Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Romualdos Janovičienės ir Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Du meškiukai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Du meškiukai“ ieškinį atsakovui UAB "Ūrus ir ko" dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo vykdomą veiklą, padarė išvadą, kad aplinkybė, jog atsakovas turi iš anksto paruoštą garantinio rašto šabloną, nepatvirtina atsakovo nesąžiningumo. Garantinio rašto šabloną teismas vertino kaip įprastą atsakovo veikloje naudojamą dokumentą. Teismas pažymėjo, kad atsakovas vykdė įsipareigojimus pagal 2006-03-10 sutartį Nr. SŽ-283, sudarytą tarp atsakovo ir Šiaulių miesto savivaldybės. Atsakovas į įvykio vietą atvyko ne savo iniciatyva, o pagal Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos iškvietimą ir atliko avarijos padarinių likvidavimo darbus kaip numatyta 2006-03-10 avarijų padarinių likvidavimo Šiaulių mieste paslaugų pirkimo sutartyje. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas veikė pagal sutarties sąlygas ir jo veiksmuose negalima konstatuoti nesąžiningumo ar apgaulės.

Teismas nurodė, kad ieškovo nurodyta aplinkybė, jog atsakovas dėl nuostolių atlyginimo turi kreiptis į avarijos kaltininką, šiai bylai neturi reikšmės, nes garantinio rašto pasirašymo metu dar nebuvo nustatytas kaltininkas, apgadinęs ieškovui priklausantį automobilį, todėl negalėjo turėti jokios įtakos ieškovo atstovo valios išreiškimui.

III. Apeliacinio skundo argumentai

1. Įvykusi situacija nėra įprastos ūkinės-komercinės veiklos padarinys, kurią turėjo ir galėjo numatyti apeliantas. Įvykis įvyko dėl nusikalstamos trečiojo asmens veikos, kurios metu buvo padaryta žala ne tik aplinkai naftos produktais užteršiant teritoriją, bet tuo pačiu buvo pakenkta ir paties apelianto nuosavybei, t.y. buvo sugadinti krovininio automobilio bakai, išpiltas kuras. Taigi, minėta situacija nėra standartinė ir negali būti priskirtina prie ūkinės komercinės veiklos ar jai būdingų rizikų, kurių objektyviai galėtų tikėtis apeliantas, vykdydamas jam įprastą veiklą. Teismas nepagrįstai kėlė padidinto apdairumo, rūpestingumo reikalavimus apeliantui vien dėl to, jog jis minėtoje situacijoje buvo kaip juridinis asmuo.

2. Vien garantinio rašto kaip dokumento pasirašymo faktas negali būti laikomas tinkamu valios išraiškos būdu. Laikytina, kad liudininko parodymai, jog apelianto atstovas įvykio vietoje elgėsi normaliai ir tinkamai suvokė savo veiksmus pasirašant garantinį raštą, teismo turėjo būti vertinami tik kaip asmeninė nuomonė. Liudininkas byloje nepateikė duomenų, jog yra asmens būklės vertinimo specialistas (pvz. psichologas ar psichiatras), kad galėtų pateikti objektyvų ginčo atveju apelianto atstovo vidinės būsenos įvertinimą ir neginčijamai galėtų konstatuoti, jog pastarojo elgesys įvykio vietoje buvo natūralus ir jo sąmoningumas buvo pakankamas, kad būtų galima objektyviai ir ramiai įvertinti visus įvykio aspektus. Apeliantui nebuvo paaiškinta ar nurodyta, jog jam ir nepasirašius garantinio rašto, avarijos likvidavimo darbai bus atlikti, nes tai atsakovas privalėjo atlikti pagal avarijų padarinių likvidavimo Šiaulių mieste paslaugų pirkimo sutartį. Vertinant faktą, jog apeliantui nors ir ne dėl jo kaltės kilusią žalą norėjosi lokalizuoti kuo operatyviau, natūralu, jog jis neprieštaravo, jog tai atliktų tam pasirengęs atsakovas, iškviestas specialiųjų tarnybų darbuotojų. Kadangi ši juridiškai reikšminga aplinkybė iš atsakovo pusės apeliantui nebuvo nurodyta, jo veika turėjo teismo būti įvertinti kaip klaidinanti ar apgaulinga. Apeliantui apie avarijų padarinių likvidavimo sutarties egzistavimą tapo žinoma tik atsakovui pareiškus ieškinį apeliantui Šiaulių rajono apylinkės teisme. Taigi, ši aplinkybė taip pat laikytina juridiškai svarbia, kadangi atsakovas nenurodė jos apeliantui įvykio metu, dėl ko taip pat pastarasis negalėjo išreikšti savo tikrosios valios, kuri, žinant tikrąją situaciją, nebūtų pareikšta pasirašant garantinį raštą.

3. Pats garantinis raštas savo esme buvo ydingas ir prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms. Nuo apelianto buvo nuslėpta esminė sandorio aplinkybė - garantijos sumos dydis. Teismas tinkamai įvardija, kad garantinis raštas buvo pasirašytas įvykio metu, ir kaip pats konstatavo, jog apelianto direktorius galėjo būti tokioje situacijoje pirmą kartą. Nors ir nedetalizuoja, jog pripažįsta tokiu atveju jį buvus streso būsenoje, tačiau vertindamas kitos dienos apelianto veiksmus, yra pripažinęs ir šį faktą „PVM sąskaita faktūra pasirašyta kitą dieną po įvykio, t.y. 2008-10-13, ieškovo direktoriui nebeesant streso būsenoje". Įvertinus šiuos faktus teigtina, kad garantinis raštas apeliantui pasirašyti pateiktas ne tik nesilaikant privalomų įstatymo reikalavimų nustatytų garantinio rašto turiniui, bet ir tokiomis aplinkybėmis, kuomet apelianto direktorius negalėjo tinkamai suvokti ir įvertinti šio rašto juridinių pasekmių dėl objektyvių aplinkybių.

4. Pažymėtina ir tai, jog teismas neįvertino fakto, jog atsakovas kaip subjektas veikiantis avarijos padarinių likvidavime ir žinantis šios veiklos specifiką bei savo kompetencijos ribas privalėjo elgtis rūpestingai ir sąžiningai, tinkamai atskleisdamas visas reikšmingas sandorio aplinkybes. Atsakovas turėjo prievolę ne tik tinkamai parengti garantinį raštą, išaiškinti jo pasirašymo pasekmes apeliantui, bet tuo pačiu ir nurodyti kokiais teisiniais pagrindais jis veikia ir reikalavo apelianto pasirašyti garantinį raštą. Ginčo atveju atsakovas turėjo nurodyti, kad veikė pagal sutartį bei atskleisti esmines sutarties nuostatas, kuriose numatyta atsakovo patirtų darbo išlaidų kompensavimo tvarka (iš kaltininko, draudėjo arba Šiaulių m. savivaldybės administracijos). Atsakovas neturėjo teisės, pažeisdamas Sutarties nuostatas, reikalauti apelianto įsipareigoti pagal garantinį raštą atlyginti pirmojo atliktų darbų ir kitų patirtų sąnaudų likviduojant avarijos padarinius išlaidas, kurios net nebuvo apibrėžtos pačiame garantiniame rašte, kaip to reikalauja įstatymas.

5. Juridiškai reikšminga aplinkybė, kuri taip pat įtakojo apelianto suklaidinimą, buvo faktas, jog atsakovas nurodė apeliantui, kad kadangi transporto priemonė drausta KASKO draudimu, tai avarijos likvidavimo išlaidas atlygins draudimo bendrovė. Atsakovas buvo nurodęs apeliantui, jog visas išlaidas padengs draudimo bendrovė, todėl minėti dokumentai buvo priimami ir pasirašomi tikslu juos pateikti draudimo bendrovei (įvykio faktui ir žalos dydžiui pagrįsti), o ne pripažįstant patį paslaugos - avarijos padarinių likvidavimo - užsakymo ir priėmimo faktą.

6. Atsakovas už suteiktas įvykio padarinių likvidavimo paslaugas apmokėjimą galėjo gauti tik trim būdais: iš tiesioginio įvykio kaltininko, draudiko, jei įvykis draudiminis arba nenustačius kaltininko, iš Šiaulių miesto savivaldybės administracijos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.).

Išnagrinėjusi civilinę bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 ir 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra, taip pat nėra ir CPK 329 str. 2 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Pagal CK 1.90 str. 1 d. iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažįstamas negaliojančiu, o pagal minėto straipsnio 2 dalį suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas šią normą, teisingai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje praktikoje pateikiamu šios normos aiškinimu, pagrįstai atsižvelgė į Tarptautinės teisės unifikavimo instituto (UNIDROIT) parengtų Tarptautinių komercinių sutarčių principus (3.5 str.), teisingai išaiškino, kas laikoma esminiu suklydimu, sudarančiu pagrindą tokio suklydimo pasekoje sudarytą sandorį negaliojančiu. Todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu plačiau nepasisako.

CK 1.91 str. 1 d. prasme apgaule pripažįstami tik tokie suinteresuotos šalies veiksmai, kurie turi lemiamos įtakos kitos šalies valiai susiformuoti. Kasacinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėjant reikalavimą dėl apgaule sudaryto sandorio, turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius, nesąžiningus veiksmus, dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kurio norėjo ir siekė, taip pat tiriamas ir vertinamas paties ieškovo elgesys iki sandorio sudarymo, jo sudarymo metu bei po sutarties sudarymo. Taigi, sprendžiant, ar sandoris sudarytas dėl apgaulės, turi būti remiamasi ne vien pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, turi būti aiškinamos sutarties sudarymo aplinkybės, jos tarpusavio sąlygų ir su ginčijama sutartimi susijusių kitų šalių sudarytų sutarčių, jeigu tokios buvo, ryšys ir reikšmė, aiškinami visi sutarties šalių veiksmai, jų tikrieji ketinimai sudarant sandorį (CK 6.193 str.) ir vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Šapiro firma ,,InSpe“ v. UAB ,,Folis“, bylos Nr. 3K-3-640.2006; 2007 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. T. ir kt. v. UAB ,,Vilvatėja“, bylos Nr. 3K-3-306/2007).

Pagal CPK 178 str. šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šiuo atveju apgaulės ar suklydimo faktą pasirašant ieškovo ginčijamą garantinį raštą privalo įrodyti apeliantas (ieškovas). CPK 185 str. nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus nei jo nebuvus.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus (CPK 185 str.), konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju CK 1.90 str. ar 1.91 str. 1 d. nustatytų sąlygų pripažinti apelianto 2008 m. spalio 10 d. pasirašytą garantinį raštą kaip sudarytą esant esminiam suklydimui ar apgaulei nėra. Nors faktinės aplinkybės, kurių kontekste tarp ginčo šalių buvo pasirašytas minėtas garantinis raštas, nėra įprastos ūkinės-komercinės veiklos atvejis, tačiau ieškovo vadovas, turintis ilgametę vadovavimo įmonėms patirtį, privalėjo suvokti savo veiksmų pasekmes, t.y. tai, kad pasirašydamas garantinį raštą, įsipareigojo padengti avarijos likvidavimo išlaidas. Nagrinėjamu atveju aukštesni nei vidutiniai apdairumo, rūpestingumo standartai ieškovo vadovui kaip verslininkui keliami būtent dėl jo profesinės bei darbinės patirties, turimų teisinių žinių lygio.

Iš 2010 m. lapkričio 24 d. vykusio teismo posėdžio metu apelianto vadovo duotų paaiškinimų matyti, kad pasirašydamas ginčo garantinį raštą suprato, jog dokumentas susijęs su atsakovo atliktais užterštos teritorijos valymo darbais (b.l. 111). Iš minėto teismo posėdžio protokolo taip pat nustatyta, kad 2008 m. spalio 12 d. atliktų darbų aktą – pažymą apie darbų vertę, ta pačia data atsakovo išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą 25 702,98 Lt sumai apeliantas pasirašė, manydamas, kad sąskaitą apmokės draudimas (b. l. 112). Tokios aplinkybės leidžia teigti, kad apelianto vadovas, pasirašydamas 2008 m. spalio 10 d. garantinį raštą, apelianto įgaliotam darbuotojui pasirašant 2008 m. spalio 12 d. atliktų darbų aktą – pažymą apie darbų vertę, PVM sąskaitą-faktūrą, iš esmės suprato savo veiksmų pasekmes, aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė valią pasirašytų dokumentų pagrindu prisiimti atsirasiančias pareigas. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad liudytojo A. Š. parodymai visų byloje surinktų duomenų kontekste tik sustiprina išvadą, kad ginčo garantinio rašto pasirašymo metu apelianto vadovas aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo valią dėl įsipareigojimų prisiėmimo. Ieškovas atsakovo pateikiamus dokumentus pasirašė kelių dienų bėgyje, kas leido susiformuoti jo tikrąjai valiai. Todėl konstatuoti buvus situaciją, kad apelianto vadovas dėl streso nepajėgė suprasti savo veiksmų garantinio rašto pasirašymo metu, nėra pagrindo (CPK 185 str.). Šią išvadą patvirtina ir tai, kad apeliantas žinodamas apie garantinio rašto turinį bei manydamas jį esant sudarytą jo valios trūkumui, į teismą dėl rašto nuginčijimo kreipėsi tik po to, kai atsakovas kreipėsi į teismą dėl avarijos likvidavimo išlaidų priteisimo. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, jog ieškovas klaidingai tikėjosi, kad avarijos likvidavimo išlaidas padengs draudimo kompanija, negali būti pripažįstama ieškovo suklydimu dėl sandorio esmės, nes ieškovo vidinis tikėjimasis bei klydimas dėl savo neapdairumo ar neatidumo neįtakoja valios dėl ginčijamo sandorio sudarymo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo atstovo ir ieškovo direktoriaus pokalbis dėl galimybės atgauti avarijos likvidavimo išlaidas iš draudimo bendrovės negali būti pripažintas ieškovo apgaudinėjimu arba suklaidinimu. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad jis savo ūkinėje-komercinėje veikloje naudojasi draudikų teikiamomis draudimo paslaugomis, todėl apelianto vadovas kaip racionaliai bei apgalvotai veikiantis asmuo privalėjo pats įvertinti tai, kad ne visi nelaimingi įvykiai yra laikomi draudiminiais ir kad draudikas gali atsisakyti padengti avarijos likvidavimo kaštus. Klaidingas rizikos vertinimas nelaikytinas pagrindu pripažinti šalių sudarytą garantinį raštą negaliojančiu CK 1.90 str. ar 1.91 str. pagrindu.

Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad byloje taip pat nėra pateiktų jokių neginčijamų įrodymų apie tai, kad apelianto vadovas garantinį raštą būtų pasirašęs esant tyčiniams ir nesąžiningiems atsakovo darbuotojų veiksmams. Liudytojų V. B. ir Z. B. parodymai dėl atsakovo daryto spaudimo pasirašant garantinį raštą atmestini kaip nepatikimi bei neturintys įrodomosios reikšmės dėl jų aiškaus ir nedviprasmiško materialinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Jokių kitokių konkrečių įrodymų nei minėtų liudytojų parodymai apie atsakovo galimai neteisėtus veiksmus, kurių įtakoje apelianto vadovas galėjo būti suklaidintas dėl pasirašomo dokumento turinio, ar buvo priverstas jį pasirašyti dėl atsakovo spaudimo, byloje nėra pateikta. Todėl apelianto argumentai dėl atsakovo apgaulingų veiksmų atmestini kaip neįrodyti (CPK 12, 178 str.). Atsakovo ir Šiaulių miesto savivaldybės pasirašytos Avarijų padarinių likvidavimo Šiaulių mieste paslaugų pirkimo sutarties egzistavimas ginčo garantinio rašto sudarymo metu apelianto pasirašyto garantinio rašto galiojimui reikšmės neturi.

Kaip nepagrįsti atmestini apelianto argumentai dėl garantinio rašto prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms. Iš šalių pasirašyto garantinio rašto turinio aišku, kad jis neatitinka CK 6.90 str. įtvirtintos garantijos teisinių santykių sampratos. Pažymėtina, kad garantija paprastai laikomas vienašalis garanto įsipareigojimas atsakyti kreditoriui už trečiąjį asmenį, esantį kreditoriaus skolininku, jeigu pastarasis tinkamai neįvykdys savo prievolių kreditoriui. Garantuoti už savo paties prievolių vykdymą negalima. Taigi 2008 m. spalio 10 d. ginčo šalių sudarytas garantinis raštas savo esme laikytinas ieškovo teisiniu įsipareigojimu apmokėti vykdytojo (atsakovo) pateiktą atliktų darbų aktą ir sąskaitą-faktūrą, tai nėra garantavimas CK 6.90 str. prasme. Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 str. 1 d.). Ginčo garantinis raštas konkrečioms įstatymo normoms neprieštarauja bei atitinka sutarties laisvės principo reikalavimus, todėl yra galiojantis bei jo šalims sukuriantis atitinkamas teises ir pareigas.

Iš ginčijamo garantinio rašto turinio matyti, kad ieškovas garantavo, kad avarijos, įvykusios 2008 m. spalio 12 d. automobilių stovėjimo aikštelėje Dainių km., likvidavimo darbų vertė bus pilnai apmokėta pagal atsakovo pateiktą atliktų darbų aktą ir sąskaitą-faktūrą. Taigi, pasirašydamas raštą apelianto vadovas vienareikšmiškai privalėjo suprasti jo turinį. Papildomas prisiimamų įsipareigojimų ir garantiniu raštu kylančių pasekmių išaiškinimas apeliantui teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus ginčijamo rašto turinį, nebuvo būtinas.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, visapusiškai ištyrė ir įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, laikėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos tokio pobūdžio bylose, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo skundžiamą teismo sprendimą pakeisti arba panaikinti (CPK 320 str.), todėl ieškovo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija,

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.