- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-12-19
- Bylos Nr.
- eI-5585-402/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00992-2019-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Algis Markevičius, Daina Kukalienė, Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- I. V., V. A., V. O.
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės administracijos
- Trečiasis asmuo
- akcinei bendrovei „Kauno energija“, G. P.
- Kategorijos
- 30.3Šilumos ūkis
- 30.5Kiti su energetika susiję klausimai
- 55.1.3Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės, Algio Markevičiaus ir Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. V., V. A., V. O. skundą atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims akcinei bendrovei „Kauno energija“, G. P. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjos su skundu kreipėsi į teismą, prašydamos: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2019 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. 42-4-46, kuriuo nutarta netenkinti prašymo naudoti gamtines dujas namo, esančio (duomenys neskelbtini), šildymui ir karšto vandens ruošimui; 2) įpareigoti atsakovę duoti teisę atsijungti nuo centralizuoto šilumos tiekimo tinklų ir įsirengti autonominį dujinį šildymą.
Pareiškėjos skunde nurodė ir jų atstovė teismo posėdyje visiškai palaikė skundą ir paaiškino, kad 2019 m. vasario 19 d. pareiškėjų atstovas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui pateikė prašymą, reg. Nr. R13-203, dėl gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), šilumos įrenginių atjungimo nuo miesto termofikacinių tinklų ir galimybės šildymui naudoti gamtines dujas. Per įstatymų nustatytą laikotarpį negavęs atsakymo dėl pateikto prašymo, 2019 m. kovo 22 d. pareiškėjų atstovas pateikė pakartotinį prašymą, reg. Nr. R13-386.
Kauno miesto savivaldybės administracijos Energetikos skyrius 2019 m. balandžio 5 d. dokumentu Nr. 42-4-46 informavo, jog prašymas dėl namo (duomenys neskelbtini), atjungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo tinklo (toliau – ir CŠT) svarstytas Šilumos būdo nustatymo komisijos 2019 m. balandžio 2 d. posėdyje. Jame nutarta netenkinti prašymo naudoti gamtines dujas namo šildymui ir karšto vandens ruošimui, nes dujų naudojimas šildymui ir karšto vandens ruošimui prieštarauja Kauno miesto mikrorajonų šilumos tiekimo specialiojo plano sprendiniams, neatitinka visuomenės interesų, didina oro taršą.
Šalies argumentai
Pareiškėjos nurodo, jog butų savininkų teisė atjungti savo buto šildymo ir (ar) karšto vandens sistemas nuo bendrų daugiabučio namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemų įtvirtinta įvairiuose Lietuvos teisės aktuose. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.390 straipsnio 1 dalis numato, jog vartotojas, naudojantis energiją (šilumos energiją, dujas ir kt.) buitinėms reikmėms, turi teisę nutraukti sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad butų savininkams įtvirtinta teisė atjungti savo buto šildymo sistemą nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atribodama Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymo reguliavimo sritis, 2013 m. sausio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 1438-35/2012 taip pat konstatavo, kad Šilumos ūkio įstatymas – tai specialusis energetikos sektoriaus (šilumos ūkio) teisės aktas, reguliuojantis esminius teisinius santykius šilumos ūkio sektoriuje. Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalis, nustatydama vartotojų teisę pakeisti buto (butų) ir kitų patalpų šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, tiesiogiai nukreipia į Statybos įstatymą, o iš to išplaukia, jog tiek, kiek tai susiję su konkrečių buto (butų), kitų patalpų šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pakeitimo statybos darbų atlikimu, taikytinos teisės normos, įtvirtintos Statybos įstatyme ir atitinkamai jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose.
Paaiškino, jog nors namas, kaip pažymėta Energetikos skyriaus 2019 m. balandžio 5 d. dokumente, priskiriamas CŠT zonai, turi būti taikomos išimtys, numatomos Specialiojo plano sprendiniuose, kadangi AB „Kauno energija“ negali užtikrinti technologijai reikalingų kokybinių šilumnešio parametrų ir patikimumo. Esant šaltai žiemai ir staigiai krentant temperatūrai, AB „Kauno energija“ tiekiamo šilumnešio parametrai kinta žymiai lėčiau, nei keičiasi aplinkos temperatūra, ir neužtikrina namui reikalingo momentinio energijos kiekio, todėl namas staigiai atšąla. Pažymėjo, jog 3 iš 4 savininkų (gyventojų) yra pensinio amžiaus žmonės. Jie yra priskiriami labiausiai pažeidžiamam socialiniam sluoksniui. Išlaidos butų šildymui yra neadekvačios gaunamam pensijos dydžiui. Taip suvaržomos gyventojų teisės į garbingą ir orų gyvenimą brandžiame amžiuje.
Žemesnės instancijos teismas
2019 m. balandžio 5 d. pranešimu pažymėta, kad namas nerenovuotas, tačiau būtina atkreipti dėmesį, kad jis yra valstybės saugomos kultūros paveldo vietovės Kauno miesto istorinės dalies, vadinamos Naujamiesčiu (unikalus objekto kodas Kultūros vertybių registre 22149), teritorijoje ir pastato apšiltinimas ir namo renovacija iš lauko pusės yra negalima.
Namas yra prijungtas prie ESO gamtinių dujų sistemos, kuri yra pajėgi aprūpinti namą reikiamu dujų kiekiu, keičiant visą namo šildymo sistemą. Kiekvienas butas karšto vandens ruošimui naudoja gamtines dujas ir tai daro dujų katilais, kurie yra prijungti prie name esančių kaminų pagal visus dujų tiekėjo reikalavimus, ir keičiant katilus nauji kaminai virš stogo nebus keliami. Šildymo būdo keitimas nereikalauja keisti esamos inžinerinės sistemos – užtenka tik pakeisti katilo tipą į kondensacinį.
Taip pat nurodė, jog ginčijamas administracinis aktas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų, todėl turi būti panaikintas.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė su skundu nesutinka, teismo posėdžio metu visiškai palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir paaiškino, kad 2019 m. sausio 18 d. Savivaldybės administracijoje buvo gautas trečiojo suinteresuoto asmens P. A. (veikiantis pagal butų ir kitų patalpų savininkų, adresu (duomenys neskelbtini), 2019 m. sausio 10 d. susirinkimo protokolą Nr. 02) prašymas dėl daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, šilumos įrenginių atjungimo nuo centralizuotų šilumos perdavimo tinklų.
Žemesnės instancijos teismas
Komisija 2019 m. balandžio 4 d. protokoliniu sprendimu Nr. 42-9-1 nutarė netenkinti pareiškėjų prašymo pakeisti šildymo būdą, t. y. atsijungti nuo centralizuoto šilumos tiekimo tinklo, kadangi daugiabutis gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, priskiriamas centralizuoto šilumos tiekimo tinklo zonai ir toks šildymo būdo pakeitimas prieštarautų 2016 m. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T-203 „Dėl atnaujinto Kauno miesto mikrorajonų šilumos tiekimo specialiojo plano patvirtinimo“ sprendiniams.
Pagal Kauno miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. T-203 „Dėl atnaujinto Kauno miesto mikrorajonų šilumos tiekimo specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtintą ir šiuo metu galiojantį Kauno miesto mikrorajonų šilumos tiekimo specialųjį planą, daugiabutis gyvenamasis namas, esantis Vaistinės skg. 3, Kaune, yra centralizuoto šilumos tiekimo zonoje, kurioje aprūpinimas šiluma vykdomas iš centralizuotos šilumos tiekimo sistemos, todėl pareiškėjų pasirinkta kuro rūšis (dujos) neatitinka Kauno miesto mikrorajonų šilumos tiekimo specialiojo plano. Minėtoje zonoje pagal specialiojo plano sprendinius prioritetinis šildymo būdas yra centralizuotas šilumos tiekimas.
Šalies argumentai
Pareiškėjų nurodytas daugiabutis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, neatitinka nė vienos iš Kauno miesto mikrorajonų šilumos tiekimo specialiajame plane nurodytų sąlygų. Taip pat minėtas daugiabutis pastatas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, nėra nei statomas, nei rekonstruojamas, todėl, kaip nustatyta specialiajame plane, esamiems centralizuoto šilumos tiekimo zonos šilumos vartotojams aprūpinimo šiluma būdo keitimas iš centralizuoto į necentralizuotą (atsijungiant nuo šilumos tiekimo tinklų) traktuojamas kaip neatitinkantis savivaldybės šilumos ūkio specialiojo plano ir vykdomas šiam atvejui įstatymuose numatyta tvarka.
Šilumos ūkio įstatymas numato galimybę atsijungti nuo šildymo inžinerinių sistemų vartotojams, tačiau ši teisė nėra absoliuti, kadangi teisės aktai numato imperatyvią teisę įgyvendinti tik tam tikra nustatyta tvarka ir pagal savivaldybių patvirtintus šilumos ūkio specialiuosius planus. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-203 „Dėl atnaujinto Kauno miesto mikrorajonų šilumos tiekimo specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtinto Kauno miesto mikrorajonų šilumos tiekimo specialiojo plano tikslai yra formuoti ilgalaikes Kauno miesto savivaldybės šilumos ūkio modernizavimo ir plėtros kryptis, siekiant užtikrinti šilumos tiekimą vartotojams mažiausiomis sąnaudomis bei neviršijant leidžiamo neigiamo poveikio aplinkai. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatyta tai, kad šilumos vartotojai turi teisę pasirinkti alternatyvių energijos rūšių šilumos tiekėjus, įsirengti vietinę šildymo sistemą, jeigu tai neprieštarauja teritorijų planavimo dokumentams, tačiau ginčo atveju, kaip minėta, daugiabutis pastatas, esantis adresu Vaistinės skg. 3, Kaunas, patenka į Kauno miesto mikrorajonų šilumos tiekimo specialiojo plano centralizuoto šilumos tiekimo zoną, kurioje pareiškėjų prašoma kuro rūšis (dujos) nėra alternatyvi kuro rūšis minėtai centralizuoto šildymo zonai.
Šalies argumentai
Pareiškėjos savo skunde akcentuoja prastą ir susidėvėjusią namo šildymo sistemos būklę, tačiau vien šildymo sistemos susidėvėjimas nėra pagrindas keisti šildymo būdą nesilaikant Kauno miesto mikrorajonų šilumos tiekimo specialiojo plano nuostatų. Taip pat pabrėžtina, kad daugiabutis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, nėra priskiriamas didžiausių kainų mokėtojų grupei.
Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 8 straipsnio 1 dalis imperatyviai nustato, jog savivaldybės tvarko šilumos ūkį pagal savivaldybių tarybų patvirtintus šilumos ūkio specialiuosius planus, o aplinkybė, jog pareiškėjos nesilaikydamos Kauno miesto mikrorajonų šilumos tiekimo specialiojo plano reikalavimų parengė dokumentaciją, reikalingą šildymo būdo pakeitimui, nesudaro pagrindo ginčijamo rašto panaikinimui, nes minėtas atjungimas nuo centralizuotos šildymo sistemos turi būti realizuojamas laikantis pirmiau nurodytų teisės aktų reikalavimų.
Pareiškėjų argumentai yra atmestini dėl skundžiamo sprendimo nemotyvuotumo, nepagrįstumo ir aiškiai nenurodytų teisinių pagrindų, kurie sudarytų savarankišką pagrindą jį panaikinti. Pažymėjo, kad skundžiamame sprendime buvo numatytas konkretus neigiamo sprendimo teisinis pagrindas – prašymo neatitiktis Kauno miesto šilumos tiekimo specialiojo plano reikalavimams, kadangi ginčo pastatas priskiriamas centralizuoto šilumos tiekimo zonai pagal Kauno miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. T-203 „Dėl atnaujinto Kauno miesto mikrorajonų šilumos tiekimo specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtintą ir šiuo metu galiojantį Kauno miesto mikrorajonų šilumos tiekimo specialųjį planą, o tai yra pakankamas motyvas atmesti pareiškėjų prašymą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Pareiškėjos prašo: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2019 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. 42-4-46, kuriuo nutarta netenkinti prašymo naudoti gamtines dujas namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, šildymui ir karšto vandens ruošimui; 2) įpareigoti atsakovę duoti teisę atsijungti nuo centralizuoto šilumos tiekimo tinklų ir įsirengti autonominį dujinį šildymą.
Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintomis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis yra nustatyta šilumos įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojų iniciatyva tvarka (III skyrius). Šių Taisyklių 109 punktu nustatyta, kad savivaldybė teisės aktuose (Taisyklių 1 priedo 4, 34 punktai) nustatytais terminais atlieka numatytus veiksmus, po kurių išduodamas rašytinis pritarimas pastato paprastojo remonto projektui (aprašui), pertvarkant pastato inžinerines sistemas (šildymo, dujotiekio, elektros tiekimo), arba motyvuotas atsisakymas jį išduoti (aktuali ginčui redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. liepos 29 d.). Todėl atsakovė pareiškėjų ginčijamą sprendimą priėmė pagal jai suteiktą kompetenciją.
Vertinant atsakovės sprendimo pagrįstumą, pažymėtina, kad, pagal Šilumos ūkio įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, šilumos vartotojai turi teisę pasirinkti alternatyvių energijos rūšių šilumos tiekėjus, įsirengti vietinę šildymo sistemą, jei tai neprieštarauja teritorijų planavimo dokumentams, o Šilumos ūkio 7 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad savivaldybės tvarko šilumos ūkį pagal savivaldybių tarybų patvirtintus šilumos ūkio specialiuosius planus.
Šiam ginčui aktualus Kauno miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. T-203 „Dėl atnaujinto Kauno miesto mikrorajonų šilumos tiekimo specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtintas ir šiuo metu galiojantis Kauno miesto mikrorajonų šilumos tiekimo specialusis planas. Šioje byloje nėra vertinamas minėto šilumos ūkio specialiojo plano teisėtumas. Ginčo išsprendimui pakanka konstatuoti, kad toks planavimo dokumentas buvo priimtas, jis taikytinas pareiškėjų reikalavimui ir kad plano absoliučių negaliojimo pagrindų nėra.
Planų galiojimas gali būti apibrėžtas laike, tačiau jo galiojimo pabaigos terminas nepanaikina paties plano sprendinių. Pagal bendrą teritorinio planavimo principą teritorinio planavimo sprendiniai galioja tol, kol nėra paneigti kitu teritorinio planavimo dokumentu. Šilumos ūkio įstatymo 8 straipsnio 5 dalimi nustatyta, kad šilumos ūkio specialieji planai tikslinami ne rečiau kaip kas 7 metai. Tačiau šioje teisės normoje nėra numatyta, kad planai netenka teisinės galios suėjus 7 metų terminui, todėl pagal anksčiau minėtą principą, jei 7 metų terminas praleidžiamas, tokiu atveju plano sprendiniai galioja iki šio plano patikslinimo. Todėl atsakovė turėjo pagrindą remtis šilumos ūkio specialiuoju planu, galiojusiu ginčo teritorijoje.
Atsakovė šioje byloje ginčijamą Kauno miesto savivaldybės administracijos 2019 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. 42-4-46 priėmė išnagrinėjusi pareiškėjų 2019 m. sausio 14 d. prašymą, t. y. tuo laikotarpiu, kai galiojo Kauno miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. T-203 „Dėl atnaujinto Kauno miesto mikrorajonų šilumos tiekimo specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtintas ir šiuo metu galiojantis Kauno miesto mikrorajonų šilumos tiekimo specialusis planas, todėl atsakovė privalėjo vadovautis ir šio sprendimo nuostatomis.
Kauno miesto mikrorajonų šilumos tiekimo specialusis planas numato, kad centralizuoto šilumos tiekimo zonoje statomą ar rekonstruojamą pastatą gali būti numatyta aprūpinti šiluma ir iš vietinių šilumos šaltinių, taikant prioritetą gamtinių dujų kurui, tik šiais atvejais:
- esama centralizuoto šilumos tiekimo sistema negali užtikrinti technologijai reikalingų kokybinių šilumnešio parametrų arba pakankamo aprūpinimo šiluma patikimumo. Minėtiems šilumos vartotojams suteikiama teisė įsirengti ir naudoti autonominius aprūpinimo šiluma šaltinius, kaip kurą naudojant gamtines dujas. Šiuo atveju miesto CŠT sistema gali būti naudojama kaip rezervinis aprūpinimo šiluma būdas;
- yra techninių, gamtosaugos, paveldo išsaugojimo problemų aprūpinant konkretų vartotoją šiluma iš centralizuoto šilumos tiekimo sistemos;
- teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotos vidutinės šilumos tiekimo sąnaudos yra mažesnės aprūpinant šiluma iš vietinio šilumos šaltinio, kurui naudojant gamtines dujas;
- esamiems šios zonos šilumos vartotojams aprūpinimo šiluma būdo keitimas iš centralizuoto į necentralizuotą (atsijungiant nuo šilumos tiekimo tinklų) traktuojamas kaip neatitinkantis savivaldybės šilumos ūkio specialiojo plano ir vykdomas šiam atvejui įstatymuose numatyta tvarka.
Pareiškėjų nurodytas daugiabutis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), neatitinka nė vienos iš Kauno miesto mikrorajonų šilumos tiekimo specialiajame plane nurodytų sąlygų. Taip pat minėtas daugiabutis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), nėra nei statomas, nei rekonstruojamas, todėl, kaip nustatyta specialiajame plane, esamiems centralizuoto šilumos tiekimo zonos šilumos vartotojams aprūpinimo šiluma būdo keitimas iš centralizuoto į necentralizuotą (atsijungiant nuo šilumos tiekimo tinklų) traktuojamas kaip neatitinkantis savivaldybės šilumos ūkio specialiojo plano ir vykdomas šiam atvejui įstatymuose numatyta tvarka. Šilumos ūkio įstatymas numato galimybę atsijungti nuo šildymo inžinerinių sistemų vartotojams, tačiau ši teisė nėra absoliuti, kadangi teisės aktai numato imperatyvią teisę įgyvendinti tik tam tikra nustatyta tvarka ir pagal savivaldybių patvirtintus šilumos ūkio specialiuosius planus. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. T-203 „Dėl atnaujinto Kauno miesto mikrorajonų šilumos tiekimo specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtinto Kauno miesto mikrorajonų šilumos tiekimo specialiojo plano tikslai yra formuoti ilgalaikes Kauno miesto savivaldybės šilumos ūkio modernizavimo ir plėtros kryptis, siekiant užtikrinti šilumos tiekimą vartotojams mažiausiomis sąnaudomis bei neviršijant leidžiamo neigiamo poveikio aplinkai pagal Nacionalinę energetikos strategiją; suderinti valstybės, savivaldybės, energetikos įmonių, fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių interesus aprūpinant vartotojus šiluma ir energijos ištekliais šilumos gamybai; reglamentuoti aprūpinimo šiluma būdus ir (arba) naudotinas kuro bei energijos rūšis šilumos gamybai šilumos vartotojų teritorijose (zonose). Kaip minėta, specialusis planas ir jo nuostatos yra galiojančios, nėra nuginčytas ar keliamas jo teisėtumo klausimas šioje byloje, todėl konstatuotina tai, kad minėtas šilumos ūkio specialusis planas yra norminis teisės aktas, kuris yra teisėtas bei juo privaloma vadovautis priimant sprendimus dėl šilumos būdo pakeitimo. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatyta tai, kad šilumos vartotojai turi teisę pasirinkti alternatyvių energijos rūšių šilumos tiekėjus, įsirengti vietinę šildymo sistemą, jeigu tai neprieštarauja teritorijų planavimo dokumentams, tačiau ginčo atveju, kaip minėta, daugiabutis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), patenka į Kauno miesto mikrorajonų šilumos tiekimo specialiojo plano centralizuoto šilumos tiekimo zoną, kurioje pareiškėjų prašoma kuro rūšis (dujos) nėra alternatyvi kuro rūšis minėtai centralizuoto šildymo zonai. Vien šildymo sistemos susidėvėjimas nėra pagrindas keisti šildymo būdą nesilaikant Kauno miesto mikrorajonų šilumos tiekimo specialiojo plano nuostatų. Be to, daugiabutis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), nėra priskiriamas didžiausių kainų mokėtojų grupei.
Šildymo būdo keitimo teisinius santykius reglamentuoja Statybos įstatymas, tai yra nurodyta ir Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta vartotojų teisė pakeisti buto (butų) ir kitų patalpų šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdą ir kuri tiesiogiai nukreipia į Statybos įstatymą. Iš to išplaukia, jog tiek, kiek tai susiję su konkrečių buto (butų), kitų patalpų šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pakeitimo statybos darbų atlikimu, taikytinos teisės normos, įtvirtintos Statybos įstatyme ir atitinkamai jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose: Statybos techniniame reglamente STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 „Dėl Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ patvirtinimo“ (12.11 p.), Statybos techniniame reglamente STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878 „Dėl Statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai, statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ patvirtinimo“, iš kurių išplaukia, kad statybos darbams, siekiant pakeisti pastato ar jo dalies šildymo būdą, kaip statybos darbams, priskirtiems prie paprastojo remonto darbų, atlikti būtina rengti paprastojo remonto aprašą bei gauti statybą leidžiantį dokumentą (Statybos įstatymo 27 str. 1 d.).
Skundžiamo rašto panaikinimas ir Savivaldybės įpareigojimas pakartotinai išnagrinėti pareiškėjų prašymą nesuteiks pareiškėjoms teisinio pagrindo įgyti teisę atsijungti nuo centralizuoto šilumos tiekimo tinklų ir įsirengti autonominį dujinį šildymą, taigi įpareigojimas atsakovės iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą neišspręs ginčo iš esmės.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Pabrėžtina, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržyta, jos įgyvendinimas negali būti nepagrįstai pasunkintas (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimą). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.
Kaip matyti iš pareiškėjų skundo turinio, pareiškėjos iš esmės į teismą kreipėsi nesutikdamos su Kauno miesto savivaldybės administracijos 2019 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. 42-4-46, iš jo kildina reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai tam tikra institucija į ją kreipusis neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti.
Atsakovė šioje administracinėje byloje pagal vykdomų funkcijų apimtį bei paskirtį, veiklos pobūdį, turimus įgaliojimus priskirtina viešojo administravimo subjektams, todėl savo veikloje (taip pat priimdama administracinius aktus) privalo vadovautis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatomis. VAĮ 3 straipsnio 1 punkte nustatytas įstatymo viršenybės principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, o veikla atitikti įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, vertindamas viešojo administravimo organo priimto ginčijamo administracinio akto teisėtumą, pirmiausia privalo nustatyti, ar jis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje ir 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus teisėtumo bei pagrįstumo kriterijus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pabrėžė, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus, logiškas ir pakankamas, taip pat nesudarantis galimybių asmeniui, dėl kurio jis priimtas, dėl neaiškių išvadų elgtis dviprasmiškai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17, 23 ir 56 straipsniai). Ši teisės norma tiesiogiai siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) nustato imperatyvią pareigą patikrinti, ar nėra ABTĮ 91 straipsnyje nurodytų pagrindų, dėl kurių viešojo administravimo metu priimtas sprendimas (įsakymas, aktas ir t. t.) yra naikintinas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1610/2010 ir kt.).
Vertindama nurodytus pareiškėjų ir jų atstovės argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia pabrėžia, jog VAĮ 3 straipsnio 1 punkte apibrėžtas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Vadovaujantis objektyvumo principu, administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs (VAĮ 3 str. 2 p.). Atitinkamai VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje yra detalizuota, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011). Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas minėta pirmiau, ir įvertinusi skundžiamą atsakovės administracinį aktą, sprendžia, kad trūkumų, išnagrinėjus ginčo raštą, nenustatyta. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą raštą pagal Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje ir 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus teisėtumo bei pagrįstumo kriterijus, nustatė, jog šiuo administraciniu aktu pareiškėjų iškelti klausimai išnagrinėti išsamiai, motyvai išdėstyti aiškiai, logiškai ir pakankamai, nesudaro pareiškėjoms galimybių elgtis dviprasmiškai. Administracinis aktas pagrįstas teisės normų reikalavimais, aiškiai nurodyta šio rašto apskundimo tvarka. Teisėjų kolegija padarė išvadą, jog skundžiamas nagrinėjamoje byloje raštas – sprendimas visiškai atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus ir šiuo pagrindu nenaikintinas.
Skundžiami teisės aktai (ar jų dalis) gali būti panaikinti, jeigu jie yra neteisėti iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėti dėl to, kad juos priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas, arba neteisėti dėl to, kad juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 str. 1 d.).
Remiantis šia nuostata, pagrindo panaikinti minėtą raštą taip pat nėra. Individualūs administraciniai aktai yra pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis (VAĮ 8 str. 1 d.). Tokių skundžiamo rašto panaikinimo pagrindų nenurodė ir pareiškėjos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-700/2008, 2011 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011 ir kt.).
Pareiškėjų atstovė pateikė 2019 m. spalio 15 d. prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjų skundas nepatenkintas, todėl netenkintinas ir prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, jog iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos kitos proceso šalys nepateikė prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Atsižvelgiant į ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Kadangi, kaip minėta, prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš kitos (-ų) proceso šalies (-ių) pateikta nebuvo, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 40–41 straipsniais, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.