- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-23
- Bylos Nr.
- A-662-124-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- UAB „Oksalis“
- Atsakovas
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Advokatai
- Haroldas Ivanauskas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Oksalis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Oksalis“ skundą atsakovams Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas UAB „Oksalis“ (toliau – ir Bendrovė) skundu ir patikslintu skundu (b. l. 3-7; 120-127, I t.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas pripažinti neteisėtomis ir panaikinti Lietuvos Respublikos ginklų fondo prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Fondas) 2009 m. liepos 9 d. išvadą Nr. 3GF-575 ir 2009 m. liepos 21 d. išvadą Nr. 3GF-606; įpareigoti Fondą pateikti teigiamą išvadą Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) dėl leidimo vežti ginklus išdavimo UAB „Oksalis“ pagal Bendrovės 2009 m. birželio 30 d. pateiktą prašymą Nr. L-90630; pripažinti neteisėtu ir panaikinti Departamento 2009 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 5-S-4001 „Dėl leidimo vežti ginklus neišdavimo“; įpareigoti Departamentą patenkinti UAB „Oksalis“ 2009 m. birželio 30 d. pateiktą prašymą Nr. L-90630, t. y. išduoti leidimą vežti ginklus; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškino, kad leidimas vežti ginklus nebuvo išduotas, vadovaujantis neigiama Fondo išvada, kurioje nurodyta, kad ginklai į Lietuvos Respubliką įvežti nelegaliai, todėl leidimas negali būti išduodamas. Teigė, kad ši išvada pareiškėjui nebuvo pateikta susipažinti. Nurodė, kad prekyba ginklais ir šaudmenimis verčiasi nuo 1995 m., 2008 m. liepos 25 d. jam išduotas prekybos ginklais, šaudmenimis, jų dalimis tarpininko registravimo pažymėjimas, išduoti leidimai laikyti ginklus. Ginklai (pistole P226 ir pistole P229), kuriems neduodamas leidimas, įvežti į Lietuvą iš Vokietijos pagal 2009 m. gegužės 22 d. Departamento išduotą išankstinį sutikimą vežti ginklus. Paaiškino, kad Bendrovė kreipėsi su prašymu išduoti leidimą, nes gauti ginklai neatitiko duoto gamintojui ginklų užsakymo turinio dėl vieno pistoleto korpuso spalvos ir kito pistoleto palengvinto korpuso varianto. Ginklai turėjo būti grąžinti gamintojui ir pakeisti į tinkamos komplektacijos ginklus. Pažymėjo, kad atsakovams nagrinėjant tarpininko veiklos institutą, iškilo ginčas dėl Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 23 ir 24 straipsnių taikymo: Fondo atstovo nuomone, tarpininkams turi būti taikomi minėti straipsniai, o Departamento atstovo teigimu, tarpininkų veikla reglamentuota Įstatymo 25 straipsnyje. Tvirtino, kad nėra jokių duomenų apie tai, kad ginklų įvežimas per tarpininkus keltų kokį nors pavojų Lietuvos Respublikai. Pareiškėjo manymu, atsakovai nepagrįstai, neaiškiai, formaliai motyvavo išvadą ir sprendimą, tuo darydami didelę žalą pareiškėjui, nes jis negali vykdyti savo įsipareigojimų tiekiant aprašytą produkciją galutiniams pirkėjams.
Pareiškėjas UAB „Oksalis“ prašymu (b. l. 137-146) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas kreiptis į Europos Teisingumo Teismą.
Nurodė, kad valstybės narės gali riboti laisvą prekių judėjimą, siekiant užtikrinti viešąją tvarką ir saugumą, tačiau turi būti įrodyta, kad toks ribojimas objektyviai būtinas ir proporcingas. Lietuvoje valstybė kontroliuoja ginklų ir šaudmenų prekybos apyvartą ir, esant pagrindui, gali ją riboti, naudodama ūkio subjektų licencijavimo ir leidimų išdavimo sistemą. Nacionalinis teisinis reglamentavimas, įtvirtinantis komercinio pobūdžio valstybės monopolį ir suteikiantis išimtines teises valstybės įstaigai, sudaro sąlygas piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi rinkoje. Tiek Fondą, tiek kitus ūkio subjektus sieja prekybos sutartiniai santykiai su Europos ginklų gamintojais, tačiau Fondas veikia be apribojimų, be to, turi įgaliojimus kontroliuoti ir riboti kitų ūkio subjektų veiklą. Nurodė Europos Bendrijos sutarties (toliau – ir EB Sutartis) 31 straipsnį, kuris draudžia ne tik produktų iš kitų valstybių narių diskriminaciją, bet ir nacionalinių subjektų diskriminaciją dėl prekių pirkimo ir pardavimo sąlygų.
Pareiškėjas prašė sustabdyti administracinės bylos Nr. I-2554-602/2009 nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Teisingumo Teismą siekiant atsakyti į šiuos klausimus: ar EB Sutarties 31 straipsnio nuostatos yra tinkamai įgyvendinamos Įstatymo 23, 24, 25 straipsnių nuostatose; ar tinkamai Įstatymo 23, 24, 25 straipsnių nuostatose įgyvendinamos 1991 m. birelio 18 d. Tarybos direktyvos 91/477/EEB dėl ginklų įsigijimo ir laikymo kontrolės nuostatos; ar Ginklų fondo prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatyme ir Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 23, 24 straipsniuose įtvirtintos išimtinės teisės importuoti, eksportuoti tam tikras prekes ar užsiimti jų mažmenine ir didmenine prekyba galėtų būti pateisinamos EB teisės požiūriu (taip pat ir EB Sutarties 30 str. požiūriu); ar EB Sutarties 28 straipsnis aiškinamas taip, kad iš esmės jis draudžia išimtinę teisę prekiauti civilinės apyvartos ginklais; ar Ginklų fondo prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatyme ir Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 23, 24 straipsniuose įtvirtintos išimtinės teisės importuoti, eksportuoti tam tikras prekes ar užsiimti jų mažmenine ir didmenine prekyba yra lygiaverčio poveikio priemonė pagal EB Sutarties 28 straipsnį; ar Įstatymo 23, 24, 25 straipsnių nuostatose taikomi apribojimai laisvam prekių judėjimui proporcingumo principo atžvilgiu gali būti suprantami kaip objektyviai būtini vertinant prekės ypatumą – B, C kategorijos trumpieji šaunamieji ginklai.
Atsiliepimas
Atsakovas Ginklų fondas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės atsiliepimu į skundą ir patikslintą skundą (b. l. 71-76, 153-156) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškino, kad Fondas kartu su Departamentu vykdo ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos kontrolę Lietuvoje. Pareiškėjo skunde nurodyti ginklai priklauso B kategorijos trumpiesiems šaunamiesiems ginklams, kurių atžvilgiu taikomi draudimai juos importuoti ir jais prekiauti. Nurodė, kad Fondas apie skunde nurodytus ginklus sužinojo tik gavęs Departamento raštą Nr. 5-13-S-245. Kadangi Departamento pateikti duomenys patvirtino, kad ginklai į Lietuvą įvežti neteisėtai, be Fondo žinios, turint tikslą juos parduoti Lietuvoje, Fondas paprašė Departamento organizuoti šių ginklų poėmį iš pareiškėjo, kol bus išsiaiškintos neteisėtos prekybos ginklais aplinkybės, tačiau priemonių joms išsiaiškinti nebuvo imtasi. Departamentui paprašius nurodyti motyvus dėl nesutikimo išduoti leidimą, buvo pateiktas atsakymas. Pažymėjo, kad Departamentas 2009 m. gegužės 22 d. pareiškėjui davė sutikimą vežti ginklus, nors Vidaus reikalų ministerija dar 2009 m. balandžio 22 d. išreiškė poziciją, kuri sutapo su Fondo pozicija, sutikimas duotas be Fondo žinios. Pabrėžė, kad pareiškėjas ginklų prekyba užsiima nuo 1995 m., turi reikalingus leidimus ir licencijas, todėl turėjo ir galėjo žinoti apie teisės aktų reikalavimus. Darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimų patenkinimas suteiktų teisę prekybą vykdyti pažeidžiant teisės normas.
Atsakovas taip pat prašė atmesti pareiškėjo prašymą kreiptis į Europos Teisingumo Teismą. Nurodė, kad pagal pareiškėjo suformuluotus klausimus Europos Teisingumo Teismas turėtų užsiimti nacionalinės teisės normų (Įstatymo 23-25 str. normų) aiškinimu, spręsti dėl jų atitikimo Bendrijos teisės normoms, kas pažeistų šio teismo kompetenciją. Pabrėžė, kad Europos Sąjungos teisės normos netaikytinos, nes ginčas kilęs tik dėl nacionalinės teisės normų aiškinimo. Atsakovo manymu, Įstatymas yra suderintas su pareiškėjo nurodyta direktyva 91/477/EEB ir jai neprieštarauja. Pažymėjo, kad Europos Sąjungos teisės normų aiškinimas nėra išimtinė Europos Teisingumo Teismo kompetencija, nes nacionaliniai teismai turi teisę patys aiškinti Europos Sąjungos teisę. Darė išvadą, kad kreipimasis į Europos Teisingumo Teismą nebūtų proporcinga pareiškėjo tariamai pažeistų teisių gynybos priemonė. Nurodė, kad operatyvus ir teisingas kilusio ginčo išsprendimas turi ir viešąjį interesą, nes gali būti bandoma į Lietuvą įvežti ir prekiauti ne tik B kategorijos trumpuosius šaunamuosius ginklus, bet ir ypatingai pavojingus A kategorijos ginklus, kurių įvežimo ir prekybos draudimo ginklų prekybos tarpininkams Įstatymo 25 straipsnis taip pat neįtvirtina.
Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimais į skundą ir patikslintą skundą (b. l. 89-90, 158-159) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad 2009 m. liepos 23 d. Departamentas gavo Fondo išvadą, kurioje nurodyta, kad, Fondo nuomone, ginklai į Lietuvą įvežti nelegaliai, todėl leidimas vežti ginklus negali būti išduotas. Klausimą dėl kreipimosi į Europos Teisingumo Teismą prašė spręsti teismo nuožiūra.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 14 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Nurodė Įstatymo 45 straipsnį, 19 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktus, 23 straipsnio 1, 3, 6, 7 dalis, 24 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 1, 2 dalis, 5 dalies 1 punktą, 6 dalies 11 punktą ir konstatavo, kad Lietuvoje importuoti (įvežti), eksportuoti (išvežti) B kategorijos trumpuosius šaunamuosius ginklus turi teisę tik Fondas ir Krašto apsaugos ministerija. Kitiems asmenims, tarp kurių yra paminėti ir juridiniai asmenys, vykdantys Įstatyme numatytą licencijuojamą ūkinę veiklą, minėtos teisės nėra nustatytos, todėl jie negali vykdyti tokios veiklos. Pabrėžė, kad pagal Įstatymo 24 straipsnio 1 dalį B kategorijos trumpaisiais šaunamaisiais ginklais turi teisę prekiauti tik Fondas, todėl kiti asmenys negali vykdyti tokios veiklos. Darė išvadą, kad suinteresuoti asmenys, norintys atlikti veiksmus pagal Įstatymo 23 straipsnio 6 dalį, t. y. išvežti ginklus iš Lietuvos Respublikos į Europos Sąjungos valstybę narę, turi teisę atlikti tokį veiksmą tik tokiu atveju, jeigu tai yra leidžiama veikla pagal šį Įstatymą. Kompetentinga institucija, šiuo atveju Departamentas, yra įgaliota spręsti klausimą dėl leidimo išdavimo tokiam veiksmui atlikti tik tokiu atveju, jeigu jai yra pateiktas prašymas dėl leidžiamos veiklos pagal Įstatymą. Konstatavo, kad Departamentas be pagrindo kreipėsi į Fondą dėl išvados pateikimo pagal Bendrovės prašymą ir vėliau savo atsisakymą išduoti leidimą vežti ginklus motyvavo neigiama Fondo išvada. Nurodė, kad Departamentas, susipažinęs su pateiktais dokumentais, turėjo atsisakyti išduoti leidimą Bendrovei išvežti B kategorijos trumpuosius šaunamuosius ginklus, nes tokius veiksmus turi teisę pagal Įstatymą atlikti tik Fondas arba Krašto apsaugos ministerija. Darė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti Departamentą atlikti veiksmus, t. y. įpareigoti teikti administracinę paslaugą – išduoti leidimą vežti ginklus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 90 str., Viešojo administravimo įstatymo 15 str. 1 d. 1 p., 3 str. 1 d.). Pažymėjo, kad Fondas neturėjo teisinio pagrindo teikti išvados, arba motyvuoti neigiamos išvados pateikimą tuo, kad ginklai įvežti į Lietuvą nelegaliai, bet turėjo atsisakyti teikti išvadą prašomu klausimu, nes veiksmas, kuriam Bendrovė prašė išduoti leidimą - išvežti B kategorijos trumpuosius šaunamuosius ginklus, pagal Įstatymą yra negalimas. Teigė, kad minėti kompetentingų institucijų neteisingi veiksmai nekeičia jų esmės, nes yra atsisakyta atlikti neteisėtus veiksmus, todėl nėra pagrindo įpareigoti teismo sprendimu atlikti tokius veiksmus.
Nurodė, kad Įstatymo 25 straipsnio 6 dalies 11 punkte yra tiesiogiai nustatyta tarpininko pareiga laikytis Įstatymo 23 straipsnio 4–7 dalyse nustatytų reikalavimų, nustatančių pagal šį Įstatymą leidžiamos licencijuojamos veiklos, kuri nėra uždrausta Įstatymo 23 straipsnio 1 ir 3 dalyse, įgyvendinimo tvarką. Pažymėjo, kad nei Įstatymo 23-25 straipsniai, nei kitos Įstatymo normos nenustato, jog tarpininkams nėra privalomi Įstatymo 23 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 24 straipsnyje nustatyti apribojimai, todėl darė išvadą, kad šios normos taikytinos ir tarpininkams.
Pažymėjo, kad tarpininkams nėra nustatytas reikalavimas turėti licenciją importuoti (įvežti), eksportuoti (išvežti) ginklus, nes sutartys dėl tarpininkavimo sudaromos su Lietuvos Respublikoje įregistruotais juridiniais asmenimis, kurie vykdo minėtą licencijuojamą veiklą, kurių interesus atstovaudami veikia tarpininkai. Nurodė, kad UAB „Oksalis“ 2008 m. liepos 25 d. tarpininko registravimo pažymėjimas patvirtina Bendrovės užsiregistravimą kaip tarpininko Departamente (Įstatymo 25 str. 3 d.). Pažymėjime yra nurodytos teisės, kurias suteikia pažymėjimas – teisės tarpininkauti ginklų, šaudmenų, jų dalių gamintojams, importuotojams, eksportuotojams, prekiautojams ginklų, šaudmenų, jų dalių įsigijimo, importo, eksporto klausimais. Pažymėjo, kad šios teisės pareiškėjui suteikiamos Įstatymu, kuris nesuteikia tarpininkui daugiau teisių negu asmenims, kuriuos jis atstovauja, bet nustato tarpininko veiklos pagrindus ir jų pareigas.
Atkreipė dėmesį, kad pagal 2007 m. lapkričio 19 d. su pagal Vokietijos įstatymus įregistruotos bendrovės J. P Sauer & Sohn Gmbh sudarytą Platinimo sutartį, Vokietijos bendrovė suteikė UAB „Oksalis“ kaip platintojui išimtinę teisę Lietuvoje realizuoti produktus, ši sutartis numatė, kad platintojas perka produktus kaip nepriklausomas rangovas ir parduoda tuos produktus savo vardu, savo atsakomybe ir savo finansine rizika, užsako produktus, atsiųsdamas tiekėjui raštišką užsakymą, kuriame nurodyti kiekiai, produktų numeriai ir pageidaujamas jų pristatymo laikas. Minėtoje sutartyje nurodyta, kad ji sudaryta remiantis ir vadovaujantis Vokietijos įstatymais (21 sąlyga). Teismas konstatavo, kad pareiškėjo pateikta Platinimo sutartis nelaikytina tarpininkavimo sutartimi, kurios pagrindu pareiškėjas veikia Lietuvoje kaip subjektas, besiverčiantis ginklų prekybos tarpininko veikla pagal Įstatymą, nes tokios sutartys pagal Įstatymą gali būti sudaromos su Lietuvos Respublikoje įregistruotais juridiniais asmenimis, kurie vykdo minėtą licencijuojamą veiklą, ir pareiškėjui pačiam yra išduota licencija verstis tokia veikla. Darė išvadą, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimų vežti ginklus išdavimų, neveikė kaip tarpininkas, todėl jo prašomi atlikti veiksmai neturėjo būti siejami su Įstatymo 25 straipsnio nuostatomis, pareiškėjas savo vardu siekė vykdyti ginklų eksportą (išvežimą). Konstatavo, kad tarp pareiškėjo ir Vokietijos bendrovės atsiradę Lietuvos privatinės teisės normų požiūriu vertintini distribucijos teisiniai santykiai, kuomet pareiškėjas kaip platintojas veikė savo vardu, savo rizika ir interesais, ar atstovavimo teisiniai santykiai, kuomet atstovas būtų veikęs atstovaujamojo vardu, nėra susiję su Įstatymo 25 straipsnio taikymu, jame nustatytu tarpininkavimu, kuris visais atvejais vadinamas Įstatyme atstovavimu.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, formuluodamas skundo dalyką, neteisingai nurodė, jog Fondo neigiama išvada (ar atsakymas į Departamento užklausimą) bei Departamento atsisakymas išduoti leidimą išvežti ginklus yra administraciniai sprendimai ir prašė juos panaikinti. Nurodė, kad dėl to šie pareiškėjo reikalavimai negali būti patenkinti. Taip pat jie netenkintini dėl to, kad yra susiję su reikalavimais atlikti neteisėtus veiksmus, suteikti neteisėtą administracinę paslaugą. Nurodė ABTĮ 15, 22, 88 straipsnius, 2 straipsnio 14 punktą, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalis, nurodė, kad esminis individualaus administracinio akto požymis – konkrečių teisinių pasekmių nustatymas tam tikram asmeniui arba jų grupei, ir darė išvadą, kad ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims sukelia atitinkamas teisines pasekmes. Nustatė, kad pareiškėjo prašomais panaikinti skundžiamais raštais jam nėra nustatomos teisės ar pareigos, o yra atsisakoma atlikti veiksmą, t. y. suteikti administracinę paslaugą. Darė išvadą, kad skundžiami aktai pagal savo turinį nėra individualūs administraciniai sprendimai, todėl negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 28 d. nutartį Nr. A556-613/2008. Darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju teisme turi būti reiškiamas reikalavimas tik dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Pažymėjo, kad galimybė teismine tvarka nuginčyti administracinius aktus, juose nustatytus faktus ar pateikiamus teisinius vertinimus priklauso nuo teisminio nagrinėjimo dalyko administracinėje byloje, nuo to ar skundžiamas dokumentas yra individualus administracinis aktas, kokio pobūdžio institucijų veiksmai ar neveikimas yra skundžiami. Bylos priskirtinumo administraciniam teismui klausimas sprendžiamas vadovaujantis administracinio sprendimo bei skundžiamų viešojo administravimo subjektų veiksmų ar atsisakymo atlikti tokius veiksmus priskyrimo nurodytoms kategorijoms pagal ABTĮ, Viešojo administravimo įstatymą, Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintas Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisykles, atitinkamos srities specialius įstatymus bei juos įgyvendinančius teisės aktus. Konstatavo, kad pagal nurodytą teisinį reglamentavimą skundžiami aktai nelaikytini individualiais administraciniais aktais.
Nurodė, jog kreipimasis į Europos Teisingumo Teismą nėra tikslingas dėl to, kad ginčas yra dėl nacionalinės teisės normų taikymo, kurias pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, aiškino neteisingai. Darė išvadą, kad nagrinėjant šią bylą nebuvo iškilęs ginčas dėl Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ar abejonės dėl Europos Sąjungos teisės normų, taikytinų šioje byloje, galiojimo. Pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyti prašymo motyvai nėra tiesiogiai susiję su nagrinėjama byla. Nurodė, kad Europos Bendrijos sutarties 31 straipsnis yra įtvirtintas 2 skyriuje, kuris skirtas kiekybinių apribojimų tarp valstybių narių uždraudimui, todėl šis 31 straipsnis turi būti taikomas valstybių narių prekybos santykiams, o ne prekybos santykiams valstybės viduje. Pažymėjo, kad Europos Bendrijos sutarties 30 straipsnio, kuris, esant pateisinamoms sąlygoms, leidžia taikyti importo, eksporto ar tranzito draudimų ar apribojimus, antrame sakinyje taip pat nurodyta, kad tokie draudimai negali būti diskriminuojantys ar ribojantys valstybių narių, o ne valstybėje veikiančių nacionalinių asmenų prekybą. Nurodė, kad Direktyvos 91/477/EEB 3 straipsnyje numatyta valstybių narių teisė įtvirtinti griežtesnes nuostatas nei nustatyta šioje direktyvoje. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublika pasinaudojo šia teise Įstatymo 23 ir 24 straipsniuose nustatydama išimtines teises Fondui ir Krašto apsaugos ministerijai importuoti, eksportuoti, vežti tranzitu ir prekiauti B, C kategorijų trumpaisiais šaunamaisiais ginklais, jų dalimis, A kategorijos ginklais, šaudmenimis, jų dalimis ir A kategorijos ginklų priedėliais, todėl kiti Įstatyme nustatyti subjektai bei tarpininkai gali prekiauti tik tais ginklais, jų dalimis ar šaudmenimis, kurių importas, eksportas, vežimas tranzitu ir prekyba nėra priskirti išimtinei Ginklų fondo ir Krašto apsaugos ministerijos teisei. Dėl nurodytų motyvų teismas laikė netikslinga tenkinti pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Europos Teisingumo Teismą.
III.
Pareiškėjas UAB „Oksalis“ apeliaciniu skundu (b. l. 1-8, II t.) prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Teisingumo Teismą, pateikiant Europos Teisingumo Teismui klausimus, suformuluotus prašyme dėl kreipimosi į Europos Teisingumo Teismą, pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patikslintą skundą tenkinti, priteisti iš atsakovų išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.
Nurodo Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 665 patvirtintų B, C, D kategorijų ginklų, jų šaudmenų, jų dalių eksporto (išvežimo), importo (įvežimo), gabenimo tranzitu taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 1 punktą ir pažymi, kad pareiškėjo nurodyti ginklai yra B kategorijos trumpieji šaunamieji ginklai, t. y. patenka į Taisyklių 1 punkto išimtį. Daro išvadą, kad Departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė ir nepagrįstai vadovavosi Taisyklėmis, kadangi jos nereglamentuoja B kategorijos trumpųjų šaunamųjų ginklų vežimo taisyklių, taigi, nereikia gauti Fondo išvados. Mano, kad išvados yra duotos remiantis prielaidomis, sau (kaip valstybinei monopolijai) palankiu Įstatymo 25 straipsnio nuostatų aiškinimu, įtvirtinančiu Fondo neteisėtą prekybinį monopolį Lietuvos Respublikos ginklų rinkoje. Atkreipia dėmesį į Direktyvos 1 skyriaus 1 straipsnio 1 e, 2 a punktuose vartojamas „tarpininko“ ir „prekiautojo“ sąvokas, Direktyvos 1 priede apibrėžtas „ginklo“ ir „šaunamojo ginklo“ sąvokas, nurodo Įstatymo 25 straipsnio 6 dalies 10, 11 punktus ir daro išvadą, kad Įstatymo 23 straipsnio 3 dalis ir 24 straipsnio 1 dalis ginklų, šaudmenų, jų dalių, ginklų priedėlių prekybos tarpininkams neturi būti taikomos. Pažymi, kad tarpininko institutas atsirado į Įstatymą perkėlus Europos Tarybos 2003 m. birželio 23 d. bendrosios pozicijos Nr. 2003/468/BUSP dėl tarpininkavimo ginklų prekyboje kontrolės nuostatas. Pagal šią bendrąją poziciją tarpininkai gali prekiauti visomis prekėmis, kurios yra įtrauktos į Europos Sąjungos bendrąjį karinės įrangos sąrašą (pistoletai ir revolveriai šiame sąraše yra ML 1 punkte). Teigia, kad Bendrovė, teikdama Departamentui 2009 m. birželio 30 d. prašymą Nr. L-90630 išduoti leidimą vežti ginklus, veikė kaip prekybos ginklais, šaudmenimis, jų dalimis tarpininkas pagal jai 2008 m. liepos 25 d. išduotą pažymėjimą Nr. 000015. Daro išvadą, kad Departamentas pagrįstai bei teisėtai priėmė svarstyti pareiškėjo 2009 m. birželio 30 d. prašymą Nr. L-90630 išduoti leidimą vežti ginklus, tačiau nepagrįstai vadovavosi Taisyklių nuostatomis, nes Taisyklės šių teisinių santykių nereglamentuoja. Atkreipia dėmesį, kad pagal Įstatymo 13 straipsnio 5 dalį, savigynai B, C kategorijų trumpuosius šaunamuosius ginklus, jų šovinius, gali įsigyti ir turėti ne jaunesni kaip 23 metų Lietuvos Respublikos nuolatiniai gyventojai, išlaikę egzaminą ir gavę leidimą tiek Lietuvos Respublikoje, tiek už jos ribų. Daro išvadą, kad fizinis asmuo gali tiesiogiai, be tarpininkų įsigyti ginklą, tačiau be tarpininko jam tai atlikti yra sunkiau ir brangiau, kadangi ginklų gamintojai tiesiogiai su fiziniais asmenimis smulkių sandorių nesudaro. Pažymi, kad teismo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje faktinės aplinkybės nėra identiškos nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartį Nr. A261-676/2008. Mano, kad atsakovai savo veiksmais pažeidė įstatymo viršenybės, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, tarnybinio bendradarbiavimo, „vieno langelio“ principus. Teigia, kad atsakovai nepagrįstai, neaiškiai, formaliai motyvavo išvados bei sprendimo neišduoti leidimą vežti ginklus motyvuojamąją dalį, tuo pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį. Mano, kad aptartas teisinis nacionalinis ginklų civilinės apyvartos reglamentavimas, valstybės institucijų ir jų pareigūnų prieštaringi veiksmai, atskirų valstybės institucijų skirtingas galiojančių teisės aktų supratimas ir supratimo kitimas keičiantis pareigūnams, rodo nevienodą EB Sutarties nuostatų bei bendrų EB teisės principų suvokimą ir patvirtina būtinumą kreiptis į Europos Teisingumo Teismą, prašant preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.
Pareiškėjas UAB „Oksalis“ pateikė analogišką prašymą dėl kreipimosi į Europos Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo (b. l. 16-25, I t.) kaip ir pirmosios instancijos teismui.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos ginklų fondas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 29-36, II t.) prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, prašymą dėl kreipimosi į Europos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus sprendimo priėmimo atmesti ir priteisti iš pareiškėjo Fondo naudai apeliaciniame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pabrėžia, kad tarp pareiškėjo ir atsakovų šioje byloje kilęs ginčas dėl to, ar Departamentas teisėtai ir pagrįstai 2009 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. 5-S-4001 atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą (išankstinį sutikimą) vežti B kategorijos trumpuosius šaunamuosius ginklus (pistoletą Sig Sauer P226, 9 mm, Nr. U845338 ir B kategorijos pistoletą Sig Sauer P229, 9 mm, Nr. AM12638). Nurodo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalį, 23 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 1 dalį, Taisyklių 1 punktą ir konstatuoja, kad Taisyklių 1 punkte nurodyta išimtis yra suderinta su Įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje ir 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis išimtimis, draudžia Lietuvos Respublikoje įregistruotam juridiniam asmeniui užsiimti B ir C kategorijų trumpųjų šaunamųjų ginklų bei jų dalių importu (įvežimu) ir prekyba, o Įstatymo 25 straipsnis, reglamentuojantis ginklų prekybos tarpininko veiklą, negali būti aiškinamas taip, jog ginklų prekybos tarpininkas išvengtų Įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje ir 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų išimčių taikymo. Atsakovo manymu, bet koks kitoks aukščiau išvardintų teisės normų aiškinimas neatitiktų Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytų tikslų bei pažeistų viešąjį interesą riboti ginklų ir šaudmenų civilinę apyvartą atsižvelgiant į jų pavojingumo visuomenei laipsnį. Atkreipia dėmesį, jog Įstatymo 23-25 straipsnių nuostatos analogiškai kaip ir nagrinėjamu atveju jau buvo aiškintos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 1-2559-580/2009, iškeltoje pagal pareiškėjo UAB „Oksalis" skundą atsakovui Departamentui, kurio pareiškėjas neskundė ir 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimas, sukeliantis pareiškėjui (apeliantui) atitinkamas teisines pasekmes, 2010 m. sausio 1 d. įsiteisėjo. Pabrėžia, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendime išdėstyti Įstatymo 23-25 straipsnių nuostatų išaiškinimai atitinka ir kitų atsakingų valstybės institucijų (Fondo, Europos teisės departamento prie Teisingumo ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto) pozicijas Įstatymo 23-25 straipsnių nuostatų aiškinimo klausimu. Pažymi, kad pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu pateiktas Ministro Pirmininko tarnybos 2009 m. spalio 20 d. raštas Nr. 8-6270 įrodo, jog pareiškėjas (apeliantas) dar iki bylos nagrinėjimo teisme buvo informuotas apie aukščiau paminėtų institucijų vienodas pozicijas dėl Įstatymo 23-25 straipsnių nuostatų aiškinimo. Nurodo ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį, Teismų įstatymo 40¹ straipsnio 1, 2 dalis ir pažymi, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl kreipimosi į Europos Teisingumo Teismą, kadangi Europos Teisingumo Teismas pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 234 straipsnio 1 dalyje nurodytą kompetenciją aiškina Bendrijos teisės aktus (Europos Bendrijos steigimo sutartį. Bendrijos institucijų priimtus teisės aktus) ir/ar sprendžia dėl jų galiojimo, tačiau nesprendžia nacionalinės teisės atitikimo Bendrijos teisei klausimo, kurį pareiškėjas (apeliantas) kelia byloje pateiktame prašyme. Be to, tarp šalių kilusio ginčo išsprendimui ir sprendimo byloje priėmimui Europos Sąjungos teisės normos netaikytinos, kadangi byloje yra kilęs tik nacionalinės teisės normų aiškinimo klausimas. Atsakovo manymu, paminėtuose Europos Sąjungos teisės aktuose įtvirtintos teisės normos yra aiškios, be to, Europos Sąjungos teisės normų aiškinimas nėra išimtinė Europos Teisingumo Teismo kompetencija, kadangi nacionaliniai teismai, iškilus būtinybei, turi teisę patys aiškinti Europos Sąjungos teisę, nesikreipdami į Europos Teisingumo Teismą. Teigia, kad ginčo atveju kreipimasis į Europos Teisingumo Teismą ir bylos sustabdymas 2-3 metams negalėtų būti laikomas proporcinga pareiškėjo (apelianto) tariamai pažeistų teisių gynybos priemone, kadangi byloje ginčas yra kilęs tik dėl dviejų neteisėtai įvežtų B kategorijos trumpųjų šaunamųjų ginklų išvežimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos uždraudimo.
Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 37-38, II t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Nurodo iš esmės analogiškas aplinkybes kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2009-07-27 sprendimo Nr. 5–S–4001 „Dėl leidimo vežti ginklus“, kuriuo nuspręsta neišduoti išankstinio sutikimo vežti B kategorijos pistoletus Sig Sauer P226, kalibras 9x19, Nr. U845338 ir Sig Sauer P229, kalibras 9x19, Nr. AM126238 ir Lietuvos Respublikos ginklų fondo prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-07-09 išvados Nr. 3GF–575 „Dėl leidimo vežti ginklus išdavimo“ ir 2009-07-21 išvados Nr. 3GF–606 „Dėl išvados pateikimo“, kuriomis išreikštas nesutikimas dėl leidimo vežti anksčiau nurodytus ginklus išdavimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo.
Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX–705 redakcija) 23 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad Ginklų fondas turi teisę importuoti (įvežti), eksportuoti (išvežti) visų kategorijų ginklus, jiems skirtus šaudmenis ir ginklų priedėlius, ginklų ir šaudmenų dalis. Krašto apsaugos ministerija turi teisę importuoti (įvežti) visų kategorijų ginklus, skirtus kariuomenei, jų šaudmenis, ginklų ir šaudmenų dalis bei ginklų priedėlius. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje įregistruotas juridinis asmuo, norintis importuoti, eksportuoti B, C, D kategorijų ginklus, jų šaudmenis, jų dalis ir ginklų priedėlius (išskyrus B, C kategorijų trumpuosius šaunamuosius ginklus, jų dalis, A kategorijos ginklų priedėlius, kuriuos turi teisę importuoti (įvežti) tik Ginklų fondas ir Krašto apsaugos ministerija), privalo turėti licenciją. Tokią licenciją Vyriausybės nustatyta tvarka išduoda Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos. Licencija importuoti, eksportuoti ginklus, šaudmenis, jų dalis ir ginklų priedėlius suteikia teisę Lietuvos Respublikoje įregistruotam juridiniam asmeniui: 1) juos gabenti tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją; 2) juos įvežti į Europos Sąjungos valstybę narę ar iš jos išvežti. Minėto įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog Lietuvos Respublikos teritorijoje B, C kategorijų trumpaisiais šaunamaisiais ginklais, jų dalimis, A kategorijos ginklais, šaudmenimis, jų dalimis ir A kategorijos ginklų priedėliais turi teisę prekiauti tik Ginklų fondas. Kitais B, C, D kategorijų ginklais, jų šaudmenimis, jų dalimis, ginklų priedėliais turi teisę prekiauti Ginklų fondas ir Lietuvos Respublikoje įregistruoti juridiniai asmenys, turintys licenciją prekiauti civilinėje apyvartoje ginklais, šaudmenimis, jų dalimis ir ginklų priedėliais. Licenciją prekiauti civilinėje apyvartoje įmonėms Vyriausybės nustatyta tvarka išduoda Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos.
Nurodyto teisinio reguliavimo kontekste, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (turi teisę importuoti (įvežti), eksportuoti (išvežti) visų kategorijų ginklus) ir 24 straipsnio 1 dalyje (turi teisę prekiauti) įtvirtintos materialinio pobūdžio normos, suteikiančios išimtinę teisę importuoti (įvežti), eksportuoti (išvežti) ir prekiauti Lietuvos Respublikos teritorijoje B, C kategorijų trumpaisiais šaunamaisiais ginklais, jų dalimis, A kategorijos ginklais, šaudmenimis, jų dalimis ir A kategorijos ginklų priedėliais tik Lietuvos Respublikos ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (išskyrus Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją). Jokie kiti viešieji ar privatūs juridiniai asmenys anksčiau nurodytos kategorijos ginklais (tame tarpe ir B, C kategorijų trumpaisiais šaunamaisiais ginklais) importuoti (įvežti), eksportuoti (išvežti) ir (ar) prekiauti negali. Tai reiškia, kad Lietuvos Respublikoje registruotas juridinis asmuo turi teisę importuoti (įvežti), eksportuoti (išvežti) ir gabenti tranzitu tik tuos B, C, D kategorijų šaunamuosius ginklus, jų šaudmenis, jų dalis ir ginklų priedėlius, kurie nepriklauso B, C kategorijų trumpiesiems šaunamiesiems ginklams, jų dalims, A kategorijos ginklams, šaudmenims, jų dalims ir A kategorijos ginklų priedėliams.
Pastarąją išvadą patvirtina ir įstatymų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas. Pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 23 straipsnio 5 dalį, tvarką, reglamentuojančią B, C, D kategorijų ginklų, jų šaudmenų, jų dalių eksportą (išvežimą), importą (įvežimą), gabenimą tranzitu, nustato Vyriausybė. Įgyvendindama šią nuostatą, Vyriausybė 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 665 patvirtino B, C, D kategorijų ginklų, jų šaudmenų, jų dalių eksporto (išvežimo), importo (įvežimo), gabenimo tranzitu taisykles, kurių 1 punkte nustatyta, kad B, C, D kategorijų ginklų, jų šaudmenų, jų dalių eksporto (išvežimo), importo (įvežimo), gabenimo tranzitu taisyklės (toliau vadinama - Taisyklės) reglamentuoja B, C, D kategorijų ginklų, jų šaudmenų, jų dalių ir ginklų priedėlių, išskyrus B, C kategorijų trumpuosius šaunamuosius ginklus, jų dalis (toliau vadinama - ginklai), skirtų parduoti, realizuoti ar kitaip perduoti, eksportą (išvežimą), importą (įvežimą), gabenimą tranzitu, taip pat informacijos užsienio valstybėms apie ginklų gabenimą pateikimą. Taigi Taisyklės taip pat visiškai nenustato ir nedetalizuoja B, C kategorijų trumpųjų šaunamųjų ginklų pardavimo, realizavimo ar kitokio perdavimo, eksporto (išvežimo), importo (įvežimo) ar gabenimo tranzitu tvarkos.
Tuo tarpu kaip matyti iš bylos medžiagos, UAB „Oksalis“ siekia vykdyti B kategorijos trumpųjų šaunamųjų ginklų (pistoletų Sig Sauer P226, kalibras 9x19, Nr. U845338 ir Sig Sauer P229, kalibras 9x19, Nr. AM126238) eksportą (išvežimą). Šiuo atveju pareiškėjas tokios veiklos vykdyti negali, kadangi pagal anksčiau minėtus teisės aktus prekiauti B, C kategorijos trumpaisiais šaunamaisiais ginklais išimtinę teisę turi tik atsakovas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyta pozicija dėl Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatų taikymo ir interpretavimo ginklų prekybos tarpininko atžvilgiu, t. y. jų veikla ribojama Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje ir 24 straipsnio 1 dalyje nurodytomis išimtimis.
UAB „Oksalis“ apeliaciniame skunde nurodo, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 23 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatos nėra taikomos prekybos tarpininko veikla užsiimantiems asmenims. Pažymėtina, kad nei minėto įstatymo anksčiau aptartuose, nei kituose šio įstatymo straipsniuose, o taip pat nei Taisyklėse nebuvo numatyta galimybė B, C kategorijų trumpaisiais šaunamaisiais ginklais prekiauti, juos realizuoti ar kitaip perduoti, eksportuoti (išvežti), importuoti (įvežti) ar gabenti tranzitu kitiems subjektams, išskyrus Ginklų fondą. Taigi tokiu teisiniu reguliavimu įtvirtinta išimtinė atsakovo teisė vykdyti bet kokią veiklą, susijusią su B, C kategorijų trumpaisiais šaunamaisiais ginklais ir jų dalimis.
Pareiškėjas prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo. Prašyme teigia, kad nacionalinis ginklų apyvartos teisinis reglamentavimas sudaro palankias sąlygas Lietuvos Respublikos ginklų fondui, turinčiam valstybės komercinio monopolio statusą, taikyti savavališkas diskriminacijos priemones kitų ūkio subjektų, teisėtai veikiančių ginklų ir šaudmenų prekybos rinkoje atžvilgiu, o išimtinė Fondo teisė užsiimti tam tikrų kategorijų (B, C kategorijų trumpaisiais šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, skirtais tik trumpiesiems ginklams, jų dalimis) importu, eksportu ir prekyba yra nesuderinama su nemonopolizuotos rinkos principais ir laisvu prekių judėjimu Europos Bendrijoje. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 8 d. įstatymo Nr. IX–1490 redakcija), taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais ir preliminariais nutarimais. Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.
Taigi keliamas dominuojančios padėties (monopolizavimo) atitinkamos veiklos srityje klausimas. Nagrinėjamu atveju šis bylos aspektas nėra tiesioginis ginčo dalykas (ginčas kilęs dėl Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatų taikymo ir interpretavimo), todėl juridinio pagrindo tenkinti šį prašymą nėra.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo priteisti jo naudai išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi UAB „Oksalis“ apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalį, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuotas šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Atsakovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau detalaus prašymo nepateikė. Kita vertus, pagal minėto straipsnio 1 dalį, prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles, sprendimą motyvavo pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus, ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, todėl iš esmės priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n utaria:
Pareiškėjo UAB „Oksalis“ apeliacinis skundas netenkinamas.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo UAB „Oksalis“ apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.