- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-16
- Bylos Nr.
- 1S-613-185/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Pranas Šimkus
- Pareiškėjas
- K. G.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo K. G. skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2015-11-16 nutarties,
Aprašomoji dalis
nustatė:
2015-10-30 Biržų rajono apylinkės teisme gautas pareiškėjo K. G. skundas, kuriuo jis prašė panaikinti Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro 2015-10-23 nutarimą, kuriuo prokuroras atmetė jo skundą dėl Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Biržų rajono policijos komisariato vyr. tyrėjos R. A. 2015-10-12 nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini).
Skundžiama 2015-11-16 nutartimi Biržų rajono apylinkės teismas pareiškėjo skundą atmetė, motyvuodamas tuo, kad prokuroro ir vyr. tyrėjos priimti sprendimai yra pagrįsti ir jų naikinti nėra pagrindo.
Šalies argumentai
Skundu apygardos teismui K. G. prašo panaikinti Biržų rajono apylinkės teismo nutartį ir įpareigoti L. M. atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimo sukčiavimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 2 d., apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo pagal BK 222 str. 2 d. ir kitų galimų nusikalstamų veikų (BK 300 str. 1 d.). Prašo įpareigoti prokurorą proceso šalis apklausti kaip liudytojus ir surengti jų akistatą. Taip pat prašo leisti jam susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga.
Nurodo, kad tiek prokuroras, tiek teismas savo argumentus grindžia vyr. tyrėjos surinkta medžiaga, kurioje, anot jos (vyr. tyrėjos), nėra objektyvių ir neginčytinų duomenų, kurie leistų įmonės ar jos narių veiksmus vertinti kaip sukčiavimą. Tačiau jis, kaip nukentėjęs asmuo, neturėjo galimybių susipažinti su šia bylos medžiaga, todėl negalėjo oponuoti. Jam pateikus skundą apylinkės teismui, jau buvo žinoma, kad L. M. atžvilgiu yra pradėti procesai Panevėžio Darbo ginčų komisijoje ir Pasvalio rajono apylinkės teisme, kas paneigia L. ir D. M. pateiktus pirminius parodymus, jog įmonė veikia skaidriai ir nesukčiauja. Tai, kad vyr. tyrėjai buvo pateikti galimai suklastoti buhalterinės apskaitos dokumentai ir sąskaitos faktūros bei nustatytų reikalavimų neatitinkančios darbo „sąmatos“, nepaneigia esminio galimo sukčiavimo fakto – neteisėto svetimo turto (jo pinigų) užvaldymo. Mano, kad L. ir D. M. sugalvojo schemą, kaip tyčia išvilioti didelės vertės svetimą turtą, prisidengiant legalia individualia veikla (statybų ir renovacijos paslaugų teikimu). Pažymi, kad nuo jo pareiškimo padavimo momento L. M. įmonę paliko beveik visi darbuotojai, kadangi, kaip vėliau paaiškėjo, L. M. su jais neatsiskaitė už darbą, nors M. jis pinigus buvo pervedęs avansu ir sumokėjęs grynaisiais. Nurodo, kad vyr. tyrėjos, prokuroro ir teismo subjektyvus baudžiamosios ir civilinės teisės atribojimas neatitinka suformuotos teismų praktikos, juolab kad ginčai vyksta ne tik dėl sutartinių santykių nesilaikymo, bet ir dėl konkrečių baudžiamosios teisės aktų pažeidimų, t. y. dėl galbūt nusikalstamų veikų. Pažymi, kad L. M. individuali veikla šiuo metu formaliai tebevykdoma, o tai leidžia manyti, kad ši veikla yra fiktyvi ir vykdoma tam, jog galėtų išvilioti iš klientų pinigus už statybų darbus, kurių realiai neatlieka. Iš jo buvo išvilioti dideli pinigai (11 000 Eur), o didelės vertės turto neteisėtas užvaldymas, panaudojant apgaulę, surado prielaidą baudžiamajam persekiojimui dėl galimo sukčiavimo. Mano, kad tiek vyr. tyrėja, tiek prokuroras, taip pat ir teismas, tirdami jo pareiškimą ir skundus, neatliko visų būtinų procesinių veiksmų ikiteisminio tyrimo patikslinimo stadijoje, kad būtų išaiškintos visos būtinos faktinės aplinkybės. Pareigūno apklausti nusikalstamos veikos padarymu įtariami asmenys davė melagingus pirminius parodymus ir pateikė galimai suklastotus dokumentus. Mano, jog esant prieštaringiems parodymams, vyr. tyrėja ir prokuroras turėjo surengti papildomą apklausą arba akistatą. Nurodo, kad teismas nesigilino į esminį faktą – L. ir D. M. nesąžiningą praturtėjimą, realiai neatlikus sutartų darbų ir nesuteikus paslaugų. Mano, kad toks faktas turi būti tiriamas ikiteisminio tyrimo metu, o ne konstatuojamas ikiteisminio tyrimo patikslinimo stadijoje. Pinigų užvaldymo panaudojant apgaulę momentas iki šiol nėra tirtas. Jo žiniomis, D. ir L. M. jo sumokėtus pinigus namo renovacijos darbams panaudojo ne pagal paskirtį, o savo asmeninėms reikmėms – važinėjo į užsienį pramogauti. Nei vyr. tyrėja, nei prokuroras nepatikrino L. ir D. M. pateiktų dokumentų tikrumo, o galimai patikėjo jų žodiniu paaiškinimu, kad iš jo (pareiškėjo) pinigus jie gavo tik banko pavedimu. Tai, kad L. M. tyrėjai pateikė įvairias sąskaitas (kurių jis nematė) už tariamai nupirktas statybines medžiagas (kurios net nebuvo skirtos jo namo renovacijai) neįrodo, kad jo pinigai buvo naudojami pagal paskirtį. L. M. ir D. M. melagingi parodymai dėl tariamo jo „seksualinio priekabiavimo“ yra tik jų gynybinė taktika ir visiškai nesusiję su šia byla. Be to, duodamas parodymus D. M. tvirtino, kad buvo atlikti beveik visi renovacijos darbai ir ne jis jam skolingas, o neva jis (pareiškėjas) jam skolingas dar apie 5000 Eur, t. y. skolingas būtent tokią pinigų sumą, kokią jam buvo sumokėjęs grynaisiais. Todėl nesutinka su prokuroro nuomone, kad vyr. tyrėja pagrįstai nustatė, jog jo keliami klausimai yra tik turtinio (t. y. civilinio) pobūdžio ir turėtų būti sprendžiami civilinio proceso tvarka. Nurodo, kad į policiją kreipėsi būtent dėl galimai padarytų pirmiau nurodytų nusikalstamų veikų ir dėl to, kad civilinio proceso metu jo pažeistų teisių gynimas būtų apsunkintas arba žymiai prailgėtų. Įmonės savininkė ir jos sutuoktinis vengė ir šiuo metu vengia bet kokių kontaktų, neatsako į telefono skambučius. Tai reiškia, kad be aktyvios teisėsaugos pagalbos nebus apgintos ne tik jo pažeistos teisės, bet ir viešasis interesas. Ikiteisminio tyrimo nepradėjimas sudaro sąlygas L. ir D. M. slėpti turtą, siekiant užtikrinti civilinį ieškinį.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su pateikta atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiaga Nr. 54-At-00553-15, pareiškėjo skundu, skundžiama apylinkės teismo nutartimi, prokuroro ir vyr. tyrėjos nutarimais, konstatuoja, kad apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 2 str. įpareigoja prokurorą bei ikiteisminio tyrimo pareigūnus reaguoti į kiekvieną informaciją apie galimai padarytą nusikalstamą veiką ir atlikti visus reikalingus proceso veiksmus bei priimti visus reikalingus sprendimus, kad nusikalstama veika būtų atskleista. BPK 168 str. 1 d. numato, kad prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio kodekso 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės. Vienas iš BPK 3 str. 1 d. numatytų pagrindų, dėl kurio baudžiamasis procesas negalimas – tai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.). Pažymėtina, kad BK 2 str. 4 d. nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Jei veikoje nėra bent vieno BK įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymio, tokia veika nelaikoma nusikalstama. Tai pat pažymėtina, kad proceso pradėjimas nesant tam pagrindo galėtų būti vertinamas kaip neleistinas žmogaus teisių varžymas, todėl, net ir nepradėjus ikiteisminio tyrimo, jeigu yra akivaizdžiai aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės, neatidėliojant priimamas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.
Nagrinėjamu atveju vyr. tyrėja, atlikusi tyrimą pagal K. G. pareiškime nurodytas aplinkybes dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 str. 2 d. ir 222 str. 2 d., atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą konstatavusi BPK 3 str. 1 d. 1 p. numatytą aplinkybę – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Savo sprendimą prokurorė motyvavo tuo, kad tarp pareiškėjo (užsakovo) K. G. ir rangovės – L. M. įmonės, jiems sudarius rangos sutartį, atsiradę santykiai yra sutartinės civilinės teisės reguliuojamas dalykas, ir kilus tam tikriems ginčams tarp sutarties šalių jie turi būti sprendžiami civilinio proceso tvarka. Prokurorė pažymėjo, kad K. G. turi visas galimybes savo galimai pažeistas teises ginti civilinio proceso tvarka. Su šiuo vyr. tyrėjos nutarime išdėstytu vertinimu ir motyvais visiškai sutiko tiek prokuroras, tiek ir skundžiamą nutartį priėmęs apylinkės teismas. Skundą nagrinėjantis teismas taip pat neturi pagrindo kitaip vertinti surinktų duomenų ir daryti kitokias išvadas, nei nutarimuose jas padarė vyr. tyrėja ir prokuroras bei skundžiamoje nutartyje apylinkės teismas ir su jomis visiškai sutinka.
Pažymėtina, kad BK 182 str. 2 d. įtvirtinta nusikalstamos veikos – sukčiavimo sudėtis, kurios tik požymių visuma lemia nusikalstamos veikos konstatavimą. Šios bylos kontekste svarbus esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis – apgaulės naudojimas.
Nagrinėjamu atveju aukštesnės instancijos teismas nenustatė, kad L. M. įmonė ar jos nariai būtų pareiškėjo atžvilgiu naudoję apgaulę, kas leistų jų veiksmus vertinti kaip sukčiavimą ar kokį nors kitą turtinio pobūdžio nusikaltimą. Kaip matyti iš pateiktos medžiagos, 2015-06-10 K. G. (užsakovas) sudarė statybos rangos sutartį su rangove – L. M. įmone, kuri iki 2015-10-01 įsipareigojo užsakovo name atlikti renovacijos darbus. Kaip deklaratyvus atmetamas pareiškėjo skundo argumentas, jog L. M. individuali veikla yra fiktyvi ir vykdoma tam, kad nusikalstamu būdu pasisavintų iš klientų pinigus už statybų darbus, kurių realiai neatlieka. Nagrinėjamos medžiagos duomenys rodo, kad sutartyje su K. G. aptartus statybos darbus L. M. įmonė užsakovo name vykdė, tai pripažįsta ir pats pareiškėjas, tačiau jų nebaigė, nes tarp šalių iškilo ginčas dėl rangos sutarties vykdymo, darbų kokybės, o vėliau ir piniginio pobūdžio nesutarimų. Iš teismui pateiktos medžiagos taip pat matyti, kad L. M. įmonė neslėpė savo duomenų, įmonės savininkė neslėpė savo buvimo vietos, pateikė pareigūnams turimus apskaitos dokumentus. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, L. M. įmonę internete susirado pats pareiškėjas. Po statybos rangos sutarties sudarymo pagal pareiškėjo pateiktą namo planą buvo sudaryta darbų sąmata 1.2, kuri elektroniniu paštu buvo išsiųsta užsakovui. Darbų sąmatoje, be kita ko, buvo nurodyta ir darbų kaina – 12 850 Eur, pažymint, kad atsiradus nenumatytiems darbams, ji gali kisti, bei prašoma sumokėti avanso suma – 7710 Eur. Dar tą patį mėnesį, kada buvo sudaryta statybos rangos sutartis, pareiškėjas pavedimu pradėjo mokėti avansą už statybos darbus, kas rodo, jog K. G. su jam pateikta darbų sąmata, jų kaina ir prašomu sumokėti avansu sutiko. Tik darbų atlikimo metu tarp šalių iškilo ginčų dėl rangos sutarties vykdymo, darbų kokybės bei piniginio pobūdžio nesutarimų, kurie gera valia nebuvo išspręsti. Visos šios aplinkybės rodo civilinę tarp pareiškėjo ir L. M. įmonės susiklosčiusių santykių prigimtį, nes tarp šalių susidarę sutartiniai santykiai yra reguliuojami civilinės teisės. Kaip pagrįstai savo nutarime nurodė prokuroras, baudžiamojo proceso (ikiteisminio tyrimo) paskirtis yra atskleisti nusikalstamas veikas (BPK 1 str.). Tai reiškia, kad jokių kitų tikslų baudžiamuoju procesu siekti negalima. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką baudžiamųjų įstatymų draudimų ir sankcijų turi būti imamasi tik tada, kai tai yra neišvengiama, t. y. neįmanoma kitomis teisinėmis ir socialinėmis priemonėmis apginti pažeidžiamų gėrių. Tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu ar apskritai nukentėjusiojo asmens įtraukimu į jam nenaudingą sandorį, apie baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį turi būti sprendžiama atsižvelgiant ir į tai, ar kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas, pvz., sandoris sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo, vengdamas prievolės, tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-185-895/2015, 2K-7-388/2007, 2K-7-198/2008, 2A-7-9/2013 ir kt.). Kaip jau pirmiau minėta, nagrinėjamu atveju L. M. įmonė pagal rangos sutartį vykdė su K. G. aptartus statybos darbus jo namuose, jokių savo duomenų neslėpė, pateikė pareigūnams turimus apskaitos dokumentus, iki šiol vykdo savo veiklą ir jos nėra nutraukusi, todėl pagal teismų praktiką šios aplinkybės nesudaro pagrindo įmonės ar jos narių veiksmus vertinti kaip sukčiavimą, nes nenustatyta požymių, jog būtų sudaroma tokia situacija, kad tarp šalių kilusio ginčo neišsprendus gera valia, K. G. savo galimai pažeistų teisių negalėtų atkurti civilinėmis teisinėmis priemonėmis arba kad toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad pats pareiškėjas tarp jo ir L. M. susiklosčiusius santykius vertino kaip civilinius ir ėmėsi atitinkamų priemonių savo galimai pažeistoms teisėms ginti (L. M. įmonei pateikė pretenziją, prašydamas sugrąžinti jo avansu sumokėtus pinigus už nekokybiškai atliktus ir laiku neatliktus darbus), tačiau iš L. M. nesulaukęs atsakymo, aiškiai civilinės teisės srities ginčui spręsti pasirinko baudžiamosios teisės priemones, o tai prieštarauja teismų praktikai. Kaip pagrįstai savo nutarime pažymėjo prokuroras, galimo civilinio proceso šalys neturėtų siekti baudžiamuoju procesu nustatinėti faktines aplinkybes, net jei jų nustatinėjimas civilinio proceso metu atitinkamoms šalims subjektyviai būtų sunkesnis.
Aukštesnės instancijos teismas dar kartą atkreipia pareiškėjo dėmesį, kad dėl jo pareiškime nurodytų aplinkybių, susijusių su samdomų darbuotojų galimo algų mokėjimo vokeliuose, buvo informuota Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, kuri turi įstatymais suteiktus įgaliojimus patikrinti įmonėje vykdomą buhalterinę apskaitą bei nustačius įstatymų pažeidimus, taikyti nuobaudas ar nustačius tam pagrindą, inicijuoti baudžiamojo proceso pradėjimą.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad atlikus tyrimo veiksmus, turinčius reikšmės teisiniam pareiškėjo nurodytų faktų dėl galimų nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 str. 2 d., 222 str. 1 d., vertinimui, negauta objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad būtų padarytos nusikalstamos veikos. Tiek vyr. tyrėjos ir prokuroro nutarimuose, tiek ir skundžiamoje apylinkės teismo nutartyje išdėstyti išsamūs sprendimų motyvai, atsakyta į pagrindinius pareiškėjo skundų argumentus. Jokių naujų, nežinomų ir dar neįvertintų aplinkybių savo skunde apygardos teismui pareiškėjas nenurodė, o tik išdėstė subjektyvią savo nuomonę, neparemtą jokiais faktais ir objektyviais duomenimis, kas nėra vada ikiteisminiam tyrimui pradėti. Kaip pirmiau minėta, ikiteisminio tyrimo paskirtis yra atskleisti nusikalstamas veikas, ir jis negali būti naudojamas kaip priemonė priversti civilinių teisinių santykių šalis priimti sprendimus. Ikiteisminio tyrimo pradėjimas remiantis vien tik subjektyviais vertinimais, o ne objektyviomis aplinkybėmis, reikštų nepagrįstą teisėsaugos institucijų kišimąsi į civilinius teisinius santykius.
Atsižvelgus į tai darytina išvada, kad K. G. pareiškime nurodytų aplinkybių patikrinimo metu negavus objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog buvo padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 2 d., 222 str. 1 d., pagrįstai buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Todėl naikinti apylinkės teismo nutartį ir įpareigoti L. M. atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl pirmiau nurodytų ir galimai kitų nusikalstamų veikų, kaip to prašoma skunde apygardos teismui, nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Pareiškėjo K. G. skundą atmesti ir palikti galioti Biržų rajono apylinkės teismo 2015-11-16 nutartį.
Nutartis neskundžiama.