Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jūratės Damanskienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro Rolando Jurkevičiaus ir nukentėjusiojo A. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 24 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pagal BK 236 str. 1 d. nuteistas laisvės atėmimu 3 mėnesiams 24 dienoms, taip pat A. D. išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 str. 1 d., nenustačius, jog dalyvavo darant nusikalstamą veiką.

Nukentėjusiojo A. P. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jo naudai iš A. D. priteista 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. D. nuteistas už tai, kad 2012-08-17 18.32 val. būdamas Vilniuje, šalia Geležinkelio g. 16, paskambino bendrojo pagalbos centro telefonu „112“ ir pranešė, kad link Kauno gatvės nuvažiavo automobilis „VW Sharan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamas A. P., bei melagingai nurodė, kad iš šio automobilio buvo prekiaujama narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Tokiu būdu, A. D. melagingai įskundė nekaltą asmenį – A. P. kaip padariusį sunkią nusikalstamą veiką bei pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą.

A. D. buvo kaltinamas tuo, kad ikiteisminio tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, įgijo tris polietileninius maišelius su 2,633 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,068 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, kuriuos 2012-08-17 neteisėtai atgabeno iki UAB „G“ (duomenys pakeisti) patalpų, esančių Vilniuje, Geležinkelio g. 16, ir ten laikė psichotropinę medžiagą – amfetaminą, po ko tą pačią dieną laikotarpyje nuo 07.00 val. iki 18.32 val., tris polietileninius maišelius su 0,068 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, įdėjo į A. P. priklausančią kuprinę šios įstaigos persirengimo patalpose ir tokiu būdu šią psichotropinę medžiagą išplatino A. P.. A. P. aptikęs savo kuprinėje minėtus polietileninius maišelius su šia psichotropine medžiaga, 2012-08-30 juos pateikė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 3-ojo skyriaus pareigūnams.

Vilniaus apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroras Rolandas Jurkevičius apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-24 nuosprendį pakeisti: 1) A. D., pripažintam kaltu pagal BK 236 str. 1 d., skirti laisvės atėmimą 1 metams 3 mėnesiams; 2) panaikinti nuosprendžio dalį dėl A. D. išteisinimo pagal BK 260 str. 1 d. ir priimti naują nuosprendį, pripažįstant A. D. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 260 str. 1 d., ir skirti jam laisvės atėmimą 5 metams; 3) subendrinti bausmes vadovaujantis BK 63 str. 5 d. nuostatomis ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 5 metams.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendžio dalis yra nepagrįsta dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, netinkamai įvertintų faktinių bylos aplinkybių ir neteisingai paskirtos bausmės.

Pažymi, kad apylinkės teismas pagrįstai nurodė, jog nenustatytos esminės psichotropinių medžiagų įgijimo bei gabenimo aplinkybės, tačiau teismo išvada, jog nėra duomenų apie neteisėtą psichotropinių medžiagų laikymą ir išplatinimą, nepagrįsta. Teismas nepagrįstai laikė A. D. versiją, jog jis psichotropinių medžiagų neįgijo, negabeno, nelaikė ir jų į kuprinę nedėjo, nepaneigta. Tokią A. D. versiją paneigia tai, jog jis skambindamas Bendrajam pagalbos centrui nurodė kur, kada, iš kokio automobilio buvo parduodamos narkotinės medžiagos, kuria kryptimi nuvažiavo minėtas automobilis, kaip pats matė narkotinių medžiagų pardavimą, kad jos buvo baltos spalvos, miltelių pavidale, mažiukuose maišeliuose, ir viskas randasi juodoje tašytėje, nors duodamas parodymus teigė, kad apie parduodamas narkotines medžiagas sužinojo tik iš L. P., taip pat gavo ant lapuko užrašytus VW Sharan automobilio duomenis. Liudytojas L. P. parodė, kad tarp jo ir A. D. jokio pokalbio nebuvo, jis niekada neprašė pastarojo skambinti į Bendrąjį pagalbos centrą. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad A. P. parodė, jog A. D. galėjo patekti į persirengimo kambarį, kuriame buvo laikoma A. P. kuprinė. Tai, kad A. D. vieninteliam skambučiui į Bendrojo pagalbos centrą įgijo išankstinės apmokėjimo paslaugos sistemai priklausančią kortelę, patvirtina, jog buvo ruošiamasi daryti nusikalstamą veiką, siekiant išlaikyti anonimiškumą ir išvengti bet kokių sąsajų su neteisėtai išplatintomis psichotropinėmis medžiagomis. Teisme apklausti liudytojai patvirtino A. P. parodymus apie A. D. siekį susidoroti su nukentėjusiuoju, kas patvirtina motyvo buvimą neteisėtai išplatinti psichotropines medžiagas. Visos nurodytos aplinkybės patvirtina, kad tik A. D. žinojo apie narkotines medžiagas, jų spalvą, pavidalą, supakavimą, vietą kur galima rasti narkotines medžiagas, kas įrodo, kad A. D. neteisėtai laikė ir išplatino psichotropines medžiagas A. P..

Taip pat skunde nurodo, kad skirdamas A. D. bausmę pagal BK 236 str. 1 d. teismas neatsižvelgė į tokias bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes kaip kaltinamojo asmenybė, nusikalstamos veikos motyvai ir tikslai. A. D. savo kaltę neigė, klaidino tiek ikiteisminį tyrimą, tiek teismą, iki sulaikymo dirbo ir tik teisminio nagrinėjimo metu, siekiant nepagrįstai sušvelninti gresiančią atsakomybę, buvo pripažintas neįgaliu, be to, A. D. sveikatos būklė netrukdė jam daryti nusikalstamų veikų. Teismas nepagrįstai ignoravo padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, A. D. ilgą laiką ieškojo būdų ir priemonių susidoroti su nukentėjusiuoju A. P.. Tinkamai neįvertinus nurodytų aplinkybių, A. D. nepagrįstai buvo paskirta sankcijos minimumą atitinkanti bausmė, šiuo atveju laisvės atėmimo bausmės, didesnės nei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, paskyrimas atitiktų padaryto nusikaltimo pobūdį, kaltininko asmenybę, padarytos nusikalstamos veikos motyvams ir tikslams.

Nukentėjusysis A. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-24 nuosprendį ir: 1) pripažinti A. D. kaltu pagal BK 260 str. 1 d.; 2) visiškai tenkinti pareikštą civilinį ieškinį ir iš A. D. priteisti 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad išteisinamoji nuosprendžio dalis yra neteisėta ir nepagrįsta. Teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, nepasisakė apie savo vidinį įsitikinimą. Vienintelis A. D. turėjo motyvą jam pakenkti, nes jis pastebėjo, jog UAB „G“ (duomenys pakeisti) profsąjungos turtas ir lėšos buvo sistemingai grobstomos, dėl ko buvo kreiptasi į teisėsaugą ir pradėtas A. D. baudžiamasis persekiojimas. Nebuvo įvertinta tai, kad į patalpas, kuriose į krepšį galėjo būti įdėtos narkotinės medžiagos, nurodytu laiku galėjo patekti tik A. D., neatsižvelgta į liudytojų parodymus, jog A. D. įkalbinėjo bendradarbius padėti jam pakenkti. Liudytojų parodymai, kuriais įrodinėjama A. D. kaltė, yra nuoseklūs, teismo nepripažinti nepatikimais. Nors visos A. D. iškeltos versijos buvo paneigtos, tačiau teismas kritiškai A. D. parodymų nevertino. Be kita ko, apylinkės teismas A. D. išteisino neįrodžius, kad šis dalyvavo darant nusikalstamą veiką, bet nesilaikė BPK reikalavimų ir neperdavė bylos prokurorui, kad būtų imtasi priemonių nusikalstamą vieką padariusiam asmeniui nustatyti.

Taip pat apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu ir laiko jį nepagrįstai mažu. Teismas iš esmės rėmėsi tuo, kad buvo padarytas nesunkus nusikaltimas, tokia pozicija prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, nes didelė žala gali būti padaryta ir nesunkiu nusikaltimu. Be to, nuosprendyje vienoje vietoje nurodoma, kad A. D. dirba, o kitoje vietoje, jog nedirba (yra socialiai remtinas). Pažymi, kad A. D. kėsinosi padaryti dar didesnę neturtinę žalą, tačiau ne dėl nuo jo priklausančių aplinkybių tokia žala nebuvo padaryta.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė tenkinti jo ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus, nukentėjusysis prašė tenkinti jo apeliacinį skundą, A. D. ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai atmestini.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nei nuteistasis, nei jo gynėjas apeliacinio skundo nepadavė, byloje nėra ginčijamas A. D. pripažinimas kaltu pagal BK 236 str. 1 d., esminių proceso teisės pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl BK 260 str. 1 d. numatyto nusikaltimo

A. D. dėl kaltinimo padarius BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą buvo išteisintas pagal BPK 303 str. 5 d. 2 p., neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant nusikaltimą.

Apeliacinės instancijos teismui pareikštas reikalavimas pripažinti A. D. kaltu dėl neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo netinkamai atliktu įrodymų vertinimu.

Įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pažymėtina, kad įrodymais pripažįstami tik tokie duomenys, pagal kuriuos galima nustatyti faktines tiriamo įvykio ir kitas svarbias aplinkybes. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, vadovaujantis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.

A. D. buvo kaltinamas neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, įgijęs tris polietileninius maišelius su 2,633 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,068 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, juos neteisėtai gabenęs ir laikęs, po ko įdėjęs į A. P. priklausančią kuprinę UAB „G“ (duomenys pakeisti) persirengimo patalpose ir taip šią psichotropinę medžiagą išplatinęs A. P.. Nors A. D. yra pripažintas kaltu pagal BK 236 str. 1 d. už melagingą A. P. įskundimą ir pranešimą apie žinomai nebūtą nusikaltimą, tačiau BK 236 str. 1 d. ir 260 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos yra savarankiškos, jų įrodinėjimo dalykas yra skirtingas, todėl pripažinimas padarius vieną nusikalstamą veiką savaime nesudaro pagrindo pripažinti A. D. kaltu padarius ir kitą nusikalstamą veiką, kiekviena nusikalstama veika turi būti įrodyta baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais, patikimais ir abejonių nekeliančiais įrodymais. Todėl tai, kad A. D., paskambinęs bendruoju pagalbos telefonu, detaliai apibūdino psichotropines medžiagas, jų įpakavimą, kur jos yra saugomos ir kokia transporto priemones gabenamos, neįrodo, jog A. D. pats šias medžiagas įgijo, gabeno, laikė UAB „G“ (duomenys pakeisti) patalpose ir įdėjo į A. P. kuprinę. Taip pat niekaip A. D. kaltės pagal BK 260 str. 1 d. neįrodo ir tai, jog į bendrąjį pagalbos telefoną buvo skambinta iš išankstinio apmokėjimo paslaugos sistemai priklausančios kortelės. Pastarosios aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant kaltės klausimą pagal BK 236 str. 1 d., o ne pagal BK 260 str. 1 d.

Papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai UAB „G“ (duomenys pakeisti) dirbę E. P. ir G. M. parodė, jog iš viso buvo du raktai nuo patalpos, kurioje savo daiktus laikė A. P., iš kurių vienas visada buvo raktų dėžutėje, o kitą paimdavo vyresnysis, kas iš esmės reiškia, jog raktą nuo patalpos galėjo paimti bet kuris darbuotojas, ne tik A. D.. Skundžiamame nuosprendyje teismas pagrįstai atmetė apklaustų policijos pareigūnų A. M. ir T. K. parodymus, kuriais jie perpasakojo neva A. D. jiems papasakotas psichotropinių medžiagų „pakišimo“ A. P. aplinkybes. Nuosprendyje teisingai nurodyta, jog policijos pareigūnų perpasakotos aplinkybės prieštarauja byloje surinktiems duomenims, nes, anot liudytojų, darant A. P. pakenkti norėjo ne tik A. D., bet ir kiti UAB „G“ (duomenys pakeisti) darbuotojai, tačiau jokie kiti liudytojais byloje apklausti asmenys tokių aplinkybių nenurodė. Liudytojais apklaustų UAB „G“ (duomenys pakeisti) darbuotojų parodymai apie tai, kad A. D. bandė įkalbinti darbuotojus padėti pakenkti A. P., įrodo tik A. D. suinteresuotumą pakenkti nukentėjusiajam, t.y. A. D. turėjo motyvą melagingai įskųsti A. P. padarius nusikaltimą, bet vien to neužtenka, kad būtų neabejotinai konstatuota A. D. kaltė dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 260 str. 1 d.

Taigi, įvertinus byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, pripažintina, jog kaltinimas A. D. dėl neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis yra pagrįstas prielaidomis, pritartina apylinkės teismo padarytai išvadai, jog byloje nepakanka patikimų ir neabejotinų įrodymų tam, kad A. D. būtų galima pripažinti kaltu pagal BK 260 str. 1 d. dėl neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis.

Atmestinas nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentas, kad apylinkės teismas pažeidė BPK 303 str. 6 d. reikalavimus. Nors skundžiamame nuosprendyje nenurodyta, kad byla perduodama prokurorui, tačiau pažymėtina, jog nurodyta BPK norma yra imperatyvi, pagal BPK 303 str. 6 d. nuosprendžiui įsiteisėjus byla privalomai turi būti perduota prokurorui, todėl nėra pagrindo papildomai šią nuostatą atkartoti nuosprendžio rezoliucinėje dalyje.

Dėl A. D. pagal BK 236 str. 1 d. paskirtos bausmės

BK 236 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta, kad už nusikaltimo padarymą asmuo baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Skundžiamu nuosprendžiu A. D. buvo paskirta minimaliai sankcijoje numatytai laisvės atėmimo bausmei artima 3 mėnesių 24 dienų laisvės atėmimo bausmė. Prokuroras apeliaciniu skundu ginčija tokį bausmės dydį kaip nepagrįstą ir prašo paskirti griežtesnę bausmę.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, skirdamas bausmę apylinkės teismas A. D. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė, atsižvelgė į tai, kad padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas, įvertino A. D. asmenybę – neteistas (teistumas išnykęs), baustas administracine tvarka, neįgalus, nustatytas 55 proc. darbingumas. Pažymėtina, kad motyvuojant bausmės skyrimą apylinkės teismas suklydo nurodydamas, jog A. D. dirba, nes iš byloje esančios pažymos matyti, kad šiuo metu A. D. nedirba, bet toks netikslumas nesudaro pagrindo pripažinti, kad nuteistajam buvo paskirta neteisinga bausmė. Nors dėstydamas motyvus dėl paskirtos bausmės teismas konkrečiai neįvardijo A. D. motyvo ir tikslo nusikalsti, tačiau nurodė, kad į juos atsižvelgia. Atmestinas prokuroro apeliacinio skundo teiginys, kad apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, kad A. D. neprisipažino padaręs nusikalstamas veikas, bandė klaidinti tyrimą, konstatuotina, kad šios prokuroro aplinkybės buvo įvertintos nenustačius A. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Tai, kad nusikaltimo padarymo metu A. D. dirbo ir kad sveikatos būklė nesutrukdė A. D. nusikalsti, nesudaro pagrindo A. D. paskirti griežtesnę bausmę. Be to, apeliacinio skundo teiginys, kad A. D. buvo nepagrįstai pripažintas neįgaliu, vertintinas kaip niekuo nepagrįsta prielaida, kadangi byloje nėra duomenų apie tai, jog A. D. netektas darbingumas būtų buvęs nustatytas pažeidžiant teisės aktus.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, ir pagrįstai paskyrė A. D. sankcijos minimumui artimą laisvės atėmimo bausmę, kuri neprieštarauja bausmės paskirčiai bei atitinka proporcingumo ir teisingumo principus.

Dėl civilinio ieškinio

Pagal BPK kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, gauti nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 str. 10 d.). Dėl to asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 str.).

Baudžiamojoje byloje nukentėjusysis A. P. pareiškė A. D. civilinį ieškinį prašydamas priteisti 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 str. 2 d.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgiama į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti įgyvendinamas, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Teisiniu reglamentavimu yra siekiama nustatyti tokią piniginę kompensaciją, kad kiek įmanoma teisingiau būtų kompensuotas nukentėjusiojo patirtas dvasinis ir fizinis skausmas.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas, spręsdamas civilinio ieškinio klausimą, atsižvelgė į tai, kad buvo padarytas tyčinis nesunkus nusikaltimas, dėl melagingo įskundimo A. P. buvo kviečiamas į apklausas, dėl ko akivaizdu, jog patyrė stresą, tam tikrus neigiamus dvasinius išgyvenimus, pagrįstai atmetė kaip neįrodytus teiginius dėl sutrikdytos sveikatos, įvertino A. D. turtinę padėtį – nedirbantis, nustatytas 55 proc. darbingumas.

Kadangi, kaip nurodyta aukščiau, byloje nepakanka įrodymų pripažinti A. D. kaltu pagal BK 260 str. 1 d., todėl nukentėjusiojo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog A. D. kėsinosi padaryti ir sunkesnę nusikalstamą veiką, yra neįrodyta ir į ją neatsižvelgtina sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio. Kaip jau buvo minėta ankstesnėje nutarties dalyje, skirdamas bausmę teismas suklydo nurodydamas, jog A. D. dirba, bet tai nepatvirtina teismo šališkumo.

Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad skundžiamu nuosprendžiu priteistas 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas atitinka nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltės laipsnį, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, kitas CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes bei formuojamą teismų praktiką.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 24 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro Rolando Jurkevičiaus ir nukentėjusiojo A. P. apeliacinius skundus atmesti.