- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-04-03
- Bylos Nr.
- 1A-61-626/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-12-1-00642-2013-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vitalija Norkūnaitė (pirm.), Leonarda Gurevičienė, Algimantas Valantinas
- Nuteistasis
- L. V.
- Nukentėjusysis
- L. T.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Vitalijos Norkūnaitės, teisėjų Leonardos Gurevičienės ir Algimanto Valantino,
dalyvaujant prokurorui L. S., apeliantui nuteistajam L. V., nuteistojo gynėjai advokatei D. P., nukentėjusiajai L. T.,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo L. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 164 straipsnyje ir jam skirta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per šį laikotarpį būti namuose nuo 23 val. iki 6 val.; be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu ši bausmė sumažinta trečdaliu ir L. V. paskirta galutinė 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per šį laikotarpį būti namuose nuo 23 val. iki 6 val.; be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.
Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta galioti iki bausmės vykdymo pradžios.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. V. nuteistas pagal BK 164 straipsnį už tai, kad jis vengė pareigos išlaikyti vaiką, o būtent, kad jis laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2014 m. vasario 1 d. nevykdė pareigos pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. sausio 20 d. sprendimą mokėti išlaikymą sūnui T. V. (gim. (duomenys neskelbtini)) nuo 2006 m. sausio 1 d. iki sūnaus pilnametystės po 2 000 Lt kas mėnesį, indeksuojant išlaikymui skirtą sumą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, šios pareigos nevykdė ir išlaikymo išmokų nemokėjo, dėl to išlaikymo įsiskolinimas 2014 m. vasario 1 d. sudarė 66 852,50 Lt, taip pat neteikė jokios kitos materialinės paramos vaikui.
Šalies argumentai
L. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti pagal BK 164 straipsnį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; panaikinti kardomąją priemonę — rašytinį pasižadėjimą neišvykti.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavo, jog jo veika įrodyta ir pagal BK 164 straipsnį kvalifikuota teisingai, tačiau visiškai nepasisakė dėl nusikaltimo sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, t. y. kad jis sąmoningai, be pateisinamų priežasčių vengė išlaikyti savo sūnų. Sutinka, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti bei apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu patikrinti įrodymai neabejotinai patvirtina, jog jis iš tiesų neteikė išlaikymo vaikui teismo nustatyta forma, t. y. nemokėjo teismo nustatytų periodinių išmokų, tačiau nesiaiškino ar tai jis darė sąmoningai, tyčia sukurdamas situaciją, dėl kurios tapo neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas. Mano, jog nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai šios aplinkybės nepatvirtina, o išanalizavus visas nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, galima darytina išvada, jog nuo 2012 metų kovo mėnesio išlaikymą savo sūnui jis nustojo teikti tik dėl svarbios priežasties — netikėtai ištikusių verslo sunkumų, tiesiogiai sąlygojusių jo sudėtingą finansinę padėtį. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad tol, kol jo vadovaujamos UAB „(duomenys neskelbtini)” ir UAB „(duomenys neskelbtini)” veikė sėkmingai, jis visada tinkamai vykdė pareigą teikti savo sūnui išlaikymą — laikotarpyje nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. kovo 1 d. sūnaus išlaikymui reguliariai mokėdavo po 2 000 Lt per mėnesį (taigi, šiuo laikotarpiu sūnaus išlaikymui yra iš viso sumokėjęs daugiau nei 100 000 Lt), ir dar papildomai skirdavo lėšų jo ugdymui. Mano, kad, spręsdamas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį jo atžvilgiu taikymo, teismas, be kita ko, privalėjo atsižvelgti į anksčiau jo teikto išlaikymo dydį, tačiau to nepadarė, dėl ko priėmė neteisėtą ir neteisingą apkaltinamąjį nuosprendį.
Atkreipia dėmesį į tai, jog sprendžiant dėl išlaikymo dydžio, turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Nagrinėjamu atveju išlaikymo jo sūnui dydis nustatytas jo kartu su buvusia sutuoktine L. T. sudarytoje taikos sutartyje, patvirtintoje Vilniaus miesto l apylinkės teismo 2006 m. sausio 1 d. sprendimu. Mano, kad ta aplinkybė, jog jis laikotarpiu nuo 2006 m. sausio mėn. iki 2012 m. kovo mėn. sąžiningai vykdė šia taikos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir savo sūnui savanoriškai teikė dvigubai didesnį nei įprastą išlaikymą, neginčijamai patvirtina, jog jis visada siekė užtikrinti maksimaliai geras savo sūnaus pragyvenimo sąlygas. Niekada nesiekė išvengti savo sūnui teikti išlaikymą, o nuo 2012 m, kovo mėn. jo neteikė ne dėl to, kad sąmoningai vengė tą daryti, o dėl iš esmės suprastėjusios jo finansinės padėties. Jis iki šiol vykdo UAB „(duomenys neskelbtini)” direktoriaus pareigas, siekdamas stabilizuoti UAB „(duomenys neskelbtini)” veiklą ir taip išsaugoti savo verslą tam, kad galėtų apmokėti susidariusį išlaikymo įsiskolinimą. Nors šiuo metu dėl susiklosčiusios sudėtingos finansinės situacijos iš bendrovės negauna jokio užmokesčio, tai nereiškia, kad tokiu būdu jis sąmoningai siekia išvengti mokėti savo sūnui išlaikymą. Priešingai, tai, kad iš toliau vykdo UAB „(duomenys neskelbtini)” direktoriaus pareigas, tik patvirtina, kad jis deda visas pastangas, norėdamas įvykdyti šią prievolę ir užtikrinti visapusiškas savo sūnaus gyvenimo sąlygas, į ką visiškai neatsižvelgė pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį.
Pažymi, jog, taikant baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris vengia pareigos išlaikyti vaiką, turi būti įrodyta, kad toks asmuo vengia dirbti, dirba nelegaliai, simuliuoja ligą, slepia savo pajamas ir turtą ar kitaip apgaulės būdu vengia mokėti alimentus. Nagrinėjamoje byloje nesurinkta jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo piktavališkumą, t.y. siekį išvengti pareigos teikti savo sūnui išlaikymą, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis negali būti vertinamas kaip pagrįstas ir teisėtas.
Teigia, jog pirmos instancijos teismas nenurodė, kokiomis konkrečiomis aplinkybėmis yra nustatyta, kad jis, turėdamas pareigą išlaikyti sūnų ir turėdamas realią galimybę ją įvykdyti, jos sąmoningai nevykdė. Nei teismo metu ištirti įrodymai, nei liudytojų parodymai neleidžia teigti, kad jis turėjo realią galimybę (tarėjo nuolatinį pajamų šaltinį), vykdyti teismo sprendimą dėl sūnaus išlaikymo ir kad sąmoningai šios pareigos nevykdė arba atsisakė vykdyti. Byloje taip pat nesurinkta jokių įrodymų, kad jis kokia nors veika būtų apsunkinęs antstolio vykdomo teismo sprendimo dėl išlaikymo išieškojimo vykdymą. Nors byloje yra duomenų apie tai, kad antstolis M. D., siekdamas išieškoti iš jo įsiskolinimą už išlaikymą, 2013 m. sausio 23 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl baudos UAB „(duomenys neskelbtini)” skyrimo už patvarkymo dėl išlaikymo išieškojimo nevykdymą, o teismas tokį antstolio prašymą patenkino, nagrinėjamu atveju svarbu tai, ar bendrovė objektyviai galėjo jį įvykdyti. Vien tai, kad antstolis nebuvo informuotas apie sudėtingą bendrovės situaciją negali būti pagrindu pripažinti, kad reali bendrovės situacija yra kitokia, juo labiau, kad šioje byloje nėra surinkta jokių tą patvirtinančių įrodymų.
Žemesnės instancijos teismas
Nurodo, kad žemesnės instancijos teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, jog jis turi galimybę dirbti ir kitą darbą ir tokiu būdu pagerinti savo finansinę padėtį. Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, kurioje nurodyta, kad asmens galėjimas ar negalėjimas pagerinti savo turtinę padėtį turi būti vertinamas tiek pagal objektyvius, tiek pagal subjektyvius veiksnius. Subjektyvūs veiksniai - tai paties asmens pastangos, noras, požiūris ir jo vertinamos galimybės gauti pajamas; objektyvūs - amžius, sveikata, šalies ekonominė situacija ir kitos aplinkybės, kurių asmuo negali valdyti ir negali būti laikomas už jas atsakingu. Nors teismas pagrįstai pripažino, kad jo darbingumas objektyviai nėra apribotas, šiuo atveju svarbu, kad galimybės dirbti kitą darbą jis neturi, nes vadovauja UAB „(duomenys neskelbtini)” ir siekia išsaugoti šeimos verslą. Išsprendus UAB „(duomenys neskelbtini)” problemas, pasikeistų ir jo turtinė padėtis.
Apeliaciniam teismui 2015 m. vasario 17 d. pateiktas apelianto prašymas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius.
Šalies argumentai
Prašyme nurodo, jog L. V. ir L. T. yra sudarę žodinį susitarimą, kad L. V. nuo 2014 m. rugsėjo mėnesio mokės savo nepilnamečiui sūnui išlaikymą po 200 Eur per mėnesį; vykdydamas susitarimą nukentėjusiajai jau yra sumokėjęs 1 000 Eur; dalį 2014 m. gruodžio 29 d. nuosprendyje nurodyto 10 000 Eur įsiskolinimo sumokės iki 2015 m. gruodžio 31 d., likusią dalį – iki sūnaus pilnametystės. Atkreipė dėmesį į tai, jog L. V. jau teikdamas paaiškinimus pirmosios instancijos teismo metu, nurodė, kad šiuo metu dirba savo įmonėje ir turi daug planų bei projektų, kuriuos įgyvendinus pradės gauti pajamas, todėl yra pagrindas manyti, jog šalių susitarimas bus realiai įgyvendintas, o tai yra pagrindas pripažinti egzistuojant ir antrąją atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu sąlygą. L. V. anksčiau neteistas, dirba, į priklausomybės ligų įskaitas neįrašytas, anksčiau tinkamai vykdė Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006-01-01 sprendimu nustatytą išlaikymą, todėl egzistuoja pagrindas manyti, kad jis išlaikymą teiks ir ateityje.
Teismo posėdyje apeliantas ir jo gynėja advokatė D. P., nukentėjusioji L. T. prašymą atleisti L. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį palaikė ir prašė tenkinti.
Prokuroras prašymui atleisti L. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį neprieštaravo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
BK 38 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Baudžiamasis įstatymas numato tam būtinas sąlygas, t. y., kad asmuo: prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo; susitaikė su nukentėjusiuoju ir yra pagrindas manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad L. V. savo kaltę pripažino, dėl padarytos veikos gailėjosi. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavusios nukentėjusiosios paaiškinimai patvirtina, kad ji su kaltininku susitaikė ir susitarė dėl išlaikymo įsiskolinimo atlyginimo. Šią aplinkybę patvirtina ir apeliacinės instancijos teismui 2015 m. vasario 17 d. pateiktas nuteistojo prašymas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės jam ir nukentėjusiajai susitaikius, kuris yra pasirašytas ir nukentėjusiosios. Iš prašymo ir pateiktų paprastųjų neprotestuotinų vekselių, kuriuos kaltininkas pasirašė nepilnamečio sūnaus naudai, matyti, kad L. V. nuo 2014 m. rugsėjo mėnesio susitarė mokėti savo nepilnamečiui sūnui išlaikymą po 200 Eur per mėnesį; vykdydamas susitarimą nukentėjusiajai jau yra sumokėjęs 1 000 Eur; dalį 2014 m. gruodžio 29 d. nuosprendyje nurodyto 10 000 Eur įsiskolinimo sumokės iki 2015 m. gruodžio 31 d., likusią dalį – iki sūnaus pilnametystės, t. y. iki 2020-07-09. Iš minėtų prašyme nurodytų aplinkybių galima daryti išvadą, kad nukentėjusioji su nuteistuoju susitaikė, susitarė dėl žalos atlyginimo, prašo apeliacinės instancijos teismo atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnyje numatytu pagrindu ir bylą jo atžvilgiu nutraukti.
Taip pat yra pagrindas manyti, kad L. V. nedarys naujų nusikalstamų veikų, nes jis neteistas, dirba, į priklausomybės ligų įskaitas neįrašytas, nuosprendžio pirmojoje instancijoje priėmimo metu buvo baustas administracine tvarka baustas už KET pažeidimus, nuo 2006-01-01 iki 2012-03-01 geranoriškai mokėjo Vilniaus miesto 1-osios apylinkės teismo sprendimu priteistą išlaikymą nepilnamečiui sūnui.
Atsižvelgiant į išdėstytą, į tai, kad yra visos BK 38 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės jam ir nukentėjusiajai susitaikius, į tai, kad kaltininkas atlygino dalį žalos bei susitarė dėl tolimesnio jos atlyginimo ir toks susitarimas neprieštarauja įstatymui, kaltininko atžvilgiu taikytinos BK 38 straipsnio nuostatos.
L. V. išaiškintina, kad jeigu jis per vienerius metus padarys baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas veikas. Jeigu jis per vienerius metus padarys naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustos galioti ir bus sprendžiama dėl baudžiamosios atsakomybės už visas veikas.
Apeliacinis teismas pažymi, kad apylinkės teismas priimdamas nuosprendį galiojančių įstatymų reikalavimų nepažeidė, tačiau esant BK 38 straipsnyje numatytam atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindui, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla nutrauktina.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendė:
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.
L. V., pripažintą kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 164 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 38 straipsnio 1 dalimi atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajai susitaikius bei jo atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti.
L. V. kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.
Išaiškinti L. V., kad jeigu jis per vienerius metus nuo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės padarys baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas, o jeigu jis per tą patį laikotarpį padarys naują tyčinį nusikaltimą, šis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustos galioti ir bus sprendžiama dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.