Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Audronės Jarackaitės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Kauno medicinos universiteto Kardiologijos instituto (jo teisių perėmėjas Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gegužės 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-330-253/2009 pagal ieškovo Kauno medicinos universiteto Kardiologijos instituto ieškinį atsakovui A. Maciaus personalinei įmonei dėl negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo, atsakovo iškeldinimo, nuomos mokesčio, delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas sprendime nurodė, kad, sudarant tarp šalių negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. 448 patvirtintos „Negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos bei panaudos taisyklės“. Valstybės turto nuomos kaina buvo apskaičiuota remiantis Statybos ir urbanistikos ministerijos kartu su Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerija 1997 m. gegužės 22 d. patvirtintu įsakymu Nr. 153/45 „Dėl negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos kainos skaičiavimo tvarkos“. Vadovaudamasis šiais teisės aktais, ieškovas paskelbė jam patikėjimo teise perduoto valstybės turto nuomos konkursą, nustatė nugalėtoją (sutarties 1 p.), su juo sudarė nuomos sutartį. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gegužės 8 d. nutarimas Nr. 448 neteko galios 2002 m. sausio 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimui Nr. 1524 „Dėl valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos“. Šiame nutarime nebuvo numatyta šalių prievolė koreguoti valstybinio turto nuomos sutartis, sudarytas iki minėto nutarimo įsigaliojimo. Šio nutarimo 5 p. buvo nustatyta tik pradinio nuompinigių dydžio apskaičiavimo tvarka, t. y. buvo nustatyta, kad pradinis nuompinigių dydis nustatomas pagal aplinkos ministro ir finansų ministro bendru įsakymu patvirtintą Nuompinigių už valstybės ir savivaldybių ilgalaikio materialiojo turto nuomą skaičiavimo tvarką. Tokia tvarka patvirtinta 2002 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 87/59. Po šių teisės aktų priėmimo ieškovas ir atsakovas 2004 m. kovo 1 d. pasirašė nuomos sutarties pakeitimą Nr. 2, kuriuo pakeitė 6.5 punktą ir numatė, kad nuompinigiai nuo 2004 m. spalio 1 d. mokami už einamąjį ketvirtį iki pirmojo mėnesio 10 d., o jų dydis perskaičiuojamas kiekvienų kalendorinių metų pradžioje, vadovaujantis aplinkos ministro ir finansų ministro bendru įsakymu patvirtinta Nuompinigių už valstybės ilgalaikio materialiojo turto skaičiavimo tvarka, kas iš esmės atitiko 2002 m. kovo 1 d. įsakymo Nr. 87/59 13 punktą. 2007 m. birželio 7 d. buvo priimtas aplinkos ministro ir finansų ministro įsakymas Nr. D1-322/1K-206, kuriame yra nustatyta tik pradinio nuompinigių dydžio už išnuomojamą turtą skaičiavimo tvarka ir būdai (2 p.). Šiame nutarime nepasisakoma dėl nuompinigių perskaičiavimo, esant anksčiau sudarytoms nuomos sutartims. Vadovaujantis CK 1.7 straipsnio nuostatomis, civilinius teisinius santykius reglamentuojantys įstatymai atgal negalioja. Šalys, 2001 m. vasario 6 d. pasirašydamos ilgalaikę negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais. Sutarties vykdymo metu jos pakeitimus (2004 m. kovo 19 d.) įformino dvišaliu susitarimu. Teismas padarė išvadą, kad šalys iš esmės laikėsi teisėtų lūkesčių principo, nes, sudarydamos ilgalaikę nuomos sutartį, kurioje šalių susitarimu aptartas nuomos mokesčio dydis, o vėliau ir jo perskaičiavimo tvarka, o atsakovas investuodamas į patalpų pritaikymą tai paskirčiai, kuriai patalpas išsinuomojo, nemažą sumą, turėjo pakankamą pagrindą tikėtis, kad nuomos mokestis be jos sutikimo nebus keičiamas. Verslo praktikoje tokie susitarimai yra įprasti, jie leidžia verslininkui daryti savo išlaidų patalpų nuomai prognozes pakankamai ilgam laikui. Kiekviena iš sutarties šalių, susitardama dėl ilgalaikės nuomos kainos, kuri buvo apskaičiuota pagal tuo metu galiojančius teisės aktus, prisiėmė tam tikrą riziką. Teismas konstatavo, kad šios bylos šalys privalo vadovautis jų pasirašytos sutarties pakeitimu Nr. 2, kurio 6.5 punktas numatė nuompinigių perskaičiavimo tvarką (CK 6.200 str. 1 d.). Šalių pasirašytoje sutartyje nėra numatyta, kad sutarties sąlygas gali keisti šalis vienašališkai. Kadangi šalys dėl sutarties sąlygų pakeitimo nesusitarė, nors tokių ketinimų buvo, ieškovo nuo 2007 m. spalio 1 d. vienašališkai perskaičiuotas nuompinigių dydis negali būti laikomas sąžiningu sutarties vykdymu. Šalims nesusitarus dėl nuomos mokesčio dydžio ar jo apskaičiavimo metodikos, šis klausimas spręstinas remiantis CK 6.487 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Atsakovas 2001 m. vasario 6 d. nuomos sutartimi ir jos pakeitimu Nr. 2 prisiimtą prievolę vykdė tinkamai. Pripažinus, kad vienašališkai keisti sutarties sąlygų negalima, ieškovo reikalavimas sumokėti 100 054,32 Lt nesumokėto nuomos mokesčio ir delspinigius yra nepagrįstas. CK 6.223 straipsnio 2 dalyje yra nustatytos sąlygos, kurioms esant galima keisti sutartį, tačiau ieškovas tokio reikalavimo byloje nereiškė. Atsakovas nemokėjo nuompinigių, kuriuos vienašališkai nustatė ieškovas. Pripažinęs, kad šalių pasirašytos sutarties sąlygų vienašališkai keisti negalima, teismas nenustatė, kad atsakovas iš esmės padarė esminį sutarties pažeidimą, dėl kurio būtų galima nutraukti šalių pasirašytą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį ir atsakovą iškeldinti iš patalpų.

1. Teismas neteisingai aiškino CK 6.193 straipsnyje numatytas sutarčių aiškinimo taisykles ir padarė nepagrįstą išvadą, kad nuomos mokestis galėjo būti perskaičiuojamas tik abiejų šalių susitarimu. Nuomos mokesčio kasmetinis perskaičiavimas nepriklausė nuo to, ar jo reikalauja abi šalys, ar tik viena iš jų. Sąvoka „perskaičiuojamas“ reiškia nuomos mokesčio automatinį perskaičiavimą kiekvienais metais. Nuomos sutarties pakeitimo 6.5 punktu šalys siekė nuomos mokestį perskaičiuoti kiekvienais metais, nesiejant to su šalių suderinta valia.

2. Teismas neatsižvelgė į nuomos sutarties pakeitimo nuostatos sudarymo aplinkybes. Nuomos sutarties pakeitime nustatydamos nuomos mokesčio perskaičiavimo sąlygas, šalys vadovavosi tuo metu galiojusių teisės aktų, reglamentavusių valstybės ir savivaldybių ilgalaikio turto nuomą bei nuomos mokesčio nustatymo tvarką, nuostatomis, kurios įtvirtino nuomos mokesčio perskaičiavimo galimybę kiekvienais metais, nereikalaujant tam nuomininko pritarimo. Būtinybę perskaičiuoti nuomos mokestį lėmė pati nuomojamo turto prigimtis: valstybės ir savivaldybių ilgalaikis materialusis turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama pagal teisės aktų reikalavimus, siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus, kas reiškia, kad valstybės ir savivaldybių turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas ir racionaliai tvarkomas. Nuomos mokestis galėjo ir privalėjo būti kiekvienais metais perskaičiuojamas, nereikalaujant šalių suderintos valios.

3. Teismas neteisingai pripažino, kad verslo praktikoje yra įprasta nuomos mokesčio perskaičiavimą (keitimą) atlikti tik abipusiu susitarimu. Nurodo, kad reikia vadovautis ne įprasta verslo praktika, o šalių sutartimi. Apeliantas nėra verslo subjektas, o viešasis juridinis asmuo, todėl verslo standartai jam netaikomi. Valstybės ir savivaldybių ilgalaikio materialiojo turto nuomą reglamentuoja specialūs teisės aktai.

4. Nepagrįstas teismo teiginys, kad nuomos mokesčio perskaičiavimas pažeidžia atsakovo teisėtus lūkesčius ir yra nesuderinamas su verslo praktika. Atsakovas pats pasirašė nuomos sutarties pakeitimą su tokia 6.5. punkto nuostata, todėl suvokė ar turėjo suvokti šios nuostatos pasekmes. Nuomos mokesčio perskaičiavimą šalys susitarė atlikti pagal objektyvų, teisės aktuose nustatytą būdą. Teismas nepagrįstai nurodė, jog atsakovas, investuodamas į išsinuomotas patalpas nemažą sumą, turėjo pakankamą pagrindą tikėtis, kad nuomos mokestis be jo sutikimo nebus keičiamas. Investicijos į patalpas ir nuomos mokesčio dydis šiuo atveju nėra niekaip susiję (sutarties 14 p.). Iš bylos duomenų negalima spręsti apie nuomos objekto pagerinimus. Atsakovas nėra įrodęs savo investicijų (išlaidų) dydžio leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.

5. Teismas pažeidė teisės aktų galiojimo laike principą, nurodęs, kad apeliantas neturėjo teisės mokestį perskaičiuoti, remdamasis 2007 m. birželio 7 d. įsakymu patvirtintomis Nuompinigių už valstybės materialiojo turto nuomą skaičiavimo taisyklėmis. Nors ši tvarka iš esmės buvo skirta apskaičiuoti pradinį nuomos mokestį, tačiau teisės aktai nedraudė ir neribojo jos taikymo šalių susitarimui. Kai apeliantas, nesulaukęs iniciatyvos iš atsakovo, nusprendė taikyti nuomos sutarties pakeitimo 6.5. punktą, minėtas 2002 m. kovo 1 d. įsakymas ir juo patvirtinta tvarka jau buvo panaikinti ir galiojo naujas tuos pačius teisinius santykius reglamentuojantis teisės aktas - LR aplinkos ministro ir LR finansų ministro 2007 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. D1-322/1K-206 patvirtintos Nuompinigių už valstybės materialiojo turto nuomą skaičiavimo taisyklės. Šalys, nedarydamos nuorodos į konkrečios redakcijos teisės aktą, iš esmės susitarė nuomos mokestį perskaičiuoti, atsižvelgdamos į galimus nuompinigių skaičiavimo tvarką reglamentuojančių teisės aktų pakitimus. Esant tęstiniam santykių pobūdžiui, sutarties vykdymas ir (ar) jos pakeitimas turi atitikti imperatyviąsias teisės normas, galiojančias vykdant ir (ar) keičiant sutartį (LAT 2005 m. lapkričio 23 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2005). Panaikinus ankstesnę nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką, ją taikyti nėra teisinio pagrindo. Atsakovas žinojo apie galimą teisės aktų pasikeitimą, tad jo interesai nebuvo pažeisti.

6. Apeliantas turėjo teisę reikalauti iš atsakovo sumokėti perskaičiavus padidėjusį nuomos mokestį (nuomos sutarties pakeitimo 6.5 punktas, CK 6.477 str. 1 d., 6.487 str. 1 d.).

7. Pagal CK 6.497 straipsnio nuostatą nuomos mokesčio nemokėjimas laikomas esminiu sutarties pažeidimu (LAT 2004 m. birželio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004). Nepilno nuomos mokesčio mokėjimas taip pat laikomas nuomos sutarties neįvykdymu, sudarančiu esminį sutarties pažeidimą. Atsakovas neturi teisės iš nuomos mokesčio išskaityti jokių sumų. Argumentai dėl nuomos mokesčio ir delspinigių nurodyti ieškinyje.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Ieškovas Kauno medicinos universiteto Kardiologijos institutas ieškinį dėl 2001 m. vasario 6 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo, atsakovo iškeldinimo iš nuomojamų negyvenamųjų patalpų, nuomos mokesčio, delspinigių ir palūkanų priteisimo šioje byloje pareiškė, teigdamas, kad atsakovas nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2008 m. liepos 1 d. nemokėjo nuomos mokesčio, kuris 2004 m. kovo 19 d. nuomos sutarties pakeitimo Nr. 2 6.5 punkto pagrindu buvo paskaičiuotas, vadovaujantis LR aplinkos ministro ir LR finansų ministro 2007 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. D1-322/1K-206 ir Instituto direktoriaus 2007 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 5A-34-1 bei sudaro 9 437,86 Lt už mėnesį.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno medicinos universiteto Kardiologijos institutas su atsakovu A. Maciaus personaline įmone 2001 m. vasario 6 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį ir sutarė atsakovui nuomos teise perduoti valstybei nuosavybės teise priklausančias 341,49 kv. m bendro ploto negyvenamąsias patalpas, esančias Palangos m., Daukanto g. 4/Basanavičiaus g. 11 (b. l. 41–44). 2004 m. kovo 19 d. šalys pasirašė negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pakeitimą Nr. 2 (b.l. 39-40), kurio 6.5 punkto 5 dalimi nustatė, jog nuompinigių dydis perskaičiuojamas kiekvienų kalendorinių metų pradžioje, vadovaujantis aplinkos ministro ir finansų ministro bendru įsakymu patvirtinta Nuompinigių už valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomą skaičiavimo tvarka. Taigi šalys sutartimi nustatė, kad nuomos mokestį už negyvenamąsias patalpas apskaičiuos, remdamosi poįstatyminiu aktu. Atsižvelgiant į tai, kad pagal CK 6.487 straipsnio nuostatas nuomos mokestis gali būti nustatytas tiek konkrečia pinigų suma, tiek ir kitais nuomos mokesčio apskaičiavimo būdais, reikalavimus, sutarties pakeitimo 6.5 punkto 5 dalis neprieštarauja CK 6.487 straipsniui.

Apeliaciniame skunde ieškovas teigia, kad teismas pažeidė teisės aktų galiojimo laike principą, nurodęs, jog ieškovas neturėjo teisės nuomos mokestį perskaičiuoti, remdamasis 2007 m. birželio 7 d. įsakymu patvirtintomis Nuompinigių už valstybės materialiojo turto nuomą skaičiavimo taisyklėmis. Atsakovas nesutinka su tokiu ieškovo teiginiu ir nurodo, kad nei Vyriausybės nutarimuose, nei Nuompinigių už valstybės materialiojo turto nuomą skaičiavimo taisyklėse nėra imperatyvaus pobūdžio nuostatų dėl sudarytų nuomos sutarčių peržiūrėjimo ir pakeitimo bei pradinio nuompinigių dydžio perskaičiavimo.

Taigi byloje iš esmės kilo ginčas dėl to, ar ieškovas, perskaičiuodamas nuomos mokestį ir reikalaudamas už laikotarpį nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2008 m. liepos 1 d. sumokėti 100 054,32 Lt dydžio nuomos mokestį, t.y. 9 437,86 Lt per mėnesį, pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2007 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. D1-322/1K-206 patvirtintomis Nuompinigių už valstybės materialiojo turto nuomą skaičiavimo taisyklėmis.

Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sudarymo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gegužės 8 d. nutarimas Nr. 448 „Dėl negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos bei panaudos“(kuris Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 1524 buvo pripažintas negaliojančiu), bei Statybos ir urbanistikos ministerijos ir Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos 1997 m. gegužės 22 d. patvirtintas įsakymas Nr. 153/45 „Dėl negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos kainos skaičiavimo tvarkos“. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 87/59 buvo patvirtina nauja Nuompinigių už valstybės ir savivaldybių ilgalaikio materialiojo turto nuomą skaičiavimo tvarka.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimo Nr. 1524 (2007 m. gegužės 9 d. nutarimo redakcija) 4 punktu buvo pavesta aplinkos ministrui kartu su finansų ministru sudaryti darbo grupę Nuompinigių už valstybės materialiojo turto nuomą skaičiavimo taisyklių projektui parengti ir iki 2007 m. birželio 1 d. patvirtinti šias taisykles. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2007 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. D1-322/1K-206, įsigaliojusiu 2007 m. birželio 13 d., buvo pripažinti netekusiais galios 2002 m. kovo 1 d. įsakymas Nr. 87/59 ir 2003 m. balandžio 25 d. įsakymas Nr. 199/1K-111 dėl minėto įsakymo pakeitimo bei patvirtintos Nuompinigių už valstybės materialiojo turto nuomą skaičiavimo taisyklės (toliau - Taisyklės).

Pagal Taisyklių 1 punkto nuostatą, Taisyklės reglamentuoja valstybės materialiojo turto nuompinigių dydžio nustatymo tvarką. Turto valdytojas (nuomotojas) pradinį nuompinigių dydį už išnuomojamą turtą nustato vadovaudamasis vienu iš šių būdų: turto vertintojų nustatyta ir pateikta turto nuomos verte (nuompinigių dydžiu) arba turto nuompinigių dydžio nustatymo formulėmis (Taisyklių 2 p.). Taisyklių nuostatos nustato formules, pagal kurias yra apskaičiuojamas nekilnojamojo turto metinis nuompinigių dydis (3-8 p.).

Atsakovas atsiliepime nurodo, kad šios Taisyklės nereglamentuota nuompinigių perskaičiavimo tvarkos, t.y. Taisyklės yra taikomos tik nustatant pradinį nuomos mokesčio dydį, tad ginčijamos sutarties 6.5 punkto sąlyga tampa neįvykdoma. Minėtos Taisyklės iš tiesų nenumato sąvokos „nuompinigių dydžio perskaičiavimas“. Tačiau tai savaime nereiškia, kad šios Taisyklės yra netaikomos, vykdant 2004 m. kovo 19 d. šalių pasirašyto nuomos sutarties pakeitimo Nr. 2 6.5 punkte nustatytą pareigą kiekvienų kalendorinių metų pradžioje perskaičiuoti nuompinigių dydį. Pagal šių Taisyklių 18 punkto nuostatą, šios tvarkos 15, 16, ir 17 punktų nuostatos (jos iš esmės susijusios su turto pagerinimu) galioja tik toms nuomos sutartims, kurios sudarytos iki 2002 m. birželio 19 d. Kadangi šiose Taisyklėse nėra jokių išlygų dėl kitų nuostatų taikymo nuomos sutartimis, sudarytoms iki šių Taisyklių patvirtinimo, darytina išvada, kad iki 2002 m. birželio 19 d. sudarytoms sutartims taikomos ne tik Taisyklių 15, 16, 17 punktų, bet ir kitos nuostatos, tarp jų ir tos, kurios numato nuompinigių dydžio paskaičiavimą. Kadangi nagrinėjamu atveju nuomos sutartis tarp šalių buvo sudaryta 2001 m. vasario 6 d., o sutarties 6.5 punktu šalys nustatė pareigą nuomos mokestį perskaičiuoti kiekvienų kalendorinių metų pradžioje ir šią pareigą vykdė, ką patvirtina 2004 m. gruodžio 30 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pakeitimas Nr. 3 (b.l. 38), Taisyklės, kuriomis nustatomas, o šiuo atveju perskaičiuojamas, valstybės materialiojo turto nuompinigių dydis, ginčo atveju yra taikomos.

Tad pagrįstas yra ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytas argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paneigė ieškovo teisę nuomos mokestį perskaičiuoti, remiantis 2007 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. D1-322/1K-206 patvirtintomis Nuompinigių už valstybės materialiojo turto nuomą skaičiavimo taisyklėmis.

Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad teismas neteisingai aiškino CK 6.193 straipsnyje numatytas sutarčių aiškinimo taisykles ir padarė nepagrįstą išvadą, kad nuomos mokestis galėjo būti perskaičiuojamas tik abiejų šalių susitarimu.

2004 m. kovo 19 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pakeitimo Nr. 2 6.5 punktas yra suformuluotas abstrakčiai, nurodant, kad nuompinigių dydis perskaičiuojamas kiekvienų kalendorinių metų pradžioje, vadovaujantis aplinkos ministro ir finansų ministro bendru įsakymu patvirtinta Nuompinigių už valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomą skaičiavimo tvarka. Taigi, iš šios nuostatos turinio nėra aišku, ar nuompinigių dydį gali perskaičiuoti viena iš šalių ar tik jos abi kartu, pasirašydamos atitinkamą sutarties pakeitimą. Kaip matyti iš bylos duomenų, nuo 2005 m. sausio 1 d. atsakovui buvo nustatytas 1 100 Lt dydžio nuomos mokestis 2004 m. gruodžio 30 d. sutarties pakeitimo Nr. 3 pagrindu (b.l. 38), o nuo 2007 m. spalio 1 d. 9 437,86 Lt nuomos mokestis buvo nustatytas ieškovo direktoriaus įsakymu (b.l. 34).

Remiantis Taisyklių 2 punktu, turto valdytojas (nuomotojas) pradinį nuompinigių dydį už išnuomojamą turtą nustato vadovaudamasis vienu iš šiame punktų nurodytų būdų, Taigi pareigą nustatyti nuomos dydį turi būtent turto valdytojas.

Šalims į 2004 m. kovo 19 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pakeitimą Nr. 2 įtraukus nuostatą, kad perskaičiuojant nuompinigių dydį, yra remiamasi poįstatyminiu aktu, t.y. aplinkos ministro ir finansų ministro įsakymu, ši nuostata jiems tampa privaloma. Atsižvelgiant į tai, kad sutarties šalys turi laikytis teisės aktų ir juos vykdyti, kad valstybės turtas turi būti naudojamas efektyviai, racionaliai (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8¹ str. 2 p., 3 p.), o šią pareigą turi užtikrinti turto valdytojas, kad informacija, būtina nuompinigių dydžiui perskaičiuoti (turto būklė ir pan.) ieškovas disponavo, nėra pagrindo teigti, kad perskaičiuoti nuomos mokestį už negyvenamąsias patalpas jis neturėjo teisės.

Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad ieškovas sutarties sąlygą (nuompinigių dydį) nepagrįstai pakeitė vienašališkai, taip pat nenustatęs, jog atsakovas pažeidė esminę sutarties nuostatą, dėl ko būtų galima nutraukti šalių pasirašytą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį ir atsakovą iškeldinti iš patalpų, sprendimu ieškinį atmetė.

Atsižvelgiant į tai, kad šia nutartimi pripažinta, jog ieškovas turėjo teisę perskaičiuoti nuomos mokestį, taip pat į tai, kad atsakovas nesutinka su paskaičiuotu nuomos mokesčio dydžiu, o pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo klausimo dėl nustatyto nuompinigių dydžio pagrįstumo, nenustačius, ar nuomos mokestis buvo paskaičiuotas teisingai ir ar atsakovas turėjo mokėti didesnį nuomos mokestį, ieškovo reikalavimų išspręsti negalima.

Pažymėtina, kad sutarties pakeitimo Nr. 2 6.5 punktą šalys nuompinigių dydį sutarė perskaičiuoti kiekvienų kalendorinių metų pradžioje. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas nuomos mokestį perskaičiavo 2007 m. spalio 1 d. įsakymu (b.l. 34), kuriame nurodė, kad naujas nuomos mokestis taikomas nuo 2007 m. spalio 1 d., kas iš esmės neatitiko sutarties sąlygos nuompinigių dydį perskaičiuoti kiekvienų kalendorinių metų pradžioje, sprendžiant klausimą dėl atsakovo pareigos sumokėti nuomos mokestį už laikotarpį nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2007 m. Pabaigos, į šią aplinkybę būtina atsižvelgti,.

Ieškovas savo apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad atsakovas neturi teisės iš nuomos mokesčio išskaityti jokių sumų. Pažymėtina, kad 2001 m. vasario 6 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 14 punktu šalys sutarė, jog, nutraukus nuomos sutartį jos 11 punkto nuostatos pagrindu, nuomininkui turi būti išmokėta piniginė kompensacija už padarytas investicijas į negyvenamąsias patalpas, o šios sumos išmokėjimas gali būti mažinamas nesumokėtų nuomos mokesčių ir mokesčių paslaugas suma. Sutarties pakeitimo Nr. 2 5.2 punktu ieškovas davė leidimą patalpose atlikti remonto darbus. Šalims pateikus atitinkamus reikalavimus, į šias aplinkybes atsižvelgtina, nagrinėjant ginčą.

Vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės ir spręsdamas klausimą dėl ieškovo teisės ir pagrindo perskaičiuoti nuomos mokestį už atsakovui nuomojamas negyvenamąsias patalpas, netinkamai aiškino nuomos sutarties ir teisės aktų, reglamentuojančių valstybei nuosavybės teise priklausančio turto nuomą, nuostatas, todėl padarė nepagrįstas išvadas ir bylą išsprendė neteisingai. Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas nuomos mokesčio dydžio klausimo iš esmės nenagrinėjo, o pagal byloje esančius duomenis nustatyti, ar ieškovas teisingai paskaičiavo nuomos mokesčio dydį, negalima, į tai, kad, šio klausimo neišsprendus, negalima daryti išvados, ar nuomos mokestis, jį perskaičiavus, galėjo padidėti, o jeigu taip, tai kokiu dydžiu, taigi negalima daryti ir išvados, ar atsakovas pažeidė nuomos sutartį ir ar šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje esančius įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gegužės 19 d. sprendimą ir perduoti bylą Klaipėdos apygardos teismui nagrinėti iš naujo.