Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andžej Maciejevski teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Z. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB DNB Bankas pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo suinteresuotam asmeniui Z. V..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

suinteresuotas asmuo Z. V., užtikrindama iki 2025 m. gruodžio 31 d. suteikto kredito grąžinimą, hipotekos lakštu Nr.(duomenys neskelbtini), 2007-12-13 įregistruotu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriuje, įkeitė AB DNB NORD bankui (pavadinimas pakeistas į AB DNB bankas) jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį daiktą – 50,14 kv.m. bendro ploto butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo argumentai

Kreditoriaus priskaičiuoti delspinigiai neatitinka paskolos sutarties 39 punkte sutarto 0,08 proc. dydžio, o tai lemia neteisingą jų paskaičiavimą.Pareiškėjos gaunamo darbo užmokesčio pakaktų dengti paskolą ir palūkanas iki sulygto termino, tačiau kreditorius vienašališkai nutraukė paskolos sutartį.Teismas privalo siekti šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros, todėl teismas, nuspręsdamas parduoti vienintelį gyvenamąjį būstą, privalėjo atsižvelgti į pareiškėjos nepilnamečio sūnaus interesus.Byloje trūksta įrodymų, kad pareiškėja yra įspėta apie paskolos sutarties nutraukimą, duomenų apie pranešimo dėl paskolos sutarties nutraukimo įteikimą nėra. Remiantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas privalėjo pasiūlyti kreditoriui perduoti turtą administruoti ir suteikti galimybę skolininkei perkredituoti paskolą.Teismo išvada, kad kreditavimo sutartis Nr.K-2700-2007-33 su vėlesniais jos sąlygų pakeitimais bei papildymais nėra vykdoma, neatitinka tikrovės. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 16 d. nutartimi pripažino tarp Z. V. ir kreditoriaus sudarytos Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 44 ir 46.1 punktų nuostatas negaliojančiomis ab initio, kaip pažeidžiančias šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė.

Remiantis bylų dėl hipotekos ir įkeitimo teisinių santykių nagrinėjimo ypatumais, hipotekos teisėjo kompetencijai įstatymų nėra numatyta, sprendžiant tokio pobūdžio bylas, nagrinėti skolininkų/įkeisto turto savininkų ir kreditorių ginčus dėl skolų dengimo ir sutarčių vykdymo, ar vertinti, kokios priežastys sutrukdė skolininkams/įkeisto turto savininkams įvykdyti prievolinius įsipareigojimus kreditoriui, vyko ar nevyko derybos tarp kreditoriaus ir skolininkų, prieš kreditoriui kreipiantis į hipotekos skyrių dėl skolos išieškojimo. Skolininkė tinkamai ir laiku nevykdė prievolės kreditoriui pagal 2007-12-12 Kreditavimo sutartį Nr.K-4100-2007-68, todėl kreditorius vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį ir kreipėsi į Hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo.2012-01-26 pranešime bankas nustatė skolininkei papildomą terminą pradelstiems įsipareigojimams pradengti, tačiau ji to nepadarė. Toks pranešimas laikytinas tinkamu pranešimu apie vienašališką sutarties nutraukimą, tą pripažįsta ir teismų praktika.Sutarties nutraukimo sąlygų pripažinimas negaliojančiomis galėtų turėti įtakos teismo priimto procesinio sprendimo teisėtumui tik tuo atveju, jei bankas Kreditavimo sutartį būtų nutraukęs skolininkei nesumokėjus tik vienos įmokos. Tuo tarpu kreditorius Kreditavimo sutartį nutraukė dėl to, kad skolininkė 25 mėnesius nevykdė minėtos sutarties, todėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. nutartyje sutarties nutraukimo sąlygų pripažinimas negaliojančiomis neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.Skolininkės įsipareigojimų nevykdymas yra esminis Kreditavimo sutarties pažeidimas, todėl bankas teisėtai vienašališkai nutraukė sutartį. Be to, buvo įvykdytos visos Vartojimo kredito įstatymo 19 str. numatytos sąlygos, užtikrinančios maksimalią kredito gavėjo apsaugą dėl sutarties nutraukimo, nors skolininkei suteiktas kreditas tiek pagal kreditavimo sutartį, tiek pagal įstatymų nuostatas ir nėra vartojimo kreditas. Aplinkybė, kad įkeistame name gyvena nepilnamečių vaikų, nesudaro pagrindo nevykdyti laisva valia prisiimtų prievolių ir panaikinti skundžiamą nutartį. Priešingu atveju būtu pažeidžiami kreditoriaus turtiniai interesai, tai sukeltų nepageidaujamų socialinių ir ekonominių padarinių, kadangi asmenims, turintiems nepilnamečių vaikų būtų sunku gauti kreditą ar kitas finansines paslaugas. Be to, vaiko teisių apsaugos aspektu svarbiausia, kad vaikui būtų užtikrinta teisė naudotis būstu, o kokiu konkrečiu civiliniu teisiniu pagrindu tai užtikrinama neturi esmės. Be to, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4, 11, 13 straipsnių nuostatos dėl prioritetinės vaiko interesų reikšmės, būsto užtikrinimo vaikui negali būti suprantamos kaip draudimas įstatymų nustatyta tvarka realizuoti skolininko, turinčio vaikų, gyvenamąsias patalpas teismo sprendimo vykdymo tvarka.Išieškojimo iš įkeisto turto procedūra vykdoma ne pagal ginčo teisenos taisykles, todėl hipotekos teisėjas nagrinėjamas tokio pobūdžio bylas priima nutartis formaliais pagrindais pagal Hipotekos registro duomenis, patikslinęs, ar pareiškėjas turi subjektinę teisę kreiptis į hipotekos skyrių ir nesprendžia skolininkų/įkeisto turto savininkų ir kreditorių ginčų iš esmės. Kreditavimo sutartyje kreditorius ir skolininkė Z. V. susitarė dėl palūkanų dydžio bei delspinigių, todėl hipotekos teisėja pagrįstai, vadovaudamasi sutarties nuostatomis, skaičiavo sutartines palūkanas bei delspinigius.Jei skolininkė mano, kad kreditorius nepagrįstai apskaičiavo palūkanas ir delspinigius, ji turi įstatymų tvarka tai įrodyti ir šie klausimai spręstini pagal ginčo teisenos taisykles.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Pagal LR CPK 320 str., 338 str. apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų.

Hipotekos kreditoriaus teisė gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeisto daikto atsiranda tuo atveju, jeigu per hipotekos lakšte nustatytą terminą skolininkas įsipareigojimo nevykdo (CK 4.192 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad pagrindinę prievolę nustatanti sutartis turi būti nutraukta iki kreipiantis dėl skolos išieškojimo nukreipimo į įkeistą turtą. Tokios sutarties nutraukimas yra pagrindas kreditoriui kreiptis dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto CK 4.192 str. 1 d. nustatyta tvarka. Hipotekos kreditorius prie prašymo pradėti išieškojimą Hipotekos skyriui privalo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad pagrindinę prievolę nustatanti sutartis pasibaigė ją vienašališkai prieš terminą nutraukus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1151/2003). Hipotekos teisėjui tenka pareiga patikrinti, ar prašantis pradėti išieškojimą iš įkeisto turto asmuo pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad pagrindinė sutartis buvo nutraukta laikantis įstatymų nustatytos tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2009).

Nagrinėjamu atveju pagal hipotekos lakštą Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruotą 2007-12-13 Vilniaus m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyriuje, užtikrinant suinteresuotam asmeniui iki 2025-12-31 suteikto kredito grąžinimą, buvo įkeistas jai nuosavybės teise nekilnojamasis turtas - butas, esantis (duomenys neskelbtini). Suinteresuotam asmeniui (apeliantei) nevykdant tinkamai įsipareigojimų pagal kredito sutartį, kreditorius 2012-01-26 pranešimu vienašališkai nutraukė kredito sutartį nuo 2012-03-06 (b.l. 142). Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad nepagrįstas apeliantės atskirojo skundo argumentas, jog byloje trūksta įrodymų apie jos tinkamą įspėjimą dėl kredito sutarties nutraukimo, kadangi nagrinėjamoje byloje tokie duomenys yra pateikti – tai AB „Lietuvos paštas“ įteikimo pranešimas ir AB „Lietuvos paštas“ 2012-02-20 pažyma, atspindintys, jog kreditoriaus 2012-01-26 pranešimas apie sutarties nutraukimą buvo įteiktas apeliantei asmeniškai 2012-02-11 (b.l.143-144). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, kaip matyti iš nutarties motyvų, įvertino kredito sutarties tarp šalių vienašališko nutraukimo teisėtumą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog kredito sutartis yra nutraukta teisėtai. Kreditorius, nutraukdamas sutartį su apeliante, vadovavosi CK 6.217 str., 6.218 str., 6.209 str., taip pa kredito sutarties 43 p. Apeliantė ilgą laiką, nuo 2010 m. vasario mėnesio, sistemingai pažeidinėja kredito sutarties sąlygas dėl mokėjimo terminų, nevykdo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Kreditorius, į tai reaguodamas, 2011-11-24 pranešimu nustatė apeliantei papildomą terminą iki 2012-01-24 pašalinti sutarties pažeidimus ir sumokėti pradelstas sumas (b.l.140), šis pranešimas apeliantei įteiktas 2011-12-16 (b.l.141), o 2012-01-26 pranešimu apie sutarties nutraukimą kreditorius suteikė terminą pradelstoms skoloms sumokėti iki 2012-03-05 (b.l.142), tačiau apeliantė kredito sutarties pažeidimų nepašalino. Kadangi skolininkė praleido prievolių vykdymo terminus, kreditorius nustatė papildomą terminą prievolei įvykdyti ir šis nustatytas terminas (nuo 2011 m. gruodžio mėn. iki 2012 m. kovo 5 d.) laikytinas protingu, todėl skolininkei neįvykdžius prievolės per nustatytą terminą, kreditorius įgijo teisę pagal CK 6.209 str., 6.217 str. nutraukti tarp šalių sudarytą kreditavimo sutartį. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai pradėjo priverstinio išieškojimo procedūrą. Nors nagrinėjamoje byloje, kaip teisingai nurodo apeliantė, Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 16 d. nutartimi pripažino 2007-12-12 kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 44 ir 46.1 punktų nuostatas negaliojančiomis ab initio, tačiau tai neatima teisės kreditoriui nutraukti minėtą kreditavimo sutartį, vadovaujantis CK 6.209 str. ir 6.217 str. nuostatomis, ką pažymėjo ir Vilniaus apygardos teismas apeliantės minimoje 2011 m. rugsėjo 16 d. nutartyje. Kreditorius, nutraukdamas kreditavimo sutartį, nesivadovavo negaliojančiomis minėtomis kreditavimo sutarties nuostatomis, todėl nepagrįstas apeliantės atskirojo skundo argumentas, kad skundžiama nutartis pažeidžia materialinės ir procesinės teisės normas, nebuvo atsižvelgta į Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. nutartį.

Apeliantė, atskirajame skunde teigdama, kad kreditoriaus argumentai dėl kreditavimo sutarties nevykdymo neatitinka tikrovės, nepateikė jokių įrodymų, kad pagal byloje minimą kreditavimo sutartį prisiimtas prievoles vykdė tinkamai ir sutartyje nustatytais terminais, ar kad bent iš dalies padengė pradelstas skolas.

CK 4.192 str. 1 d. suteikia teisę būtent pačiam kreditoriui pasirinkti savo teisių gynimo būdą, t.y. ar kreiptis į hipotekos teisėją su prašymu parduoti iš varžytinių įkeistą turtą ar suteikti jam teisę pradėti administruoti įkeistą turtą, ir teismas šiuo atveju neturi teisės riboti kreditoriaus įstatyminės teisės. Apeliantės minimi CK 1.5 str. ir CPK 3 str. 7 d. įtvirtinti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai nepaneigia tokios kreditoriaus teisės. Todėl nepagrįsti apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo pasiūlyti kreditoriui perduoti turtą administruoti. Apeliantė turi teisę kreiptis į kitas kredito įstaigas dėl paskolos refinansavimo net ir po priverstinio skolos išieškojimo pradėjimo, tam ji turi teismo nustatytą vieno mėnesio terminą, kad galėtų išvengti jos turto priverstinio pardavimo iš varžytinių. Tokią teisę ji turi iš esmės iki turto varžytinių, nes padengus skolą, turto priverstinis pardavimas būtų nutrauktas. Tačiau apeliantė nepateikė duomenų, kad ji siekė kredito refinansavimo, kad ėmėsi veiksmų sutartinių prievolių pažeidimui pašalinti.

Apeliantė, teigdama, kad jos gaunamo darbo užmokesčio pakaktų dengti paskolą ir palūkanas iki sulygto termino, nepateikė duomenų apie savo gaunamą darbo užmokestį, kad pagrįsti tokį argumentą. Kita vertus, apeliantei turint galimybę vykdyti prievolę kreditoriui iš gaunamo darbo užmokesčio, visiškai nesuprantamas ir nepaaiškinamas jos elgesys, nevykdant prievolių kreditoriui ir pažeidžiant kreditavimo sutartį.

Pagal CK 6.156 str. 1 d. šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, o pagal CK 6.189 str. 1 d. teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Nagrinėjamu atveju apeliantė, sudarydama su kreditoriumi kreditavimo ir hipotekos sutartis, laisva valia prisiėmė prievoles ir išreiškė sutikimą, kad pradelstos skolos išieškojimas būtų nukreiptas visų pirma į įkeistą turtą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su kreditoriaus atsiliepime nurodytu argumentu, jog Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatos dėl prioritetinės vaiko interesų reikšmės, būsto užtikrinimo vaikui negali būti suprantamos kaip draudimas nukreipti išieškojimą į kreditoriui įkeistą skolininko, turinčio vaikų, turtą įstatymų nustatyta tvarka. Todėl ta aplinkybė, kad ginčo bute gyvena apeliantės nepilnametis sūnus, nesudaro pagrindo atleisti apeliantę nuo prisiimtų prievolių kreditoriui vykdymo ir neleisti pradėti priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto, esant tam įstatyminiam pagrindui.

Apeliantės atskirojo skundo argumentai dėl kreditoriaus paskaičiuotų palūkanų skaičiavimo ir jų dydžio, dėl delspinigių skaičiavimo neįtakoja skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, nes nutartimi dėl priverstinio skolos išieškojimo hipotekos teisėjas neanalizuoja aplinkybių, susijusių su prievolės neįvykdymu, nesprendžia kitų tarp šalių kilusių ginčų, o tik konstatuoja, jog hipoteka užtikrinta prievolė nėra įvykdyta, kad pasibaigęs jos įvykdymo terminas ar kredito sutartis sutartyje nustatyta tvarka tinkamai nutraukta, ir vadovaudamasi CPK 558 str. 1 d. areštuoja įkeistą turtą. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tuo atveju, kai konkrečioje byloje dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole – skolos dydžiu ir kt., šie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nenagrinėjami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2007; 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2008). Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2009, bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo teisinis reguliavimas yra skirtas sudaryti sąlygas materialiosioms teisėms, kylančioms iš hipotekos teisinių santykių supaprastinta tvarka, tinkamai įgyvendinti, tačiau nėra skirtas ir pritaikytas ginčams dėl teisės nagrinėti, taigi hipotekos teisėjas nenagrinėja ginčų, nagrinėtinų ginčo teisenos tvarka. Tai reiškia, kad apeliantės atskirajame skunde išdėstyti argumentai bei aplinkybės dėl skolos skaičiavimo ir dydžio nagrinėtini ginčo teisenos tvarka, o ne nagrinėjamoje byloje (CPK 542 str. 1 d.).

Dėl nurodytų motyvų naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus atskirąjį skundą, iš apeliantės kreditoriui priteistinos šio patirtos 363 Lt dydžio advokato teisinės pagalbos išlaidos (CPK 93 str., 98 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš skolininkės Z. V. kreditoriui AB DnB bankui 363 (tris šimtus šešiasdešimt tris) litus bylinėjimosi išlaidų.