Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo V. M. skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 7 d. nutarties, kuria kaltinamajam V. M. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2015 m. sausio 10 d.

Teisėjas, susipažinęs su skundo nagrinėjimui pateikta baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjęs skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje V. M. kaltinamas tuo, kad 2013 m. vasarą – rudenį bei 2013 m. rudenį – 2014 m. pradžioje veikdamas organizuota grupe organizavo akcizais apmokestinamų prekių laikymą, gabenimą ir realizavimą pažeidžiant nustatytą tvarką; 2013 m. vasarą – rudenį veikdamas organizuota grupe organizavo pasikėsinimą pažeidžiant nustatytą tvarką laikyti, gabenti ir realizuoti akcizais apmokestinamas prekes; 2013 m. pabaigoje – 2014 m. pradžioje veikdamas organizuota grupe organizavo neteisėtą disponavimą labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu ir narkotinių medžiagų kontrabandą, t. y. kaltinamas padaręs nusikaltimas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 199² straipsnio 1 dalyje (4 nusikalstamos veikos); 22 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 199² straipsnio 1 dalyje; 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 140 straipsnyje nustatyta tvarka 2014 m. balandžio 10 d. V. M. buvo sulaikytas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartimi V. M. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurio terminas buvo tęsiamas vėlesnėmis šio teismo bei Vilniaus apygardos teismo nutartimis.

Nesutikdamas su skundžiama apygardos teismo nutartimi kaltinamasis nurodo, kad vienas iš esminių procesinės prievartos taikymo teisėtumo kriterijų yra tai, jog bet kokia procesinė prievarta būtų taikoma tik griežtai ir tiksliai laikantis įstatyme įtvirtintos tvarkos ir procedūrų. Taikant bet kurią kardomąją priemonę, turi būti vertinamas ne tik įtarimo sunkumas, ne tik byloje esantys duomenys, kurie patvirtina įtarimo pagrįstumą, bet ir turi būti nurodyti konkretūs duomenys, pagrįsti byloje surinkta medžiaga, kurie leistų teismui pagrįstai teigti, jog realiai egzistuoja bent vienas būtinasis suėmimo taikymo pagrindas, o ne daryti prielaidas dėl šių pagrindų egzistavimo. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendimuose yra ne kartą konstatavęs, jog formalūs teiginiai, kad asmuo gali pasislėpti nuo teismo ar trukdyti teisingumo vykdymui nesudaro pagrindo nuolat tęsti suėmimo terminą, o inkriminuojamos nusikalstamos veikos sunkumas negali būti laikomas pakankamu suėmimo skyrimo (termino pratęsimo) pagrindu. Kuo ilgiau asmuo yra laikomas suėmime, tuo kruopščiau turi būti tikrinami konkretūs faktai, įrodantys būtinybę tokį asmenį laikyti suėmime. Nuolat tikrinti taikomos procesinės prievartos priemonės taikymo būtinumą, spręsti ar neišnyko šios priemonės neišvengiamumas proceso tikslams pasiekti įpareigoja ir BPK 11 straipsnyje įtvirtintas proporcingumo principas. Taip pat kaltinamasis nurodo, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 3 dalis garantuoja kiekvieno suimto asmens teisę būti paleistam proceso metu, jo paleidimą sąlygojant garantijomis, kad jis atvyks į teismą.

Skunde akcentuojama, kad gresianti bausmė ir kaltinimų sunkumas yra tik viena iš aplinkybių, į kurias turi atsižvelgti teismas, sprendžiantis suėmimo paskyrimo klausimą. Baudžiamojo proceso įstatymas įsakmiai reikalauja nustatyti ir teismo procesiniame sprendime nurodyti objektyvius faktus, kurie leistų pagristai prognozuoti, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo. Pasak kaltinamojo, apygardos teismo nutarties argumentas, jog gresiančios bausmės griežtumas ir ankstesnis kaltinamojo teistumas yra pakankamas pagrindas manyti, jog jis gali bėgti (slėptis), yra nepagrįstas, kadangi iš esmės formalizuoja pačios griežčiausios kardomosios priemonės taikymo procesą. Teismas nevertino esminių aplinkybių, eliminuojančių realią, o ne teorinę tikimybę, jog V. M. galėtų slėptis, t. y. nevertino aplinkybių, apibūdinančių kaltinamojo socialinius ryšius. Kaltinamasis nurodo, jog jis yra susituokęs, turi mažamečių vaikų, gyvenamąją vietą, iki suėmimo nedirbo, nes buvo vaiko priežiūros atostogose.

Kaltinamasis skunde pabrėžia, kad skundžiamos nutarties argumentas, jog jis neva svarstė galimybę išvykti gyventi į Rusijos Federaciją, kur įgijus pilietybę pasislėptų nuo Lietuvos teisėsaugos institucijų, neturi jokio objektyvaus pagrindo. Skunde teigiama, kad nutartyje nėra nurodoma, kokios aplinkybės patvirtina, kad kaltinamasis turėjo tokią galimybę. Be to, net jei iš tiesų V. M. būtų svarstęs apie galimybę išvykti gyventi į Rusijos Federaciją, toks jo svarstymas, nesiėmus jokių aktyvių veiksmų, negali būti pagrindas konstatuoti, kad jis gali pabėgti į Rusiją.

Skunde taip pat pažymima, jog skundžiamoje teismo nutartyje nėra nurodoma, kaip bylos gavimo Panevėžio apygardos teismo laikas, jos apimtis ir liudytojų skaičius įtakoja būtinybę taikyti kaltinamajam griežčiausią kardomąją priemonę. Pagal BPK 122 straipsnio nuostatas, griežčiausios kardomosios priemonės - suėmimo taikymo negali nulemti nei didelė bylos apimtis, nei ypatingas bylos sudėtingumas. Kaltinamasis nurodo, jog vertinant baudžiamosios bylos apimtį ir sudėtingumą, darytina išvada, kad procesas truks dar ilgą laiką, todėl suėmimo taikymas visą šį laiką, nesant byloje išskirtinių priežasčių, dėl kurių kardomųjų priemonių tikslų negalima pasiekti kitomis švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis, prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio bei BPK 121, 122 straipsnių nuostatoms. V. M. manymu, kardomųjų priemonių tikslai gali būti pasiekti taikant jam kitas kardomąsias priemones ar jų kompleksą. Pasak kaltinamojo, šioje baudžiamojoje byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių ir priežasčių, dėl kurių turėtų būti pratęstas 10 mėnesių besitęsiantis jo suėmimo terminas. V. M. prašo Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartį panaikinti.

Teismo posėdyje prokuroras prašė kaltinamojo V. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo V. M. skundas atmetamas.

Nagrinėdamas skundą dėl kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo ar jos termino pratęsimo, teismas byloje surinktus duomenis analizuoja ir vertina tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenį kaltinti jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu (BPK 121 straipsnio 2 dalis), bet nesprendžia kaltės klausimo iš esmės, nes tai daroma nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme. Patikrinus teismui pateiktą baudžiamosios bylos medžiagą tiek, kiek tai susiję su suėmimo termino pratęsimo pagrįstumu, darytina išvada, kad esančių faktinių duomenų visuma – kitų įtariamųjų (šiuo metu kaltinamųjų) ir liudytojų parodymai, asmens parodymo atpažinti protokolai, specialistų išvados, duomenys, esantys kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose ir garso įrašuose bei kita baudžiamosios bylos medžiaga, nurodyta kaltinamajame akte, leidžia pagrįstai manyti, jog kaltinamasis V. M. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Svarstant kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimo klausimą, paminėti duomenys vertinami tik tiek, kiek tai susiję su kardomosios priemonės – suėmimo taikymo sąlygų ir pagrindų nustatymu. Būtina pažymėti, kad duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl pratęsiant suėmimo terminą nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį (išteisinamąjį) nuosprendį.

Kardomoji priemonė – suėmimas gali būti skiriamas (jo terminas pratęsiamas) tik kai yra BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytos sąlygos ir bent vienas iš šiame straipsnyje (1 ar 5 dalyje) numatytų pagrindų.

V. M. yra kaltinamas galimai padaręs nusikalstamas veikas, už kurias baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę negu vienerių metų laisvės atėmimo bausmę (BPK 122 straipsnio 8 dalis).

Skundžiama nutartimi Panevėžio apygardos teismas pratęsė kaltinamajam V. M. kardomosios priemonės - suėmimo terminą nustatęs pagrindą, numatytą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte - kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo, dėl to paskyrus švelnesnę kardomąją priemonę nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų.

Skiriant suėmimą arba pratęsiant jo terminą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, reikia atsižvelgti į visas BPK 122 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, t. y. į įtariamojo / kaltinamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes.

Baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad V. M. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra vedęs, turi mažamečių vaikų, nėra teistas, tačiau kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų, (duomenys neskelbtini) teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje V. M. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 249 straipsnio 3 dalyje, 4 straipsnio 3 dalyje, 25 straipsnio 4 dalyje ir 199² straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 4 dalyje ir 199 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 4 dalyje ir 226 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 4 dalyje ir 227 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), 25 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnio 1 dalyje ir kt. Paminėtoje byloje V. M. BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka buvo sulaikytas 2011 m. lapkričio 25 d., Vilniaus miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurio terminas buvo tęsiamas šio teismo bei Vilniaus apygardos teismo nutartimis. 2012 m. birželio 1 d. nutarimu V. M. paskirta kardomoji priemonė - suėmimas buvo pakeista į 80000 Lt užstatą, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Šios aplinkybės, skundą dėl kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimo nagrinėjančiam teismui, leidžia daryti išvadą, kad V. M. pritaikius švelnesnes kardomąsias priemones, jis galimai pažeidė jam taikytos kardomosios priemonės – užstato sąlygas, t. y. būdamas laisvėje, galimai darė naujas nusikalstamas veikas. Be to, baudžiamosios bylos duomenys rodo, kad V. M. buvo baustas administracine tvarka. Nurodytos aplinkybės V. M. charakterizuoja kaip linkusį sistemingai pažeidinėti įstatymus, daryti nusikaltimus. Nors kaltinamasis ir turi nuolatinę gyvenamąją vietą, augina mažamečius vaikus, tačiau šios aplinkybės, nagrinėjamu atveju, nesudaro pagrindo besąlygiškai teigti, kad jo turimi socialiniai ryšiai yra tokie, kurie sumažintų prognozuojamo bėgimo nuo teismo tikimybę, kuriai užtikrinti ir taikoma tokia griežta kardomoji priemonė. Be to, kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, V. M. galbūt padarytos nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės, buvo iš anksto suplanuotos ir gerai jo paties organizuotos, padarytos veikiant organizuota grupe, jos susijusios su neteisėtų pajamų gavimu neteisėtai disponuojant labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų bei akcizais apmokestinamų prekių laikymu, gabenimu ir realizavimu pažeidžiant nustatytą tvarką, o inkriminuojamų veikų pobūdis rodo, kad šios veikos galėjo būti vienas iš kaltinamojo pragyvenimo šaltinių.

Nors kaltinamasis teisus skunde nurodydamas, kad apygardos teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė kuo grindžia išvadą, jog V. M. tyrimo metu svarstė galimybę išvykti gyventi į Rusijos Federaciją, tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad baudžiamosios bylos medžiagoje esantys duomenys, t. y. 2014 m. spalio 17 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolas patvirtina, kad V. M. žinodamas apie Rusijos pilietybės įgijimo galimybes bei apie tai, kad Rusija savo piliečių, už nusikaltimus padarytus užsienyje, neišduoda, svarstė galimybę išvykti į Rusijos Federaciją (t. 8, b. l. 141-145).

Apygardos teismas, konstatuodamas šio suėmimo taikymo pagrindo buvimą, atsižvelgė ir į tai, kad V. M. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, priskiriamas sunkių ir labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis), o baudžiamasis įstatymas už kaltinamajam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 199 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje numato tik griežtas laisvės atėmimo bausmes. Pažymėtina, kad vien tik nusikaltimo sunkumo ir gresiančios griežtos laisvės atėmimo bausmės nepakanka padaryti išvadą, jog kaltinamasis, būdamas laisvėje, gali bėgti (slėptis) nuo teismo, šią aplinkybę skunde akcentuoja ir kaltinamasis. Nustatant aptariamą suėmimo taikymo pagrindą būtina įvertinti BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių visumą. Apeliacinio teismo nuomone, įvertinus visumą BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, konstatuotina, kad būdamas laisvėje ir siekdamas išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės, ilgalaikio laisvės atėmimo, V. M. gali bėgti (slėptis) nuo teismo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą suėmimo termino pratęsimo pagrindą. Šio teismo nustatyto pagrindo buvimo nepaneigia kaltinamojo skunde nurodytos aplinkybės.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nustatyto suėmimo taikymo pagrindo buvimas leidžia daryti išvadą, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai nebūtų pasiekti, todėl pratęsta kardomoji priemonė - suėmimas, paliktina galioti.

Kaltinamasis skunde pabrėžia, kad jis suėmime laikomas jau 10 mėnesių. Šiuo aspektu pažymėtina, kad kardomoji priemonė - suėmimas neabejotinai suvaržo kaltinamojo V. M. teises, tačiau šiuo atveju jo teisės suvaržytos nepažeidžiant proporcingumo principo. Šiuo konkrečiu atveju, įvertinus nusikaltimų, kuriuos galbūt padaręs kaltinamas V. M., pobūdį, sunkumą ir kiekį, viešasis interesas išsamiai, visapusiškai ištirti ir teisiškai įvertinti nusikalstamas veikas yra neabejotinai svarbesnis, leidžiantis ilgesnį laiką taikyti griežčiausią kardomąją priemonę - suėmimą. Juolab, kad maksimalus leistinas suėmimo taikymo kaltinamajam terminas teisminio bylos nagrinėjimo stadijoje nei baudžiamojo proceso įstatyme, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatose nėra konkrečiai apibrėžtas. Panevėžio apygardos teismas, pratęsdamas V. M. kardomosios priemonės – suėmimo terminą dar trims mėnesiams, nepažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Baudžiamojo proceso įstatymo ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, nurodančių, kad niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Iš esmės skundžiama nutartis yra teisėta bei pagrįsta ir ją panaikinti skunde išdėstytais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Dėl šių motyvų skundžiama teismo nutartis laikoma teisėta ir pagrįsta, ją naikinti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaltinamojo V. M. skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.