- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-20
- Bylos Nr.
- AS-525-320-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00385-2011-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- N. P.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 63.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo N. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. P. skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl pavedimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas N. P. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2010 m. gruodžio 21 d. pavedimą tikrinti Nr. 83-231 (toliau – ir Pavedimas).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011m. vasario 17 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną teismų.
Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį, 3 dalies 1 punktą, pažymėjo, jog į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Tuo tarpu teismų praktikoje (byla Nr. A3-170/2004) suinteresuotumas aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą. Remdamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 21 dalimi, 34 straipsniu, 120 straipsnio 1 dalimi, 128 straipsnio 1, 2 dalimis, pabrėžė, jog pavedimas tikrinti yra procedūrinis dokumentas, ir jo išrašymas yra neišvengiamas žingsnis siekiant atlikti patikrinimo veiksmus. Toks pavedimas yra tik vienas iš viešojo administravimo procedūros, kurios pabaigoje priimamas galutinis sprendimas, sukeliantis pareiškėjui materialiųjų (mokestinių) teisinių pasekmių, metu priimamų dokumentų. Nurodė, jog nors ir negalima teigti, kad Pavedimas tikrinti pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių, tačiau šios teisinės pasekmės iš esmės yra tik procedūrinio, o ne materialaus pobūdžio (Mokesčių administravimo įstatymo 122, 123 str.). Tokiu pavedimu mokesčių mokėtojo teisinės padėties klausimas iš esmės nėra sprendžiamas, pavedimas jo teisiniam statusui jokios įtakos neturi. Atsižvelgė į Mokesčių administravimo įstatymo 144 straipsnį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A14-365/2007) ir pabrėžė, jog teismas laikosi pozicijos, kad mokesčių mokėtojas turi teisę skųsti mokesčių administratoriaus veiksmus ir aktus, priimtus mokestinio patikrinimo eigoje, tačiau naudojimasis šia įstatymine teise negali tapti priemone išvengti mokestinio patikrinimo, mokestinis patikrinimas negali tapti negalimu vien dėl to, kad mokesčių mokėtojas jo eigoje kelia ginčus dėl mokesčio administratoriaus veiksmų. Pažymėjo, jog nei Mokesčių administravimo įstatymas, nei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. VA-87 patvirtintos Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir tvirtinimo taisyklės neįtvirtina tiesioginės pareiškėjo teisės skųsti pavedimą tikrinti. Be to, ginčijamo Pavedimo teisminė kontrolė nėra prasminga, teismas šiame etape asmens teisių apginti negalėtų, nes tokio pavedimo surašymas yra tik vienas iš procedūros etapų. Padarė išvadą, kad nors ginčijamas atsakovo surašytas Pavedimas tikrinti vertintinas kaip vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui (ABTĮ 2 str. 14 d,), tačiau įvertinus jo priėmimo teisinius pagrindus bei pasekmes, sukeliamas pareiškėjui, toks aktas negali būti pripažįstamas individualiu teisės aktu, skųstinu administraciniam teismui. Pavedimas tikrinti nepažeidžia ir negali pažeisti tų pareiškėjo teisių ar įstatymų saugumų interesų, kurių teisminę gynybą garantuoja ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis, todėl, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pareiškėjo skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų. Taip pat nutarė grąžinti pareiškėjui žyminį mokestį.
II.
Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Pateikiami tokie pagrindiniai atskirojo skundo argumentai:
1. Atsižvelgia į ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį ir pažymi, jog įstatyme įtvirtinta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą ir nustatyta, kad tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Todėl administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje neturi vertinti, ar skundžiamu aktu pareiškėjui sukeltos materialinės pasekmės, t. y. ar skundą teikiančio asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos. Tokios aplinkybės turi būti nustatomos, bylą nagrinėjant iš esmės. Tokios išvados atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. AS822-487/2009).
2. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Pavedimu sukeltos pasekmės iš esmės yra tik procedūrinio pobūdžio. Tokia išvada neatitinka faktinių aplinkybių, nes Pavedimo neteisėtumas buvo grindžiamas tuo, jog pareiškėjui nebuvo suteikta teisė savarankiškai pašalinti mokestinio tyrimo metu nustatytus trūkumus ir (ar) prieštaravimus. Remdamasis Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis (32, 33 str., 2 str. 12 d., 136 str. 1, 2, 3 d., 137 str., 164 str. 1, 3 d.), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2004 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. VA-108 patvirtintų Mokestinio tyrimo atlikimo taisyklių 5, 6 punktais, pažymėjo, jog jis yra pateikęs mokesčių administratoriui visus duomenis apie savo adresą, kuriuo galima siųsti korespondenciją, tačiau iš pastarojo jokios korespondencijos, įskaitant ir pranešimo apie atliktą mokestinį tyrimą, negavo. Todėl pareiškėjas negalėjo pasinaudoti teisės aktų suteikta galimybe savarankiškai pašalinti trūkumus, taip pat buvo sukeltos kitos teisinės pasekmės – nepagrįstai pradėtas mokestinis patikrinimas. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A556-504/2010), teigia, jog teismas, gindamas pareiškėjo teises, gali panaikinti Pavedimą ir taip apginti jo teises.
3. Nurodo, jog teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas negali būti teismo vertinamas kaip priemonė išvengti mokestinio patikrinimo, o mokesčių mokėtojo reikalavimas, kad mokesčių administratoriaus veiksmai būtų nedviprasmiški, teisėti, atitiktų teisės aktų reikalavimus, būtų vertinamas vien tik kaip ginčų kėlimas, siekiant mokestinį patikrinimą padaryti negalimu.
4. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindu remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu byloje Nr. A14-365/2007, kadangi tokioje byloje buvo skundžiamas mokestinio patikrinimo pratęsimas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, ginčydamas Vilniaus AVMI 2010 m. gruodžio 21 d. pavedimą tikrinti Nr. 83-231. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog toks Pavedimas nesukėlė pareiškėjui tokio pobūdžio teisinių pasekmių, kurios sudarytų pagrindą kreiptis skundu į teismą, skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų.
ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis nustato, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. kovo 17 d. nutartimi administracinėje byloja Nr. A442-1238/2011 išaiškino, jog Mokesčių administravimo įstatymo 144 straipsnyje įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą ta apimtimi, kiek tai susiję su mokesčių mokėtojo teise į teisminę gynybą. Pažymėtina, jog pavedimo tikrinti surašymas yra būtina sąlyga mokestiniam patikrinimui pradėti bei jį vykdyti. Mokestiniu patikrinimu iš esmės siekiama patikrinti, ar konkretus mokesčių mokėtojas yra teisingai apskaičiavęs, deklaravęs ir sumokėjęs mokesčius už atitinkamą mokestinį laikotarpį. Nors pradedant mokestinio patikrinimo procedūrą, privaloma surašyti pavedimą atlikti mokestinį patikrinimą, tačiau pats pavedimas tikrinti niekaip nelemia mokesčių mokėtojo materialinių teisių ir pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje. Sprendimas pavesti atlikti mokestinį patikrinimą yra tik būtina prielaida pradėti mokesčių administravimo procedūrą – mokestinį patikrinimą, o pavedimu tikrinti mokesčių mokėtojas iš esmės yra tik informuojamas apie jo atžvilgiu pradėtą specifinę mokesčių administravimo procedūrą. Tuo tarpu konkrečias teisines pasekmes mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo kontrolės srityje, atliekant mokestinį patikrinimą, mokesčių mokėtojui paprastai sukelia sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kai mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus pareigūnai nustato mokesčių įstatymų pažeidimus (Mokesčių administravimo įstatymo 132 str. 1 ir 2 d.). Konstatuota, jog pavedimas atlikti mokestinį patikrinimą (pavedimas tikrinti) yra tarpinis (procedūrinis) dokumentas, t. y. tik vienas iš aptariamos mokesčių administravimo procedūros, kurios pabaigoje paprastai priimamas konkrečias materialines teisines pasekmes sukeliantis sprendimas, metu priimamų dokumentų. Todėl pavedimo atlikti mokestinį patikrinimą teisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą, t. y. toks pavedimas negali būti savarankiškas administracinės bylos dalykas. Nesutikdamas su tokio pobūdžio procedūriniu sprendimu (veiksmu), mokesčių mokėtojas šio nesutikimo argumentus (bet ne savarankiškus reikalavimus) gali pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydamas galutinį mokesčių administratoriaus sprendimą šioje mokesčių administravimo procedūroje. Padaryta išvada, kad ginčytas pavedimas atlikti mokesčių mokėtojo mokestinį patikrinimą (pavedimas tikrinti) negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku.
Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje kilusio ginčo pobūdį, faktines bylos aplinkybes, sprendžia, jog šiuo atveju nėra pagrindo nesivadovauti tokiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateikti išaiškinimu, juo labiau, kad jį patvirtina ir kita Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A442-1004/2011).
Tuo tarpu pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje Nr. A556-504/2010 buvo kitokios faktinės aplinkybės, nei šioje byloje. Pažymėtina, jog tokioje pareiškėjo nurodytoje byloje buvo ginčijami tiek mokestinio patikrinimo aktas, tiek atitinkamas mokesčių administratoriaus raštas, tiek ir pavedimas tikrinti, tuo tarpu šiuo atveju pareiškėjas ginčija būtent pavedimą tikrinti. Be to, kaip jau nurodyta, pagal aktualią suformuotą administracinių teismų praktiką, pavedimas tikrinti negali būti savarankišku skundo teisme dalyku.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kuri paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
pareiškėjo N. P. atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.