Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Paulikas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs apelianto (ieškovo) J. Varno Vilniaus radijo studijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. nutarties atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje pagal ieškovo J. Varno Vilniaus radijo studijos ieškinį atsakovei A. S. A. dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir servituto nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl teismas pasisako dėl skundo faktinių bei teisinių pagrindų. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. nutarties, kuria atmestas ieškovo prašytas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

2018 m. sausio 17 d. apeliantas apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus paaiškinimus ir pateikė šiuos įrodymus, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui: 2017 m. gruodžio 27 d. pirkimo-pardavimo sutarties, 2018 m. sausio 15 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties civilinėje byloje Nr.2-389-465/2018 kopijas. Nors apeliantas nesuformulavo atskiro prašymo priimti naujus įrodymus, tačiau teismas, atsižvelgdamas į tai, kad jie buvo pateikti kartu su paaiškinimais, pasisako dėl teisinės galimybės pridėti prie bylos minėtus dokumentus (CPK 314 straipsnis).Papildomų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme ribojamas (CPK 314 straipsnis). Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Teismas priima į byla nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).Apeliacinės instancijos teismas, remdamasi bylos duomenimis ir vadovaudamasi CPK 314 straipsniu, sprendžia, kad nors apelianto pateikti dokumentai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, nes jie sudaryti vėliau, tačiau šie įrodymai neatitinka sąsajumo reikalavimo, kadangi jie nėra susiję su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. nutartimi, kuria buvo sprendžiamas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir negali nei patvirtinti, nei paneigti ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumo (CPK 180 straipsnis). Pažymėtina ir tai, kad vadovaujantis CPK 179 straipsnio 3 dalimi teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apelianto pateiktus naujus įrodymus atsisakytina priimti.

Dėl būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai yra šios sąlygos, t. y. pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK144 str. 1 d., 145 str. 2 d.). Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-338/2013; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimai ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.Skundžiama nutartimi teismas netenkino ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškinio reikalavimams užtikrinti, konstatavęs, jog nėra vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, t. y. neegzistuoja grėsmė teismo sprendimo įvykdymui kaip būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga (CPK 144 str. 1 d.). Taip pat teismas pažymėjo, kad ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės pažeistų proporcingumo, ekonomiškumo, proceso šalių interesų pusiausvyros principus.Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada apeliantas nesutinka. Tai, kad nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, ieškovas atskirąjį skundą iš esmės grindžia vien tuo, kad atsakovei perleidus butą, ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pažymėtina, kad pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais (CPK 145 str. 2 d.). Laikinosios apsaugos priemonės, neatitinkančios pareikšto reikalavimo esmės ir nesusijusios su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje užtikrinimu, neturi būti taikomos (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 2-1868/2010; 2014 m. gegužės 16 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 2-896/2014). Juo labiau, kad ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 str. 7 d., 145 str. 2 d.). Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, negu būtina tikslui pasiekti. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas.Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad ieškovas pareiškė ieškinį, kuriame prašoma atidalinti šalims bendrąja daline nuosavybe priklausančias bendro naudojimo patalpas, esančias pastate (duomenys neskelbtini), pažymėtas indeksais 10-1, 10-2,10-10 pagal ieškinyje nustatytą tvarką bei taikyti servitutą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ginčijamą nutartį iš esmės motyvavo proporcingumo, ekonomiškumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų pažeidimu ir tai, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nėra visiškai (tik dalinai su atsakovei priklausančia 6,60 kv. m. bendro naudojimo patalpa) susijusios su galimai ieškovui palankaus būsimo teismo sprendimo įvykdymu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovo reikalavimas areštuoti iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo visą atsakovės A. S. A. butą, adresu (duomenys neskelbtini), kai tuo tarpu ieškinys yra susijęs tik su dalimi bendro naudojimo patalpų, yra neproporcingas, nes pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atsakovei neproporcingai suvaržoma teisė disponuoti visu turtu ir ji gali patirti neproporcingai didelių nuostolių. Apelianto prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – areštuoti visą atsakovės butą neturi tiesioginės sąsajos su byloje pareikštais ieškinio reikalavimais, nes ginčo tarp ieškovo ir atsakovės dėl buto nuosavybės ar kitų daiktinių teisių nėra. Dėl to pritartina atsakovės argumentams, jog apeliantas neįrodė, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad neegzistuoja grėsmė būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Buto savininko pasikeitimas neturi ir neturės jokios įtakos byloje pareikštiems reikalavimais, nes atsakovei perleidus nuosavybės teisę tretiesiems asmenims, apelianto teisė atsidalinti bendro naudojimo patalpas iš bendrosios dalines nuosavybės nėra apribojama.Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenis nustatyta, kad 2018 m. sausio 5 d. priimta Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis, kuria atsakovė A. S. A. pakeista jos teisių ir pareigų perėmėju UAB „VILNIAUS ŽALGIRIO DENGTAS PLAUKIMO BASEINAS“, kadangi 2017 m. gruodžio 29 d. tarp pradinės atsakovės A. S. A. ir UAB „VILNIAUS ŽALGIRIO DENGTAS PLAUKIMO BASEINAS“ buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, kuria A. S. A. pardavė UAB „VILNIAUS ŽALGIRIO DENGTAS PLAUKIMO BASEINAS“ 53,04 kv. m ploto butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį adresu (duomenys neskelbtini), kartu su ½ dalimi bendro naudojimo patalpų (6,64 kv. m ploto koridorius, 4,64 kv. m ploto vonia ir 1,92 kv. m ploto tualetas), kurios yra nagrinėjamos bylos ginčo dalykas (CPK 179 str. 3 d.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės, skirtingai nei teigia apeliantas, tik patvirtina, jog nuosavybės teisės pasikeitimas neturi jokios įtakos bylos nagrinėjimui ir galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui, nes pasikeitus turto savininkui, visos teisės ir pareigos pereina naujam savininkui, kuris civilinėje byloje tampa atsakovas, o apelianto teisė atsidalinti bendro naudojimo patalpas iš bendrosios dalines nuosavybės nepasikeičia. Nesant vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, t. y. neegzistuojant teismo sprendimo neįvykdymo grėsmei kaip būtinajai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygai, laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos. Neįrodžius grėsmės būsimo galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymui, dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo ar kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie šiuo atveju tampa neaktualūs. Ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės ir priėmus sprendimą.Esant išdėstytoms aplinkybėms spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, jos naikinti atskirajame skunde nurodomos motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. nutartį palikti nepakeistą.