Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-03-29 · Administracinė byla Nr. I-1817-331/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-03-29
Bylos Nr.
I-1817-331/2018
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Jolanta Malijauskienė, Rūta Miliuvienė, Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
Z. Z.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 8.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1817-331/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00456-2018-9Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. kovo 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr. (15/5-8) 11U-1832(01943) (toliau – ir Sprendimas) panaikino pareiškėjo Z. Z. leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Nr. LT7392794, galiojantį iki 2018 m. liepos 7 d. (b. 1. 6–8).

Šalies argumentai

2. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5) ir prašo panaikinti Migracijos departamento 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. (15/5-8) 11U-1832(01943).

3. Paaiškino, kad Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjas ir UAB „Danman“ (toliau – ir Įmonė, Bendrovė) neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. Įmonėje nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, panaikino pareiškėjui išduotą leidimą. Migracijos departamentas nurodė, kad 2016 m. lapkričio mėn. Migracijos skyrius, atlikdamas patikrinimą nustatė, kad UAB „Danman“ nėra visą darbo laiką dirbančių trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, o Z. Z. gauna mažesnį nei darbo sutartyje nustatyta darbo užmokestį, kurio nepakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo teigimu, UAB „Danman“ bendrovėje dirbo nuolat Lietuvoje gyvenantis Lenkijos pilietis ir du Lietuvos piliečiai, todėl Bendrovė atitiko keliamus reikalavimus. Taip pat nesutinka, kad Bendrovė moka mažiau negu darbo sutartyse numatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalus mėnesio darbo užmokestis. Atkreipia dėmesį į tai, kad darbuotojas priimtas dirbti pilnu etatu, ne dėl darbdavio kaltės, gali į darbą neatvykti dėl sveikatos sutrikimų, tai yra dėl ligos, dėl neapmokamų atostogų, dėl turimo neįgalumo priklausančių papildomų poilsio dienų, dėl pravaikštų ar darbuotojo prašymu administracijai leidus. Esant tokiam darbo santykių reguliavimui atlyginimas už darbą skaičiuojamas proporcingai dirbtam laikui. Tačiau tokios aplinkybės Migracijos departamentas netikrino. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas nepateikė įrodančių dokumentų, kad Bendrovė nesilaiko darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos į Bendrovę nesikreipė, neprašė darbo sutarčių, darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščių, todėl klaidingai nustatė, kad bendrovė „Danman“ moka mažiau negu darbo sutartyse numatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybes nustatytą minimalų mėnesio darbo užmokestį. Migracijos departamentas taip pat nesikreipė Valstybinę darbo inspekciją, tikslu nustatyti ar teisingai apskaičiuojamas darbo užmokestis, tačiau priėmė klaidingą sprendimą, neturėdamas įrodymų. Pareiškėjas nesutinka su teiginiais, kad užsienietis neturi pinigų pragyvenimui Lietuvoje, nes yra pateikęs banko išrašą apie turimas lėšas ir deklaravęs gautas pajamas Valstybinėje mokesčių inspekcijoje. Pažymi, kad turi Lietuvos Respublikoje tinkamą gyvenamąją patalpą ir joje yra deklaravęs savo gyvenamąja vietą. Pareiškėjo teigimu, jis buvo atvykęs į Migracijos skyrių apklausai 2016 m., o apklausa buvo surašyta pateiktoje anketoje.

Atsiliepimas

4. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 25–29) paaiškino, kad 2016 m. lapkričio mėn. Migracijos skyrius, vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrino ir nustatė, kad UAB „Danman“ nėra visą darbo laiką dirbančių trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, o pats pareiškėjas gauna mažesnį nei darbo sutartyje nustatytą darbo užmokestį, kurio nepakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad minėtas užsienietis negyvena deklaruotu gyvenamosios vietos adresu ir per pastaruosius metus nebuvo apsistojęs Alytaus mieste esančiuose viešbučiuose. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad bendrovėje „Danman“ dirbo nuolat Lietuvoje gyvenantis Lenkijos pilietis ir du Lietuvos piliečiai. Migracijos departamentas Sodros informacinėje sistemoje aiškiai ir nedviprasmiškai nustatė, kad bendrovėje Sprendimo priėmimo metu dirbo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje turintis užsienietis ir du Lietuvos Respublikos piliečiai. Be to, pareiškėjas su skundu nepateikė jokių jo teiginius pagrindžiančių įrodymų. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Atsakovas pažymi, kad 2016 m. lapkričio mėn. ir 2017 m. liepos mėn. pareiškėjas buvo kviečiamas atvykti į Migracijos skyrių apklausai, tačiau į Migracijos skyrių neatvyko. Pareiškėjas skunde teigia, kad 2016 m. jis buvo atvykęs į apklausą ir užpildė apklausos lapą, tačiau ši apklausa vyko 2016 m. gegužės 9 d., todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad Migracijos departamentas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie jo atvykimą į apklausą, nes pareiškėjas į 2016 m. lapkričio mėn. ir 2017 m. liepos mėn. apklausas neatvyko. Pareiškėjas prašymo dėl leidimo laikinai gyventi 7 eilutėje nurodė, kad bendrovėje darbo užmokestis yra jo pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje šaltinis. Tačiau minėtam užsieniečiui 2016 m. rugpjūčio-spalio bei gruodžio ir 2017 m. sausio mėn. buvo mokamas 8,64-10,8 Eur mėnesinis darbo užmokestis. Minėtas užsienietis 2016 m. lapkričio ir 2017 m. vasario-balandžio mėn. darbo užmokesčio negavo, o 2017 m. gegužės 2 d. buvo atleistas iš darbo. Nustatyta ne tik tai, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio reikalavimų, bet ir tai, kad ši bendrovė neperveda priklausančių įmokų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (2018 m. vasario 21 d. duomenimis bendrovės skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sudarė 967,23 Eur). 2018 m. vasario 23 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, bendrovės deklaruotų mokesčių mokestinės nepriemokos suma sudaro net 28 937,29 Eur. Be to, minėta bendrovė ilgiau nei 12 mėnesių Registrų centro tvarkytojui nepateikė metinės finansinės atskaitomybės dokumentų. Visos šios aplinkybės leidžia Migracijos departamentui teigti, kad pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas pagrįstai, nustačius, kad bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų, o pareiškėjas siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis.

Žemesnės instancijos teismas

5. Teismo posėdyje pareiškėjas ir atsakovo atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, atsakovas prašė bylą nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnis).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

6. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2018 m. liepos 7 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

7. Nustatyta, kad 2016 m. gegužės 6 d. pareiškėjas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Kartu su prašymu pateikė dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (b. 1. 30–38).

8. Pareiškėjo prašymas su visa medžiaga persiųstas į Migracijos departamentą, kurio Imigracijos reikalų skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktą prašymą ir dokumentus ir, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2016 m. birželio 27 d., nenustatęs pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių galėtų būti atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, priėmė sprendimą išduoti jam leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus, o Migracijos skyrius 2016 m. liepos 8 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2018 m. liepos 7 d.

9. Migracijos departamentui kilus pagrįstų įtarimų dėl bendrovės „Danman“ veiklos Lietuvos Respublikoje, manydamas, kad pareiškėjas yra atvykęs kitu negu deklaruota tikslu, patikrino bendrovės „Danman“ duomenis VSDFV informacinėje sistemoje ir nustatė, kad bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, nes pareiškėjas gauna mažesnį nei darbo sutartyje nustatytą darbo užmokestį, kurio nepakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, kviečiamas neatvyko į apklausą (2016 m. lapkričio mėn. ir 2017 m. liepos mėn.), negyvena deklaruotu gyvenamosios vietos adresu, nebuvo apsistojęs Alytaus mieste esančiuose viešbučiuose. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus skyrius raštu informavo, kad patikrinus bendrovę nustatyta, kad bendrovės deklaruota veikla yra drabužių mažmeninė prekyba specializuotose parduotuvėse. Bendrovė registruota Ulonų g. 10-26, Alytus. Patikrinimo dieną įmonėje buvo įdarbinti šeši asmenys, trys įmonės akcininkai, Kinijos piliečiai, turi po trečdalį įmonės akcijų, jie įdarbinti po 1 val. per savaitę pagal nuotolinio darbo sutartis, o trys darbuotojai įdarbinti pilnu darbo krūviu, tačiau jiems mokamas minimalus darbo užmokestis. Patikrinimo metu registruotoje veiklos vietoje, dirbančių nerasta, buhalterinę apskaitą vykdo bendrovė „JL Firma“ kuri pateikė patikrinimui bendrovės dokumentus (b. 1. 144–145). Taip pat Alytaus Migracijos skyrius nustatė, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje negyvena, jokios veiklos nevykdo, bendrovės nurodytu adresu nerasta (b. 1. 155). Be to kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pareiškėjas pateikė darbo sutarti, kurioje buvo pažymėta, kad jis dirba bendrovėje projektų vadovu, jam mokamas ne mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalusis darbo užmokestis. Tačiau jam 2016 m. rugpjūčio-spalio bei gruodžio ir 2017 m. sausio mėn. buvo mokamas tik 8.64-10,8 euro mėnesinis darbo užmokestis. Minėtas užsienietis 2016 m. liepos bei lapkričio ir 2017 m. vasario-balandžio mėn. darbo užmokesčio negavo, o 2017 m. gegužės 2 d, buvo atleistas iš darbo šioje bendrovėje. Taigi pareiškėjas neturi pakankamai lėšų, negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Todėl pareiškėjas ir bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, nes šioje bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, Migracijos departamentas 2017 m. lapkričio 13 d. priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

Žemesnės instancijos teismas

10. Teismui įvertinus bylos aplinkybes, atsakovo surinktą medžiagą, darytina išvada, kad bendrovė „Danman“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, nes šioje bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, taip pat pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Be to pareiškėjas nesikreipė į atsakingas migracijos institucijas ir neinformavo apie pasikeitusias aplinkybes, taip pat nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Todėl Migracijos departamento Kontrolės skyrius, įvertinęs surinktą medžiagą, pateiktus dokumentus, surinkęs kitus įrodymus, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2018 m. liepos 7 d.

11. Ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas), kurio 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindus. Šio straipsnio 1 dalies 5 punktas, nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalį leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas ar keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi tinkama gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtu ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą; 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (Įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kada išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Vadinasi, užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi. Įstatymo 36 straipsnyje yra nustatyta, kokiais atvejais pranešama apie duomenų pasikeitimą vidaus reikalų įgaliotai institucijai. Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jeigu jis pakeičia gyvenamąją vietą. Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi; 7 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

12. Pareiškėjui leidimas gyventi buvo panaikintas, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktų pagrindais ne dėl to, kad bendrovė yra fiktyvi, o dėl to, kad pareiškėjas Departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes bendrovė neturėjo reikalaujamo skaičiaus visą darbo dieną dirbančių darbuotojų, šis laikotarpis truko ne keletą dienų, o keletą mėnesių, t. y. pareiškėjas neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies imperatyvių reikalavimų (būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai). Todėl pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios buvo nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, nes duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ir vienintelis akcininkas, yra užsienietis, yra fiktyvi. Pagal įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame įstatyme nustatytu pagrindu. Įstatymo 50 straipsnio l dalies 7 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad bendrovė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jo vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Atkreiptinas dėmesys, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (Įstatymo redakcija galiojusi iki 2017-01-01) įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvaus pobūdžio, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. VSDFV informacinės sistemos duomenimis bendrovėje nuo 2017 m. vasario 27 d. nebuvo visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, t. y. pats pareiškėjas neginčija faktinių aplinkybių, kad bendrovė „Danman“ neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. daugiau nei 8 mėnesius, neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, taip pat pareiškėjas nesikreipė į atsakingas migracijos institucijas ir neinformavo apie pasikeitusias aplinkybes, o taip pat nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Be to pareiškėjas Lietuvos Respublikoje negyvena, jokios veiklos nevykdo, negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Žemesnės instancijos teismas

13. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo bylose yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai bendrovėje faktiškai pradeda dirbti mažiau negu trys darbuotojai, kaip to reikalauja Įstatymas, bendrovė nuo pirmojo darbuotojo atleidimo dienos nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) reikalavimų, ir Migracijos departamentas tokiais atvejais pagrįstai nusprendžia panaikinti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi. Taip pat LVAT pažymėjo, kad iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų „ ir “ akivaizdu, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvos, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šių reikalavimų (sąlygų) visumą. Be to LVAT yra pažymėjęs, kad bendrovės darbuotojams kelis mėnesius negaunant atlyginimo arba gaunant atlyginimą, daug mažesnį už minimalų dydį, Departamentas pagrįstai suabejojo, ar tokie darbuotojai Bendrovėje dirba visą darbo laiką, t. y. Bendrovė neatitiko Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų (LVAT administracinėse bylose Nr. A-3329-662/2017, Nr. A-3331-662/2017).

14. Teismas laiko, kad pareiškėjo deklaruoti atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti, pareiškėjas siekė atitikti Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne užsiimti ūkine-komercine veikla Lietuvoje, nes byloje surinkta įrodymų visuma (pareiškėjo gaunamas 8.64-10,8 euro mėnesinis darbo užmokestis, bendrovėje nuo 2017 m. vasario 27 d. nebuvo trijų dirbančių asmenų, pareiškėjas negyvena nurodytu adresu) leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Atsakovas ginčo sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl visos abejonės dėl pareiškėjo nurodyto atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo yra pagrįstos.

15. Teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei paaiškinimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šie faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų paaiškinimais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT administracinėje byloje A-560-602/2016). Be to pareiškėjo abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai nėra ir negali būti laikomi tam tikrą aplinkybę pagrindžiančiais įrodymais.

16. Pastebėtina, kad nustačius bent vieną iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas laikinai gyventi panaikinamas, esant tai patvirtinančių dokumentų, pradedama sprendimo panaikinti leidimą priėmimo procedūra. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu, be kita ko, paaiškėjus, jog yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Nagrinėjamu atveju aktualus Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 5, 12, 14 punktai, numatantis, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma (Įstatymo 50 str. 1 d. kontekste, leidimas panaikinamas), jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi; 7 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Būtent šiuo pagrindu rėmėsi Atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą. Byloje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Taigi, atsakovas turėjo teisėtą pagrindą pradėti pareiškėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo procedūrą.

17. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, nustatant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą pagrindą, užsieniečio valia nėra esminis elementas. Šiuo atveju pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi nustatymas apsiriboja juridinio fakto, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, konstatavimu, o tai, ar asmuo vykdė veiklą, ar norėjo ją vykdyti, yra faktinė aplinkybė, kuri bendrai vertinama visų faktinių aplinkybių kontekste. Pareiškėjo pateikti argumentai neišsklaido pagrįstais pripažintinų atsakovo įtarimų, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų paneigiančių atsakovo padarytos išvados. Leidimo panaikinimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui vykdyti Bendrovės akcininko pareigų (pasitelkiant įgaliotus atstovus). LVAT yra pažymėjęs, kad užsieniečio buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonės (LVAT administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).

18. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėjas ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teisę apskųsti priimtą sprendimą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

19. Atsižvelgus į šias aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimas Nr. (15/5-8)11U-1832(01943) paliekamas nepakeistas, pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p., 56 str.).

20. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 132 str., teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo Z. Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai Jolanta MalijauskienėRūta MiliuvienėHenrikas Sadauskas