- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-18
- Bylos Nr.
- 1S-228-719/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Artūras Ridikas
- Pareiškėjas
- D. P.
- Kategorijos
Teisėja Daina Vaidachavičienė Baudžiamoji byla Nr. 1S-228-719/2015
2015 m. gegužės 18 d.
Panevėžio apygardos teismo teisėjas Artūras Ridikas išnagrinėjo pareiškėjos D. P. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutarties ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2015 m. vasario 17 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjos D. P. skundą. Šį nutarimą pareiškėja apskundė prokurorui, tačiau Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros 2015 m. kovo 16 d. nutarimu skundas buvo atmestas. Pastarąjį nutarimą pareiškėja D. P. apskundė ikiteisminio tyrimo teisėjui, tačiau skundžiama nutartimi pareiškėjos D. P. skundas buvo atmestas.
Šalies argumentai
Skundu pareiškėja D. P. prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir įpareigoti prokuratūrą pradėti ikiteisminį tyrimą, o nustačius V. Š. veiksmuose požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 144 str., iškelti baudžiamąją bylą. Pareiškėja cituoja skundžiamą nutartį ir mano, kad ši nutartis nepagrįsta, nes neatitinka tikrovės ir medžiagoje esančių duomenų. Nurodo, kad skundžiamoje nutartyje neteisingai teigiama, kad V. Š. neturėjo pirmos pagalbos rinkinio, nes V. Š. neturėjo tik lagaminėlio su medikamentais, nes skirti medikamentinio gydymo ji neturėjo teisės. Tačiau V. Š. turėjo galimybę ir visas priemones pagalbai suteikti gyvybei pavojingoje būklėje pagal savo kompetenciją ir pradinio gyvybės palaikymo brigados funkcijas. Taip pat apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai teigia, kad V. Š. buvo paskirta drausminė nuobauda – medžiagoje yra duomenys apie tai, kad jai siūloma skirti drausminę nuobaudą, tačiau duomenų apie paskirtą drausminę nuobaudą medžiagoje nėra. Taip pat pareiškėja mano, kad V. Š. sąmoningai, siekdama nuslėpti savo veiką, neužpildė nustatytos formos dokumento apie kreipimąsi į ją dėl pagalbos suteikimo L. P.. Kartu V. Š. savo paaiškinime patvirtino, kad ji nevykdė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. V-895 patvirtintų Greitosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo reikalavimų 5 punkto reikalavimų, t. y. neskyrė deguonies, nesiūlė transportuoti L. P. į ligoninę ir pan., nes, pasak jos, mergaitę lydėjęs asmuo atsisakė duoti apžiūrėti mergaitę, elgėsi agresyviai. Be to, pareiškėja teigia, kad skundžiamoje nutartyje neteisingai teigiama, jog nuo 2014 m. lapkričio 25 d. Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje pradėta ir atliekama neplaninė asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolė Panevėžio greitosios medicinos pagalbos stotyje, nes tokių duomenų medžiagoje nėra – medžiagoje yra duomenys apie tai, kad ikiteisminio tyrimo įstaiga kreipėsi į minėtą tarnybą siekdama išsiaiškinti tai, ar V. Š. kvalifikacija yra tinkama, o ne tai, ar V. Š. tinkamai atliko savo pareigą nesuteikdama pagalbos L. P.. Pareiškėjos manymu, ikiteisminio tyrimo įstaiga turėjo kreiptis į minėtą tarnybą dėl tokių V. Š. veiksmų įvertinimo ir tik sulaukusi išvadų priimti atitinkamą procesinį sprendimą. Kartu pareiškėja teigia, kad greitosios medicinos pagalbos automobilis buvo pastatytas nepatogiai – prieš eismą, prieš žmonių minią, prie scenos, kad geriau matytųsi koncertas, o ne kitoje vietoje, kur būtų patogiau suteikti skubią pagalbą, tačiau ši aplinkybė nebuvo įvertinta. Atsižvelgusi į visas šias aplinkybes pareiškėja D. P. mano, kad skundžiama nutartis yra neteisėta, todėl turi būti panaikinta.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Visų pirmiausia aukštesnysis teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, aukštesnysis teismas gali tiesiog pritarti žemesniojo teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 168 str. 1 d. įtvirtinta, kad prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės. BPK 3 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Čia aukštesnysis teismas pažymi, kad įtarti buvus nusikalstamą veiką bei konkretų asmenį, jog jis šią veiką padarė, nuspręsti dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, dėl jo nutraukimo baudžiamojo proceso įstatymo numatytais atvejais ir pagrindais yra prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno kompetencija. Jie privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir dėl jų priimti motyvuotus sprendimus, kurie gali būti skundžiami įstatymo nustatyta tvarka. Jei medžiagoje yra pakankamai reikšmingų duomenų nebūtina daryti to, ko reikalauja proceso šalys (pvz., atlikinėti tam tikrus tyrimo veiksmus) vien tam, kad būtų gauta kuo daugiau ankstesnius rezultatus patvirtinančių duomenų. Proceso dalyvių pozicija aptartais klausimais nesaisto prokuroro ar ikiteisminio tyrimo tyrėjo, jeigu jų įsitikinimas, vadovaujantis medžiagoje esančia duomenų visuma, yra kitoks, tačiau priimtas procesinis sprendimas bet kuriuo atveju turi būti motyvuotas ir pagrįstas medžiagoje esančiais duomenimis.
Be to, baudžiamoji teisė savo funkcijas įgyvendina imperatyviuoju metodu – nustato bausmes ir baudžiamojo poveikio priemones už nustatytų draudimų pažeidimą. Baudžiamųjų įstatymų draudimų ir sankcijų turi būti imamasi tik tada, kai tai neišvengiama, kai neįmanoma kitomis teisinėmis priemonėmis apginti pažeidžiamų teisinių gėrių. Ši teisė taikytina pažeidus viešąjį interesą, kuomet veika yra pavojinga ir negali būti palikta nukentėjusiajam kaip jo privatus reikalas reikalauti kompensacijos. Tačiau būtina pažymėti, kad baudžiamasis procesas turi prasmę tik tada, kai jį vykdant yra manoma, kad bus išaiškinta nusikalstama veika ir ją padariusiam asmeniui bus pritaikyta baudžiamajame įstatyme numatyta sankcija. Priešingu atveju ikiteisminio tyrimo vykdymas taptų beprasmis baudžiamojo proceso tikslų prasme ir reikštų betikslį lėšų bei proceso dalyvių laiko švaistymą, o tam tikrais atvejais ir galėtų būti vertinamas kaip neteisėtas žmogaus teisių suvaržymas.
Aukštesniajam teismui pateiktą skundą pareiškėja D. P. iš esmės grindžia tais pačiais argumentais ir motyvais, kaip ir žemesniajam teismui bei ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros įstaigoms. Naujų esminių duomenų, kurie nebūtų buvę žinomi žemesniajam teismui ir ikiteisminio tyrimo bei prokuratūros įstaigoms, kurių šis teismas nebūtų įvertinęs ir kuriuos reikėtų vertinti iš naujo, pareiškėja D. P. savo skunde nenurodė. Susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga aukštesnysis teismas pažymi, kad žemesnysis teismas ir ikiteisminio tyrimo bei prokuratūros įstaigos savo procesiniuose sprendimuose nurodė ir išvardijo BK 144 str. įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties konstatavimui reikšmės turinčius duomenis, išsamiai juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir pakankamai detaliai argumentavo savo sprendimą. Žemesniojo teismo ir minėtų įstaigų argumentai dėl duomenų vertinimo nekelia abejonių, nes duomenys medžiagoje buvo gauti teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o jų patikimumas buvo patikrintas tikslinant įvykio aplinkybes ir nagrinėjant pareiškėjos skundus dėl priimtų procesinių sprendimų. Priešingai, nei teigiama pareiškėjos skunde, tiek žemesnysis teismas, tiek ikiteisminio tyrimo bei prokuratūros įstaigos patikrino duomenų liečiamumą, leistinumą, jų pakankamumą, tarpusavio ryšį ir įvertino visus medžiagoje esančius duomenis kaip jų visumą. Visi žemesniojo teismo ir ikiteisminio tyrimo bei prokuratūros įstaigų argumentai ir motyvai pakankamai išsamiai, detaliai ir aiškiai nurodyti jų procesiniuose sprendimuose, todėl aukštesnysis teismas jų nekartoja.
Kartu aukštesnysis teismas pažymi, kad pagal ikiteisminio tyrimo medžiagą seka, jog pareiškėja kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą iš esmės pranešdama apie tai, jog, jos manymu, nesuteikusi skubios medicininės pagalbos L. P. Panevėžio greitosios medicinos pagalbos stoties darbuotoja V. Š. galimai pažeidė medicininės pagalbos teikimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir tokioje V. Š. veikoje yra nusikalstamos veikos požymiai.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad savo prielaidas apie V. Š. galimai padarytą nusikalstamą veiką atstovė kelia iš esmės abejodama V. Š. veiksmų atitikimu medicininės pagalbos teikimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams ir tvirtindama, kad V. Š. netinkamai atliko savo pareigas sveikatos priežiūros paslaugų teikimo srityje. Tačiau tokias abejones ir ginčus – abejones ir ginčus sveikatos priežiūros paslaugų teikimo srityje – iš esmės sprendžia Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Tarnyba) (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-839 patvirtintų šios tarnybos nuostatų 9.6 ir 9.7 punktuose įtvirtinta, kad minėtos tarnybos tikslai, be kita ko, yra teisės aktų nustatyta tvarka vykdyti sveikatos priežiūros paslaugų kokybės ir pacientų saugos kontrolę). Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju susiklostę teisiniai santykiai ir kilęs ginčas pirmiausia yra administracinės teisės reguliavimo dalykas, todėl ikiteisminio tyrimo medžiagoje nesant duomenų apie ginčo išsprendimą administracinio proceso tvarka, šiuo metu baudžiamoji atsakomybė, kaip paskutinė ir griežčiausia priemonė, negali būti taikoma.
Aukštesnysis teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pagal 2014 m. lapkričio 25 d. pareiškėjos ir R. P. skundą Tarnyboje buvo pradėta neplaninė asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolė V. Š. darbovietėje – Panevėžio greitosios medicinos pagalbos stotyje. Be to, įvertinti aptariamą situaciją Tarnyba įpareigota ir 2015 m. vasario 17 d. nutarimu, kuriuo buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Įvertinusi situaciją ir nustačiusi nusikalstamos veikos požymius (nepriklausomai nuo subjekto – ar V. Š., ar kitų asmenų veikoje) Tarnyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-839 patvirtintų Tarnybos nuostatų 11.15 punktu, apie tai privalės informuoti teisėsaugos institucijas.
Įvertinus visus ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenis matyti, kad šiuo metu jie nepatvirtina pareiškėjos D. P. pareiškime nurodytų aplinkybių apie galimą nusikalstamą veiką. Iš medžiagoje esančių duomenų negalima daryti kategoriškos ir neginčijamos išvados, kad V. Š. padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Todėl priešingai, nei mano pareiškėja, Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2015 m. vasario 17 d. nutarimu pagrįstai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjos D. P. skundą, o Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros 2015 m. kovo 16 d. nutarimu ir skundžiama nutartimi 2015 m. vasario 17 d. nutarimas teisingai buvo paliktas galioti.
Kitos pareiškėjos skunde nurodytos aplinkybės (apie tai, kad V. Š. turėjo galimybę ir priemones pagalbai suteikti, apie V. Š. drausminę atsakomybę, apie nustatytos formos dokumento neužpildymą siekiant nuslėpti kreipimąsi dėl pagalbos suteikimo, apie greitosios medicinos pagalbos automobilio dislokacijos vietą įvykio metu ir kt.) yra neesminės ir šiuo metu pirmiau paminėto ginčo sprendimui taikytinos teisės bei atsakomybės rūšies nustatymui neturi jokios įtakos, todėl aukštesnysis teismas dėl jų nepasisako.
Atsižvelgdamas į šias aplinkybes aukštesnysis teismas, sutikdamas su žemesniojo teismo motyvais ir argumentais bei pritardamas jiems konstatuoja, kad nagrinėdamas pareiškėjos skundą žemesnysis teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė ikiteisminio tyrimo duomenis, iš esmės tinkamai taikė teisės aktus, todėl priėmė teisės aktų nuostatas ir suformuotą teismų praktiką analogiškose bei panašiose situacijose atitinkantį procesinį sprendimą. Toks sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinių ir procesinių teisės normų, todėl naikinti jį pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
Pareiškėjos D. P. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartį.
Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.