Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atstovams advokatui Giedriui Baziuliui ir A. D.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. D. skundą dėl Vilniaus apskrities VPK Ukmergės rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutarimo Nr. 88N-17035500-14, kuriuo R. D. už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą paskirta 150 Lt bauda, panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities VPK Ukmergės rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vyriausiasis patrulis R. M. 2014 m. rugpjūčio 2 d. surašė R. D. administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 443051 dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, t. y., kad 2014 m. rugpjūčio 2 d., 15 val. 41 min., Bernotiškių k., Ukmergės r. sav., vairuodamas automobilį „Volkswagen Passat Variant”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvažiuodamas į lygiareikšmių kelių sankryžą, nedavė kelio iš dešinės artėjančiam automobiliui ir susidūrė su juo, dėl ko buvo sugadintos abi transporto priemonės, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 159 punktą.

Vilniaus apskrities VPK Ukmergės rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio Poskyrio viršininkas N. B. 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutarimu pripažino R. D. kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, bei jam už administracinių teisės pažeidimų protokole Nr. 443051 nurodytą pažeidimą paskyrė 150 Lt dydžio baudą.

Skunde administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjusio policijos pareigūno veiksmus vertina kaip neteisėtus, pažeidžiančius saugomą pilietinę teisę. Teigia, jog pareigūnas nesivadovavo privalomais teisės aktais, t. y. Lietuvos Respublikos kelių įstatymu (1995-05-02, Nr. 1-891), Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymu (2000-10-02, Nr. VIII-2043), Kelių eismo taisyklėmis (patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950, LRV 2008-07-16 nutarimu Nr. 768 redakcija), be to, atsisakė priimti jo nekaltumą patvirtinančius įrodymus, pareikšdamas, jog pats asmeniškai buvo nuvykęs į įvykio vietą ir jo (R. D.) kaltė jam nekelia jokių abejonių.

Pažymi, jog iš Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio ir infrastruktūros skyriaus 2014-08-22 pažymos Nr. ŽJ(3)-117 nurodyta, jog vietiniai viešieji keliai-Vi-22 Utenos kelias-Rečionys, 6 m pločio, su žvyro danga (kelias, kuriame įvyko autoįvykis) ir Vi-29 Utenos kelias-Bernotiškiai yra gruntinis (be dangos), 4 m pločio, priklauso Ukmergės rajono savivaldybei ir yra jos prižiūrimi. Tokią informacija patvirtina ir Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2010-07-22 sprendimas Nr.7-161 su pridedamu Ukmergės rajono vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo schema. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 9 straipsniu, vietinės reikšmės viešųjų kelių kategorijas nustato savivaldybė, ką ir patvirtina prie skundo rašytiniai įrodymai. Skundžiamas nutarimas rodo, kad kelių kategorijas pareigūnas nustatė savo nuožiūra, sukeldamas tikrajam eismo įvykio ir nuostolių kaltininkui teises, o jam - pareigas. Akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 19 straipsnis nustato, kad saugaus eismo keliais reikalavimus reglamentuoja saugaus eismo automobilių keliais įstatymas ir kiti teisės aktai.

Eismo įvykis įvyko automobilio „Ford” vairuotojui išvažiavus iš gruntinio kelio Vi-29 į žvyrkelį Vi-22, kuriuo važiavo jis (R. D.). Pareiškėjo įsitikinimu, akivaizdu, jog pagal kategorijas keliai nėra lygiaverčiai. Ta aplinkybė, kad ūkio subjektas prie žvyrkelio Vi-22 ir gruntkelio Vi-29, įrengęs miško medžiagos pakrovimo ir iškrovimo sandėlį bei dėl patogumo transportui pažvyravęs apie 230 m ilgio gruntkelio atkarpą, jo (gruntkelio) kategorijos nepakeitė, ką patvirtina Ukmergės savivaldybės pateikti rašytiniai įrodymai. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, mano, jog pareigūnas neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo laikyti, kad eismo įvykis įvyko lygiareikšmių kelių sankryžoje. Tokios sąmoningai ir dirbtinai sukurtos aplinkybės ir pagrindai (KET 159 punktas) prieštarauja įstatymui ir faktinėms bylos aplinkybėms, pažeidžia jo subjektinę teisę ir sudaro faktiniam eismo įvykio kaltininkui jo sąskaita atlyginti savo patirtus nuostolius, neatlyginant jo patirtų nuostolių.

Teismo posėdyje administracinėn atsakomybėn patrauktas R. D. prašė skundą tenkinti ir panaikinti Vilniaus apskrities VPK Ukmergės rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutarimą Nr. 88N-17035500-14. Parodė iš autostrados nusukęs į žvyrkelį ir norėjęs išvažiuoti į Utenos kelią. Važiavo ne pirmą kartą, žinojo, kad toje vietoje yra įmonė, iš kurios teritorijos išvažiuojantieji praleidžia kitus automobilius. Jis važiavo 65-70 km/h greičiu, kai staiga pamatė iš šono atvažiuojantį automobilį, bandė išvengti kliūties, tačiau nepavyko. Automobilis išvažiavo iš dešinės pusės, iš už rąstų krūvos. Buvo įsitikinęs, jog važiuoja pagrindiniu keliu. Artėdamas prie sankryžos, automobilio nematė, kadangi dešinėje pusėje buvo sukrauti rąstai. Galimai šiek tiek pristabdė, bet nedaug. Kitas automobilis į sankryžą įvažiavo netikėtai, apie 30-40 km/h greičiu, įvažiuodamas į sankryžą nestabdė. Iš pradžių automobilio vairuotojas pripažino kaltę, tačiau vėliau (po telefoninių pokalbių) pradėjo neigti (b. l. 96-97).

Teismo posėdyje apklaustas nukentėjusysis S. Č. parodė važiavęs iš darbo namo, greitis buvo apie 30-40 km/h. Įsitikinęs, jog nėra kliūties iš dešinės, sankryžoje suko į kairę, kai staiga pamatė dideliu greičiu atlekiantį „VW Passat“ automobilį. Bijodamas trenktis priekiu, jis (S. Č.) praplėtė sukimo manevrą, pravažiavo kelią ir nuvažiavo tiesiai, tačiau automobilis vis tiek trenkėsi į jo vairuojamo „Ford Kuga“ dešinę pusę. Smūgis buvo stiprus, automobilis nulėkė nuo kelio gana toli. Pribėgęs jaunuolis paklausė, ar visi sveiki. Jis pasakė važiavęs tik 70 km/h greičiu ir paprašė leisti pakviesti tėvą, kadangi pats yra neseniai išsilaikęs vairuotojo teises, bijo, kad dėl greičio viršijimo gali jas prarasti. Tuo tarpu jis (S. Č.) paskambino draudimo bendrovei, norėdamas informuoti apie įvykį, jam buvo patarta kviesti policijos pareigūnus. Po kiek laiko atvažiavo jaunuolio tėvas, kuris buvo nepatenkintas, aršus, pradėjo reikšti pretenzijas, trukdė dirbti pareigūnams, su viskuo nesutiko. Apklausiamas nukentėjusysis teigė, kad matomumas buvo geras, automobilio nepastebėjo tik dėl to, kad šis atlėkė dideliu greičiu, jį pamatė, būdamas sankryžos viduryje. Susidūrimas įvyko eismo įvykio schemoje nurodytoje vietoje. Jis buvo įsitikinęs, jog sankryža yra lygiareikšmė, tuo keliu važinėja 20 metų. Kelio danga vienoda, t. y. tiek vienas, tiek kitas kelias žvyrkeliai. Apie tai, kad sankryža lygiareikšmė, sprendė ir iš kelių dydžio, abu taip pat vienodi. Kelias, kuriuo jis važiavo, turi pavadinimą, tai nėra įmonės teritorija, kadangi toliau eina kaimas. Iš esmės jam nėra svarbu, kas įvykio kaltininkas, svarbiausia, kad įvykio metu nenukentėjo sveikata, o mašinos nuostolius jau atlygino draudimas (b. l. 97-98).

Teismo posėdyje administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atstovai prašė skundą tenkinti ir nutarimą panaikinti.

Motyvuojamoji dalis

Administracinė atsakomybėn patraukto asmens R. D. skundas atmetamas.

Pagal ATPK 284 straispnio nuostatas, pareigūnas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išsiaiškinti ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. ATPK 301 straipsnyje nustatyta, jog teismas, nagrinėdamas skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Nagrinėjamoje byloje R. D. pripažintas kaltu padaręs ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, kad pastarasis, vairuodamas automobilį, įvažiavo į lygiareikšmę kelių sankryžą, nedavė kelio iš dešinės artėjančiam automobiliui bei susidūrė su juo ir apgadino. Iš pateikto skundo turinio matyti, kad pareiškėjas kategoriškai nesutinka su skundžiamame nutarime konstatuotu sankryžos statusu ir tvirtina, jog keliai nėra lygiaverčiai. Tokia pozicija grindžiama Ukmergės rajono savivaldybės administracijos pateikta informacija, kurioje nurodyta, kad vienas kelias yra žvyrkelis, o kitas – gruntinis.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo sutikti su administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teiginiais, ir, remdamasis jais, kaip nepagrįstą panaikinti skundžiamą nutarimą. Taigi esminė aplinkybė, kurią būtina šiuo atveju nustatyti teismui, yra ta, ar eismo įvykis iš tiesų kilo lygiareikšmėje kelių sankryžoje. Iš bylos medžiagos matyti, kad eismo įvykio vieta – vietinės reikšmės viešųjų kelių „Utenos kelias-Rečionys“ ir „Utenos kelias-Bernotiškiai“ sankryža. Šioje sankryžoje nėra pastatytų įspėjamųjų ar pirmumą nustatančių kelio ženklų, leidžiančių eismo dalyviams spręsti apie kelio reikšmingumą. Vadinasi, tokiu atveju kelių reikšmingumas turi būti vertinamas pagal kelių dangą. Byloje R. D. iniciatyva pateiktose pažymose yra nurodyta, kad „Utenos kelias-Rečionys“ yra su žvyro danga, tuo tarpu „Utenos kelias-Bernotiškiai“ - gruntinis (be dangos) (b. l. 15, 16, 50). Vadovaujantis KET pateikta „pagrindinio kelio“ sąvoka tai reikštų, jog „Utenos kelias-Rečionys“, kuriuo kaip tik ir važiavo R. D., turėtų būti laikytinas pagrindiniu keliu S. Č. važiuoto „Utenos kelias-Bernotiškiai“ kelio atžvilgiu. Visgi, sprendžiant klausimą dėl kelių reikšmingumo nustatymo, būtina įvertinti ir kitus byloje esančius įrodymus. Šiuo atveju svarbu nustatyti, ar asmuo esamoje situacijoje iš esmės galėjo objektyviai įvertinti, kuris kelias buvo pagrindinis. Apklaustas teisme nukentėjusysis S. Č. parodė, kad kelias, kuriuo jis važiavo automobiliu, buvo žvyruotas, vizualiai jokių dangos skirtumų nesimatė. Šia atkarpa važinėja beveik kasdien, jau 20 metų, sankryža buvo gerai pažįstama (b. l. 97-98). Analogiškai kelio dangos būklę jis įvardino ir rašytiniame paaiškinime iš karto po įvykio (b. l. 7). Eismo įvykio schemoje užfiksuota, jog kelio, kuriame kilo eismo įvykis, danga yra žvyrkelis (b. l. 4). Atkreiptinas dėmesys, kad iš byloje esančių tiek iš karto po eismo įvykio darytų fotonuotraukų (b. l. 17-20), tiek ir iš paties R. D. bei jo atstovo pateiktos vaizdinės medžiagos matyti, kad abiejų kelių danga išties atrodo tapačiai, yra padengta žvyru (b. l. 37, 38, 86, 90, 93). Pažymėtina, jog ir pats pareiškėjas sutinka, kad kelio „Utenos kelias-Bertoniškiai“ atkarpa iki sankryžos yra padengta žvyru, tačiau teigia, jog tokia atkarpa nepakeičia kelio kategorijos statuso. Byloje nustatyta, kad ši kelio atkarpa yra ganėtinai ilga, ne mažesnė nei 230 m, kas, sutiktina su Institucijos pozicija, nelaikytina šalutinio kelio ruožu, esančiu prieš pat sankryžą. Išmatavus kelių plotį nustatyta, kad „Utenos kelias-Rečionys“ yra 8,20 m, ties sankryža išplatėja iki 8,60 m, kelio „Utenos kelias-Bernotiškiai“ plotis – 7,70 m, t. y. abiejų kelių plotis iš esmės yra panašus. Taigi tokios aplinkybės rodo, kad asmuo, matydamas vizualiai tapačią kelio dangą bei plotį, negalėjo ir neturėjo jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad jo važiuojamas kelias yra žemesnės kategorijos. Asmuo apie tai, kokiu keliu važiuoja ir, kaip turėtų elgtis sankryžoje, sprendė iš objektyvių aplinkybių, o ne to, kokia kelio danga ir kategorija yra nurodyta savivaldybės dokumentuose. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtose pažymose yra nurodyta, kad „Utenos kelias-Rečionys“ yra 6 m pločio, o „Utenos kelias-Bertoniškiai“ – 4 m, kas, kaip matyti iš eismo įvykio schemos, akivaizdžiai neatitinka tikrovės. Savivaldybės pateiktuose dokumentuose užfiksuota, kad Utenos rajono savivaldybės teritorijos vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo schema buvo patvirtinta 2010-07-22 Savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 7-161, kuri vėliau nebuvo keičiama, tuo pačiu nekeičiant ir kelių kategorijų (b. l. 50). Vadinasi, duomenys apie šių kelių dangą bei jų kategorijas yra nurodyti, atsižvelgiant į prieš daugiau nei ketverius metus patvirtintą schemą. Šie duomenys vėliau nebuvo tikslinti ir, įvertinus bylos medžiagą, matyti, kad jie neatitinka realios situacijos, dėl ko negali turėti prioritetinės reikšmės vertinant įrodymus. Tuo pačiu pažymėtina, jog administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atstovų intensyviai akcentuojamos aplinkybės, kad kelias „Utenos kelias-Bernotiškiai“ toliau už sankryžos (gal už 400-500 metrų ar dar toliau) susiaurėja, eina per laukus ir pievas, nepaneigia to, kad įvykio vietoje minėto kelio danga buvo padengta žvyru, jo plotis iš esmės buvo panašus kito kelio pločiui, dėl ko nebuvo jokio objektyvaus pagrindo kelio „Utenos kelias-Bernotiškiai“ įvykio vietoje vertinti kaip šalutinio, atitinkamai sankryžoje duodant kelią transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžoms pagrindiniu keliu.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pilnai patvirtintina išvada, jog eismo įvykis kilo lygiareikšmėje kelių sankryžoje. R. D., važiuodamas žvyrkeliu „Utenos kelias-Rečionys“ ir artėdamas prie sankryžos su keliu „Utenos kelias-Bernotiškiai“, privalėjo sustoti bei praleisti jam iš dešinės pusės važiavusį, t. y. sankryžoje į kairę pusę automobiliu „Ford Kuga“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sukusį S. Č.. Teismo posėdyje R. D. teigė neva jam matomumą ribojo šalikelėje sukrauti rąstai, tačiau iš byloje esančių fotonuotraukų matyti, kad kelio „Utenos kelias-Bernotiškiai“ atkarpa iki sankryžos buvo aiškiai matoma (b. l. 37, 93), ką patvirtino ir S. Č., kuris parodė matęs atvažiuojantį automobilį. Beje, jeigu R. D., kaip pats nurodė, tuo keliu važiavo ne pirmą kartą, ir, vadinasi, žinojo esamą sankryžą, kurios matomumas, anot jo, buvo apsunkintas, juo labiau, privalėjo būti atidesnis ir, artėdamas link sankryžos, sustoti, ko šiuo atveju nepadarė. Sankryža, kurioje kilo eismo įvykis, nebuvo pažymėta jokiais kelio ženklais, abu keliai tiek savo danga, tiek pločiu iš esmės nesiskyrė. Esant tokiai situacijai, vairuotojas privalėjo elgtis taip, lyg važiuotų šalutiniu keliu. R. D. buvo nepakankamai atidus ir atsargus, galimai tam įtakos turėjo pastarojo nedidelis vairuotojo stažas (1 metai), nesustojo ir lygiareikšmėje kelių sankryžoje nepraleido iš dešinės pusės važiavusios transporto priemonės.

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus motyvas, teismas kaip nepagrįstą atmeta administracinėn atsakomybėn patraukto R. D. skundą dėl Vilniaus apskrities VPK Ukmergės rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutarimo Nr. 88N-17035500-14, palikdamas jį galioti nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 283 straipsniu, 284 straipsniu,

nutaria:

R. D. skundo dėl Vilniaus apskrities VPK Ukmergės rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutarimo, kuriuo R. D. už administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą paskirta 150 litų bauda, panaikinimo, netenkinti.

Nutartis per 20 dienų nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui.