Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Agnės Stankevičienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjos I. B. skundą atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – I. G., dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pažymi, jog Priežiūros įstatymo 25¹ straipsnis buvo priimtas 2021 m. lapkričio 23 d. įstatymu Nr. XIV-704 ir pradėjo galioti nuo 2022 m. gegužės 1 d. Priežiūros įstatymo 25¹ straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodyta, kad skundai, pateikti pagal kompetenciją, nenagrinėjami dėl statybos teisėtumo, jeigu paaiškėja, kad statybos darbai atlikti daugiau kaip prieš 2 metus iki skundo pateikimo, išskyrus atvejus, kai dėl statybos teisėtumo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą, arba kai yra įtarimų, kad yra pažeistas viešasis interesas. Jeigu yra įtarimų dėl galimo viešojo intereso pažeidimų, skundas visais atvejais nenagrinėjamas, jeigu jis paduotas praėjus 10 metų nuo statybos darbų atlikimo. Atitinkamai, pagal nuo 2022 m. gegužės 1 d. galiojančios Priežiūros įstatymo 25¹ straipsnio 1 dalies 9 punkto redakcijos, skundas visais atvejais nenagrinėjamas, jeigu jis paduotas praėjus 10 metų nuo statybos darbų atlikimo.

Pastebi, kad Žemės sklypas, kuriame yra statiniai, kurių statybos teisėtumas buvo vertinamas, priklauso Lietuvos Respublikai bei patenka į kultūros paveldo vietovę – Darbėnų miestelio istorinę dalį ir ginčo dėl šių aplinkybių nėra. Be to, Inspekcija 2022 m. liepos 29 d. sprendime nurodė, jog sprendžiant dėl galimo viešojo intereso pažeidimo, statybos valstybinės priežiūros specialistai turi atsižvelgti į Viešojo intereso gynimo Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos tvarkos aprašo, patvirtinto Inspekcijos viršininko 2014 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1V-128 9 punkte nurodytus kriterijus, tarp kurių yra ir pažeidimai susiję su valstybinės žemės naudojimu. Šiuo aspektu pažymi, kad Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 52¹ numatyta, kad su statyba susijusį viešąjį interesą sudaro nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga (1 punktas) bei valstybės žemės naudojimas (2 punktas). Taip pat vertinant Priežiūros įstatymo 25 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, pamini, kad galima skundų nenagrinėjimo išimtis nėra siejama su nustatytu pažeidimu, kadangi viešojo intereso pažeidimas gali būti konstatuojamas tik užbaigus administracinę procedūrą, tačiau ši išimtis yra siejama su įtarimu, kad viešasis interesas gali būti pažeistas. Taigi, Inspekcijai nustačius, kad statiniai yra valstybinėje žemėje, taip pat Žemės sklypas patenka į kultūros vertybės teritoriją, galėjo kilti įtarimų dėl viešojo intereso pažeidimo ir tai sudarė pagrindą taikyti Priežiūros įstatymo 25 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą išimti ir nenutraukti statybos teisėtumo patikrinimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo I. G. nustatyta tvarka ir terminu atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė. Apie bylos nagrinėjimą rašytinio proceso tvarka trečiasis suinteresuotas asmuo informuotas teisės aktų nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Inspekcijos 2022 m. birželio 8 d. surašytas faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas Nr. FAK-1133 (toliau – ir Aktas2), kuriuo papildytas Aktas1. Akte2 nurodoma, kad patikrinus Kultūros vertybių registrą (toliau – ir KVR), nustatyta, kad Žemės sklypas yra kultūros paveldo vietovėje, Darbėnų miestelio istorinėje dalyje, įregistravimo registre data: 1993 m. gruodžio 2 d. Priestato prie sandėlio ilgis apie 3,58 m, plotis apie 1,33 m, aukštis apie 2,9 m, užstatymo plotas 4,76 m².

Inspekcijoje 2022 m. liepos 12 d. gautas pareiškėjos 2022 m. liepos 11 d. skundas „Dėl atsisakymo nutraukti 2021 m. gruodžio 15 d. skundo ir 2022 m. sausio 5 d. skundo papildymo tyrimą“, kuriuo, vadovaujantis Priežiūros įstatymo 25¹ straipsnio nuostatomis, prašoma nutraukti skundo ir skundo papildymo nagrinėjimo procedūrą.

Pareiškėja skunde nurodo, jog 2021 m. gruodžio 15 d. skundo ir 2022 m. sausio 5 d. skundo papildymo nagrinėjimo procedūra turėjo būti nutraukta vadovaujantis Priežiūros įstatymo 25¹ straipsnio nuostatomis. Pareiškėjos vertinimu, ginčo atveju visos aplinkybės patvirtina, jog prie Žemės sklype prie esančio sandėlio stovėjęs priestatas buvo remontuotas daugiau nei prieš 10 metų.

Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kai Inspekcijos atliekamo tyrimo metu pasikeitė teisinis reglamentavimas nustatantis Inspekcijai pateiktų skundų nenagrinėjimo ir jų nagrinėjimo nutraukimo atvejus. Nuo 2022 m. gegužės 1 d. įsigaliojusios Priežiūros įstatymo 25¹ straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta, kad nenagrinėjami skundai dėl statybos teisėtumo, jeigu paaiškėja, kad statybos darbai atlikti daugiau kaip prieš 2 metus iki skundo pateikimo, išskyrus atvejus, kai dėl statybos teisėtumo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą, arba kai yra įtarimų, kad yra pažeistas viešasis interesas. Jeigu yra įtarimų dėl galimo viešojo intereso pažeidimų, skundas visais atvejais nenagrinėjamas, jeigu jis paduotas praėjus 10 metų nuo statybos darbų atlikimo. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skundas visais atvejais netiriamas, jeigu jo padavimo metu nuo pažeidimų padarymo, skundžiamų sprendimų priėmimo praėjo daugiau kaip 10 metų. Taigi, atsižvelgus į tai, kad 2021 m. gruodžio 15 d. skundo ir 2022 m. sausio 5 d. skundo papildymo nagrinėjimo metu pasikeitė teisinis reglamentavimas, svarbu įvertinti, kuri Priežiūros įstatymo redakcija turėjo būti taikoma nagrinėjant pareiškėjos skundą ir skundo papildymą.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai, atsispindi teisės principas, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit). Taigi, įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimus, 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimą). Reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios – svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės viešpatavimo, teisinės valstybės elementas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2020 m. gruodžio 7 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, jog konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, be kita ko, tai, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit) (inter alia Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d., 2012 m. birželio 29 d., 2018 m. birželio 19 d., 2020 m. gruodžio 7 d. nutarimai); priimti įstatymai, panaikinantys veikos baudžiamumą ar sušvelninantys atsakomybę, turi grįžtamąją galią (lex benignior retro agit) (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d. nutarimą, 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimą).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pripažinęs teisės normų galiojimo iki priėmimo susiklosčiusiems santykiams reguliuoti galimybę, tačiau tokiai galimybei materializuotis yra būtinas įstatymo leidėjo aiškus ir nedviprasmiškas pozicijos pareiškimas įstatymo forma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-916/2018, 2018 m. spalio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-701/2018). Analogišką praktiką formuoja ir LVAT (žr., pvz., LVAT 2021 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1589-629/2021). Šios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos ir LVAT bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytini ir nagrinėjamoje byloje.

LVAT yra išaiškinęs, jog tokių kitų iš gero administravimo principo kylančių reikalavimų, kaip antai teisėtumo, nešališkumo ir objektyvumo, svarbą. Pažymėtina, kad iš gero administravimo principo išplaukia, jog valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų, valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai. LVAT kritiškai vertina atsakovų veiksmus, kuriais pareiškėjo ginčytam sprendimui iš esmės suteikta retroaktyvi galia, o tai akivaizdžiai prieštarauja bendriesiems teisės principams, inter alia, pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius (žr., pvz., LVAT 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012).

Bylos duomenys patvirtina, jog Inspekcijoje 2021 m. gruodžio 15 d. gautas skundas ir 2022 m. sausio 5 d. skundo papildymas, kuriame prašoma patikrinti statinių, esančių žemės sklype (duomenys neskelbtini), statybos teisėtumą. Kaip matyti, Inspekcijai nagrinėjant minėtą skundą ir skundo papildymą, galiojusioje Priežiūros įstatymo redakcijoje (nuo 2021 m. lapkričio 1 d. iki 2022 m. balandžio 30 d.) nebuvo įtvirtinto pareiškėjos minimo 25¹ straipsnio nuostatų. Priežiūros įstatymo 25¹ straipsnis su minėtu reglamentavimu įsigaliojo tik nuo 2022 m. gegužės 1 d.

Šiuo atveju, nors pareiškėja skunde nurodo nuo 2022 m. gegužės 1 d. galiojantį reglamentavimą ir pateikia vertinimą, kad statybos teisėtumo patikrinimas turi būti nutrauktas vadovaujantis nuo 2022 m. gegužės 1 d. įsigaliojusiomis Priežiūros įstatymo 25¹ straipsnio 1 dalies nuostatomis, tačiau teismas su tokia pareiškėjos pozicija nesutinka. Jau aptarti teismų išaiškinimai suponuoja išvadą, kad Priežiūros įstatymas negalioja atgaline tvarka, jeigu pats įstatymų leidėjas nėra padaręs aiškios išlygos dėl retrospektyvaus teisinio reguliavimo, įtvirtinto įstatyme, galiojimo. Be kita ko, retrospektyvus teisės akto galiojimas yra galimas tik tais atvejais, jeigu teisės aktų leidėjas yra padaręs aiškią išlygą dėl tokio (retrospektyvaus) galiojimo. Pažymėtina, kad 2021 m. lapkričio 23 d. Priežiūros įstatymo Nr. XII-459 3, 4, 5, 6, 6-1, 8, 9, 10, 11, 16, 17, 25 straipsnių ir penktojo skirsnio pavadinimo pakeitimo ir Priežiūros įstatymo papildymo 11-1, 25¹ ir 25² straipsniais įstatymo Nr. XIV-704, 17 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas (tame tarpe ir ginčui aktualus Priežiūros įstatymo 25¹ straipsnis) įsigalioja 2022 m. gegužės 1 d.

Atitinkamai, teismo vertinimu, Inspekcija neturėjo jokio pagrįsto pagrindo nukrypti nuo minėtos lex retro non agit principu pagrįstos taisyklės ir taikyti nuo 2022 m. gegužės 1 d. įsigaliojusią Priežiūros įstatymo 25¹ straipsnio redakciją, kuri, kaip minėta, skundo ir skundo papildymo nagrinėjimo metu nebuvo priimta ir negaliojo. Teisės principo lex retro non agit aspektu pažymėtina, jog nurodytas teisinis reguliavimas vienareikšmiškai indikuoja, jog nagrinėjamu atveju minėtas skundas ir skundo papildymas turėjo būti išnagrinėtas vadovaujantis jų pateikimo dieną galiojusiu reglamentavimu. Priešingu atveju, iš Inspekcijos būtų reikalaujama tiek faktiškai, tiek teisiškai neįmanomo dalyko, t. y. 2021 m. gruodžio 15 d. skundo ir 2022 m. sausio 5 d. skundo papildymo metu vadovautis nepriimta ir neįsigaliojusia teisės akto nuostata, o tai šiuo atveju būtų nesuderinama nei su bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nei su impossibilium nulla obligatio est principu (lot. niekas neįpareigojamas daryti to, kas neįmanoma) ar teisinio tikrumo principu. Be kita ko, teismo vertinimu, vadovautis dar neįsigaliojusia Priežiūros įstatymo redakcija būtų pažeista teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpcija, sudarytos prielaidos pažeisti teisinės sistemos stabilumą, o tuo pačiu pakirsti teisinių santykių subjektų pasitikėjimą valstybėje priimtais teisės aktais.

Pareiškėja skunde nurodo, kad iš 2022 m. liepos 29 d. sprendimo matyti, jog Žemės sklypas patenka į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją, tačiau Inspekcija nagrinėdama pareiškėjos skundą nesikreipė į Kultūros paveldo departamento teritorinį padalinį. Pareiškėjos vertinimu, toks platus viešojo intereso apsaugos apimčių vertinimas šios bylos kontekste nedera su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintais principais.

Priežiūros įstatymo 25 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad Inspekcija nenagrinėja skundų ir pranešimų dėl statybos teisėtumo, jeigu statybos darbai atlikti anksčiau kaip prieš 10 metų, išskyrus atvejus, kai dėl statybos teisėtumo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą arba yra įtarimų, kad yra pažeistas viešasis interesas. To paties įstatymo 25 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad skundų ar pranešimų dėl pažeidimų teritorijų planavimo srityje nagrinėjimo tvarką nustato teritorijų planavimo valstybinės priežiūros institucijos; skundų ar pranešimų dėl pažeidimų statybos srityje nagrinėjimo tvarką, atvejus, kai šie skundai ar pranešimai nenagrinėjami arba jų nagrinėjimas nutraukiamas, nustato Inspekcija. Be to, Inspekcijos viršininko 2014 m. sausio 8 d. įsakymo Nr. 1V-5 „Dėl asmenų prašymų, skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie aplinkos ministerijos taisyklių patvirtinimo“ taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 48.1 papunktyje nustatyta, kad skundų ir pranešimų nagrinėjimas nutraukiamas, jei pradėjus nagrinėti skundą ar pranešimą paaiškėja, kad egzistuoja Taisyklių 46 punkte nurodytos aplinkybės. Šių Taisyklių 46.9.6 papunktyje numatyta, kad prašymai ir skundai dėl statybos teisėtumo Inspekcijoje nenagrinėjami, jeigu iki skundo padavimo dienos yra suėjęs jo padavimo terminas, t. y. jeigu paaiškėja, kad statybos darbai atlikti anksčiau kaip prieš 10 metų, išskyrus atvejus, kai dėl statybos teisėtumo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą arba yra įtarimų, kad yra pažeistas viešasis interesas.

Pažymėtina, jog nuo 2022 m. gegužės 1 d. įsigaliojusios Priežiūros įstatymo 25¹ straipsnio 1 dalies 9 punkte yra numatyta, kad nenagrinėjami skundai dėl statybos teisėtumo, jeigu paaiškėja, kad statybos darbai atlikti daugiau kaip prieš 2 metus iki skundo pateikimo, išskyrus atvejus, kai dėl statybos teisėtumo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą, arba kai yra įtarimų, kad yra pažeistas viešasis interesas, tačiau kaip jau buvo minėta prieš tai, šiuo atveju Priežiūros įstatymo 25¹ straipsnis negalėjo būti taikomas, kadangi skundo ir skundo papildymo nagrinėjimo metu ši Priežiūros įstatymo redakcija dar nebuvo įsigaliojusi.

LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad, nutraukdama prašymo nagrinėjimą, Inspekcija visais atvejais pirmiausia turi įsitikinti, jog neegzistuoja minėtose teisės normose įtvirtinta jų taikymo išimtis, t. y. kad nėra įtarimų dėl viešojo intereso pažeidimo. Toks Įstatymo 25 straipsnio 8 dalies nuostatos aiškinimas kyla iš pačios viešojo intereso sampratos – viešasis interesas yra toks visuomenės ar jos dalies interesas, kurį valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą), taip pat iš Inspekcijos, kaip teritorijų planavimo ir statybos valstybinę priežiūrą vykdančio subjekto statuso bei jai šioje srityje suteiktų teisių – vykdydama teisės aktais jai priskirtas funkcijas, Inspekcija turi teisę dėl viešojo intereso gynimo kreiptis į prokuratūrą arba į teismą (Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 23 straipsnio 1 dalies 6 punkto) (žr., pvz., LVAT 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje eA-1883-492/2021).

Teismas pažymi, jog šiuo atveju Inspekcija nagrinėdama 2021 m. gruodžio 15 d. skundą ir 2022 m. sausio 5 d. skundo papildymą turėjo pakankamai duomenų, kad klausimas yra susijęs su valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisiniais santykiais, kuriems taikomas specialusis teisinis reglamentavimas, kurį lemia su viešuoju interesu susijęs santykių objektas. Byloje esantis 2020 m. liepos 20 d. nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas patvirtina, jog Žemės sklypas ir jame esantys statiniai yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje), t. y. patenka į kultūros paveldo vietoves – (duomenys neskelbtini) miestelio istorinę dalį (unikalus objekto kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)). Kaip jau buvo minėta, viešasis interesas yra visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Jis suprantamas kaip objektyviai egzistuojantis teisėtas asmens ar asmenų grupės lūkestis, kurį asmuo (asmenų grupė) puoselėja teisinėje valstybėje ir kuris išeina už privataus intereso ribų. egzistuojantis teisėtas asmens ar asmenų grupės lūkestis, kurį asmuo (asmenų grupė) puoselėja teisinėje valstybėje ir kuris išeina už privataus intereso ribų. Paminėtina, jog nors pareiškėja skunde nurodo, kad Inspekcija nagrinėdama jos skundą nesikreipė į Kultūros paveldo departamento teritorinį padalinį dėl informacijos pateikimo apie tai, ar Žemės sklypas ir jame esantys statiniai patenka į kultūros paveldo vietovę, tačiau byloje esantis 2020 m. liepos 20 d. nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtina, kad teritorija (Žemės sklypas) ir statiniai yra nekilnojamųjų vertybių teritorijoje. Tokiu būdu teismas vertina, jog Inspekcijai nagrinėjant pareiškėjos, nebuvo pagrindo kreiptis į Kultūros paveldo departamento teritorinį padalinį, todėl minėti pareiškėjos argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėja skunde taip pat tvirtina, jog nenustatyta jokių požymių, kad atliekant Žemės sklype esančio statinio remonto darbus buvo padaryti pažeidimai, dėl kurių nukentėtų konstitucinės vertybės.

Atsakydamas į šį argumentą teismas pažymi, kad byloje esantis Aktas2 patvirtina, jog 2005 m. trečiasis suinteresuotas asmuo Žemės sklype pastatė I grupės nesudėtingąjį statinį – priestatą prie sandėlio, o Žemės sklypas yra kultūros paveldo teritorijoje, todėl vien šiuo pagrindu, kol vyksta tyrimas dėl savavališkos statybos, negalima teigti, kad nenukentėjo konstitucinės vertybės – viešasis interesas ar jos dalies interesai. Atkreiptinas dėmesys, jog LVAT praktikoje yra išaiškinta, kad jei skundo Inspekcijai nagrinėjimo metu paaiškėja, kad ginčo žemės sklypas iš dalies patikėjimo teise valdomas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir/ar patenka į kultūros paveldo vietovę, tokios aplinkybės iškart turi kelti įtarimų dėl galimo viešojo intereso pažeidimo (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-93-556/2019).

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjos skundo argumentų, jog Inspekcijos viršininko 2022 m. kovo 10 d. įsakymo Nr. 1V-34 „Dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2014 m. sausio 8 d. įsakymo Nr. 1V-5 „Dėl asmenų prašymų, skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos taisyklių patvirtinimo“ pripažinimo netekusiu galios“ 2.2 papunktis prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, suponuojančiam teisės aktų hierarchiją, pažymi, kad teisinė abejonė dėl akto ar jo dalies prieštaravimo konstituciniam teisinės valstybės principui ir/ar Konstitucijai turi būti teisiškai motyvuota. Paminėtina, jog asmenys argumentuodami savo pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo neturi apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja, o savo poziciją dėl kiekvienos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui ir/ar Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais.

Teismo nuomone, šiuo atveju pareiškėjos argumentai dėl paminėtos teisės normos prieštaravimo konstituciniam teisinės valstybės principui vertinti kaip abstraktaus pobūdžio bei nesudarantys pagrindo manyti (abejoti) dėl byloje taikytų teisės aktų nuostatų atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, kaip teisingai nurodė atsakovė atsiliepime, net ir tuo atveju, jei Inspekcijos viršininko 2022 m. kovo 10 d. įsakymo Nr. 1V-34 2.2. papunktyje nebūtų įtvirtinta nuostata, kad iki 2022 m. gegužės 1 d. Inspekcijai pateikti prašymai, skundai baigiami nagrinėti pagal teisės aktus, galiojusius jų pateikimo metu, iš esmės tokios nuostatos taikymas būtų nulemtas lex retro non agit principo.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog ginčijamo Inspekcijos 2022 m. liepos 29 d. sprendimo motyvų išdėstymas yra aiškus ir nedviprasmiškas, jį priėmė kompetentingas administravimo subjektas, byloje nenustatyta, jog jo priėmimo metu buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ar netinkamai pritaikyti aktualūs teisės aktai. Taigi, naikinti 2022 m. liepos 29 d. sprendimą vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Skundžiama Inspekcijos 2022 m. liepos 29 d. sprendimą pripažinus teisėtu, išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus negali būti tenkinamas, todėl šis reikalavimas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame Sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teisėjos

nusprendžia:

Pareiškėjos I. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.