Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-2737-624/2013

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2013-09-02
Bylos Nr.: I-2737-624/2013
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00804-2013-1
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Arūnas Dirvonas
Pareiškėjas: R. Š., V. Š.
Atsakovas: Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos banko

Kategorijos

15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. I-2737-624/2013(Proceso Nr. 3-61-3-00804-2013-1)Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2; 74 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugsėjo 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Dirvonas, dalyvaujant pareiškėjams R. Š. ir V. Š., jų atstovei Genovaitei Nelei Šivienei, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos banko, atstovui Arūnui Raišučiui, uždarame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjų R. Š. ir V. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos banko, dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjai R. Š. ir V. Š. skunde teismo prašo priteisti iš Lietuvos valstybės 8 110 000 Lt turtinę žalą, kiekvienam po 4 055 000 Lt. Nurodo, kad 2009-12-04 su Ūkio banku sudarė terminuotas indėlių sutartis (kiekvienas 4 400 000 Lt sumai) 5 metams. Lietuvos bankas 2013-02-12 sustabdė AB Ūkio banko veiklą ir paskelbė moratoriumą, paskyrė laikinąjį administratorių. Lietuvos bankas 2013-02-19 nutarimu pripažinęs AB Ūkio banką nemokiu ir nutaręs šio banko įsipareigojimus ar jų dalis perduoti AB Šiaulių bankui, vykdydamas šį banko padalijimą, pažeidė Bankų įstatymo 76¹ str. reikalavimus, neteisėtai ir nepagrįstai jį taikydamas pareiškėjų terminuotų indėlių sutartims padarė jiems žalą, kuri turi būti atlyginta. Lietuvos banko valdyba, atsižvelgusi į laikinojo administratoriaus pateiktą išvadą bei pasiūlymus dėl Ūkio banko veiklos stabilumo ir patikimumo atkūrimo, nutarė gerąjį šio banko turtą – teises, sandorius ir įsipareigojimus perduoti AB Šiaulių bankui ir laikinajam banko administratoriui ir nurodė iš probleminio banko į kitą banką perduoti įpareigojimus ar jų dalis, neviršijančius Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme numatytos sumos. Banko laikinasis administratorius vykdydamas Lietuvos banko nurodymą, neteisėtai ir nepagrįstai taikydamas pareiškėjų terminuotų indėlių sutartims, savo veiksmais pažeidė įstatymą ir teises, padarydamas turtinę žalą. Pritaikius Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą, pareiškėjų pagal terminuotas sutartis, sudarytas 5 metams, indėliai nepagrįstai palikti Ūkio banke, tokiu būdu pareiškėjams padarant didelę turtinę žalą. Mano, kad pareiškėjų atžvilgiu neteisingai pritaikytas Bankų įstatymo 76¹ str. Pareiškėjų terminuotos sutartys buvo sudarytos 5 metams ir jų galiojimas dar nėra pasibaigęs, todėl jose nustatytos sąlygos ir įsipareigojimai galioja iki jų pilno įvykdymo. Sudarant terminuotas sutartis galiojo kitoks teisinis reguliavimas, todėl po 2 metų pasikeitus teisiniam reguliavimui, naujas reguliavimas turi esminės neigiamos įtakos jų teisėms ir teisėtiems interesams, kadangi įstatymai negali būti taikomi atgal. Taip pat nurodo, kad Konstitucijoje įtvirtinti teisinio reguliavimo principai, kaip konstitucinės teisinės valstybės principai, draudžiantys nepagrįstai pabloginti asmens teisinę padėtį, paneigti įgytas teises, ignoruoti asmens teisėtus interesus. Bankų įstatyme, sutarčių sudarymo metu, dėl indėlininkams numatytos rizikos buvo numatyti du atvejai: banko bankrotas arba bankų reorganizacija. Būdami Ūkio banko indėlininkais turėjo numatyti riziką gresiant banko nemokumui taip pat galimo bankroto riziką ir tokią riziką numatė. Tačiau joks bankų padalinimas atskiriant banko geruosius aktyvus ir paliekant banke tiktai niekuo nepadengtus banko įsipareigojimus įstatyme nebuvo numatytas. Jeigu Ūkio bankui būtų paskelbtas bankrotas, pagal tuo metu galiojantį Bankų įstatymą, visiems banko klientams ir dalyviams būtų sudarytos vienodos sąlygos, nebūtų diskriminacijos bei galimybės perleisti banką kitam bankui. Banko turtas realizuojamas įstatymo nustatyta tvarka ir gautos lėšos grąžinamos pagal nustatytą eilę kreditoriams. Bankrutuojant tomis sąlygomis indėlininkų (4 eilės kreditorių), daugiau nei 2/3 reikalavimų būtų patenkinti, kadangi Ūkio banke nepadengti įsipareigojimai sudaro apie trečdalį banko turto vertės. Be to, Ūkio bankas, būdamas nedideliu banku, turėdamas idealiai sutvarkytą banko infrastruktūrą, įdiegęs naujausias banko aptarnavimo technologijas, 10 dukterinių įmonių akcininku, kurių didesnė dalis dirbo pelningai, turėdamas gerai išvystytą 60 padalinių infrastruktūrą Lietuvoje, galėjo būti parduotas kaip ūkinis vienetas, o ne perleistas veltui pagal iš anksto Lietuvos banko perengtą ir suderintą projektą konkrečiai Šiaulių bankui be jokios konkurencijos, suteikiant turto ir teisių perėmimo privalumus. Skaidriai atliekant bankroto procedūras būtų sumažinti nuostoliai banko kreditoriams. Be to, įstatyme numatyta ir bankų reorganizacija bei koncentracija. Jei būtų vykdomas bankų reorganizavimas, tai indėlininkai neturėtų patirti jokių nuostolių. Jų atžvilgiu nepagrįstai taikytas įstatymas, kuris jiems neturėtų būti taikytas, dėl to padaryti nuostoliai, kadangi sutarčių sudarymo metu bankų skirstymo į „gerus“ ir „blogus“ nebuvo ir Lietuvos bankas turėjo skelbti Ūkio banko bankrotą, arba taikydamas Bankų įstatymo 76¹ str. nuostatas, neišskirdamas tiktai apdraustų indėlių perdavimą turėjo atidžiai išnagrinėti sutarčių teisinę padėtį, sudarymo terminus ir nepažeisti Civilinio kodekso 1.7 str. 2 d. reikalavimų. Pareiškėjų terminuotų indėlių sutartims turėjo būti taikomos tiktai Bankų įstatymo 78, 79 ar 85 str. normos ir negalėjo būti taikomas 76¹ str. pagal naująjį Bankų įstatymą. Taigi, Lietuvos bankas 2013-02-19 valdybos nutarimu nepagrįstai susiaurino perduodamų indėlininkų ratą ir minėtų nuostatų taikymas jų terminuotų indėlių sutartims turėjo esminės reikšmės ir yra priežastiniame ryšyje su padaryta turtine žala. Pareiškėjai 2013-02-19 raštu kreipėsi į laikinąjį administratorių dėl teisės pažeidimų, tačiau į jų reikalavimus nebuvo atsižvelgta. Lietuvos bankas priimdamas sprendimą dėl Ūkio banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo Šiaulių bankui, taikydamas Bankų įstatymo 76¹ str. nuostatas, nurodančias koks turtas turi būti perduodamas visais atvejais, koks turi būti paliktas „blogajame“ banke, visiškai neatsižvelgė į šio įstatymo 5 str. 3 d. suformuotą reikalavimą, kad turi būti laikomasi principo, kad šios dalies 1 ir 2 p. nenurodyti administruojamo banko kreditoriai, kurių reikalavimai banko bankroto atveju būtų tenkinami ta pačia įstatymo 87 str. nustatyta eile, traktuojami vienodai ir neturi patirti daugiau nuostolių, negu jų būtų patyrę tuo atveju, jeigu vietoj administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo kitam bankui, administruojamam bankui tuo pačiu metu būtų buvusi iškelta bankroto byla. Ši nuostata taikoma ir pareiškėjams. Pažymėjo, kad į Šiaulių banką perduodamas banko nekilnojamasis turtas, visi jo pastatai su specialiais technologiniais įrengimais, pritaikytais banko darbui, visa infrastruktūra išvystyta visoje Lietuvoje veikiančių 60 jo padalinių, kartu perimamomis dukterinėmis įmonėmis, kurių akcijas turėjo bankas. Neišskirstyto ir nepadalinto banko, kaip jungtinio vieneto visumoje vertė padidėja realizacijos atveju. Nors tiksliai ir negalima nustatyti jo vertės už kurią būtų parduotas Ūkio bankas, tačiau prieš padarytą gerojo turto atskyrimą, kurį leidus Lietuvos bankui pasirinko Šiaulių bankas, perimdamas banką veltui, be jokios konkurencijos, nesivadovaujant rinkos dėsniais, tvirtai galima teigti, kad jį realizuojant bankroto atveju rezultatas būtų ne tiktai teisingas, bet ir teigiamas. Tai turėtų tiesioginę įtaką banko kreditoriams, esantiems 4 eilėje ir turėtų didelės reikšmės jų nuostolių sumažinimui. Atskirų įmonių pardavimas opciono būdu, atskirai nuo Ūkio banko perimto pagrindinio turto, niekada neužtikrins teigiamo rezultato, kuris galėjo būti pasiektas bendrai parduodant visą banko turtą. Po banko padalinimo Ūkio bankas liko be pastatų, technologinių įrengimų, be darbo priemonių, bet privalės vykdyti bankroto procedūras, kadangi turtas, kurį bus siekiama realizuoti, yra ne Lietuvoje. Ūkio bankas turės mokėti Šiaulių bankui už suteiktas paslaugas, patalpų nuomą ir kt., neturės jokių pajamų iš pelningai dirbusių savo įmonių. Ūkio bankas turės atsiskaityti su buvusiais ir esamais banko darbuotojais, išmokėti pašalpas ir pan. Lietuvos bankas, pavedęs laikinajam administratoriui iš probleminio banko į kitą banką perduoti įsipareigojimus ar jų dalis, neviršijančius Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme numatytos draudžiamos sumos, pažeidė Bankų įstatymo 76¹ str. 1 d. 2 p. reikalavimus, asmenų lygiateisiškumo principą (I tomas, b. l. 1-10).

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjai ir jų atstovė skundą prašė tenkinti iš esmės jame išdėstytais argumentais. Taip pat paaiškino, kad Ūkio banko įsipareigojimai, neviršijantys sumų, kurias jiems privalėtų išmokėti valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“, perduoti Šiaulių bankui.

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime atsakovė su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjai reikalaudami iš Lietuvos valstybės atlyginti žalą remiasi civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normomis, tačiau Lietuvos banko ir jo tarnautojų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą reguliuoja ir specialios Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 str. Skunde teigiama, kad žala pareiškėjams buvo padaryta priimant ir vykdant Lietuvos banko valdybos 2013-02-19 nutarimą. Tačiau iš skundo matyti, kad pareiškėjai jiems neva padarytą žalą sieja su Lietuvos banko valdybos 2013-02-18 nutarimu Nr. 03-31 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės Ūkio banko laikinojo administratoriaus pateiktiems pasiūlymams ir išvadoms bei akcinės bendrovės Ūkio banko nemokumo ir banko licencijos atšaukimo“. Pareiškėjų nuomone, Lietuvos banko veiksmų neteisėtumas priimant ir vykdant Lietuvos banko valdybos 2013 m. vasario 18 d. nutarimą Nr. 03-31 pasireiškė tuo, kad Lietuvos banko valdybos 2013-02-18 nutarimu Nr. 03-31 akcinės bendrovės Ūkio banko (toliau – ir AB Ūkio bankas, Ūkio bankas) laikinajam administratoriui buvo neva nurodyta akcinei bendrovei Šiaulių bankui perduoti tiktai dalį indėlių, t. y. tik indėlius neviršijančius Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme nustatytos draudimo sumos. Pareiškėjų skundo teiginys, kad Lietuvos bankas nurodė laikinajam administratoriui perduoti kitam bankui tik dalį indėlių yra visiškai nepagrįstas. Pareiškėjų teismui pateiktas 2013-02-19 Ūkio banko interneto puslapyje paskelbtas pranešimas nelaikytinas dokumentu, kuriame nustatyti Lietuvos banko laikinajam administratoriui duoti nurodymai. Lietuvos banko valdyba 2013-02-18 nutarimu Nr. 03-31 nusprendė Ūkio banką pripažinti nemokiu, visam laikui atšaukė jo veiklos licenciją ir pritarė laikinojo administratoriaus pasiūlymui šio banko turtą, teises, sandorius ir įsipareigojimus perduoti kitam Lietuvoje veikiančiam bankui. Šiuo Lietuvos banko valdybos nutarimu laikinajam administratoriui taip pat buvo duoti kai kurie nurodymai, reikalingi Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 761 str. nuostatų vykdymui ir laikinajam administratoriui buvo nurodyta: derėtis dėl Ūkio banko įsipareigojimų ir turto perdavimo su rimtą ketinimą perimti tokį turtą ir įsipareigojimus pareiškusią akcine bendrove Šiaulių banku; atlikti preliminarų kitam bankui perduodamų Ūkio banko turto teisių, sandorių ir įsipareigojimų vertinimą ir Lietuvos bankui pateikti tvirtinti šio vertinimo išvadas; perdavus Ūkio banko turtą, teises, sandorius ir įsipareigojimus, nedelsiant Lietuvos bankui pateikti Ūkio banko tarpinę finansinę ataskaitą (tarpinį balansą). Lietuvos banko valdyba laikinajam administratoriui nedavė nurodymo perduoti tik tokius Ūkio banko įsipareigojimus indėlininkams, kurie neviršija draudžiamos 100 000 eurų (345 280 litų) sumos. Lietuvos banko visai nebuvo duoti nurodymai dėl kokių nors konkrečių Ūkio banko įsipareigojimų perdavimo. Remiantis turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą reglamentuojančiomis Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 761 str. nuostatomis nėra draudžiama kitam bankui perduoti ne tik įsipareigojimų dėl apdraustų indėlių, bet ir kitų probleminio (nemokaus) banko įsipareigojimų (tokiu atveju būtina užtikrinti banko kreditorių, kurių reikalavimai banko bankroto atveju būtų tenkinami ta pačia Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 87 str. nustatyta eile, lygiateisiškumą). Pagal Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 761 str. įtvirtintą reguliavimą, klausimai dėl to, kokie konkretūs įsipareigojimai ir koks konkretus turtas, teisės ir sandoriai yra perduodami, sprendžiami derybose tarp probleminio banko, atstovaujamo laikinojo administratoriaus, tokio banko turtą ir įsipareigojimus perimančio banko ir, jei reikalingas perimamų įsipareigojimų vertės ir perimamo turto, teisių ir sandorių vertės skirtumo kompensavimas, - valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“. Tam, kad bankas, kuriam ketinama perduoti įsipareigojimus, būtų suinteresuotas perimti ne tik remiantis Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 761 str. 5 d. būtinus perduoti įsipareigojimus, bet ir dalį kitų probleminio banko įsipareigojimų, probleminis bankas turi turėti pakankamai tinkamos kokybės turto tokiems papildomiems įsipareigojimams padengti. Kaip skelbta viešai, po derybų tarp Ūkio banko, akcinės bendrovės Šiaulių banko ir valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ 2013-02-23 buvo sudarytas trišalis sandoris dėl dalies Ūkio banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo. Deja, Ūkio banko atveju nebuvo sąlygų sutarti dėl didesnės dalies įsipareigojimų perdavimo, nes tinkamo geros kokybės Ūkio banko turto nepakako padengti net Ūkio banko įsipareigojimų indėlininkams, kurie neviršija maksimalios įstatyme nustatytos 100 000 eurų (345 280 litų) draudimo išmokos (800 mln. Skirtumą tarp perduodamų įsipareigojimų ir perduodamo turto dengia valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“). Dėl pareiškėjų skundo teiginio, neva Lietuvos bankas pažeidė CK 1.7 str. 2 d., nurodo, kad Lietuvos banko valdyba spręsdama dėl tolesnės Ūkio banko veiklos, t. y. priimdama 2013-02-18 nutarimą Nr. 03-31 ir atlikdama kitus su Ūkio banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimu susijusius veiksmus neturėjo pagrindo nesilaikyti (netaikyti) 2011-11-17 Lietuvos Respublikos Seimo priimtų, nustatyta tvarka paskelbtų ir galiojančių įstatymų, įskaitant Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 10, 23, 72, 76, 85 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 761 straipsniu ir 28, 29 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo, kuriuo Lietuvos Respublikos bankų įstatymas buvo papildytas banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą reglamentuojančiu 761 str. Lietuvos banką, kaip ir kitas valstybės institucijas, saisto su konstituciniu teisinės valstybės principu susijęs principas lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir jų grįžtamoji galia neleidžiama, nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit). Tačiau, kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) (2007-11-29 nutarimas, 2011-10-25 nutarimas; 2012-06-29 nutarimas) šis principas reiškia, kad nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius. Tuo tarpu nei Lietuvos banko valdybai priimant 2013-02-18 nutarimą Nr. 03-31 taikytos įstatymų normos, nei pats Lietuvos banko valdybos nutarimas nebuvo skirti ir nereguliavo kokių nors jau pasibaigusių pareiškėjų ir Ūkio banko santykių. Šių aktų galia buvo nukreipta į ateitį, t. y., jie taikomi toms teisėms, pareigoms ar faktams, kurie atsirado po šių aktų įsigaliojimo. Niekuo nepagrįstas ir pareiškėjų teiginys, kad akcinės bendrovės banko SNORAS problemų atveju Lietuvos Respublikos Seimo 2011-11-17 priimti įstatymai nebuvo taikyti „apsisprendus, kad įstatymas negali veikti atgal“. Lietuvos banko valdybos 2011-11-24 nutarime Nr. 03-196 „Dėl akcinės bendrovės banko SNORAS nemokumo, banko licencijos atšaukimo ir kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo“ nurodyta, kad sprendimas dėl kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos bankui kėlimo buvo priimtas atsižvelgiant į daug blogesnę, nei manyta anksčiau, akcinės bendrovės banko SNORAS finansinę būklę ir tai, kad nebuvo pakankamo pagrindo manyti, kad akcinės bendrovės banko SNORAS turto, teisių sandorių ir įsipareigojimų perdavimas kitam bankui leistų labiau išlaikyti indėlininkų pasitikėjimą bankų sistemos stabilumu ir patikimumu ir kitaip apsaugoti viešuosius interesus nei akcinės bendrovės banko SNORAS likvidavimas dėl bankroto. Skunde CK 1.7 str. 2 d. pažeidimą bandoma grįsti ir tuo, kad Lietuvos banko veiksmais buvo pabloginta pareiškėjų padėtis. Tačiau Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 761 straipsnio nuostatų taikymas sprendžiant Ūkio banko finansinės būklės sukeltas problemas niekaip nepablogino pareiškėjų padėties palyginus su ta, kurioje jie būtų atsidūrę, jei Ūkio bankui butų buvusi iškelta bankroto byla. Pareiškėjai skunde patys pripažįsta, kad 2009-12-04 sudarydami su Ūkio banku indėlių sutartis jie numatė galimo banko bankroto riziką ir mini kai kurias Lietuvos Respublikos bankų įstatymo redakcijos, galiojusios indėlio sutarčių sudarymo metu, nuostatas. Be kita ko skunde nurodomos Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 87 str. nuostatos ir dėstomas supratimas, kad nebūtų jokios diskriminacijos, jei pareiškėjų reikalavimai bankrutuojančiam bankui, kurie nebūtų kompensuoti Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nustatyta tvarka, būtų tenkinami ketvirtąja eile, t. y. tik patenkinus pirmesnėse trijose eilėse nustatytų kreditorių reikalavimus, įskaitant valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimus dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar investuotojams, nurodytiems Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme, išmokėjimu. Tačiau pareiškėjų teiginiai yra nepagrįsti jokiais įrodymais ir neteisingi, kadangi remiantis Ūkio banko laikinojo administratoriaus Lietuvos bankui pateikta išvada ir Ūkio banko 2013-02-12 tarpine finansinės būklės ataskaita (tarpiniu balansu), Ūkio banko turto vertė 2012-02-12 buvo 2 368 mln. Lt, o įsipareigojimai siekė 3 474 mln. Lt (iš kurių 2 709 mln. Lt buvo įsipareigojimai dėl apdraustų indėlių). Banko bankroto metu realizuojant turtą, dėl tokiais atvejais susidarančios turto pardavimo nuolaidos ir bankroto administravimo išlaidų nebūtų pagrindo tikėtis gauti daugiau kaip 2,0 - 2,1 mlrd. Lt. Lėšos, gautos pardavus banko turtą, kreditoriams būtų mokamos pagal Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 87 str. nustatytas eiles, t. y. valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimas dėl 2 709 mln. Lt išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams išmokėjimu, būtų tenkinamas pirmiau negu reikalavimai grąžinti banke laikytas 100 000 eurų (345 280 litų) viršijančias sumas. Taigi, Ūkio banko bankroto atveju ketvirtosios eilės kreditorių galimybės atgauti lėšas (dėl bankroto metu mažėjančios turto vertės) būtų dar mažesnės negu vykdant banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą kitam bankui. Lietuvos bankas buvo nurodęs Ūkio banko laikinajam administratoriui pradėti preliminarias derybas dėl Ūkio banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perėmimo ne tik su akcine bendrove Šiaulių banku bet ir kitais susidomėjimą tokiu sandoriu pareiškusiais bankais, todėl, kiek tai buvo įmanoma ir tinkama atsižvelgiant į būtinumą ypač greitai ir veiksmingai spręsti klausimą dėl tolimesnių Ūkio banko veiklos perspektyvų, buvo vykdoma Lietuvoje finansines paslaugas turinčių teisę teikti bankų, įskaitant užsienio bankų filialus, apklausa dėl jų suinteresuotumo ir galimybės dalyvauti Ūkio banko turto, teisių sandorių ir įsipareigojimų perėmime ir visi bankai turėjo galimybę dalyvauti šiame procese. Ūkio banko turtas nebuvo perimtas, kaip teigia pareiškėjai, „veltui“. Remiantis Ūkio banko laikinojo administratoriaus paskelbta informacija, akcinei bendrovei Šiaulių bankui buvo perduoti net didesni už perduodamo turto vertę Ūkio banko įsipareigojimai (perduodamo turto vertės ir įsipareigojimų vertės skirtumą padengė valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“). Be to, sudarytoje sutartyje dėl Ūkio banko turto ir įsipareigojimų perdavimo akcinei bendrovei Šiaulių bankui įtvirtintos Lietuvos Respublikos bankų įstatyme nustatytos ir net kai kurios papildomos Ūkio banko kreditorių interesus turinčios apsaugoti nuostatos: Ūkio banko turtas yra perduodamas pagal preliminarų vertinimą, kurį atliko audito įmonė „KPMG Baltics“, UAB. Remiantis Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 761 str. 6 d. ir siekiant dar tiksliau įvertinti perduodamą turtą bei įsipareigojimus, per 3 mėnesius nuo sutarties pasirašymo bus atliktas detalus perduoto turto ir įsipareigojimų galutinis vertinimas. Jeigu po galutinio vertinimo bus nustatyta, kad perduoto turto vertė yra didesnė, nei parodė preliminarus vertinimas, tuomet akcinė bendrovė Šiaulių bankas privalės grąžinti Ūkio bankui (t. y. banko kreditoriams) skirtumą tarp turto vertės pagal preliminarų vertinimą ir turto vertės pagal galutinį vertinimą. Pagal sutartį, Ūkio bankas taip pat turės galimybę per 9 mėnesius nuo sutarties pasirašymo parduoti keturis skirtingus akcinei bendrovei Šiaulių bankui perduoto turto portfelius ir, jei šie portfeliai bus parduoti už aukštesnę nei galutinio vertinimo kainą, skirtumas tarp šių kainų taip pat atiteks Ūkio banko kreditoriams. Jeigu tam tikro akcinei bendrovei Šiaulių bankui perduoto turto vertė po dvejų metų padidės, tuomet tam tikra padidėjusios vertės dalis turės buti grąžinta Ūkio banko kreditoriams. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 761 str. numatytas ir sprendžiant Ūkio banko klausimą Lietuvos banko pritaikytas probleminio (nemokaus) banko klausimo sprendimo būdas paskutiniu metu tiek tarptautiniu mastu, tiek ir atskirose užsienio valstybėse pripažįstamas kaip būdas, leidžiantis su kuo mažesnėmis viešojo sektoriaus lėšomis ir kiek įmanoma labiau sumažinant bankų žlugimo daromą žalą indėlininkams, finansų sistemai ir visai visuomenei, nutraukti probleminio (nemokaus) banko veiklą. Nesutinka su pareiškėjų argumentais dėl Lietuvos Respublikos bankų įstatymo nuostatų reglamentuojančių bankų reorganizavimą (78, 79 straipsniai) taikymo galimybės sprendžiant Ūkio banko problemas. Šios normos skirtos ir taikytinos ne tais atvejais, kai būtina operatyviai spręsti nemokaus banko problemas, o tada, kai patys vienas ar keli bankai (bankų visuotiniai akcininkų susirinkimai ir t. t.), nusprendžia atlikti bankų reorganizavimą bankų sujungimo, prijungimo ar kitais įstatymų nustatytais būdais. Nesuprantami pareiškėjų argumentai, kurie susiję su koncentracijos pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymą vykdymu ir Konkurencijos tarybos funkcijomis. Skunde pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ administruojamų fondų lėšų investavimas yra šią įmonę kontroliuojančio ir priežiūrą vykdančio Lietuvos banko atsakingų pareigūnų netinkamas pareigų vykdymas. Lietuvos bankui jokiais teisės aktais nėra pavesta ir jis nesprendžia valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ administruojamų fondų lėšų investavimo klausimų ir neatlieka šios įmonės veiklos priežiūros. Todėl nėra pagrindo teigti, kad yra neteisėtas Lietuvos banko valdybos 2013-02-18 nutarimas Nr. 03-31 arba, kad Lietuvos bankas jo darbuotojai nevykdė arba netinkamai vykdė kokias nors įstatymų jiems priskirtas funkcijas. Pažymėjo, kad pareiškėjai reikalaudami žalos atlyginimo dėl Lietuvos banko neva neteisėtų veiksmų nepateikia jokių faktų ir argumentų dėl šios sąlygos buvimo. Mano, kad skunde visiškai nepagrįstas ir iš Lietuvos valstybės reikalaujamos žalos dydis (8 110 000 Lt). Pareiškėjai iš Lietuvos valstybės reikalauja priteisti tą pačią lėšų sumą, kurią pagal sudarytas indėlių sutartis jiems turėtų grąžinti Ūkio bankas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 761 str. 11 d. ir Lietuvos banko valdybos 2013-02-18 nutarimo Nr. 03-31 7 ir 8 punktais, laikinajam administratoriui sudarius ir Lietuvos bankui pateikus Ūkio banko tarpinę finansinę ataskaitą, bus kreipiamasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo Ūkio bankui. Remiantis bankroto procedūras reglamentuojančiu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymu ir kitais teisės aktais, po bankroto bylos Ūkio bankui iškėlimo šio banko kreditoriai turės teisę teismo paskirtam bankroto administratoriui pateikti savo reikalavimus, kurie bus teismo patvirtinti ir vėliau įstatymų nustatyta tvarka ir eile tenkinami iš akcinės bendrovės Ūkio banko lėšų, kurios galės būti gautos įgyvendinus minėtas trišalėje sutartyje įtvirtintas nuostatas, taip pat gautos pardavus bankrutavusio banko turtą, Ūkio banko naudai išsiieškojus lėšas iš banko skolininkų, įskaitant asmenis, savo neteisėtais veiksmais galėjusius padaryti bankui žalos. Generalinė prokuratūra yra paskelbusi, kad pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galimo didelės vertės turto iššvaistymo Ūkio banke. Todėl šiuo metu net nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjai yra netekę kokio nors turto (lėšų, kurios turėtų būti jiems grąžintos), t. y. nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjams yra padaryta žala. Skunde nepagrindžiamas ir kitos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos - priežastinio ryšio - egzistavimas, t. y., tai, jog kokia nors žala buvo patirta būtent dėl neteisėtų Lietuvos banko veiksmų. Akivaizdu, kad sunkumai pareiškėjams atgaunant Ūkio banke laikytas lėšas yra ne kažkokių Lietuvos banko veiksmų (neveikimo) rezultatas, o pareiškėjų kaip žalos atlyginimas prašoma priteisti pinigų suma yra negrąžinama dėl to, jog Ūkio bankas dėl galimai nusikalstamų veiksmų ir kitų priežasčių nebegali įvykdyti ir nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų (I tomas, b. l. 53-60)

Teismo posėdyje atsakovės atstovas su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti atsiliepime į skundą nurodytais argumentais.

Kaip nustatyta pareiškėjų, jų ir atsakovės atstovų paaiškinimais, byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, 2009-12-04 pareiškėjai R. Š. ir V. Š. su AB Ūkio bankas sudarė 4 terminuoto indėlio sutartis, kurių kiekviena buvo perduota po 2 200 000 Lt 1830 dienų terminui, už indėlį mokant 9,8 proc. dydžio metines palūkanas (I tomas, b. l. 35-38). Lietuvos banko valdyba, 2013-02-12 priėmusi sprendimą apriboti AB Ūkio banko veiklą ir paskyrusi laikinąjį administratorių, 2013-02-18 nutarimu Nr. 03-31 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės Ūkio bankas laikinojo administratoriaus pateiktiems pasiūlymams ir išvadoms bei akcinės bendrovės Ūkio bankas nemokumo ir banko licencijos atšaukimo“, įvertinusi laikinojo administratoriaus Adomo Ą. A. Lietuvos bankui 2013-02-16 pateiktą bei 2013-02-18 papildymą išvadą ir pasiūlymus (I tomas, b. l. 66-74, 80-150), be kita ko, nutarė: pripažinti akcinę bendrovę Ūkio bankas nemokia; visam laikui atšaukti akcinei bendrovei Ūkio bankas išduotą banko licenciją; pritarti laikinojo administratoriaus pasiūlymui taikyti Bankų įstatymo 76¹ straipsnyje nustatytą banko problemų sprendimo būdą, t. y. akcinės bendrovės Ūkio banko turtą, teises, sandorius ir įsipareigojimus perduoti kitam Lietuvos Respublikoje finansines paslaugas turinčiam teisę teikti bankui; informuoti valstybės įmonę „Indėlių ir investicijų draudimas“ apie pagal Bankų įstatymo 76¹ str. nuostatas numatomą akcinės bendrovės Ūkio bankas turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą kitam bankui ir pasiūlyti spręsti klausimą dėl dalyvavimo finansuojant banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą; nurodyti laikinajam administratoriui atlikti preliminarų kitam bankui perduodamų akcinės bendrovės Ūkio bankas turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų vertinimą ir Lietuvos bankui pateikti tvirtinti šio vertinimo išvadas; nurodyti laikinajam administratoriui, perdavus akcinės bendrovės Ūkio bankas turtą, teises, sandorius ir įsipareigojimus, nedelsiant Lietuvos bankui pateikti akcinės bendrovės Ūkio banko tarpinę finansinę ataskaitą (tarpinį balansą), sudarytą turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo dienos duomenimis; gavus akcinės bendrovės Ūkio banko tarpinę finansinę ataskaitą (tarpinį balansą), priimti sprendimą dėl kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo akcinei bendrovei Ūkio bankui ir dėl teismui siūlomos kandidatūros (I tomas, b. l. 61-62). Atlikus preliminarų perduodamų akcinės bendrovės Ūkio bankas turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų vertinimą, kurį įvykdė „KPMG Baltics“, UAB ir kurio rezultatus patvirtino Lietuvos bankas, 2013-02-23 buvo sudaryta akcinės bendrovės Ūkio banko turto ir įsipareigojimų sutartis, kuria akcinė bendrovė Šiaulių bankas perima 1,9 mlrd. Lt vertės akcinės bendrovės Ūkio banko turto (teisių) ir 2,7 mlrd. Lt vertės įsipareigojimų, o 800 mln. Lt skirtumą tarp perimamų įsipareigojimų ir turto iš Indelių ir investicijų draudimo fondo sumoka valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimo fondas“ (I tomas, b. l. 63). Bankroto byla, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teismų informacinės sistemos duomenimis, akcinei bendrovei Ūkio bankas iškelta Kauno apygardos teismo 2013-05-02 nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1786-254/2013, kuri įsiteisėjo 2013-06-07, Lietuvos apeliaciniam teismui išnagrinėjus atskiruosius skundus dėl šios nutarties.

Pareiškėjai, kuriems akcinės bendrovės Ūkio banko įsipareigojimai pagal terminuotojo indėlio sutartis, kaip matyti iš jų paaiškinimo teismo posėdyje, neviršijantys iš Indėlių ir investicijų draudimo fondo kompensuojamos sumos dalies, 2013-02-23 sutartimi perduoti akcinei bendrovei Šiaulių bankas, teigia, kad turtinė žala, kuri apskaičiuota iš reikalavimo pagal terminuotojo indėlio sutartis sumos atėmus akcinei bendrovei Šiaulių bankui perduoto reikalavimo sumą, padaryta Lietuvos banko neteisėtais veiksmais, kuriais pritarta laikinojo administratoriaus pasiūlymui taikyti Bankų įstatymo 76¹ straipsnyje nustatytą banko problemų sprendimo būdą, kadangi: ši teisės norma, t. y. Bankų įstatymo 76¹ str., negalėjo būti taikoma jų ir akcinės bendrovės Ūkio bankas 2009 m. sudarytai sutarčiai, kadangi ji (Bankų įstatymo 76¹ str.) priimta tik 2011 m.; pažeidžiant to paties Bankų įstatymo 76¹ str., neįsitikinus, kad šis banko problemų sprendimo būdas nepažeidžia ketvirtos eilės kreditorių interesų, kurie, pareiškėjų teigimu, banko bankroto atveju turėtų galimybių atgauti didesnę dalį savo turto. Pažymėtina, kad pareiškėjai teismo posėdyje pabrėžė, kad akcinei bendrovei Ūkio bankui pretenzijų dėl turtinės žalos nereiškia ir nereikš, tame tarpe – ir bankroto byloje, kadangi mano, kad prašoma atlyginti turtinė žala atsirado dėl konkrečių Lietuvos banko veiksmų, t. y. susijusių su Bankų įstatymo 76¹ str. taikymu, kuriuos pareiškėjai įvardija neteisėtais.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 str. 1 d. nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). CK 6.271 str. 2 ir 3 d. numato, kad straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ – bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 d. atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pažymėtina, kad nors Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 str. 1 d., numato, kad žala, atsiradusi dėl Lietuvos banko ar Lietuvos banko tarnautojų neteisėtų veiksmų, susijusių su finansų rinkos priežiūros atlikimu, atlyginama tik tuo atveju, jeigu nukentėjęs asmuo įrodo, kad žala padaryta dėl Lietuvos banko ar Lietuvos banko tarnautojų kaltės, ši norma, vadovaujantis CK 1.3 str. 2 d., negali būti taikoma, kadangi prieštarauja CK, kuris nesuteikia Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymui pirmenybės valstybinės civilinės atsakomybės klausimu, 6.271 str. 1 d. nuostatoms, pagal kurias valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos, tame tarpe – ir Lietuvos banko, darbuotojo kaltės.

Kadangi pareiškėjai atsiradusią turtinę žalą kildina iš Lietuvos banko, kaip finansų rinkos priežiūros institucijos, kaip teigiama, neteisėtų veiksmų taikant BĮ 76¹ straipsnyje numatytą banko problemų sprendimo būdą, turi būti apžvelgtas reikšmingas teisinis reglamentavimas.

Bankų ir užsienio bankų, veikiančių Lietuvos Respublikoje, taip pat jų padalinių veiklos bei priežiūros tvarką, tame tarpe – ir su banko mokumu susijusių problemų spendimų būdus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos bankų įstatymas, kuris, be kita ko, numato: banko veiklos apribojimas (moratoriumas) yra banko veiklos laikinas dalinis apribojimas. Banko veiklos apribojimus nustato šis įstatymas ir priežiūros institucijos sprendimas, kuria šio įstatymo prasme yra Lietuvos bankas (BĮ 64 str. 1 d.) dėl banko veiklos apribojimo (moratoriumo) paskelbimo (BĮ 76 str. 1 d.); banko veiklos apribojimo (moratoriumo) terminą nustato priežiūros institucija. Šis terminas negali būti ilgesnis kaip 6 mėnesiai. Jei priežiūros institucija pritaria laikinojo administratoriaus pateiktoms išvadoms ir pasiūlymams dėl banko veiklos stabilumo ir patikimumo atkūrimo, banko veiklos apribojimo (moratoriumo) terminas priežiūros institucijos sprendimu gali būti pratęstas dar iki 6 mėnesių (BĮ 76 str. 3 d.); priežiūros institucija, priimdama sprendimą skelbti banko veiklos apribojimą (moratoriumą), paskiria banko laikinąjį administratorių (toliau – laikinasis administratorius) (BĮ 76 str. 4 d., 2011-11-17 įstatymo Nr. XI-1714 redakcija); laikinasis administratorius veikia pagal šį Įstatymą ir priežiūros institucijos nurodymus. Laikinasis administratorius, be kita ko: 1) vadovauja bankui pagal priežiūros institucijos nurodymus ir siekia užtikrinti patikimą ir riziką ribojantį banko valdymą, prisidėti prie banko problemų sprendimo pats spręsdamas jo kompetencijai priskirtus klausimus arba siūlydamas banko visuotiniam akcininkų susirinkimui priimti tam reikalingus sprendimus; 2) per priežiūros institucijos nustatytą terminą privalo išnagrinėti ir įvertinti banko finansinę būklę, galimus banko veiklos stabilumo ir patikimumo atkūrimo ir kitus banko problemų sprendimo būdus ir pateikti priežiūros institucijai išvadą bei pasiūlymus kartu su atlikto finansinės būklės įvertinimo pagrindu sudarytomis tarpinėmis finansinėmis ataskaitomis bei kitais priežiūros institucijos nurodytais duomenimis. Laikinojo administratoriaus išvadoje ir pasiūlymuose, be kita ko, turi būti numatyta galimų banko veiklos stabilumo ir patikimumo atkūrimo ir kitų banko problemų sprendimo būdų sėkmingo įgyvendinimo lyginamoji tikimybė, jų įgyvendinimo terminai, galimos išlaidos ir nauda, taip pat poreikis pratęsti banko veiklos apribojimo (moratoriumo) terminą ir (ar) priimti kitus sprendimus, leidžiančius įgyvendinti banko veiklos stabilumo ir patikimumo atkūrimo ar kitus banko problemų sprendimo būdus. Jeigu nėra realių galimybių atkurti banko veiklos stabilumą ir patikimumą, taikyti šio Įstatymo 76¹ straipsnyje nustatytą arba kitus banko problemų sprendimo būdus, laikinojo administratoriaus išvadoje ir pasiūlymuose gali būti siūloma spręsti klausimus dėl banko likvidavimo ar bankroto bylos iškėlimo; 3) turi teisę be įspėjimo nutraukti sutartis su banko valdybos nariais ir administracijos vadovais. Šiems asmenims išeitinė išmoka nemokama; 4) apie administravimo eigą privalo teikti informaciją priežiūros institucijai jos nustatyta tvarka ir banko visuotiniam akcininkų susirinkimui jo nustatyta tvarka; 5) veikia pagal kitus priežiūros institucijos nurodymus (BĮ 76 str. 9 d., 2011-11-17 įstatymo Nr. XI-1714 redakcija); priežiūros institucija, atsižvelgdama į laikinojo administratoriaus pasiūlymus, iki banko veiklos apribojimo (moratoriumo) termino pabaigos priima vieną iš šių sprendimų: 1) atšaukti banko veiklos apribojimą (moratoriumą), jeigu bankas atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus ir gali stabiliai bei patikimai veikti; 2) pratęsti banko veiklos apribojimo (moratoriumo) terminą, jeigu priežiūros institucija pritaria laikinojo administratoriaus pateiktoms išvadoms ir pasiūlymams dėl banko veiklos stabilumo ir patikimumo atkūrimo ar kitų banko problemų sprendimo būdų taikymo; 3) atšaukti licenciją, jeigu nėra realių galimybių atkurti banko veiklos stabilumo ir patikimumo, taikyti šio Įstatymo 76¹ straipsnyje numatytus ar kitus banko problemų sprendimo būdus arba jeigu yra užbaigiamas pagal šio Įstatymo 76¹ straipsnio nuostatas vykdytas banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimas (BĮ 76 str. 12 d., 2011-11-17 įstatymo Nr. XI-1714 redakcija).

Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 76¹ str., priimtas 2011-11-17 įstatymu Nr. XI-1714 ir galiojantis nuo 2011-11-18, be kita ko, numato: banko, kuriam pagal šio Įstatymo 76 straipsnį paskelbtas veiklos apribojimas (moratoriumas) ir paskirtas laikinasis administratorius (toliau – administruojamas bankas), turtas, teisės, sandoriai ir įsipareigojimai gali būti perduodami kitam bankui, jeigu: 1) yra reali grėsmė, kad administruojamo banko turto grynoji vertė taps mažesnė negu banko įsipareigojimai ar bankas atitiks kitas pagal šio įstatymo 84 straipsnio 1 dalį priežiūros institucijos priimtuose teisės aktuose nustatytas sąlygas, kada bankas gali būti pripažįstamas nemokiu, arba nustatoma, kad bankas jau atitinka sąlygas, kada bankas gali būti pripažįstamas nemokiu, ir 2) administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimas kitam bankui leistų išlaikyti indėlininkų pasitikėjimą bankų sistemos stabilumu ir patikimumu ir kitaip apsaugoti viešuosius interesus, o administruojamo banko likvidavimas dėl bankroto tokiu pačiu mastu neapsaugotų šių interesų (BĮ 76¹ str. 1 d.); administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą priežiūros institucijos pritarimu ir atsižvelgdamas į jos duotus nurodymus organizuoja ir vykdo laikinasis administratorius (BĮ 76¹ str. 2 d.); jeigu priežiūros institucija pritaria administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimui, laikinasis administratorius, atsižvelgdamas į priežiūros institucijos nurodymus, organizuoja ir vykdo derybas dėl administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perėmimo su bankais, kurie turi teisę teikti su administruojamo banko turtu, teisėmis, sandoriais ir įsipareigojimais susijusias finansines paslaugas (BĮ 76¹ str. 3 d.); priežiūros institucija, atsižvelgdama į būtinumą ypač greitai ir veiksmingai spręsti klausimą dėl administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo, taip pat į sprendimo priėmimo metu priežiūros institucijos turimą informaciją apie Lietuvos Respublikoje finansines paslaugas turinčių teisę teikti bankų pajėgumą perimti administruojamo banko turtą, teises, sandorius ir įsipareigojimus arba dėl kitų priežasčių manydama, kad derybų organizavimas ir vykdymas pagal šio straipsnio 3 dalies nuostatas nebūtų tinkamas, turi teisę laikinajam administratoriui nurodyti derybas organizuoti ir vykdyti tik su kai kuriais su administruojamo banko turtu, teisėmis, sandoriais ir įsipareigojimais susijusias finansines paslaugas turinčiais teikti bankais, su vienu iš jų, arba nurodyti iš viso neorganizuoti ir nevykdyti derybų, o administruojamo banko turtą, teises, sandorius ir įsipareigojimus pasirengti perduoti ar perduoti pagal Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymo 7¹ straipsnio nuostatas galimam įsteigti arba jau įsteigtam laikinajam bankui (BĮ 76¹ str. 4 d.); administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo metu gali būti perduodamas visas arba dalis administruojamo banko turto, teisių (turtinių ir neturtinių) ir sandorių bei visi arba dalis administruojamo banko įsipareigojimų, tačiau: 1) visais atvejais turi būti perduodami administruojamo banko įsipareigojimai Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme nurodytiems indėlininkams ir investuotojams, kuriems, esant draudžiamajam įvykiui, būtų mokamos draudimo išmokos, neviršijančios sumos, kurią jiems privalėtų išmokėti valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“, ir banko įsipareigojimai valstybės institucijoms ir įstaigoms, atsirandantys iš sandorių, sudarytų po banko veiklos apribojimo (moratoriumo) paskelbimo dienos; 2) neperduodami administruojamo banko įsipareigojimai kreditoriams, kurių reikalavimai banko bankroto atveju pagal šio Įstatymo 87 straipsnio nuostatas tenkinami penktąja, šeštąja ir septintąja eile; 3) turi būti laikomasi principo, kad šios dalies 1 ir 2 punktuose nenurodyti administruojamo banko kreditoriai, kurių reikalavimai banko bankroto atveju būtų tenkinami ta pačia šio Įstatymo 87 straipsnyje nustatyta eile, traktuojami vienodai ir neturi patirti daugiau nuostolių, negu jų būtų patyrę tuo atveju, jeigu vietoj administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo kitam bankui, administruojamam bankui tuo pačiu metu būtų buvusi iškelta bankroto byla (BĮ 76¹ str. 5 d.); administruojamo banko turtas, teisės, sandoriai ir įsipareigojimai gali būti perduodami tik po to, kai jų vertinimą atlieka laikinojo administratoriaus pasitelkta audito įmonė ir (ar) turtą vertinanti įmonė. Vertinimo išlaidas apmoka administruojamas bankas. Esant būtinumui ypač greitai spręsti klausimą dėl administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo, administruojamo banko turtas, teisės, sandoriai ir įsipareigojimai gali būti perduodami tik laikinajam administratoriui atlikus preliminarų jų vertinimą ir jo išvadas patvirtinus priežiūros institucijai, o audito įmonei ir (ar) turtą vertinančiai įmonei vertinimą atliekant jau po turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo. Nustatant banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų vertę, turi būti atsižvelgiama į priežiūros institucijos pateiktą išvadą dėl to, ar yra pagrindai administruojamo banko licencijai atšaukti, ir į šio Įstatymo 10 straipsnyje nustatytas licencijos atšaukimo pasekmes, tačiau negali būti atsižvelgiama į bankui pagal Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymą jau taikomas ar galimas taikyti finansinio stabilumo stiprinimo priemones (BĮ 76¹ str. 6 d.); jeigu perduodamų administruojamo banko įsipareigojimų vertė yra didesnė negu kartu perduodamo administruojamo banko turto, teisių ir sandorių vertė, tai banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimas vykdomas pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 12¹ straipsnio nuostatas ar iš kitų šaltinių padengiant verčių skirtumo sumą. Jeigu po audito įmonės ir (ar) turtą vertinančios įmonės pagal šio straipsnio 6 dalį atlikto vertinimo paaiškėja, kad administruojamo banko perduodamų įsipareigojimų vertė yra mažesnė negu kartu perduodamo administruojamo banko turto, teisių ir sandorių vertė, bankas, kuriam perduodami administruojamo banko turtas, teisės, sandoriai ir įsipareigojimai, sumoka administruojamam bankui verčių skirtumo piniginę kompensaciją (BĮ 76¹ str. 7 d.); vykdant administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą kitam bankui: 1) gali būti perduodamas iš karto visas numatytas perduoti turtas, teisės, sandoriai ir įsipareigojimai arba perdavimas gali būti vykdomas dalimis; 2) jau perduotas turtas, teisės, sandoriai ir įsipareigojimai turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo dokumentuose numatytomis sąlygomis ir terminais gali būti grąžinami, esant reikalui atitinkamai tikslinant pagal šio straipsnio 7 dalį sumokėtą verčių skirtumo padengimo sumą, administruojamam bankui, jeigu tokia galimybė aiškiai numatyta tokiuose dokumentuose arba paaiškėja aplinkybės, kad yra perduotas turtas, teisės, sandoriai ir įsipareigojimai, kurių nebuvo numatyta perduoti; 3) tuo atveju, jeigu yra perduodamas turtas, teisės, sandoriai ir įsipareigojimai, kuriems taikoma užsienio teisė, ir toks perdavimas nėra pripažįstamas pagal užsienio jurisdikciją, administruojamas bankas privalo perduoti tokį turtą, teises, sandorius ir įsipareigojimus patikėjimo teise bankui, kuris perima turtą, teises, sandorius ir įsipareigojimus. Administruojamas bankas ir turtą, teises, sandorius ir įsipareigojimus perimantis bankas turi imtis visų veiksmų, siekiant teisiškai įgyvendinti tokį turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą (BĮ 76¹ str. 8 d.); vykdant administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą: 1) netaikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, kitų įstatymų ir teisės aktų ar banko sudarytų sandorių nuostatos, numatančios reikalavimus iš anksto kreditoriams, skolininkams ar kitiems asmenims pranešti apie tokius veiksmus, kurie atliekami vykdant turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą, numatančios reikalavimus tokiems veiksmams atlikti gauti kitų asmenų leidimus ar sutikimus, įskaitant kreditoriaus sutikimą perkelti skolą kitam asmeniui, arba kitaip ribojančios turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo vykdymą; 2) turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimas nelaikomas sandorio pažeidimu ir (arba) teisėta priežastimi kreditoriams, skolininkams ar kitiems asmenims nutraukti sandorį, sudarytą su administruojamu banku. Tuo atveju, jeigu kreditoriai, skolininkai ar kiti asmenys, nesilaikydami šios nuostatos, nutraukia sandorį, toks sandoris gali būti grąžinamas atgal į administruojamą banką (BĮ 76¹ str. 9 d.); įvykdžius turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą, priežiūros institucija, tuo atveju, jeigu yra duomenų, kad administruojamas bankas yra nemokus, kreipiasi į teismą dėl bankroto bylos administruojamam bankui iškėlimo. Laikinojo administratoriaus įgaliojimai baigiasi, kai teismas priima nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo administruojamam bankui ir paskiria administratorių. Teismas banko administratoriumi turi teisę skirti ir laikinąjį administratorių. Kai teismas banko administratoriumi skiria banko laikinąjį administratorių, netaikomi Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nustatyti reikalavimai dėl būtinumo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų nustatyta tvarka būti įgijus teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas (BĮ 76¹ str. 11 d.); teismuose nagrinėjant ieškinius ar skundus (prašymus) dėl Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, mutatis mutandis taikomos Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymo 13¹ straipsnio nuostatos (BĮ 76¹ str. 14 d.); bankas, perėmęs administruojamo banko turtą, teises, sandorius ir įsipareigojimus, neatsako administruojamo banko kreditoriams, kurių reikalavimai jam nebuvo perduoti (BĮ 76¹ str. 15 d.).

Lietuvos Respublikos bankų įstatymo XII skirsnio normos, reglamentuojančios banko bankrotą, be kita ko, numato: bankų bankroto procedūras reglamentuoja šis Įstatymas, Finansų įstaigų įstatymas ir Įmonių bankroto įstatymas, jeigu šis Įstatymas bei Finansų įstaigų įstatymas nenustato kitaip (BĮ 83 str.); sąlygas, kurioms esant bankas gali būti pripažįstamas nemokiu, ir banko nemokumo apskaičiavimo ir įvertinimo tvarką nustato priežiūros institucijos teisės aktai. Banko bankroto bylą teismas iškelia tik jeigu yra priežiūros institucijos išvada dėl banko nemokumo (BĮ 84 str. 1 ir 2 d.); teismas pripažįsta banką bankrutavusiu ir priima nutartį banką likviduoti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos (BĮ 86 str. 1 d.); pirmąja eile yra tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais; reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe (BĮ 87 str. 1 d.); antrąja eile tenkinami valstybės įmonės Indėlių ir investicijų draudimas reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar investuotojams, nurodytiems Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme, išmokėjimu (BĮ 87 str. 2 d.); trečiąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą bei valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija (BĮ 87 str. 3 d., 2004-11-04 įstatymo Nr. IX-2537redakcija); ketvirtąja eile tenkinami kiti banko kreditorių, išskyrus nurodytus šio straipsnio 1, 2, 3, 5, 6 ir 7 dalyse, reikalavimai garantija (BĮ 87 str. 4 d., 2011-04-21 įstatymo Nr. XI-1337); penktąja eile tenkinami kreditorių reikalavimai dėl bankui suteiktų pasitikėtinių (subordinuotų) paskolų ir banko išleistų ne nuosavybės vertybinių popierių, kurie turi visus pasitikėtinės (subordinuotos) paskolos požymius, išskyrus reikalavimus, kurie nurodyti šio straipsnio 6 dalyje (BĮ 87 str. 5 d., 2011-04-21 įstatymu Nr. XI-1337); šeštąja eile tenkinami kreditorių reikalavimai dėl banko išleistų ne nuosavybės vertybinių popierių, kurie turi visus pasitikėtinės (subordinuotos) paskolos požymius ir kurių įsigijimo sandoriuose numatyta, kad pagal juos reikalavimai tenkinami tik po kitų banko kreditorių reikalavimų, įskaitant reikalavimus dėl bankui suteiktų pasitikėtinių (subordinuotų) paskolų ir kitų banko išleistų ne nuosavybės vertybinių popierių, kurie turi visus pasitikėtinės (subordinuotos) paskolos požymius (BĮ 87 str. 6 d., 2011-04-21 įstatymo Nr. XI-1337 redakcija); septintąja eile tenkinami banko akcininkų, turinčių banko kvalifikuotąją įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį, banko stebėtojų tarybos narių, banko valdybos narių ir banko administracijos vadovų reikalavimai (BĮ 87 str. 7 d., 2011-04-21 įstatymo Nr. XI-1337 redakcija). Lietuvos banko valdybos 2006-10-19 nutarimu Nr. 132 „Dėl kredito įstaigų nemokumo“ (2012-09-27 nutarimo Nr. 03-208 redakcija) 1 p. nustatyta, kad Lietuvos banko valdyba gali nuspręsti pripažinti kredito įstaigą nemokia, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: kredito įstaigos turto grynoji vertė yra mažesnė negu kredito įstaigos įsipareigojimai; kredito įstaiga 6 mėnesius iš eilės nevykdo Lietuvos banko valdybos nustatyto kapitalo pakankamumo (mokumo) normatyvo; kredito įstaiga per 5 darbo dienas negali įvykdyti nors vieno kreditoriaus pagrįsto finansinio reikalavimo (dėl lėšų trūkumo kredito įstaigos sąskaitose negali atlikti kliento pavedimo, grąžinti indėlių ar kitų pasiskolintų lėšų arba vykdyti kitų finansinių įsipareigojimų) (2012-09-27 nutarimo Nr. 03-208 redakcija). Šio nutarimo 2 p. numato, kad kredito įstaigos nemokumas (šio nutarimo 1 punkte nurodytos sąlygos) nustatomas pagal kredito įstaigos finansines ir priežiūrai skirtas ataskaitas, kitus iš kredito įstaigos ar kitų asmenų gautus dokumentus ir (ar) prireikus atliekant kredito įstaigos inspektavimą (tikrinimą).

Motyvuojamoji dalis

Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes ir minėtą teisinį reglamentavimą, nėra pagrindo teigti, kad yra būtinosios sąlygos valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pagal pareiškėjų reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo: kaip nustatyta pateiktais įrodymais, taip pat ko iš esmės neginčijo ir pareiškėjai, sąlygos, sudarančios pagrindą AB Ūkio bankui taikyti poveikio priemonę – moratoriumą, taip pat ją pripažinti nemokia, atitinkamai – svarstyti BĮ numatytus banko problemų sprendimo būdus, buvo, tai patvirtina „KPMG Baltics“, UAB sudarytos AB Ūkio banko 2013-02-12 tarpinės finansinės būklės atskaitos duomenys, pagal kuriuos jos (AB Ūkio banko) finansiniai įsipareigojimai (3 473 572 000 Lt) 1 105 274 000 Lt viršijo turtą (2 368 298 000 Lt) (I tomas, b. l. 72-74). Pareiškėjų atstovės pastebėjimai, kad „KPMG Baltics“, UAB neprisiėmė atsakomybės už šią atskaitą, nėra reikšmingi, kadangi šia pastaba tik pabrėžiama, kad „KPMG Baltics“, UAB, kuri yra ir audito paslaugas teikiantis asmuo, AB Ūkio banko 2013-02-12 tarpinę finansinę būklę sudarė remdamiesi šio banko apskaitos duomenimis ir atitinkamų jo departamentų pateikta informacija, tačiau neatliko šios ataskaitos audito ar peržiūros (I tomas, b. l. 72-74), kas pagal BĮ ir Lietuvos banko valdybos 2006-10-19 nutarimo Nr. 132 nuostatas ir nėra būtina. Įvertinus AB Ūkio banko 2013-02-12 tarpinės finansinės būklės atskaitos duomenis, nėra pagrindo teigti, kad pasirinktas banko problemų sprendimo būdas, numatytas BĮ 76¹ str., pasirinktas neteisėtai ar nepagrįstai: BĮ 76¹ str. iš esmės skirta reglamentuoti ne bendras sutarčių nuostatas ar atskiras jų rūšis, o nustato vieną iš banko problemų sprendimo būdų, todėl aplinkybė, kad AB Ūkio bankas turėjo įsipareigojimų pagal sutartis, kurios sudarytos iki BĮ 76¹ str. įsigaliojimo, savaime nereiškia, kad tokiam bankui negali būti taikomas BĮ 76¹ str. Šiuo atveju gali būti svarstoma, ar nuo 2011-11-18 galiojančios BĮ 76¹ str. 9 d. nuostatos, taip pat nuo šios datos galiojanti CK 6.116 str. 1 d. (2011-11-17 įstatymo Nr. XI-1710 redakcija) nuostata, numatanti skolininko teisę perkelti skolą kitam asmeniui be kreditoriaus sutikimo esant tai nustatyta įstatymuose, reglamentuojančiuose bankų ir bankų sistemos stabilumą ir patikimumą, gali būti taikomos iš 2009-12-04 sudarytų terminuoto indėlio sutarčių su AB Ūkio banku atsiradusiems įsipareigojimams, neviršijantiems draudimo išmokų, kurias privalėtų išmokėti valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“, sumų, ir jie (šie įsipareigojimai) be pareiškėjų sutikimo, kuris yra būtinas pagal iki 2011-11-17 galiojusios redakcijos CK 6.116 str. 1 d. nuostatas, galėjo būti perduoti AB Šiaulių bankui, tačiau pažymėtina, kad tai iš esmės nėra reikšminga nagrinėjamoje byloje: AB Ūkio banko įsipareigojimai, viršijantys draudimo išmokos, kurią pareiškėjams privalėtų išmokėti valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“, sumą, nėra perduoti AB Šiaulių bankui; įvertinus aplinkybę, kad AB Ūkio bankas buvo nemoki, o jos finansiniai įsipareigojimai 1 105 274 000 Lt viršijo turtą, laikinojo administratoriaus išvadas dėl šio banko problemų sprendimo būdų (I tomas, b. l. 70, 80-150), nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos bankas nepagrįstai pritarė BĮ 76¹ str. nustatytam banko problemų sprendimo būdui, taip pat kad toks sprendimas pažeidė ketvirtos eilės banko kreditorių interesus: kadangi 2013-02-12 tarpinės finansinės būklės atskaitos duomenimis AB Ūkio banko finansiniai įsipareigojimai sudarė 3 473 572 000 Lt, iš kurių 2,7 mlr. Lt – neviršijantys draudimo išmokos, kurią privalo išmokėti valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ (I tomas, b. l. 63, 69, 80-150), o turtas – 2 368 298 000 Lt, ketvirtos eilės kreditorių, kurių reikalavimai tenkinami po valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“, tiek BĮ 76¹ str. taikymo, tiek banko, kuriam netaikytos BĮ 76¹ str. priemonės, likvidavimo dėl bankroto atveju reikalavimų patenkinimo tikimybė iš esmės yra tapati. Teismas šiuo atveju neturi pagrindo nesutikti tiek su laikinojo administratoriaus, tiek Lietuvos banko argumentais, kad AB Ūkio banko turto ir įsipareigojimų perdavimas kitam bankui leistų išlaikyti indėlininkų, kurių didžiosios dalies indeliai neviršija privalomai apdraustosios dalies, pasitikėjimą bankų sistemos stabilumu ir patikimumu, taip pat ir kitaip atitinka viešuosius interesus (pavyzdžiui, kad ir dėl mažiausio viešųjų finansų poreikio), o šio banko likvidavimas dėl bankroto tokiu pačiu mastu neapsaugotų šių interesų. Pareiškėjų atstovės teiginiai teismo posėdyje, kad, taikant BĮ 76¹ str., turėjo būti pateiktas išsamus pagrindimas, kad ketvirtos eilės kreditoriai nepatirs daugiau nuostolių, negu jų būtų patyrę tuo atveju, jeigu vietoj AB Ūkio banko turto ir įsipareigojimų perdavimo kitam bankui, jam tuo pačiu metu būtų buvusi iškelta bankroto byla, yra nepagrįsti, kadangi toks reikalavimas BĮ ar kituose teisės aktuose nėra įtvirtintas, o duomenų, kad vertinant laikinojo administratoriaus išvadą nebuvo laikomasi BĮ 76¹ str. 5 d. 3 d. įvirtinto principo, nėra. Pažymėtina, kad laikantis BĮ 76¹ str. 5 d. 3 d. įtvirtinto principo, pagal kurį visi vietos eilės banko kreditoriai turi būti traktuojami vienodai, nebuvo galima, priešingai nei nurodoma skunde, įsipareigojimus visiems indėlininkams, tame tarpe – kurie pagal BĮ 87 str. nuostatas būtų tenkinami ketvirtąja eile, perduoti AB Šiaulių bankui, kadangi tokiu atveju turėtų būti perduoti įsipareigojimai visiems ketvirtos eilės banko kreditoriams, tame tarpe – juridiniams asmenims, investuotojams ir pan., kurių reikalavimų tenkinimus valstybės lėšomis, teismo vertinimu, šiomis aplinkybėmis neatitiktų viešojo intereso. Pareiškėjai teiginiams, kad AB Ūkio banko likvidavimo dėl bankroto atveju ketvirtos eilės kreditorių reikalavimų patenkinimo galimybės, atsižvelgiant į šio banko turto pobūdį, būtų didesnės, pagrįsti nenurodė ir nepateikė, todėl jie vertinami tik kaip abstraktūs pasvarstymai, prieštaraujantys tiek „KPMG Baltics“, UAB atlikto AB Ūkio banko turto preliminaraus vertinimo išvadoms, juo labiau, kad tiek BĮ 76¹ 6 d., tiek savo ruožtu 2013-02-23 sutartis numato papildomą AB Ūkio banko kreditorių interesų apsaugą AB Šiaulių bankui perduoto turto vertės pasikeitimo dėl vertinimo ar padidėjimo atveju.

Kadangi nėra nustatyta viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, t. y. neteisėti veiksmai, pareiškėjų skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjų R. Š. ir V. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Arūnas Dirvonas