikslus.

9.4. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse (toliau – Taisyklės) yra nustatyta speciali reikalavimo atlyginti žalą pateikimo, jo vertinimo ir draudimo išmokos išmokėjimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-211-895/2018). Taisyklių 10 punktas numato, kaip negautos pajamos apskaičiuojamos tuo atveju, kai asmuo vertėsi individualia veikla. Tokiu atveju negautos pajamos apskaičiuojamos pagal 12 paskutinių mėnesių iki individualios veiklos nutraukimo dėl sveikatos sužalojimo vidutines apmokestinamąsias pajamas arba, jeigu šių pajamų negalima tiksliai nustatyti, pagal pajamas, deklaruotas už praėjusį mokestinį laikotarpį iki sveikatos sužalojimo (Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktoje ir jos patvirtintoje metinėje pajamų deklaracijoje nurodytas gautas individualios veiklos pajamas). Šios pajamos, atskaičius sumokėtą ar mokėtiną gyventojų pajamų mokestį ir nukentėjusio asmens turėtas išlaidas, vykdant individualią veiklą, dalijamos iš 12 paskutinių mėnesių arba praėjusio mokestinio laikotarpio kalendorinių dienų skaičiaus ir dauginamos iš kalendorinių dienų, kurias asmuo dėl sveikatos sužalojimo negalėjo dirbti, skaičiaus. Jeigu asmuo individualia veikla vertėsi trumpiau negu 12 mėnesių, žalos dydis apskaičiuojamas ta pačia tvarka už visą individualios veiklos laikotarpį.

9.5. Atsižvelgiant į nurodytas Taisyklių nuostatas, tikslinga iš pajamų, gautų iš individualios veiklos pagal individualios veiklos vykdymo pažymą (GMP deklaracijos 308V priedas, I dalis „Pajamos iš individualios veiklos, išskyrus vykdytąją pagal verslo liudijimus“), atimti gyventojų pajamų mokestį (toliau – GMP). Iš metinės pajamų deklaracijos matyti, kad D. J. vykdoma individuali veikla buvo apmokestinama 5 % GMP tarifu. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju GMP yra 106 Eur (2 129 x 0,05), atitinkamai grynasis pelnas iš nurodytos rūšies individualios veiklos pajamų sudarė 2 023,40 Eur (3 042-912,60-106). Pažymėtina, kad kiti mokesčiai (valstybinio socialinio draudimo, privalomo sveikatos draudimo) neišskaičiuotini, kadangi pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 18 straipsnio 11 dalį nuo individualios veiklos pajamų gyventojo mokėtinos socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos yra priskiriamos leidžiamiems atskaitymams tuo mokestiniu laikotarpiu, kuriuo gautos arba uždirbtos individualios veiklos pajamos, nuo kurių tos įmokos apskaičiuotos.

9.6. Kitos metinėje pajamų deklaracijoje nurodytos pajamos – iš veiklos pagal verslo liudijimus (GMP deklaracijos 308V priedas, II dalis „Pajamos iš veiklos pagal verslo liudijimus“) yra deklaruotos kaip grynasis pelnas. Iš deklaruotos pajamų sumos neišskaičiuotinas pajamų mokestis, kadangi asmuo dar įsigydamas verslo liudijimą sumoka tam tikrą fiksuoto dydžio (nustatytą savivaldybės) mokestį. Nors civilinio atsakovo atstovas tvirtina, kad nukentėjusysis turėjo ar pateiktos rangos sutarties pasirašymo atveju būtų turėjęs išlaidų, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Nenustatyta, kad nukentėjusysis individualios veiklos vykdymui 2017 m. būtų įsigijęs mechanizmų, priemonių ar ketino juos įsigyti artimoje perspektyvoje, apklausiamas nukentėjusysis tokių aplinkybių niekada nenurodė, jokių objektyvių duomenų, liudijančių patirtas išlaidas, nėra.

9.7. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas aplinkybes, taip pat vadovaujantis Taisyklių 10 punkto nuostatomis, tikslintina nukentėjusiajam priteistinų negautų pajamų suma, laikant, kad ji sudaro 13 610,46 Eur (16 740+2 023,40=18 763,40; 18 763,40/335x243). Šią negautų pajamų sumą sudėjus su pirmosios instancijos teismo priteistomis atlyginti išlaidomis už medicinos dokumentų gavimą, laikytina, kad iš civilinio atsakovo draudimo bendrovės „Insurance Company RESO-Garantija“ priteistina bendra turtinės žalos suma yra 13 617,22 Eur (13 610,46+6,76).

Dėl neturtinės žalos

10. Civilinio atsakovo (draudimo bendrovės) atstovas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam D. J. priteistos neturtinės žalos dydžiu. Galima pastebėti, kad apeliantas konkrečių argumentų tokiai pozicijai pagrįsti neišsako, tik tvirtina, jog nustatyta suma yra per didelė ir prašo ją sumažinti iki 800 Eur.

10.1. Teisėjų kolegija, neturi pagrindo sutikti su tokia atstovo pozicija. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies, skirtos nukentėjusiajam D. J. neturtinės žalos klausimui išspręsti, matyti, kad teismas išsamiai analizavo visas nurodytam klausimui reikšmingas aplinkybes, išdėstė aiškias, motyvuotas išvadas dėl priteistino neturtinės žalos dydžio, be kita ko, atsižvelgė ir į aktualią teismų praktiką tokio pobūdžio bylose. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo dar kartą dėstyti argumentus, kas lėmė sprendimą priteisti neturtinę žalą, į ką atsižvelgtina nustatant konkretų jos dydį. Teisėjų kolegija pritaria visoms skundžiamame nuosprendyje išdėstytoms išvadoms. Tuo tarpu apeliantas jokių konkrečių nesutikimo motyvų dėl vienų ar kitų teismo argumentų neišsako, deklaratyvūs, jokiais argumentais nepagrįsti teiginiai aiškiai nepaneigia žemesnės instancijos teismo išvadų. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas nuosprendyje aptarė ir aktualią teismų praktiką, priešingai nei apeliantas, nurodė konkrečius teismų sprendimus, pažymėjo, kad pagal analogiškose baudžiamosiose bylose suformuotą teismų praktiką neturtinės žalos, priteistinos iš asmenų, nuteistų pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, dydis svyruoja nuo 600 Eur iki 3 500 Eur. Nagrinėjamu atveju sukelto sveikatos sutrikdymo mastas, kuris nors ir kvalifikuotas kaip nesunkus, tačiau pareikalavęs ilgalaikio medicininio gydymo, daugkartinio lankymosi pas medikus, sukėlęs liekamuosius padarinius, pilnai atėmęs iš nukentėjusiojo galimybę vykdyti individualią veiklą, susijusią su statybos darbais, sukėlęs ne tik skausmą, bet ir ilgalaikius nepatogumus, taip pat privertęs atsisakyti objektyviai numatytų ateities planų, patvirtina, kad nukentėjusiajam priteistas 2 500 Eur neturtinės žalos dydis nustatytas teisingai, jį mažinti nėra jokio objektyvaus pagrindo.

Dėl nukentėjusiojo D. J. atstovės apeliacinio skundo

11. Nukentėjusiojo D. J. atstovės apeliaciniu skundu prašoma padidinti pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam priteistą sumą išlaidoms advokato teisinei pagalbai apmokėti. Apylinkės teismas, spręsdamas nurodytų išlaidų atlyginimo klausimą, pagrįstomis pripažino nukentėjusiojo prašomas atlyginti atstovavimo išlaidas, išskyrus jų dalį, susijusią rengiant pareiškimą draudikui dėl žalos atlyginimo su priedais, kas buvo įvertinta 240 Eur dydžio suma. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog nukentėjusiojo atstovė E. Mockienė būtų rengusi draudikui pareiškimą dėl žalos atlyginimo, todėl padarė išvadą, kad tokios išlaidos yra nepagrįstos ir neįrodytos, atitinkamai 240 Eur sumą atimdamas iš nukentėjusiojo prašytos sumos išlaidoms už advokato teisinę pagalbą apmokėti, t. y. vietoje 2 160 Eur priteisė iš nuteistojo M. B. nukentėjusiajam D. J. 1 920 Eur su teisine advokato pagalba susijusioms išlaidoms atlyginti.

11.1. Sutiktina su apeliante, kad teismo sprendimas nepriteisti nurodytos išlaidų dalies nėra pagrįstas. Viena vertus, apylinkės teismas teisingai pastebėjo, jog nebuvo pateikti dokumentai dėl pareiškimo draudikui parengimo. Šioje dalyje pastebėtina, kad apeliantė nepagrįstai įžvelgia nuosprendžio prieštaringumą, akcentuodama tai, jog teismas tame pačiame nuosprendyje nurodė, kad D. J., prašydamas priteisti teisminio proceso metu patirtas atstovavimo išlaidas, pateikė pagrindžiančius įrodymus – advokatės E. Mockienės išrašytas sąskaitas už teisines paslaugas, iš kurių matyti, kad šias išlaidas, be kita ko, sudaro ir pareiškimo draudikui dėl žalos atlyginimo su priedais parengimas ir pateikimas – 3 val., 240 Eur. Visgi iš nuosprendyje nurodytų konkrečių bylos lapų (2 t., b. l. 177-180), kurie neva pagrindžia draudikui adresuoto minėto pareiškimo parengimą bei pateikimą, matyti, jog teismas kaip tokius dokumentus nurodo nukentėjusiojo pateiktą civilinį ieškinį. Tai leidžia spręsti, jog teismas šioje nuosprendžio dalyje paprasčiausiai suklydo įvardindamas esant nurodyto pareiškimo rengimą pagrindžiančius dokumentus, o ne atspindi teismo pozicijos nenuoseklumą, vertinant prašymą dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo pagrindžiančius dokumentus. Atitinkamai vėlesniais argumentais teismas kaip tik ir konstatavo, jog dokumentai, patvirtinantys atstovės rengtą pareiškimą draudikui, nebuvo pateikti. Tai, kad tokie dokumentai teismui išties nebuvo pateikti, pirmiausia matyti iš bylos medžiagos. Pati atstovė apeliacinės instancijos teisme sakydama baigiamąją kalbą, neneigė, jog minimų dokumentų nebuvo pateikusi pirmosios instancijos teismui, motyvuodama tuo, jog nebuvo iškilusios jokios abejonės dėl prašomų išlaidų pagrįstumo, dėl ko atitinkamai nebuvo pagrindo teikti dokumentus ir taip apkrauti bylos medžiagą.

11.2. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasigedo dokumentų, patvirtinančių atstovę rengus draudimo bendrovei pareiškimą dėl žalos atlyginimo. Visgi iškilus klausimui dėl prašymo atlyginti teisines paslaugas už tokių dokumentų rengimą bei pateikimą pagrįstumo, teismas turėjo išsiaiškinti, kokie objektyvūs duomenys pagrindžia tokį nukentėjusiojo prašymą. Kartu su apeliaciniu skundu pateiktas prašymas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlygimo, taip pat elektronine forma vykusio kontaktavimo su draudimo bendrove istorijos išrašas (2 t., b. l. 189-198) rodo, kad būtent atstovė E. Mockienė rengė visus minimus dokumentus. Šie duomenys, kurių pagrįstumu abejoti nėra pagrindo, pripažintini įrodymais, jie atitinkamai patvirtina, kad atstovė E. Mockienė suteikė nukentėjusiajam nurodytos apimties teisines paslaugas, o D. J. atitinkamai už jas sumokėjo atstovei 240 Eur. Tokia išlaidų suma laikytina protingo dydžio, yra pagrįsta dokumentais, todėl turi būti nukentėjusiajam atlyginta. Dėl nurodytų argumentų atitinkamai didintina pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam D. J. priteista su teisine advokato pagalba susijusių išlaidų suma (prie 1 920 Eur priteistos sumos pridedant 240 Eur).

12. Be to, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nukentėjusiojo D. J. atstovė prašė priteisti iš nuteistojo išlaidas, kurias nukentėjusysis patyrė apmokėdamas atstovės teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme. Kaip įrodymas buvo pateiktas pinigų priėmimo kvitas dėl 240 Eur (3 t., b. l. 11), nurodyta suma apmokėta už nukentėjusiojo atstovavimą bei dokumentų surašymą.

12.1. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad buvo nagrinėjami priešingų šalių apeliaciniai skundai, įvertinusi pateiktų apeliacinių skundų apimtis bei jų išnagrinėjimo rezultatus, bylos sudėtingumą, apeliacinės instancijos teismo posėdžio trukmę, protingumo ir sąžiningumo principus, daro išvadą, kad prašymas priteisti proceso išlaidas apeliacinės instancijos teisme yra pagrįstas, prašoma priteisti išlaidų suma nėra neadekvati, dėl ko turi būti atlyginta pilna apimtimi. Tokiu būdu prie pirmosios instancijos teismo priteistos sumos (1 920 Eur) pridėjus išlaidas rengiant ir pateikiant draudikui pareiškimą dėl žalos atlyginimo su priedais (240 Eur) bei išlaidas apeliacinės instancijos teisme (240 Eur), bendrai iš nuteistojo M. B. priteistina suma nukentėjusiajam yra 2 400 Eur.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 328 straipsnio 4 puntu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. B. apeliacinį skundą atmesti, civilinio atsakovo draudimo bendrovės „Insurance Company RESO-Garantija“ atstovo Martyno Vilčinsko apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, o nukentėjusiojo D. J. atstovės Eglės Mockienės apeliacinį skundą tenkinti pilnai.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 13 d. nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiojo D. J. civilinio ieškinio dalies turtinei žalai atlyginti ir išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti priteisimo pakeisti:

iš draudimo bendrovės „Insurance Company RESO – Garantia“ nukentėjusiajam D. J. priteistą turtinę žalą sumažinti iki 13 617,22 Eur (trylikos tūkstančių šešių šimtų septyniolikos eurų dvidešimt dviejų euro centų).

Nukentėjusiajam D. J. iš nuteistojo M. B. priteistas išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti padidinti iki 2 160 Eur (dviejų tūkstančių vieno šimto šešiasdešimties).

Nukentėjusiajam D. J. priteisti 240 (dviejų šimtų keturiasdešimties) eurų dydžio turėtas išlaidas advokatės, kuri dalyvavo apeliacinėje instancijoje kaip jo atstovė, paslaugoms apmokėti.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.