- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-03-05
- Bylos Nr.
- 1-23-496/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-67-1-00040-2010-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Daiva Valčiukienė
- Kaltinamasis
- M. R.
M. R., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. 1985-02-11 Raseiniuose, lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, nevedęs, dirb. Kauno apsk. VPK Kėdainių r. PK VP VTS PB patruliu, gyv. (duomenys neskelbtini), neteistas,
kaltinamas pagal BK 235 str.1 d.,233str.1d.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Kaltinamasis M. R. siekė paveikti liudytoją, kad šis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, t.y. 2009 m. birželio mėnesį, tiksli data ir laikas nenustatyti, paprašė V. V., kad šis Kauno apskrities VPK Raseinių rajono policijos komisariato patalpose, ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas liudytoju baudžiamojoje byloje Nr. 82-1-00224-09 dėl 2009-06-04 įvykusio eismo įvykio, per kurį M. R. buvo sužalotas, duotų melagingus parodymus, o būtent, kad nurodytų, neva jis 2009-06-04 įvykusio eismo įvykio metu vairavęs M. R. priklausantį automobilį ir padaręs eismo įvykį, per kurį M. R. buvo sužalotas, o po įvykio iš autoįvykio vietos pasišalino.
Kaltinamasis M. R. kaltės nepripažino ir paaiškino, kad jis paties eismo įvykio neprisimena visiškai, nes prieš įvykį buvo gėręs alkoholinių gėrimų ir miegojo savo automobilyje Kėdainiuose, bei įvykio metu patyrė galvos traumą. Ikiteisminio tyrimo dėl eismo įvykio metu jis apie įvykį paaiškino tai, ką jam buvo papasakojęs V. V.. Duodamas parodymus dėl eismo įvykio jis nemelavo, nesiekė paveikti V. V. parodymų. Kaltinamasis nurodė, kad prieš kelias dienas iki eismo įvykio jis buvo susitaręs su V. V., kad jį (V. V.) parveš iš Kėdainių į Raseinius. Po eismo įvykio jis apie 10-15 dienų gulėjo ligoninėje, o po to nuvažiavo pas V. V. į namus ir šis papasakojo įvykio aplinkybes. Kaltinamasis nurodė, kad V. V. jam pasakojo, kad rado jį miegantį mašinoje ant galinės sėdynės, pats savavališkai ėmė vairuoti jo automobilį, kelyje padarė avariją ir išsigandęs pasislėpė. Kaltinamasis nurodė, kad po eismo įvykio susitarė su V. V., kad šis atlygins jam 8000 Lt už įvykio metu padarytą žalą ir jis šiuos pinigus iš V. V. jau yra gavęs. Apie pinigų gavimą jie jokių dokumentų nerašė, pinigus perduodavo būdami dviese. Jis žino, kad ikiteisminis tyrimas dėl eismo įvykio yra nutrauktas, tačiau nemano, kad Šiaulių apygardos teismo nutartyje yra konstatuota jo kaltė.
Motyvuojamoji dalis
Kaltinamojo M. R. kaltė įrodyta.
Liudytojas V. V. teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis 2009-06-04 vairavo M. R. automobilį iš Kėdainių į Raseinius, kelyje padarė avariją, išsigando ir pabėgo iš įvykio vietos. Ikiteisminio tyrimo dėl eismo įvykio metu jis norėjo sakyti tiesą, kad vairavo automobilį, tačiau prokuroras jam „padarė poveikį“, siūlė paimti tarnybuinį automobilį ir patiktinti kaip jis moka vairuoti, sakė, kad reikės važiuoti į Kėdainius parodyti namą, nuo kurio jis vairavo mašiną, o jei neparodysiąs, tai grįžtant jie „sustos miškelyje“, todėl jis melavęs, kad įvykio metu automobilio nevairavo. Prokuroras jį žadėjo „pasodinti“. Jis buvo labai išsigandęs, kad jį ilgai klausinėja policijoje, kad jam reikės vairuoti policijos mašiną, todėl jis pakeitė parodymus. Jis vairuotojo pažymėjimo neturi. Jis buvo parašęs skundą dėl Č. Liudytojas paaiškino, kad laikotarpiu, kai įvyko eismo įvykis, jis dienomis dirbo parduotuvėje „Senukai“ pardavėju konsultantu, o vakarais remontuodavo mašinas pas M. R. brolį. Liudytojas nurodė, kad jis ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas ir moters pareigūnės. Ši ant jo šaukė. Jis negali paaiškinti kodėl 2011-03-23 apklausos metu sakė, kad jis nevairavo automobilio. Akistatos su M. R. metu, jam buvo daromas poveikis. Teismo posėdžio metu V. V. paaiškino, kad tyrėjui R. Č. jis iš pradžių davė parodymus, kad vairavo M. R. automobilį, paskui jis labai išsigando, kai tyrėjas pasakė, kad reikės padaryti eksperimentą ir jam reikės važiuoti su automobiliu, kad patikrins, ar jis moka vairuoti. V. V. paaiškino, kad rašydamas nuoširdų prisipažinimą pas tyrėją R. Č. jis rašė savo ranka ir dėstė savo mintis. (l.145).
Žemesnės instancijos teismas
Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2011m. kovo 23 dieną, apklausiamas tyrėjos E. G., liudytojas V. V. parodė (l.67-68) , kad eismo įvykyje, kurio metu susižalojo M. R., jis nedalyvavo, 2009 metais jokių traumų neturėjo. Apie 2009-06-04 eismo įvykį, kurio metu susižalojo M. R., jis sužinojo iš jo brolio G. R., kai buvo atėjęs padėti jam remontuoti automobilių į jo garažą. M. R. duoti melagingus parodymus baudžiamojoje byloje jo prašė praėjus apytiksliai mėnesiui po eismo įvykio. M. R. buvo pas jį atvykęs lengvuoju automobiliu. Tą dieną, jo įkalbėtas, jis sutiko jam padėti išsilaikyti policijos tarnyboje ir už jį prisiimti atsakomybę už eismo įvykį. Jie susitarė, kad M. R. jam parodys eismo įvykio vietą. Po keleto dienų M. R. jį nusivežė Žemaičių plentu netoli Girkalnio miestelio, kur parodė eismo įvykio vietą. Jie susitarė, kad policijos pareigūnams jis (V. V.) pasakys, kad tai buvo ta vieta, kur jis neva padarė eismo įvykį, per kurį sužalojo M. R.. Tos vietos dabar neprisimena ir parodyti nebegalėtų. Įvykio vietoje buvo krūmai, kuriuos M. R. parodė ir patarė sakyti, kad juose neva slėpėsi po eismo įvykio. M. R. jam rodant įvykio vietą, jie iš automobilio nebuvo išlipę. Po to jie nuvažiavo į Kėdainių miestą, kur M. R. jį nuvežė prie kažkokio daugiabučio ir pasakė, kad įsidėmėtų tą vietą, nes reikės policijos pareigūnams parodyti, kur jis rado automobilyje miegantį M. R. ir išvyko šiuo automobiliu. M. R. sakė, kad jo butas yra viename iš namų, prie kurių yra tas kiemas. Dokumentą, kuriuo jis patvirtino neva esamą jo skolą dėl per eismo įvykį padarytos žalos, jis pasirašė prie Raseinių miesto apylinkės teismo, kur susitiko su advokatu. Šis prisistatė kaip M. R. advokatas ir padavė pasirašyti sutartį. Į dokumento turinį V. V. nesigilino, nes M. R. buvo sakęs, kad susitarimas fiktyvus ir reikalingas tik padėti jam išsisukti nuo atsakomybės už eismo įvykį, kurio metu jis buvo neblaivus. Sakė, kad įsipareigojimų, nurodytų sutartyje, jam nereikės vykdyti. Baudžiamojoje byloje dėl eismo įvykio V. V. melagingų parodymų nedavė. (b.l. 67-68).
Analogiškus paaiškinimus, kad jis buvo ketinęs apsiimti kaltę už M. R. dėl eismo įvykio M. R. prašymu, kad šis galėtų išvengti atsakomybės dėl vairavimo esant neblaiviam ir galimo darbo policijoje praradimo, V. V. buvo davęs ikiteisminio tyrimo Nr.82-33-269-09 dėl eismo įvykio, kurio metu buvo sužalotas M. R., metu: jis savo ranka surašė nuoširdų prisipažinimą (kopija l.36-37), bei 2010-01-20 dieną liudytojo apklausos metu, apklausiamas tyrėjo R. Č. (kopija 38-41).
Liudytojas R. Č., dirbantis Raseinių policijos komisariato kriminalinės policijos skyriaus vyr. tyrėju, paaiškino, kad jis atliko dalį tyrimo dėl eismo įvykio ir apklausinėji V. V.. Iš pradžių jis buvo apklausęs M. R., kurio parodymuose buvo daug neaiškumų, M. R. nurodė neaiškias aplinkybes dėl V. V. atsiradimo jo automobilyje bei M. R. nepaaiškino, kur ir kada buvo surašytas raštelis dėl žalos atlyginimo. Tą pačią dieną, po M. R. apklausos jis išsikvietė V. V.. Iš pradžių V. V. aiškino apie eismo įvykį panašiai, kaip ir M. R., tačiau šiam išaiškinus atsakomybę, kuri kiltų V. V., jei šis vairavo automobilį, V. V. paaiškino, kad jis tik prisiima atsakomybę už M. R. dėl eismo įvykio, kad tai buvusi M. R. idėja. Tuomet jo kabinete V. V. ant popieriaus lapo surašė savo ranka nuoširdų prisimažinimą, po to jis (R. Č.) atliko liudytojo V. V. apklausą. Parodymus V. V. savė savanoriškai, jis prisipažino, kad nemoka vairuoti. Tuomet jis paaiškino V. V., kad jie gali padaryti eksperimentą - paimti policijos tarnybinį automobilį, duoti vairuoti V. V., kad šis nuvežtų į Kėdainius prie to namo, nuo kurio esą jis paėmė M. R. mašiną. V. V. jam paaiškino, kad nerastų minimo namo Kėdainiuose ir iš viso nemokėtų išvairuoti automobilio net iš komisariato kiemo. Liudytojas nurodė, kad jam nebuvo tikslo ir pagrindo sulaikyti V. V., todėl to liudytojui nesakė..
Liudytoja E. G., dirbanti Raseinių r. policijos komisariato kriminalinės policijos skyriaus tyrėja, paaiškino, kad ji apklausė V. V. byloje dėl melagingų parodymų davimo. V. V. parodymus davė natūraliai, laisvai, savo noru, jis nebuvo įsitempęs. Jokių grasinimų ar psichologinio spaudimo V. V. atžvilgiu nebuvo daroma.
Liudytoja A. M., dirbanti Raseinių policijos komisariato kriminalinės policijos skyriaus tyrėja, paaiškino, kad ji apklausė V. V. kaip liudytoją ir atliko akistatą tarp V. V. ir M. R.. Apklausos metu V. V. parodymus davė ramiai, geranoriškai, paaiškino, kad jis eismo įvykyje nedalyvavo, tik M. R. jo prašė prisiimti kaltę dėl eismo įvykio. Akistatos tarp V. V. ir M. R. metu V. V. buvo įsitempęs, iš pradžių nenorėjo kalbėti visiškai. Tuomet ji paprašė M. R. išeiti iš kabineto, V. V. nusiramino ir sutiko tęsti akistatą bei patvirtino, kad jis eismo įvykyje nedalyvavo, M. R. mašinos nevairavo.
Iš prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 82-1-00224-09 dokumentų – tarnybinių pranešimų, apžiūros protokolo (prijungtos bylos lapai 3-14) matyti, kad 2009-06-04 Raseinių r. Girkalnio seniūnijos teritorijoje, kelio Ariogala – Raseiniai – Kryžkalnis 28-ame kilometre įvyko eismo įvykis (l. 9-11), kurio metu M. R., kurio kraujyje rasta 2,27 promilės etilo alkoholio (l. 19), buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (l. 24). 2009-08-26 byloje Nr. 82-1-00224-09 buvo priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą (l. 37-38). Dėl šio nutarimo pateiktame skunde M. R. nurodė, kad eismo įvykio metu jo automobilį vairavo V. V. (l. 43-44). Galutine ir neskundžiama 2011m. balandžio 7 dienos Šiaulių apygardos teismo nutartimi M. R. skundas dėl ikiteisminio tyrimo autoavarijos byloje nutraukimo yra atmestas ir yra konstatuota, kad automobilį „Opel Vectra“ įvykio metu 2009-06-04 vairavo pats automobilio savininkas M. R..
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010-11-30 nutartyje, byloje Nr.2K-523/2010, yra išaiškinęs, kad BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių pagrindinės formos yra tokios: 1) bet kokiu būdu (išskyrus smurto ar kitokios prievartos panaudojimą) paveikiant liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad jie ikiteisminio tyrimo metu, teisme ar kitoje šiame straipsnyje numatytoje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų; 2) bet kokiu būdu (išskyrus smurto ar kitokios prievartos panaudojimą) trukdant nurodytiems asmenims atvykti į teisingumo, teisėsaugos institucijas. Pagal BK 233 straipsnio 1 dalį pateikti melagingą informaciją minėti subjektai gali būti veikiami prašymais, įtikinėjimais, pažadais, apgaule, paperkant ir pan. Šiame straipsnyje nurodytų nusikaltimų sudėtys yra formalios, todėl nusikaltimas laikomas baigtu, kai atliekami draudžiami veiksmai, kuriais siekiama paveikti konkrečius BK straipsnyje nurodytus asmenis duoti melagingus parodymus ar teikti kitą melagingą informaciją. Nusikaltimo baigtumo momentui neturi reikšmės tai, ar kaltininkas pasiekė savo tikslą. BK 233 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia. Kaltininkas supranta, kad darydamas poveikį liudytojui, nukentėjusiajam ar kitiems asmenims, jog šie pateiktų ar perduotų melagingą informaciją, elgiasi pavojingai neteisėtai, nes trukdo įgyvendinti teisingumą arba priimti teisingą sprendimą. Suprasdamas, kad neteisėtai kišasi į teisingumo procesą, kaltininkas klaidina asmenį arba jam trukdo, jis vis tiek siekia atlikti tokius veiksmus. Apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika - bei jos padarinius gali būti sprendžiama pagal kaltininko elgesį ir pagal kitas objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes.
Liudytojas V. V. ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje dėl eismo įvykio ir baudžiamojoje byloje dėl melagingų parodymų davimo ir poveikio liudytojui (l.36 - 41, 67-68) nuosekliai aiškino, kad M. R. paprašė jo prisiimti kaltę dėl eismo įvykio, kurio metu M. R. buvo sužalotas; M. R. jam parodė vietą, kurioje padarė avariją, patarė sakyti, kad išsigandęs iš eismo įvykio vietos pabėgo, M. R. pamokė sakyti, kad jis avarijos dieną grįždamas iš Kauno, kur buvo užsukęs pas išgalvotą merginą, užsuko į Kėdainius, kur jie esą buvo susitarę susitikti, ir ten mašinoje rado miegantį M. R. ir t.t. Liudytojas V. V. paaiškino, kad M. R. pasakė, kad jiems dar reikia surašyti raštišką susitarimą, kuriame jis prisiima kaltę, pažada atlyginti žalą, o M. R. jam nereikš pretenzijų ir prašys nutraukti bylą. Liudytojas paaiškino, kad viso šio kaltės prisiėmimo reikėjo M. R., kad šis neprarastų darbo policijoje, nes eismo įvykio metu vairavo neblaivus ir buvo paimtas kraujas, įrodantis M. R. neblaivumą. Šiuos parodymus V. V. patvirtino akistatos su M. R. metu (byla Nr.82-1-00224-09, l.134-135). Visi šie parodymai yra logiški, aiškūs, į bylą yra pateiktas šiuos parodymus atitinkantis susitarimas (l.28), kuriame nurodyta, kad V. V. įsipareigoja atlyginti iš viso 8000 Lt žalą M. R., o M. R. įsipareigoja neturėti V. V. pretenzijų ir pateiks prašymą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo.
Išanalizavus visus įrodymus baudžiamojoje byloje Nr.82-1-00224-09 dėl eismo įvykio, kurio metu buvo sužalotas M. R., ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, 2011m. balandžio 7 dienos Šiaulių apygardos teismo nutartyje (l.64-66) nurodyta, kad be V. V. parodymų, kitais duomenimis yra pagrįstai nustatyta, kad M. R. priklausantį automobilį „Opel Vectra“, v/n (duomenys neskelbtini) 2009-06-04 eismo įvykio metu vairavo pats automobilio savininkas M. R. ir kad jis, vairuodamas automobilį neblaivus, sukėlė eismo įvykį.
Teismo posėdžio metu duoti liudytojo V. V. parodymai yra skirtingi nuo jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų ir jie sutampa su kaltinamojo M. R. teismo posėdžio metu pozicija. Teismo posėdžio metu V. V. duoda tokius parodymus, kuriuos pageidavo gauti ir įkalbinėjo duoti M. R. (pagal V. V. ikiteisminio tyrimo parodymus). Teismo posėdžio metu duotuose V. V. parodymuose yra daug neaiškumų, nelogiškų aiškinimų, į eilę klausimų V. V. negalėjo atsakyti. Pavyzdžiui nėra suprantama, dėl kokios priežasties V. V. važiuodamas iš Kauno į Raseinius, turėjo užsukti į Kėdainius, kad jį parvežtų V. V. į Raseinius. Be to, teismo posėdžio metu V. V. aiškino, kad tyrėjas R. Č. jam darė spaudimą, dėl to jis išsigandęs davė parodymus prieš M. R.. Kiek galima konkrečiau aiškinantis V. V. nurodomas išsigandimo priežastis, V. V. paaiškino, kad jis labai išsigando galimo patikrinimo, ar jis moka vairuoti automobilį, kad jam gali tekti vairuoti automobilį į Kėdainius ir šiame mieste parodyti vietą, iš kurios jis paėmė M. R. automobilį. Liudytojas R. Č. paaiškino, kad V. V. ikiteisminio tyrimo metu sakęs, kad jis visiškai nemoka vairuoti automobilio. Tyrėjo išaiškinimo, kad gali būti atliekamas eksperimentas, siekiant patikrinti ar asmuo moka vairuoti, negalima vertinti kaip neteisėto spaudimo ir skatinimo duoti neteisingus parodymus. Priešingai, nenuoseklūs ir neišsamūs yra liudytojo V. V. paaiškinimai teismo posėdžio metu, jie prieštarauja visiems įrodymams baudžiamojoje byloje dėl eismo įvykio, todėl šiais V. V. parodymais nesiremiama. Anksčiau paminėti V. V. parodymai ikiteisminio tyrimo metu yra nuoseklūs, logiški, motyvuoti, sutampa su kitais byloje surinktais įrodymais, V. V. darbo grafiku, todėl pripažįstama, kad ikiteisminio tyrimo metu V. V. davė teisingus parodymus.
Įvertinant visus surinktus įrodymus, daroma išvada, kad M. R. susitikimo su liudytoju V. V. metu, praėjus maždaug mėnesiui po 2009-06-04 eismo įvykio, tačiau tiksliai nenustatytu laiku, įkalbinėjo ikiteisminio tyrimo dėl eismo įvykio metu duoti parodymus sau prisiimant kaltę ir patvirtinant M. R. nekaltumą, siekiant, kad M. R. nekiltų atsakomybė už vairavimą esant neblaiviam, ko pasėkoje M. R. galėtų netekti darbo policijoje. Tai, kad ikiteisminio tyrimo apklausų metu V. V. davė parodymus nevairavęs M. R. automobilio, nešalina kaltinamojo atsakomybės, nes nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai M. R. įkalbinėjo V. V. duoti melagingus parodymus ir pamokė, ką šis turįs sakyti. Kaltinamojo M. R. pastangos įkalbėti V. V. prisiimti kaltę dėl eismo įvykio ir pamokymai, ką šis turi sakyti yra kvalifikuojamos pagal BK 233 straipsnio 1dalį. M. R. veika padaryta tyčia, t.y. suvokiant pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norint taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Kaltinamajam M. R. yra pareikštas kaltinimas pagal LR BK 235 str. 1d. tuo, kad jis būdamas liudytoju ir įspėtas dėl atsakomybės pagal LR BK 235 str. už melagingų parodymų davimą, davė melagingus parodymus, t.y. 2010 m. sausio 20 d., laikotarpyje nuo 9.50 val. iki 12.00 val., Raseinių m. Daugirdo g. 8, Kauno apskrities VPK Raseinių rajono policijos komisariato patalpose, ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas liudytoju baudžiamojoje byloje Nr. 82-1-00224-09, būdamas įspėtas dėl atsakomybės pagal LR BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, tačiau vengdamas atleidimo iš tarnybos, nurodė, kad neva V. V. jam prisipažino 2009-06-04 įvykusio eismo įvykio metu vairavęs jam priklausantį automobilį ir padaręs eismo įvykį, per kurį M. R. buvo sužalotas, o V. V. po įvykio iš autoįvykio vietos pasišalino, tai yra davė melagingus parodymus.
Kaltinamasis M. R. dėl melagingų parodymų davimo savo kaltę neigė, jis nurodė, kad davė teisingus parodymus, kad įvykio metu jo mašiną vairavo ne jis, o V. V..
Remiantis anksčiau aptartais įrodymais teismas pripažįsta, kad M. R. nurodytos apklausos metu davė neteisingus parodymus, nes baudžiamojoje byloje Nr.82-1-00224-09 yra nustatyta, kad eismo įvykio metu automobilį vairavo M. R., tačiau yra spręstinas klausimas, ar jam kyla atsakomybė už melagingų parodymų davimą.
Lietuvos Aukščiausias Teismas 2010m. kovo 29dienos nutartyje, byloje Nr. 2K-168/2011) yra išaiškinęs, kad : baudžiamoji atsakomybė už melagingų parodymų davimą nustatyta BK 235 straipsnyje. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad nukentėjęs asmuo ar liudytojas neatsako už melagingų parodymų davimą, jeigu pagal įstatymus turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, tačiau prieš apklausą nebuvo su šia teise supažindintas. Atvejai, kai asmuo turi teisę atsisakyti duoti parodymus, reglamentuojami ne tik baudžiamajame įstatyme, bet ir kituose teisės aktuose, todėl, sprendžiant BK 235 straipsnio taikymo klausimą, šie teisės aktai turi būti analizuojami ir vertinami kaip visuma. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas bet kokiu būdu versti asmenį duoti parodymus prieš save. Pagal BPK 80 straipsnio 1 punktą, 82 straipsnio 3 dalį, įtvirtinančius šią konstitucinę nuostatą, asmeniui, apklausiamam apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, netaikoma atsakomybė už melagingų parodymų davimą (pagal BK 235 straipsnio 1 dalį). EŽTT sprendimuose išaiškinta, kad verčiant liudyti prieš save yra pažeidžiamas teisingo proceso principas, įtvirtintas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Asmens įpareigojimas (vertimas) atsakyti į klausimus apie įvykius, dėl kurių jam pareikštas kaltinimas Konvencijos 6 straipsnio prasme, nesuderinamas su teise tylėti ir neduoti parodymų prieš save, kuri yra neatskiriama teisingo proceso sąvokos dalis. BPK 80 straipsnio 1 punkte įtvirtintą draudimą kaip liudytoją apklausti asmenį apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką būtina aiškinti platesniame – tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek EŽTT sprendimų - kontekste. EŽTT praktikoje „nusikalstamos veikos“ sąvoka pagal Konvencijos 6 straipsnį aiškinama savarankiškai, t.y. teisės pažeidimo kvalifikavimas pagal nacionalinę teisę nenulemia jo kvalifikavimo pagal Konvenciją. Veikos, kurios pagal Lietuvos teisę turi administracinių teisės pažeidimų statusą, EŽTT praktikoje iš esmės pripažįstamos „baudžiamojo pobūdžio“ pagal Konvencijos 6 straipsnį (Balsytė-Lideikienė v. Lithuania, no. 72596/01, judgement of 4 November 2008). Pripažįstama, kad asmuo turi teisę atsisakyti duoti parodymus ir apie savo paties galimai padarytą veiką kuri nėra uždrausta baudžiamuoju įstatymu, tačiau yra baudžiamojo pobūdžio. Teismų praktikoje pripažįstama, kad liudytojo, kaip baudžiamojo proceso dalyvio, statusas paprastai yra neutralus, t.y. kaip liudytojas turi būti apklausiamas asmuo, tiesiogiai niekaip nesuinteresuotas bylos baigtimi. Liudytojo parodymų dalyko negali sudaryti duomenys apie tikėtiną jo dalyvavimą darant nusikalstamas veikas. BPK 80 straipsnio 1 punkto prasme, asmuo bet kurioje proceso stadijoje negali būti apklausiamas kaip liudytojas apie bet kokias aplinkybes, duomenys apie kurias galėtų būtų pagrindu vėliau jam reikšti įtarimus ar kaltinimus ne tik tiriamoje baudžiamojoje byloje, bet ir bet kurioje kitoje „baudžiamojo pobūdžio“ byloje.
Kaltinamasis M. R. buvo apklaustas liudytoju baudžiamojoje byloje Nr.82-1-00224-09, kurioje iki 2010-01-20 dienos buvo nustatyta, kad M. R. vairavo automobilį neblaivus, pažeidė KET 5, 9, 14, 19, 133, 134 punktų reikalavimus, jis buvo pripažintas eismo įvykio, kurio metu pats sunkiai susižalojo, kaltininku. M. R. atžvilgiu baudžiamoji byla buvo nutraukta, tačiau nutarimo kopija išsiųsta policijos komisariatui dėl administracinio poveikio priemonių taikymo M. R. atžvilgiu (byla Nr.82-1-00224-09, l.37-38). Jo atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 straipsnio 4 dalį buvo pradėta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena. M. R. duodami parodymai baudžiamajame procese turėjo įtakos ir jo administracinei bylai, nes tiek baudžiamasis procesas, tiek administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo pradėta dėl to paties įvykio. Iš to daroma išvada, kad M. R., kaip liudytojo statusas nebuvo neutralus, priešingai - jis buvo tiesiogiai suinteresuotas faktinių duomenų nustatymu baudžiamojoje byloje, kurie galėtų būti panaudoti jo naudai administracinėje byloje. Šios aplinkybės patvirtina, kad M. R. liudytojo parodymų davimo metu 2010m. sausio 20d. buvo iškilusi grėsmė būti patrauktam administracinėn atsakomybėn ir kad duodamas melagingus parodymus, jis siekė tokios atsakomybės išvengti. Iš aptartos situacijos kyla išvada, kad M. R. liudytojo apklausos metu buvo kilusi vertimo duoti parodymus prieš save situacija, todėl jis negalėjo būti apklaustas kaip liudytojas, todėl pagal BK 235str.1d. jis išteisintinas, kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 3str.1d.1p., 303str.5d.1p.).
Kaltinamojo M. R. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra nustatyta.
Kaltinamasis M. R. yra neteistas, padarė vieną nesunkų nusikaltimą, todėl jam skirtina bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu – vidutinio dydžio bauda.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
M. R. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 233 straipsnio 1 dalį ir nuteisti 50 MGL – 6500 (šešių tūkstančių penkių šimtų litų) bauda.
M. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 1 dalį išteisinti, remiantis BPK3str.1d.1p., 303str.5d.1p.
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Kelmės rajono apylinkės teismą.