Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.6.2.; 1.1.8.7.9.; 1.2.26.2.1.; 2.1.7.2.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.4.; 2.1.7.5.; 2.1.15.3.3.3.; 2.4.5.2.1.; 2.4.6.2.2.; 2.4.7.; 2.4.9.

2013 m. balandžio 29 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. Ž. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo P. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. ir nuteistas 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme. Laisvės apribojimo bausmės metu uždrausta bendrauti su nukentėjusiąja, įpareigotas būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.

Nukentėjusiai R. R. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. Ž. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. liepos 18 d. apie 10.00 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje įžūliais bendrais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, t. y. viešoje vietoje iškeikė R. R. necenzūriniais žodžiais bei tyčia sudavė R. R. ne mažiau dviejų smūgių ranka į galvą, dėl ko jai buvo nustatytas odos nubrozdinimas kaklo dešinėje pusėje, poodinės kraujosruvos kairiame dilbyje, tuo padarydamas nukentėjusiajai R. R. nežymų sveikatos sutrikdymą ir tokiais savo chuliganiškais veiksmais sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliaciniu skundu nuteistasis P. Ž. prašo Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 4 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį nesant jo veiksmuose BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos. Nuteistasis teigia, kad teismas neatliko išsamaus įrodymų tyrimo, formaliai patvirtino kaltinime nurodytus jo veiksmus, taip pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas, nes nuosprendį grindė nukentėjusiosios prieštaringais ir nenuosekliais parodymais, kadangi nukentėjusioji 2011-07-18 prašyme, 2011-08-04 ir 2011-09-01 apklausų metu nenurodė, kad jis ją iškeikė necenzūriniais žodžiais, kad apklausose ir 2012-05-04 posėdyje ji pripažino, jog pirmoji jį užkalbino, kad jis nebuvo agresyvus, kad jų pokalbis buvo taikus bei jų santykiai iki šio įvykio buvo gražūs, kaimyniški. Be to nukentėjusiosios parodymų prieštaringumą patvirtina tai, kad ji savo 2011-07-18 prašyme ir 2011-08-04 apklausos metu nurodė, jog jis jai išlipusiai iš automobilio sudavė ranka vieną smūgį į dešinę ausį, tačiau akistatos metu nurodė, kad jai buvo suduoti du smūgiai: vienas į dešinę galvos pusę, į ausies sritį, o antruoju kartu buvo užsimota, tačiau ji spėjo atsitraukti nuo smūgio, bet vis tiek ją kliudė, palikdamas įbrėžimus ant kaklo ir krūtinės, o teisme parodė, jog jai išlipus iš automobilio, jis jai be jokio sakymo sudavė, nors nukentėjusioji nepaaiškino, į kurią vietą sudavė smūgį. Teisme nukentėjusioji nurodė visiškai naują aplinkybę, kad jai įsėdus į automobilį, jis pro atidarytą durelių langą norėjo jai smūgiuoti, nors akistatos metu nukentėjusioji parodė, kad jis tik laikė automobilio dureles. Nurodo, kad pagal nukentėjusiosios paaiškinimą, jo agresija pasireiškė po to, kai ji įsėdo į automobilį, tačiau akistatos metu ji neatsakė į klausimą, kokiu momentu ir dėl kokios priežasties pasireiškė jo agresija. Dėl skirtingų nukentėjusiosios aiškinimų apie jai suduotų smūgių kiekį ir vietas, jo elgesį, mano, kad nepagrįstai teismas nukentėjusiosios parodymus vertino kaip nuoseklius. Teismas taip pat neteisingai vertino liudytojų T. V., A. L., A. M. parodymus, kadangi šie liudytojai parodė nematę suduodant smūgį ar girdėję sakomus necenzūrinius žodžius. Dėl to teigia, kad byloje nesurinkta įrodymų, jog jis tyčia nukentėjusiajai sudavė ne mažiau kaip du smūgius ranka į galvą. Teigia, kad teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad jis įvykio metu buvo neblaivus, nes tai patvirtinančių įrodymų nesurinkta.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl P. Ž. nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį naikinamas ir byla nutraukiama esant pagrindui kaltinamąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (BPK 327 straipsnio 2 punktas).

Pagal suformuotą teismų praktiką nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008).

Apeliantas neneigia, kad įvykio metu jis su nukentėjusiąją aiškinosi dėl skolos už laiptinės apšvietimą ir sugadintos antenos remonto, tačiau neigia sudavęs smūgius nukentėjusiajai, ją išvadinęs necenzūriniais žodžiais. Nuteistojo parodymus, jog jis nesudavė smūgių nukentėjusiajai paneigia nukentėjusiosios parodymai ir kita byloje surinkta medžiaga.

Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios R. R. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus apie įvykio aplinkybes vertino kaip nuoseklius, tačiau sutikti su tokia apylinkės teismo išvada negalima sutikti.

Nukentėjusioji R. R. protokole pareiškime nurodė, kad įvykio dieną P. Ž. priminė apie jo skolą už laiptinės apšvietimą, kad P. Ž., pripuolęs prie jos automobilio ėmė plėšti automobilio dureles, neleisdamas jai jų uždaryti, o kai ji atsistojo prie automobilio, pajuto smūgį į dešinę ausį ir kaklą (3 b. l.). Pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu (21 b. l.) R. R. patvirtino, kad jai sėdant į savo automobilį, pribėgęs P. Ž. griebė už automobilių durelių, ją išvadino necenzūriniais žodžiais, jai išlipus iš automobilio, kad uždaryti automobilio dureles, P. Ž. ranka jai smogė į dešinę ausį ir kaklą, o vyriškiams pradėjus šaukti „ką darai“, P. Ž. nuo jos nuėjo. Vėlesnės apklausos metu (22 b. l.) nukentėjusioji nurodė, kad jai buvo sumuštas kaklas, kairėje kojoje buvo „mėlynė“ nuo susistumdymo jai sėdant į automobilį ir bandant užsidaryti automobilio dureles, kurias P. Ž. traukė į save, taip pat nurodė, kad nuo smūgio buvo apgadinti jos akiniai, o po 3–4 dienų jai pradėjo tirpti rankos pirštai ir tvirtina, kad pirštų tirpimas atsirado dėl konflikto su P. Ž., jiems „kovojant“ dėl automobilio durelių. Akistatos su P. Ž. metu (52–54 b. l.) nukentėjusioji nurodė, kad P. Ž. buvo neblaivus, nes nuo jo sklido alkoholio kvapas, kad prie jos automobilio priėjęs P. Ž., ją išvadino necenzūriniais žodžiais, nuteistajam traukiant į save automobilio dureles, ji išlipo iš automobilio ir tada P. Ž. jai smogė į dešinę galvos pusę – į ausies sritį, o antru smūgiu kliudė jos kaklą ir krūtinę, palikdamas įbrėžimus ant kaklo ir krūtinės, be to, jai bandant įsėsti į savo automobilį, P. Ž. sugriebė jai už kairės rankos ir trenkė jos ranką į automobilio dureles, ji įsėdo į automobilį ir lėtai pradėjo važiuoti. Akistatos metu nukentėjusioji taip pat nurodė, kad iš pradžių P. Ž. nebuvo agresyvus, ji iš automobilio išlipo norėdama apsaugoti savo turtą, bei, kad šaukėsi pagalbos, ir vaikinai P. Ž. sudrausmino. Pirmosios instancijos teisme (102–104 b. l.) nukentėjusioji parodė, kad prie jos automobilio priėjęs P. Ž. plėšė automobilio dureles, išsakė necenzūrinius žodžius, ji išlipo iš automobilio, norėdama apsaugoti automobilio dureles, ir jai stovint prie automobilio durelių, P. Ž. be jokio sakymo pusiau sulenktais pirštais jai sudavė du smūgius į galvą – į ausies ir veido sritis, dėl to nukrito ant žemės jos akiniai, jai buvo padaryti įbrėžimai veido srityje. Nukentėjusioji paaiškino, kad tuo metu P. Ž. buvo agresyvus, neprognozuojamas, nuo jo sklido alkoholio kvapas, kad ji šaukėsi pagalbos, kad jai bandant įsėsti į automobilį, P. Ž. sugriebė už jos rankos, ją suspausdamas, ir trenkė į automobilio dureles, dėl to jai buvo padaryta kairės rankos rieše hematoma, užtirpo trys rankos pirštai, be to, kai ji įsėdo į automobilį, P. Ž. pro atidarytą automobilio langą norėjo dar smūgiuoti, tačiau ji pradėjo važiuoti. Apeliacinės instancijos teisme apklausta nukentėjusioji patvirtino, kad jai išlipus iš automobilio ir laikant automobilio dureles, jai pasisukus į P. Ž., jam stovint labiau iš kairės ir plėšiant automobilio dureles, P. Ž. ranka, pusiau sulenktu kumščiu, jai sudavė du smūgius į dešinę galvos pusę, į ausies sritį, nagais perbrėžė jai kaklą dešinėje pusėje ir krūtinės ląstos priekinį dešinį paviršių, ausyje sužalojimų nebuvo padaryta, bet nukrito jos akiniai. Tuo metu P. Ž. kaire ranka į save plėšė automobilio dureles. R. R. paaiškino, kad jai bandant įsėsti į automobilį, P. Ž. griebė jai už kairės rankos dilbio ir suspaudė, o bandant išsilaisvinti, ji susitrenkė ranką į vidinę automobilio durelių pusę, įgriuvusi į automobilį, ji kaire ranka bandė uždaryti automobilio dureles, o tuo metu P. Ž. plėšė automobilio dureles. Patikslindama savo parodymus nukentėjusioji nurodė, kad pamačiusi nuo parduotuvės ateinantį P. Ž., ji išlipo iš automobilio, užkalbino P. Ž. – pareikalavo 37 ct už laiptinės apšvietimą, bet pamatė, kad nuteistasis išgėręs, iš jo burnos sklido alkoholio kvapas, todėl norėjo nutraukti pokalbį, pasakė, kad pinigus atiduos, kai turės, tačiau P. Ž. pradėjo bartis ir taip tarp jų kilo konfliktas, o kai ji norėjo įsėsti į savo automobilį, P. Ž. jai sudavė smūgį ir vaikinai, iš priešais stovinčio daugiabučio, pradėjo šaukti.

Vertinant tokius nukentėjusiosios viso bylos tyrimo metu duotus parodymus, matyti, kad jie nėra nuoseklūs, nes ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji tvirtino, kad ji iš automobilio išlipo dėl to, kad P. Ž. plėšė jos automobilio dureles, nors apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad, P. Ž. priėjus prie jos automobilio, ji jau buvo išlipusi iš automobilio, o automobilio dureles jis plėšė jau po smūgių sudavimo. Nukentėjusioji skirtingai nurodė ir jai suduotų smūgių kiekį ir vietas: ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad pirmu smūgiu P. Ž. jai smogė į dešinę galvos pusę – į ausį, o antru smūgiu kliudė kaklą, tačiau akistatos metu ir pirmosios instancijos teisme teigė, kad jai bandant įsėsti į automobilį, P. Ž. sugriebęs jos kairę ranką suspaudė ir trenkė ją į automobilio dureles, nors apie šį smūgį nukentėjusioji iš karto nenurodė nei savo pareiškime protokole, nei pirminių apklausų metu. Be to, pirmosios instancijos teisme R. R. nurodė, kad nuteistasis bandė suduoti jai dar vieną smūgį pro atidarytas automobilio dureles, nors apeliacinės instancijos teisme, tikslindama savo parodymus, ji nurodė, kad antras smūgis buvo jai sėdint automobilyje ir kad šiuo smūgiu P. Ž. bandė smūgiuoti. Pastebėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji tyrėjai nurodė, kad jai buvo sumuštas ne tik kaklas, bet ir kairė koja jai sėdant į automobilį ir bandant užsidaryti automobilio dureles, nors medicininiuose dokumentuose joks sužalojimas kojoje jai nebuvo užfiksuotas, o apeliacinės instancijos teisme aiškino, kad tyrėja blogai užrašė jos parodymus, jog ji niekada nenurodė, kad jai buvo padarytas sužalojimas kojoje. Be to, pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji teigė, kad dėl jai suduotų smūgių, nukrito ant žemės jos akiniai, nors ikiteisminio tyrimo metu ji teigė, kad akiniai buvo apgadinti. Nukentėjusioji iš karto taip pat nenurodė, kad buvo apgadintas ir jos automobilis, šią aplinkybę ji nurodė pirmosios instancijos teisme. Kaip iš R. R. parodymų matyti, nukentėjusioji kiekvienos apklausos metu vis skirtingai nurodydavo įvykio aplinkybes, jai suduotų smūgių skaičių, taip sudarydama įspūdį, kad įvykio metu ji labai nukentėjo nuo P. Ž., kad nuteistasis buvo labai agresyvus, nors akistatos metu pati nukentėjusioji parodė, kad iš pradžių P. Ž. nebuvo agresyvus. Įvertinus šias aplinkybes, daroma išvada, kad nukentėjusiosios R. R. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nebuvo nuoseklūs, todėl apylinkės teismas nukentėjusiosios parodymus nepagrįstai vertino kaip nuoseklius. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų netyrė, jų neperskaitė ir apylinkės teismas posėdyje nesiaiškino, kodėl nukentėjusiosios parodymai teisme skiriasi nuo jos duotų ikiteisminio tyrimo metu, todėl apylinkės teismas, teisiamajame posėdyje neištyręs šių įrodymų, negalėjo daryti išvados dėl nukentėjusiosios parodymų nuoseklumo (BPK 301 straipsnis). Nors nukentėjusiosios parodymai nėra nuoseklūs, tačiau nėra pagrindo jų laikyti iš esmės melagingais, nes nuo tyrimo pradžios nukentėjusioji konkrečiai nurodė, kad P. Ž. jai smogė į dešinę galvos pusę, padarydamas įbrėžimus kaklo dešinėje pusėje ir krūtinės ląstoje ir kad po įvykio jai skaudėjo ranką. Tokius nukentėjusiosios parodymus dėl jai padarytų sužalojimų kakle ir kairiame rankos dilbyje patvirtina bylos medžiaga – iš karto po įvykio, 2011-07-18, apsilankymo pas medikus metu nukentėjusioji gydytojui nurodė tokius pačius sužalojimus (16–18 b. l.). Nukentėjusiosios parodymus dėl jai padarytų sužalojimų patvirtina specialisto išvada Nr. G 471/11(10), kurioje nurodyta, kad R. R. nustatyti odos nubrozdinimai kaklo dešinėje pusėje, poodinės kraujosruvos kairiame dilbyje, šie sužalojimai jai padaryti kietais bukais daiktais mažiausiai dviejų smūgių ar trauminių poveikių pasėkoje, ir dėl tokių sužalojimų R. R. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (16–18 b. l.). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas A. Jokšas patvirtino šią byloje esančią specialisto išvadą ir paaiškino, kad, posėdyje išklausęs nukentėjusiosios parodymų, jai specialisto išvadoje nurodyti padaryti sužalojimai – dilbio sužalojimas ir nubrozdinimas kakle – galėjo būti padaryti tokiu būdu kaip nurodė nukentėjusioji, t. y., kad sužalojimas dilbyje nukentėjusiajai galėjo būti padarytas tiesiog suspaudus ranką. Specialistas taip pat teisme patvirtino, kad R. R. negalavimas – rankos pirštų tirpimas yra ankstesnių jos ligų paūmėjimas, nesusijęs su 2011-07-18 patirta trauma ir neturi įtakos kūno sužalojimo ar susargdinimo bei sveikatos sutrikdymo masto įvertinimui.

Nukentėjusiosios parodymus taip pat iš dalies patvirtina ir liudytojų A. M., T. V., A. L. parodymai, nes šie liudytojai parodė įvykio dieną matę P. Ž. ir nukentėjusiąją kalbantis, kad tarp jų vyko ginčas, nes abu kalbėjo pakeltais tonais. Liudytojai T. V. ir A. L. parodė sudrausminę P. Ž.. Nors liudytojai parodė negirdėję necenzūrinių žodžių ar keiksmažodžių bei nematę P. Ž. smurtinių veiksmų (smūgių sudavimo nukentėjusiajai į veidą, automobilio durelių plėšimo), tačiau liudytojai įvykį matė per atstumą: liudytojas A. M. ėjo pro šalį, o liudytojai T. V. ir A. L. įvykį pradėjo stebėti išėję į balkoną, ir matė tą momentą, kai P. Ž. laikė suėmęs nukentėjusiosios ranką. Atsižvelgiant į tai, kad liudytojai konfliktą tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo matė per atstumą ir ne nuo pradžių, akivaizdu, kad dėl to liudytojai aiškiai negirdėjo sakomų žodžių bei negalėjo matyti visų P. Ž. atliktų veiksmų. Asmenų, kurie būtų matę nukentėjusiosios ir nuteistojo konfliktą nuo jo pradžios, t. y. nuo to momento, kai P. Ž. priėjo prie R. R. automobilio, nenustatyta. Tai, kad liudytojai matė tik dalį konflikto – jo pabaigą, – nepaneigia nei specialisto išvados, nei nukentėjusiosios parodymų, jog P. Ž. jai sudavė smūgius. Įvertinus šias paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad apylinkės teismas, priimdamas P. Ž. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus vertino iš esmės teisingai.

BK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai vienu ar keliais minėtais būdais turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Baudžiamosios teisės teorijoje įžūliais veiksmais laikomas neleistinas, akivaizdžiai agresyvus ir moralės požiūriu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis elgesys, trikdantis visuomenės rimtį ir pažeidžiantis viešąją tvarką, ir tokie veiksmai gali pasireikšti fiziniu smurtu, žmogaus laisvės apribojimu, masinio renginio nutraukimu, transporto eismo sustabdymu, trukdymu įvairių įmonių ar įstaigų normaliam darbui ir kitais įžūliais veiksmais. Grasinimais laikomas žmonių bauginimas žodžiais ar veiksmais, o patyčiomis – demonstratyvus ciniškas žmonių orumo žeminimas įvairiais žodžiais ir veiksmais.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad visuma byloje esančių ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų patvirtina, kad P. Ž. viešoje vietoje – gatvėje, prie daugiabučio namo, matant pašaliniams asmens – liudytojams A. M., A. L., T. V., nukentėjusiosios atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą ir tokiais savo veiksmais padarė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Dėl to skundžiamas nuosprendis iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, teismo padarytos išvados dėl nuteistojo kaltės yra motyvuotos, nusikalstama veika teisingai kvalifikuota, todėl to nėra pagrindo P. Ž. išteisinti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Vertinant P. Ž. pareikštą kaltinimą, pastebėtina, kad nuteistajam suformuluotame kaltinime nurodyta, jog jis tyčia sudavė R. R. ne mažiau dviejų smūgių ranka į galvą, dėl ko jai buvo nustatytas odos nubrozdinimas kaklo dešinėje pusėje, poodinės kraujosruvos kairiame dilbyje, tačiau akivaizdu, jog smūgiu į galvą, negalėjo būti padarytos poodinės kraujosruvos kairiame dilbyje. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje teismo medicinos ekspertas parodė, kad sužalojimas kairiame dilbyje galėjo būti padarytas suspaudus nukentėjusiosios ranką toje vietoje. Tokį šio sužalojimo padarymo mechanizmą patvirtino ir pati nukentėjusioji apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Taigi, nukentėjusiosios, liudytojų A. L., T. V. parodymai, specialisto paaiškinimai bei specialisto išvadoje nurodyti duomenys patvirtina, kad R. R. sužalojimas kairės rankos dilbyje buvo padarytas įvykio metu, todėl, nors kaltinime šio sužalojimo mechanizmas nedetalizuotas, sužalojimas inkriminuotas pagrįstai.

Pagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad byloje nėra surinkta įrodymų, jog įvykio metu P. Ž. buvo neblaivus, kadangi jo girtumą patvirtinančių duomenų byloje nėra, tik nukentėjusiosios nuomonė, kad P. Ž. buvo neblaivus, nes nuo jo, R. R. tvirtinimu, sklido alkoholio kvapas. Nesant P. Ž. girtumą patvirtinančių objektyvių duomenų, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai P. Ž. suformuluotame kaltinime nurodė, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio bei šią aplinkybę nepagrįstai pripažino nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Be to, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas minėtų P. Ž. veiksmų formalią atitiktį BK 284 straipsnio 1 daliai, neįvertino realaus nuteistojo padarytos veikos pavojingumo. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, jei veika turi konkrečios nusikalstamos veikos požymių, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ir nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms (kasacinė nutartis Nr. 2K-421/2007). Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju būtina atsižvelgti į visų veikos požymių – objektyviųjų ir subjektyviųjų – išraišką konkrečiame nusikaltime. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pati nukentėjusioji pirmoji užkalbino nuteistąjį, reikalavo sumokėti 37 centų skolą už laiptinės apšvietimą. Taigi, tokios, palyginant labai mažos, nereikšmingos skolos reikalavimas, buvo menkavertė priežastis tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios įvykti konfliktui. Be to, konflikto metu P. Ž. ir nukentėjusioji aiškinosi asmeninio pobūdžio santykius ir nuteistojo veiksmais nukentėjusiajai žymi žala nebuvo padaryta – nubrozdinimas kaklo dešinėje ir poodinė kraujosruva kairiame dilbyje jį suspaudus. Taigi, tokia nuteistojo veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vadovaujantis protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatomis, būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesvarstė BK 37 straipsnio taikymo P. Ž. galimybės.

Remiantis BK 37 straipsniu, padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo sudėties požymių ypatumų padarytas nusikaltimas pripažįstamas mažareikšmiu. Taigi, nors P. Ž. veiksmai atitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau padaryta veika nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad galėtų būti vertinama kaip nusikaltimas, todėl jis nuo baudžiamosios atsakomybės atleistinas dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis). Dėl to nuosprendžio dalis dėl P. Ž. nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį naikinama ir byla šioje dalyje nutraukiama. Pažymėtina, kad asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto taikymas neužkerta kelio turtinės žalos atlyginimo klausimus spręsti civilinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kolegija,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 4 d. nuosprendį dėl P. Ž. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir, pripažinus P. Ž. padariusį nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Nukentėjusiosios R. R. 40 000 Lt civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.