Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

2017-04-10 · Civilinė byla Nr. e2-35-984/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus regiono apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-04-10
Bylos Nr.
e2-35-984/2017
Teisminio proceso Nr.
2-44-3-01125-2016-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Asta Katinienė
Ieškovas
akcinės bendrovės DNB, akcinės bendrovės DNB banko
Atsakovas
A. L.
Advokatai
Vaidas Jurgelionis
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-35-984/2017Proceso Nr. 2-44-3-01125-2016-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.9; 2.6.1.6.1; 3.2.6.1 (S)
ŠIRVINTŲ RAJONO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 10 d.Širvintos
Širvintų rajono apylinkės teismo teisėja Asta Katinienė,sekretoriaujant Silverinai Jankauskienei,

dalyvaujant ieškovo akcinės bendrovės DNB atstovui advokato padėjėjui Vaidui Jurgelioniui,

atsakovams A. L. ir A. L.,vertėjoms Aldonai Lipinskienei ir Inai Laukienei,

teismo posėdyje, žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą, pagal ieškovo akcinės bendrovės DNB banko ieškinį atsakovams A. L. ir A. L. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančia 2014 m. lapkričio 4 d. Dovanojimo sutartį Nr. 10931 (toliau – ir Dovanojimo sutartis), kuria atsakovas A. L. savo sūnui atsakovui A. L. padovanojo du žemės sklypus (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. duomenys neskelbtini)) esančius (duomenys neskelbtini) , bei žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) su gyvenamuoju namu (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), pirtimi (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), rūsiu (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), tvartu (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), daržine (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), kitais kiemo statiniais (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), esančiais (duomenys neskelbtini) ir taikyti restituciją natūra, grąžinant šį turtą atsakovo A. L. nuosavybėn ir priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad tarp ieškovo ir atsakovo A. L. bei jo sutuoktinės L. L. (mirusi) buvo sudarytos dvi kreditavimo sutartys (2005 m. birželio 28 d. Kreditavimo sutartis Nr. 3103-05IV, dėl 28 962 eurų kredito gyvenamajam namui, (duomenys neskelbtini) statyti; 2008 m. liepos 18 d. Kreditavimo sutartis Nr. 2000-2008-47537, dėl 100 498,15 eurų kredito gyvenamajam namui įsirengti) (toliau – ir Kreditavimo sutartys), kurių prievolių įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas kredito gavėjams priklausantis nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas, žemės sklypas, pirtis, esantys (duomenys neskelbtini). Kredito gavėjams netinkamai vykdžius Kredito sutartis, minėtas sutartis ieškovas vienašališkai nutraukė ir kreipėsi į notarą dėl vykdomųjų įrašų atlikimo. Notaro išduotus vykdomuosius įrašus (notarinio reg. Nr. 3960, dėl 16 889,61 eurų skolos, pagal 2005 m. birželio 28 d. Kreditavimo sutartį Nr. 3103-05IV; notarinio reg. Nr. 3961, dėl 101 920,83 eurų skolos, pagal 2008 m. liepos 18 d. Kreditavimo sutartį Nr. 2000-2008-47537) pateikus vykdyti antstoliui ir įkeistą turtą realizavus iš varžytynių, ieškovui buvo pervesta 104 879,72 eurų suma; likusi atsakovo A. L. skola ieškovui sudaro 2 923,92 eurų, pagal vykdomąjį įrašą, notarinio reg. Nr. 3960, ir 30 451,98 eurų, pagal vykdomąjį įrašą, notarinio reg. Nr. 3961. Neįvykdytos Kreditavimo sutartys, kurių pagrindu išduoti vykdomieji dokumentai, patvirtina ieškovo galiojančią reikalavimo teisę atsakovui A. L.. Dovanojimo sutartimi atsakovas A. L. sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas skolos išieškojimas, mastą, tokiu būdu pažeidė ieškovo turtinius interesus ir kelia grėsmę, kad atsakovo A. L. įsipareigojimai ieškovui nebus tinkamai įvykdyti. Be to, atsakovas A. L. sudarydamas Dovanojimo sutartį buvo nesąžiningas – neprivalėdamas sudaryti Dovanojimo sutarties, ją sudarė, siekdamas išvengti išieškojimo nukreipimo į jam priklausantį ginčo turtą, nors žinojo, kad tai pažeis ieškovo teises.

Atsiliepimas

Atsakovas A. L. atsiliepime su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą. Mano, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja Actio Pauliana instituto sąlygos. Atsakovo A. L. ir jo sutuoktinės kreditų grąžinimas buvo užtikrintas nekilnojamųjų daiktų įkeitimu, kurių vertė buvo ženkliai didesnė už reikalavimo sumą. 2014 m. vertinimo duomenimis, įkeisto turto vertė buvo 181 302,13 eurų, todėl ginčijamo sandorio sudarymas negalėjo sumažinti skolininko galimybių atsiskaityti su ieškovu. Ieškovas neginčijo turto, iš kurio išieškoma vertės, vadinasi pats pripažino, kad šio turto pakanka išieškojimo įvykdymui. Dovanojimo sutarties sudarymo metu, ieškovas negalėjo reikalauti, kad išieškojimas būtų nukreiptas ir į kitą skolininko turtą. Sudarydami Dovanojimo sutartį, atsakovai negalėjo pažeisti būsimos prievolės, t. y. prievolės, apie kurios atsiradimą negalėjo iš anksto žinoti. Ginčijamo sandorio sudarymo metu, tiek kreditorius, tiek skolininkas pripažino, kad hipoteka užtikrinto turto pakanka prievolei įvykdyti. Mano, kad yra nepagrįsti ieškovo motyvai dėl nesąžiningumo bei ginčijamo sandorio sudarymo privalomumo, kadangi Dovanojimo sutarties sudarymas buvo nulemtas objektyviai susiklosčiusių aplinkybių. Atsakovui A. L. pradėjus kurti gyvenimą ir vesti bendrą ūkį su kita moterimi, atsakovo A. L. sukurtą su mirusia sutuoktine turtą, buvo nuspręsta padovanoti vaikams. Minimos Kredito sutartys pripažintinos vartojimo sutartimis, kurių sąlygoms taikytinas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.188 straipsnyje įtvirtintas sąžiningumo kriterijus. Pats ieškovas laikytinas nesąžiningu, nes nuo pat Kredito sutarčių nutraukimo 2012 m., neatliko jokių veiksmų, kurie rodytų, kad įkeisto turto nepakanka skolai padengti, nereikalavo jokių papildomų prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių. Mano, kad ieškinys pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą ir neegzistuoja svarbios termino praleidimo priežastys. Nurodė, kad daugiau nei 2 metus rūpinosi ir prižiūrėjo ginčo sutartimi perleistą turtą, todėl būtų nesąžininga praėjus keliems metams reikalauti grąžinti turtą atsakovui A. L.. Be to, atsakovas A. L. turi ir kito nekilnojamojo turto, į kurį ieškovas gali nukreipti išieškojimą, tačiau apie jį ieškovas neužsimena. Prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas A. L. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Ieškovo atstovas teismo posėdyje palaikė savo reikalavimus.

Atsiliepimas

Atsakovai teismo posėdyje su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti atsakovo A. L. atsiliepime nurodytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Faktinės bylos aplinkybės

Byloje nustatyta, kad ieškovas, atsakovas A. L. ir jo sutuoktinė L. L. (mirusi) sudarė dvi kreditavimo sutartis – 2005 m. birželio 28 d. Kreditavimo sutartį Nr. 3103-05IV, kuria Bankas sutuoktiniams suteikė 28 962 eur kreditą, gyvenamajam namui, (duomenys neskelbtini), statyti (el. b. 1 t., l. 41-49) ir 2008 m. liepos 18 d. Kreditavimo sutartį Nr. 2000-2008-47537, kuria Bankas sutuoktiniams suteikė 100 498,15 eur kreditą šiam namui įsirengti (el. b. 1 t., l. 50-58). Prievolių įvykdymo užtikrinimui minėtas žemės sklypas su statiniais buvo įkeisti Bankui (el. b. 1 t., l. 12-15, 16-19). Atsakovui A. L. su sutuoktine nevykdant prievolių, Bankas vienašališkai nutraukė Kredito sutartis ir kreipėsi į notarą dėl vykdomųjų įrašų išdavimo. Vilniaus m. 30-ojo notarų biuro 2012 m. lapkričio 27 d. vykdomuoju įrašu, notarinio reg. Nr. 3960, iš Bankui įkeisto turto buvo nutarta išieškoti A. L. ir L. L. 16 889,61 eurų skolą, pagal 2005 m. Kredito sutartį (el. b. 1 t., l. 10-11), o 2012 m. lapkričio 27 d. vykdomuoju įrašu, notarinio reg. Nr. 3961, iš Bankui įkeisto turto nutarta išieškoti A. L. ir L. L. 101 920,83 eurų skolą, pagal 2008 m. Kredito sutartį (el. b. 1 t., l. 8-9). Pagal antstolio V. M. patvarkymą dėl ekspertizės skyrimo, 2014 m. gegužės 2 d. buvo atliktas įkeisto turto (žemės sklypo, gyvenamojo namo ir pirties, esančių (duomenys neskelbtini)) vertinimas – ekspertizės aktu Nr. CPO-40501, nustatyta minėto turto rinkos vertė 626 000 Lt (181 302,13 eurų) (el. b. 1 t., l. 137-139). Antstolis V. M. įkeistą turtą pardavė 2016 m. liepos 7 d. varžytynėse už 110 009 eurus ir 2016 m. spalio 28 d. išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymu, ieškovui pervedė 104 879,72 eurus (el. b. 1 t., l. 20, 21). Likusi atsakovo A. L. skola ieškovui sudaro 2 923,92 eurų pagal vykdomąjį įrašą, notarinio reg. Nr. 3960, ir 30 451,98 eurų, pagal vykdomąjį įrašą, notarinio reg. Nr. 3961 (el. b. 1 t., l. 24). 2014 m. lapkričio 4 d. atsakovai sudarė Dovanojimo sutartį Nr. 10931, kuria atsakovas A. L. savo sūnui atsakovui A. L. perleido du žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypą su statiniais, esančius (duomenys neskelbtini) (el. b. 2 t., l. 32-51). 2016 m. rugpjūčio 29 d. A. L. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su pareiškimu dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo (el. b. 1 t., l. 104-108). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2FB-8272-859/2017, atsisakė iškelti A. L. bankroto bylą (nutartis neįsiteisėjusi) (el. b. 2 t., l. 14-21). Ieškovas, vadovaudamasis CK 6.66 straipsnio nuostatomis, kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančia Dovanojimo sutartį ir taikyti restituciją natūra, kadangi atsakovas A. L. sudarydamas Dovanojimo sutartį buvo nesąžiningas – neprivalėjo sudaryti Dovanojimo sutarties, o sudarydamas ją, siekė išvengti išieškojimo nukreipimo į ginčo turtą, nors žinojo, kad pažeis Banko teises. Atsakovai nesutikdami su ieškiniu teigia, kad ieškovas praleido vienerių metų ieškinio senatį, reikšti šiam reikalavimui, be to, ginčijamos Dovanojimo sutarties sudarymo metu, ieškovas neturėjo reikalavimo teisės į atsakovą A. L., kadangi ginčo turtas dar 2014 m. buvo įvertintas dvigubai didesne suma (181 302,13 eur), nei išieškoma suma (119 080,20 eur), todėl atsakovai sudarydami ginčo sandorį, negalėjo pažeisti Banko teisių.

Dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia actio Pauliana pagrindu

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas.

Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Kita vertus, nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl, jei skolininkui sudarius ginčijamą sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima.

Tesimo vertinimu, ieškovas įrodė visas actio Pauliana taikymo sąlygas.

Dėl neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės kaip actio Pauliana sąlygos

Pirmoji actio Pauliana patenkinimo sąlyga reiškia, kad kreditorius privalo įrodyti turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo. Teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą. Prievolės atsiradimo momentą lemia juridinio fakto, iš kurio prievolė kyla, prigimtis. Sutartinių prievolių atsiradimo momentas paprastai siejamas su sutarties sudarymu (CK 6.181 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

Nagrinėjamu atveju, pirmiau minėtos Kredito sutartys sudarytos 2005 m. ir 2008 m. Kredito grąžinimas buvo užtikrintas nekilnojamųjų daiktų hipoteka. Dėl netinkamai vykdomų Kredito sutarčių, Bankas vienašališkai nutraukė šias Sutartis ir kreipėsi į notarą, kuris 2012 m. lapkričio 27 d. Bankui išdavė vykdomuosius įrašus Nr. 3960 ir Nr. 3961, išieškoti 16 889,61 eurų skolą Bankui pagal pirmąją kredito sutartį ir 101 920,83 eurų skolą, pagal antrąją kredito sutartį iš Bankui įkeisto turto. Taigi, skolininkus pagal Kredito sutartis siejančios prievolės atsirado 2005 m. ir 2008 m., o reikalavimo teisė grąžinti visą kreditą atsirado Bankui vienašališkai nutraukus Kredito sutartis 2012 m. Vykdomieji įrašai buvo išduoti 2012 m. lapkričio 27 d. ir pateikti antstoliui priverstiniam vykdymui, kuris 2014 m. sausio 14 d. areštavo skolininkų įkeistą Bankui turtą, 2014 m. balandžio 3 d. paskyrė turto rinkos vertės ekspertizę ir 2014 m, birželio 18 d. patvarkymu, skyrė turto varžytynes elektroniniu būdu, nuo 2014 m. liepos 18 d. 10 val. iki 2014 m. liepos 25 d. 15 val. Tuo tarpu, ginčo Sutartis sudaryta 2014 m. lapkričio 4 d., t. y. prasidėjus priverstiniam skolų išieškojimui. Ieškinio teismui pateikimo dieną ir iki šiol, atsakovas A. L. Bankui liko skolingas 33 375,90 eur, o tai patvirtina aplinkybę, jog Bankas tiek ginčo sandorio sudarymo, tiek šiuo metu, turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę A. L..

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo ir skolininko neprivalėjimo sudaryti ginčijamą sandorį

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis, bet ne baigtinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu galima pažeisti kreditoriaus interesus – jei dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Nustatinėjant šią actio Pauliana instituto taikymo sąlygą, būtina turėti omenyje tai, kad kreditoriaus teisės gali būti pažeistos skolininko sudarytais sandoriais, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, bet sumažino turto, kuriuo buvo užtikrinta kreditoriaus reikalavimo teisė, vertę. Kita vertus, nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui. Jei skolininkui sudarius ginčijamą sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditoriniams reikalavimams patenkinti arba mokumas nekinta, tai reikšti actio Pauliano ieškinio negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011).

Nagrinėjamu atveju, atsakovas A. L. neprivalėjo sudaryti sandorio, t. y. neturėjo prievolės sudaryti ginčo Sutarties pagal įstatymą, ar teismo sprendimą. Ginčo Sutartis sudaryta jau po vykdomųjų įrašų išdavimo ir priverstinio vykdymo pradėjimo, varžytynių paskelbimo ir nors ir įkeisto turto vertės (181 302,13 eur (626 000 Lt)), pagal antstolio įvertinimus tuo metu pakako skolos padengimui, tačiau įvertinus pradinę 80 proc. šio turto pardavimo kainą iš varžytynių (145 041,70 eur (500 800 Lt)) ir neatsiradus pirkėjų pirmose varžytynėse, 60 proc. šio turto pardavimo kainą iš antrųjų varžytynių (108 781,27 eur), vis tik buvo rizika, jog įkeisto turto gali nepakakti Banko reikalavimų patenkinimui. Be to, turto įkainojimas nereiškia, kad būtent už tokią kainą šis turtas bus realizuotas varžytynėse, kadangi objektyvi turto rinkos vertė nustatoma varžytynių metu. Šios aplinkybės suvokimą atspindi ir byloje pateiktas skolininko A. L. 2014 m. vasario 5 d. elektroninis laiškas Bankui, kuriame jis numatė, kad įkeistas turtas realiai gali būti realizuotas tik už 300 000 Lt (86 886 eur), nors CPK 704 straipsnis ir suteikė teisę skolininkui pačiam pasiūlyti iš varžytynių parduodamo turto pirkėją, kuris nupirktų Turtą už skolininkui priimtiną kainą. Tuo tarpu, bylos medžiaga liudija, kad nei nutraukus Kredito sutartis, nei pradėjus priverstinį įkeisto turto realizavimą, tokio pirkėjo skolininkas nepasiūlė. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, skolininkas teismui skundė tiek notaro veiksmus dėl išduotų vykdomųjų įrašų, tiek antstolio veiksmus dėl neteisingai nustatytos įkeisto turto vertės ir paskelbtų varžytynių, tačiau teismams netenkinus šių skundų (Vilniaus apylinkės teismo 2012 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-17396-734/2012 ir to paties teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 2-39186-391/2014), teismo vertinimu, skolininkas A. L. siekė išvengti galimo priverstinio skolos išieškojimo iš kito turimo turto ir būtent po šių nepalankių procesinių sprendimų priėmimo ir buvo sudaryta ginčo Sutartis. Pirmiau minėta, kad realizavus Bankui įkeistą turtą, nepakako padengti Banko reikalavimo, todėl sumažinęs savo turtą, Bankas prarado galimybę patenkinti savo reikalavimą, tokiu būdu ginčo sandoris pažeidė kreditoriaus teises. Atsakovai byloje neteikė rašytinių įrodymų, apie turimą kitą turtą, kurio pakaktų Banko reikalavimų patenkinimui.

Dėl skolininko ir trečiųjų asmenų nesąžiningumo

Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys). Įstatymas nustato, kad trečiojo asmens sąžiningumas (nesąžiningumas) neturi reikšmės, jeigu sandoris neatlygintinis (CK 6.66 straipsnio 2 dalis). Tokiu atveju pakanka tik skolininko nesąžiningumo. Nesąžiningumo sąlyga reiškia, kad skolininkas buvo nesąžiningas, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad jo sudaromas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Be to, įstatymas įtvirtina kreditoriaus interesus pažeidusių sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcijas, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimais giminaičiais.

Nagrinėjamu atveju, ginčo sandoris neatlygintinis ir skolininko sudarytas su sūnumi. Taigi, šio sandorių šalių nesąžiningumas, šiuo atveju preziumuojamas ir paneigti šias prezumpcijas turėjo atsakovai (CPK 178 straipsnis, CK 6.67 straipsnio 1 dalis). Tačiau išskyrus subjektyvaus pobūdžio paaiškinimus, kad skolininkas A. L. po sutuoktinės mirties pradėjo kurti gyvenimą ir vesti bendrą ūkį su kita moterimi, todėl nusprendė vaikams padovanoti ginčo turtą, kad ateityje nenukentėtų ir nesusipriešintų nei jų interesai, nei naujos šeimos interesai, neįtikino teismo, apie ginčo sandorio sudarymo aplinkybes. Nei skolininkas A. L., nei jo sūnus A. L., nepateikė į bylą jokių jų preziumuojamą nesąžiningumą paneigiančių įrodymų, todėl teismas neturi teisinio pagrindo spręsti priešingai, nei numato pirmiau nurodyta prezumpcija. Teismui pateikta padovanoto turto 2014 m. gruodžio 10 d. panaudos sutartis ir 2016 m. lapkričio 2 d. ketinamo atlikti ginčo namo remonto sutartis Nr. 11-2, taip pat nepaneigia sandorio šalių nesąžiningumo, kadangi vien rūpinimasis padovanotu turtu nepaneigia šalių suvokimo, kad ginčo sandoriu jos pažeidė Banko interesus.

Teismas taip pat atmeta atsakovo A. L. atsiliepimo argumentus, kad Kredito sutartis pripažinus vartojimo sutartimis, jų sąlygoms taikytinas CK 6.188 straipsnyje įtvirtintas sąžiningumo kriterijus, kadangi visų pirma, CK 6.188 straipsnis, nuo 2014 m. birželio 13 d. neteko galios, be to, aplinkybė, jog Kredito sutartys pripažįstamos vartojimo sutartimis, nagrinėjamu atveju, ginčijant Dovanojimo sutartį, neturi teisinės reikšmės.

Dėl ieškinio senaties taikymo

Viena actio Pauliana ieškinio patenkinimo sąlygų siejama su sutrumpintu vienerių metų ieškinio senaties terminu. Actio Pauliana senaties termino eigos pradžios momentas nustatomas taikant CK 6.66 straipsnio 3dalį, pagal kurią šis terminas prasideda nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Atsižvelgiant į tai, kad tokia šio termino pradžios momento apibrėžtis atitinka bendrąją senaties termino pradžios momento apibrėžtį (CK 1.127 straipsnis), pažymėtina, kad senaties terminui skaičiuoti actio Pauliana atveju taikytinos visos bendrosios šio termino skaičiavimo taisyklės. CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį – laiką. Taigi, šis terminas skaičiuojamas kiekvienoje konkrečioje byloje atsižvelgiant į buvusią situaciją, jos ypatumus ir kreditoriaus elgesį, siekiant laiku ir tinkamai ginti savo teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

Atsakovai prašo atmesti ieškinį dėl praleisto vienerių metų ieškinio senaties termino. Tuo tarpu ieškovas įrodinėja aplinkybę, kad apie ginčo sandorį sužinojo tik rengdamas atsiliepimą į skolininko A. L. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo ir patikrinus 3 metų jo sudarytus sandorius paaiškėjo, kad apie sudarytą ginčo Sutartį.

Teismų informacinė sistema LITEKO patvirtina šiuos ieškovo argumentus. Skolininkas dar 2016 m. rugpjūčio mėn. kreipėsi į teismą dėl jam bankroto bylos iškėlimo, tačiau teismui atsisakius priimti pareiškimą ir šį sprendimą apskundus, pareiškimas buvo priimtas tik 2016 m. spalio mėn., pranešimas apie atsiliepimų pateikimą kreditoriams išsiųstas 2016 m. spalio 31 d. Taigi Bankui rengiant atsiliepimą į pareiškimą ir atsirado poreikis patikrinti skolininko sudarytus sandorius per paskutinių trejų metų laikotarpį. Be to, skolininkų prievolės Bankui buvo užtikrintos hipoteka, o esant pradėtai, tačiau nebaigtai išieškojimo iš įkeisto turto procedūrai, negalima iš anksto spręsti, kad kreditoriaus reikalavimas nebus patenkintas iš įkeisto turto realizavimo. Bankui įkeistas turtas buvo realizuotas tik 2016 m. spalio 28 d. ir tos pačios dienos patvarkymu, buvo paskirstytos išieškotos lėšos, iš kurio matyti, kad liko neišieškota 14 200,47 eurų suma (Bankas nurodo 30 451,98 eur). Taigi, antstoliui vykdant priverstinį išieškojimą, Bankas neturėjo prievolės nuo 2012 m. tikrinti skolininko turtinės padėties, juolab kad ir iki 2016 m. spalio 28 d. varžytynių nebuvo tiksliai žinomas neišieškotos skolos dydis. Ieškinys dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia actio Pauliana pagrindu, teisme gautas 2016 m. lapkričio 21 d., todėl teismas laiko, jog vienerių metų ieškinio senaties terminas, nagrinėjamu atveju, nėra praleistas, kaip teigia atsakovai.

Dėl restitucijos taikymo

CPK 1.80 straipsnio 2 dalis nustato, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. CK 6.145 straipsnio 1 dalis nustato, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio (nuo jos sudarymo momento) arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.146 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, kurios paneigtų restitucijos taikymo galimybę, todėl Dovanojimo sutartį pripažinus negaliojančia, ginčo turtas grąžintinas atsakovui A. L..

Dėl kreditoriaus reikalavimo nukreipimo į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą

Sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti (CK 6.66 straipsnio 4 dalis).

Nagrinėjamu atveju, VĮ Registrų centro duomenimis, ginčo turto vertė yra 9 751 eur, atsakovo A. L. Bankui skola sudaro 33 375,90 eur (pagal antstolio patvarkymą, likusi neišieškota skola sudaro 14 200,47 eur), tačiau tiek vienu, tiek kitu atveju, ginčo turto vertė yra mažesnė už nurodomą skolą Bankui, todėl ieškovo reikalavimai nukreiptini į visą atsakovui A. L. grąžintiną turtą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Pripažinus Dovanojimo sutartį negaliojančia, ieškovui iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinas 293 eurų žyminis mokestis ir 968 eurų teisinės pagalbos išlaidos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Patenkinus ieškinį, atsakovo A. L. turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263-270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti.

Pripažinti negaliojančia atsakovo A. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovo A. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) nuo jos sudarymo momento 2014 m. lapkričio 4 d. Dovanojimo sutartį Nr. 10931 (notarinio registro Nr. 10931).

Taikyti vienašalę restituciją – grąžinti atsakovui A. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybėn žemės sklypus (unikalūs Nr. duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su gyvenamuoju namu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pirtimi (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo rūsiu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tvartu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), daržine (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kitais kiemo statiniais (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini).

Priteisti ieškovui AB DNB bankui (į. k. 112029270) iš atsakovų A. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovo A. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 293 eurų žyminį mokestį ir 968 eurų teisinės pagalbos išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui per Širvintų rajono apylinkės teismą.

Teisėja Asta Katinienė