- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-01
- Bylos Nr.
- 2A-228/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Žironas, Virginija Čekanauskaitė, Algirdas Gailiūnas
- Ieškovas
- E. V.
- Kategorijos
- 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4405-392/2010 pagal ieškovės E. V. ieškinį atsakovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus žemės grupė“ dėl sandorio nutraukimo/negaliojimo ir restitucijos taikymo bei
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė E. V. ieškinio prašė pripažinti nutraukta ir negaliojančia ab initio 2008 m. spalio 16 pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp E. V. ir UAB „Vilniaus žemės grupė“ ir taikyti restituciją – grąžinti ieškovei 30/300 dalis 3 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini).
Ieškovė nurodė, jog 2008 m. spalio 16 d. pirkimo-pardavimo (toliau – Sutartis) sutartimi už 265.797 Lt pardavė atsakovui UAB „Vilniaus žemės grupė“ 30/300 dalių 3 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus m. sav. Pagubės k.
Sutartimi pirkėjas įsipareigojo pardavėjai dalį kainos t.y. 132.898,50 Lt sumokėti iki 2009 m. gegužės 31 d. ir tokią pačią sumą iki 2009 m. rugpjūčio 30 d. Atsakovas neatsiskaitė net iš dalies ir galimai net neketino vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų, nes, praėjus vos 5 mėnesiams nuo sandorio sudarymo, bendrovė tapo nemokia. Atsakovas veikė nesąžiningai. Buvę atsakovo akcininkai bendrovės vardu ir turtu laidavo už savo ir kitų asmenų paimtas paskolas ir taip padarė UAB „Vilniaus žemės grupė“ žalą bei privedė įmonę prie bankroto. Todėl Sutartis turi būti pripažinta negaliojančia, kaip prieštaraujanti gerai moralei (CK 1.81 str.).
Be to, kadangi atsakovas sutarties neįvykdė, remiantis sutarties 2.4. punktu, ieškovė turi teisę reikalauti nutraukti sutartį sutartyje numatytu pagrindu (CK 6.217 str. 2 d. 1 p., 4 d.).
Pagal CK 6.345 straipsnio 2 dalį, kad kai pirkėjas tampa nemokus, pardavėjas negali išsireikalauti daiktų, už kuriuos nesumokėta, jeigu per protingą terminą pirkėjo administratorius pasiūlo sumokėti kainą ar pateikia šios prievolės įvykdymo užtikrinimą. Šiuo atveju 2009 m. balandžio 8 d. bankrutuojančios UAB „Vilniaus žemės grupė“ administratorius raštu pranešė ieškovei, kad sutarties nevykdys. Tokiu būdu bankrutuojanti įmonė perėmė ieškovės turtą visiškai už jį nesumokėjusi, o tai prieštarauja teisingumo principui (CK 1.5 str. 1 d.).
Didelė tikimybė, jog ieškovės 265.797 Lt dydžio kreditorinis reikalavimas bankrutuojančiai bendrovei nebus patenkintas, nes bendrovės turimų lėšų tam nepakaks.
Šalies argumentai
Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad ieškovė turi teisę pareikšti savo finansinį reikalavimą BUAB „Vilniaus žemės grupė“ bankroto byloje. Ieškovei 2009 m. balandžio 8 d. pranešta, kad Sutartis vykdoma nebus (Įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 10 str. 7 d. 4 p.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad pagal Sutartį (3 dalis) nuosavybės teisė į daiktą pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo, t.y. nuo Sutarties pasirašymo momento.
Ieškovė pareiškė ieškinį dėl sandorio nutraukimo ir jo negaliojimo, tačiau tuo pat metu negalima ir sandorį nutraukti, ir jį pripažinti negaliojančiu. Sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu sandorių negaliojimo pagrindais, nurodytais CK I knygos antros dalies IV skyriuje, o nutrauktas - tik dėl prievolių nevykdymo ar netinkamo vykdymo.
ĮBĮ yra specialus teisės aktas, lyginant jį su Civiliniu kodeksu. Bankroto proceso metu turi būti siekiama kiek įmanoma didesne apimtimi patenkinti kuo didesnės kreditorių dalies reikalavimus. Iškėlus bankroto bylą, visi bankrutuojančios įmonės kreditoriai įgyja teisę pareikšti savo kreditorinius reikalavimus bankrutuojančiai bendrovei (skolininkui). Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 1 d. nutartimi buvo patvirtintas 265.797 Lt dydžio E. V. kreditorinis reikalavimas BUAB ,,Vilniaus žemės grupė“, kylantis iš ginčijamos sutarties.
ĮBĮ 35 straipsnis nustato kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Teismui patenkinus ieškovės reikalavimą, ji įgytų nieko nepagrįstą prioritetą kitų kreditorių atžvilgiu.
Sutarties sudarymo ir jo vykdymo metu iki nutarties iškelti bankroto bylą atsakovo įplaukos 2008 m. spalio 1 d. – 2009 m. vasario 28 d. sudarė 6.270.879,80 litų, todėl jis su ieškove atsiskaityti galėjo. Sutarties 2.4. punkte numatyta teise nutraukti žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį iki bankroto bylos iškėlimo šalys nepasinaudojo.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Ieškovė apeliaciniu skundu prašo:
1. 2010 m. gruodžio 13 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują – 2008 m. spalio 16 d. pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti nutraukta ir negaliojančia ab initio ir taikyti restituciją - grąžinti 30/300 dalis 3 ha žemės sklypo, (duomenys neskelbtini) ieškovei E. V.;
2. Kreiptis į LR Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar toks teisinis reguliavimas pagal ĮBĮ, kai bankrutuojančiai įmonei po nutarties iškelti bankroto bylą nėra prievolės grąžinti įsigytą nekilnojamąjį turtą, už kurį net nepradėta mokėti, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnyje numatytam nuosavybės neliečiamumo ir Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintam teisingumo principams.
Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:
1. Atsakovas UAB „Vilniaus žemės grupė“ ieškovės atžvilgiu veikė nesąžiningai - būdamas nemokus per bankroto procedūrą siekė išvengti savo sutartinių įsipareigojimų vykdymo, žinodamas, kad įgytas žemės sklypas jau yra jo nuosavybė. Toks atsakovo nesąžiningumas yra pagrindas naikinti prieštaraujančią gerai moralei Sutartį (CK 1.81 str.).
Geros moralės kriterijus yra kultūringo, teisingo žmogaus minimalus gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas. Sandorio turinys vertintinas pagal visuomenėje vyraujančio gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo sampratą.
Teisingumo kriterijus yra moralės normos, kurių tikslas - užtikrinti visų visuomenės narių interesų derinimą, apsaugoti ekonomiškai ir fiziškai silpnesnių visuomenės narių interesus, užkirsti kelią piktnaudžiauti teise. Todėl sudarytą sandorį reikia vertinti ne tik teisės, bet ir geros moralės nuostatomis. Teismas nepasisakė dėl ieškovės argumentų, susijusių su atsakovo nesąžiningumu, netenkino prašymų dėl detalesnio įrodymų tyrimo.
Pažymėtina, kad atsakovas galimai pasielgė nemoraliai ne su vienu asmeniu, ką patvirtina skolų išieškojimo bendrovių puslapyje esanti informacija, kuri pridedama prie apeliacinio skundo.
2. Ieškovė, vykdydama Sutartį, veikė sąžiningai, todėl Sutartis pripažintina negaliojančia, kad būtų apginti sąžiningos šalies privatūs interesai (CK 6.225 str. 3 d., 6.227 str. 3 d.).
3. Jeigu pirkėjas neįvykdo savo pareigų sumokėti už daiktą, tada tokia sutartis yra negaliojanti (CK 6.305 str. 1 d.).
4. Atsakovo akcininkai bei tretieji asmenys iš bankų ėmė asmenines paskolas, o už jas laidavo įkeisdami atsakovo turtą. Buvę atsakovo akcininkai ir vadovai A. T. ir V. G. savo naudai yra paėmę 6.084.943,91 Lt. paskolas iš Swedbank AB, už kurias laidavo ir savo turtą įkeitė atsakovas (administratoriaus ataskaita bankroto byloje). Taip pat atsakovas laidavo ir savo turtą įkeitė už trečiojo asmens D. Č. prievolę - 2.089.332,23 Lt. paskolą Danske Bank A/S Lietuvos filialas bei už UAB „Vilniaus žemės grupės komercija“ 23.340.941,98 Lt. paskolą DnB Nord bankui.
Be to, 2009 m. vasario 23 d. UAB „Vilniaus žemės grupės komercija“ akcininkai A. T. ir V. G. pardavė visas savo turėtas UAB „Vilniaus žemės grupės komercija“ akcijas (nominali vertė po 100 Lt) po 132 Lt prie bankroto ribos esančiai UAB „Vilniaus žemės grupė“. Akcijos buvo parduotos už 3.405.000 Lt pieš pat UAB „Vilniaus žemės grupė“ iškeliant bankroto bylą. A. T. ir V. G., tikėtina, prieš pat atsakovo bankrotą iš atsakovo pinigus už akcijas gavo. Pinigai šiems akcininkams buvo mokami iki pat atsakovo bankroto. Pavyzdžiui, 2009 m. vasario 18 d. V. G. išmokėta 117.000 Lt., o A. T. - 48.000 Lt.
Minėti atsakovo dalyvių sandoriai rodo galimą nesąžiningumą ir galimą atsakovo privedimą prie bankroto, prioriteto teikimą atskiriems kreditoriams. Todėl teismas ex officio turėtų patikrinti, ar šie sandoriai atitiko atsakovo veiklos tikslus ir ar bankrotas nebuvo tyčinis (ĮBĮ 20 str.)
5. Kadangi atsakovas Sutarties neįvykdė, remiantis Sutarties 2.4. punktu, ieškovė taip pat turi teisę reikalauti nutraukti Sutartį joje numatytu pagrindu (CK 6.217 str. 2 d. 1 p., 4 d.).
6. Kai pirkėjas tampa nemokus, pardavėjas negali išsireikalauti daiktų, už kuriuos nesumokėta, jeigu per protingą terminą pirkėjo administratorius pasiūlo sumokėti kainą ar pateikia šios prievolės įvykdymo užtikrinimą (CK 6.345 str. 2 d.). Šiuo atveju atsakovo administratorius pranešė ieškovei, kad Sutarties nevykdys. Susiklostė situacija, kai bankrutuojanti įmonė perėmė ieškovės turtą visiškai už tai nesumokėjusi, kas prieštarauja teisingumo principui (CK 1.5 str. 1 d.).
7. Didelė tikimybė, kad atsakovo bankroto procese ieškovės kreditorinis reikalavimas liks nepatenkintas, nes tam neužteks atsakovo lėšų. Bendra patvirtinta atsakovo kreditorinių reikalavimų suma - 103.368.217,09 Lt (2009 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje B2-2887-392/2009). Remiantis atsakovo 2009 m. kovo 24 d. balansu, įmonė turėjo turto už 37.137.933 Lt. Kreditorių, kurių reikalavimai yra užtikrinti įkeitimu ar hipoteka, kreditorinių reikalavimų suma yra 64.618.922,53 Lt., o ieškovė yra trečiosios eilės kreditorė.
8. Teisinė situacija, kai bendrovė perima žemės sklypą, tačiau už jį neatsiskaito, yra nuosavybės neliečiamumo principo pažeidimas (Konstitucijos 23 str.).
9. CK 1.5 straipsnyje įtvirtintas teisingumo principas įpareigoja siekti protingos skirtingų interesų pusiausvyros, tačiau nagrinėjamoje situacijoje V. G. ir A. T. prieš pat atsakovo bankrotą praturtėjo 3.405.000 Lt., o ieškovės žemės sklypas buvo „nusavintas“.
10. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovės prašymą dėl kreipimosi į Generalinę prokuratūrą dėl informacijos apie galimai pradėtus ikiteisminius tyrimus A. T. ir V. G. atžvilgiu. Taip nebuvo surinkti visi bylos išnagrinėjimui reikalingi įrodymai.
11. Teismas nepagrįstai netenkino prašymo apklausti liudytojais I. T., A. T., V. G., A. S. ir R. P., kurie galėtų paliudyti apie tai, kokia finansinė situacija buvo prieš atsakovo bankrotą ir ar ši bendrovė galėjo įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus pagal Sutartį. Atsakovo atstovas nepateikė aukščiau nurodytų akcijų pirkimo- pardavimo sandorių, visuotinių akcininkų susirinkimų protokolų.
12. Teismas nepasisakė, ar ieškovės teisės gali būti ginamos vadovaujantis ne tik ĮBĮ, bet ir teisės principais, o ypač Konstitucijos 23 straipsniu, kuris nustato, kad nuosavybė yra neliečiama. Šio principo taikymas reiškia, kad nuosavybė negali būti paimama be atlygio, ką leidžia ĮBĮ.
12. Teisinis reguliavimas pagal ĮBĮ, kai bankrutuojančiai įmonei po nutarties iškelti bankroto bylą nėra prievolės grąžinti įsigytą nekilnojamąjį turtą, už kurį net nepradėta mokėti, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo ir Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintam teisingumo principams. Todėl ieškovė prašo teismą kreiptis į LR Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar toks teisinis reguliavimas atitinka Konstituciją.
13. Ieškovė taip pat pateikia pirmosios instancijos teismo netenkintus procesinius prašymus apeliacinės instancijos teismui:
a) prie bylos prijungti įrodymus apie tai, kad I. T., kuris susijęs su atsakovo valdymu, vadovauja ir kitoms bendrovėms, taip pat komentarus internete apie atsakovo veiklą;
b) iš Generalinės prokuratūros išreikalauti informaciją, ar yra pradėti ikiteisminiai tyrimai dėl atsakovo buvusių akcininkų ir vadovų A. T., V. G. ir I. T. veiklos;
c) išreikalauti iš atsakovo bankroto administratoriaus akcininkų susirinkimo protokolus dėl 2008 m. birželio 16 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo tarp V. G. ir UAB „Vilniaus žemės grupė“ bei A. T. ir UAB „Vilniaus žemės grupė“;
d) dėl aukščiau nurodytų sandorių aplinkybių liudytojais apklausti A. T., I. T., V. G..
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino bylos faktinės aplinkybės – atsakovo bankroto - reikšmę ir pasekmes 2008 m. spalio 16 d. šalių sudarytos žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties vykdymui ir teisingai pasisakė dėl ieškovės galimų teisių gynimo būdų atsakovui esant nemokiam.
Nuosavybės teisė įgyjama CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais, iš kurių vienas – nuosavybės teisės įgijimas sandorių pagrindu. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2008 m. spalio 16 d. šalys sudarė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią už 265 797 Lt ieškovė pardavė, o atsakovas nuosavybės teise pirko 30/300 dalį 3 0000 ha bendro ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini).
Sutartimi atsakovas įsipareigojo pardavėjai dalį kainos (132.898,50 Lt) sumokėti iki 2009 m. gegužės 31 d. ir tokią pačią sumą iki 2009 m. rugpjūčio 30 d. (Sutarties 2.1.1. ir 2.1.2 punktai).
Šalys sutarė, kad nuosavybės teisė pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo (Sutarties 3.1 p.), t.y. nuo Sutarties pasirašymo momento (Sutarties 3.2 punkto 4 pastraipa).
Pirkimo – pardavimo sutartimi abi šalys prisiėmė neatskiriamai susijusias ir sąlygojančias viena kitą subjektines teises ir pareigas, t.y. pardavėjas įsipareigojo perduoti daiktus (žemės sklypą) pirkėjui (atsakovui), o pirkėjas įsipareigojo perkamą daiktą priimti ir už jį sumokėti Sutartyje pačių sutarties šalių nustatytais terminai. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė savo pareigą perduoti parduodamą žemės sklypą įvykdė, tačiau atsakovas (pirkėjas) neįvykdė įsipareigojimo sumokėti už priimtą daiktą.
Atsakovui 2009 m. kovo 12 d. iškelta bankroto byla. Bankroto bylos proceso eigą, įskaitant nemokios įmonės finansinių prievolių įvykdymą ir atsiskaitymo su kreditoriais tvarką, reglamentuoja specialus Įmonių bankroto įstatymas, kuris imperatyviai reglamentuoja bankrutuojančios įmonės turto režimą – įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka (ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p.). Nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo (ĮBĮ 14 str. 1 d. 1 p.).
Atsakovui nuosavybės teisė į perkamą žemės sklypą perėjo 2008 m. spalio 16 d. (Sutarties 3.1 punktas ir 3.2 punkto 4 pastraipa). Atsakovui nuosavybės teise įgijus sklypą ir vykstant atsakovo bankroto procedūrai, bankrutuojančiai įmonei priklausantis turtas negali būti perduotas kreditoriui kitaip nei nustatyta ĮBĮ. Kreditoriai, su kuriais nebuvo atsiskaityta, turi teisę reikalauti įvykdyti jų (kreditorių) naudai prievoles ir įsipareigojimus, tačiau neturi privilegijų vieni prieš kitus. Kreditorių lygiateisiškumo principas be kita ko reiškia, kad visi tos pačios eilės kreditoriai turi vienodas teises reikalauti proporcingo savo reikalavimų patenkinimo. Ieškovei suteikus prioritetą ir galimybę išimties tvarka, nesilaikant tos pačios eilės kreditorių lygiateisiškumo principo, patenkinti visą savo kreditorinį reikalavimą, būtų pažeisti kitų tos pačios eilės kreditorių interesai. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė savo teises gali ginti ir gina ĮBĮ nustatyta tvarka pareiškusi kreditorinį reikalavimą atsakovo bankroto byloje.
Pirmosios instancijos teismo išvada, kad teise nutraukti sutartį dėl esminio jos pažeidimo ieškovė galėjo pasinaudoti tik iki bankroto bylos atsakovui iškėlimo, taip pat pagrįsta.
Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad 2008 m. spalio 16 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis pripažintina negaliojančia CK 1.81 straipsnio pagrindu kaip prieštaraujanti gerai moralei, kadangi atsakovas sutartį sudarė žinodamas, kad neturės galimybių atsiskaityti su ieškove ir galimai net neketindamas to daryti. Teisėjų kolegija pažymi, kad pačios sutarties šalys laisva valia sutarė, jog už perkamą žemės sklypą atsakovas su ieškove atsiskaitys ne iš karto ir numatė konkrečias atsiskaitymo datas. Bankroto bylos atsakovui iškėlimo dieną (2009 m. kovo 12 d.) dar nebuvo suėję atsiskaitymo terminai. Pirmąją dalį kainos atsakovas pagal Sutartį privalėjo ieškovei sumokėti tik ne vėliau kaip iki 2009 m. gegužės 31 d. Esant tokioms Sutarties sąlygoms, į bylą pateikti įrodymai apie atsakovo mokėjimus kitiems asmenims iki bankroto bylos iškėlimo nesudaro pakankamo pagrindo išvadai apie galimą atsakovo vengimą, neketinimą atsiskaityti su ieškove. Atvirkščiai, iš į bylą pateiktų atsakovo sąskaitų išrašų už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2009 m. vasario 28 d. matyti, kad atsakovas vykdė finansinę apyvartą, jo įplaukos sudarė virš 6 mln. litų. Esant tokiai atsakovo finansinei apyvartai, nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas nebuvo pajėgus atsiskaityti su ieškove už pirktą sklypą, kurio kaina – 265 797 Lt. Kad atsakovas bent dalinai neatsiskaitė su ieškove anksčiau nei Sutartyje numatytais terminais, taip pat nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, jog galimai neketino atsiskaityti. Bylos aplinkybės, rodančios, kad iki bankroto bylos iškėlimo atsakovas vykdė atsiskaitymus su kitais asmenimis, ieškovės teisių nepažeidžia, kadangi, kaip jau minėta, atsiskaitymus su kitais asmenimis atsakovas vykdė dar nesuėjus atsiskaitymo su ieškove terminams dėl kurių šalys laisva valia sutarė.
Byloje nėra įrodymų, kad atsiskaitymą už žemės sklypą šalys būtų sutarusios nukelti dėl to, jog atsakovas galimai, sudarydamas Sutartį, neturėjo lėšų įvykdyti Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Iš Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 1 d. posėdžio protokole užfiksuotų šalių pasisakymų matyti, kad ieškovę su atsakovu ir anksčiau siejo sutartiniai santykiai, buvo perkami bei parduodami žemės sklypai. Anksčiau atsakovas su ieškove tinkamai atsiskaitydavo. Protokole taip pat nurodyta, kad apmokėjimas už žemės sklypą šalių sutarimu buvo atidėtas dėl šalis siejančių ikisutartinių santykių ir ieškovės negalėjimo apmokėti už inžinerinių tinklų įvedimą žemės sklype. Taigi, Sutarties sąlygos dėl apmokėjimo už žemės sklypą atidėjimo (terminų) atspindi Sutarties šalių suderintą valią ir negali būti vertinamos kaip nesąžiningos ar įrodančios atsakovo nesąžiningumą sudarant Sutartį. Bylos duomenys neįrodo, kad atsakovas, sudarydamas sutartį, būtų žinojęs, kad neturi galimybės ją vykdyti (atsiskaityti už pirktą žemės sklypą). Atitinkamai nėra pagrindo pripažinti Sutartį prieštaraujančia gerai moralei (CK 1.81 str. 1 d.), sudarytą ir vykdomą ieškovui elgiantis nesąžiningai (CK 6. 38 str. 1 d.) bei taikyti CK 6. 225 straipsnio 3 dalį ir 6.227 straipsnio 3 dalį (sutarties nuginčijimas, siekiant apginti sąžiningos šalies privačius interesus, kai sutartį sudarant kita šalis veikė nesąžiningai).
Byloje esant pakankamai įrodymų apie atsakovo finansinę padėtį laikotarpiu nuo Sutarties sudarymo iki bankroto bylos atsakovui iškėlimo, taip pat pripažinus, kad iki bankroto bylos atsakovui iškėlimo atsakovas vykdė finansinę apyvartą ir dar nebuvo suėję terminai atsiskaityti su ieškove, netenkintini ieškovės prašymai apklausti kaip liudytojus A. T., I. T. ir V. G. tikslu išsiaiškinti, kokia buvo atsakovo finansinė padėtis Sutarties sudarymo metu, taip pat netenkintinas prašymas išreikalauti duomenis, ar šių asmenų atžvilgiu yra pradėti ikiteisminiai tyrimai. Šie parodymai ir duomenys nebereikšmingi bylos išnagrinėjimui.
Kadangi, kaip jau minėta, bankroto bylos atsakovui iškėlimo momentu, dar nebuvo suėję atsiskaitymo su ieškove terminai, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas nevykdė pareigos atsiskaityti su ieškovė ir CK 6.345 straipsnio 2 dalis, numatanti kreditoriaus teisę išreikalauti iš nemokiu tapusio skolininko daiktą, už kurį nebuvo sumokėta, netaikytina.
Ieškovė apeliaciniu skundu taip pat prašo kreiptis į LR Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar teisinis reguliavimas pagal ĮBĮ, kai bankrutuojančiai įmonei po nutarties iškelti bankroto bylą nėra prievolės grąžinti įsigytą nekilnojamąjį turtą, už kurį net nepradėta mokėti, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo ir Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintam teisingumo principams. Teisėjų kolegija šį prašymą atmeta ir pažymi, kad ĮBĮ nustatytas toks reglamentavimas, kuriuo siekiama visiems tos pačios eilės kreditoriams sudaryti vienodas galimybes proporcingai gauti savo reikalavimų nemokiam skolininkui patenkinimą. Kreditoriai, kuriems prievolės skolininkas apskritai neįvykdė, nėra geresnėje padėtyje nei kreditoriai, kuriems prievolės skolininkas neįvykdė iš dalies. Kitoks reglamentavimas, t.y. suteikimas išimtinės teisės kreditoriams, kuriems prievolės nemokus skolininkas nepradėjo vykdyti, patenkinti savo reikalavimus pilnai iš nemokios įmonės turto, pažeistų kitų kreditorių interesus ir būtų nesuderinamas su kreditorių lygiateisiškumo principu.
Galiojantis ĮBĮ, teisėjų kolegijos vertinimu, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, įtvirtinančiam nuosavybės neliečiamybę ir numatančiam galimybę paimti nuosavybę tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginant. Pagal Konstituciją savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Niekas negali paimti nuosavybės savavališkai ir ne teisės pagrindu. Byloje nagrinėjama situacija, kai ieškovė laisva valia įgyvendindama savo kaip savininkės teises sudarė sklypo pardavimo sutartį, kurioje šalių laisva valia buvo sutarta ir dėl atsiskaitymo už sklypą terminų. Ieškovės turtas prieš jos valią nebuvo paimtas.
Procesinių dokumentų įteikimo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme išlaidos neviršija Teisingumo ministro ir Finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 patvirtintos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl iš proceso dalyvių nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.