Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-02-27 · Civilinė byla Nr. 2A-809-585/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-02-27
Bylos Nr.
2A-809-585/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vytautas Zelianka
Atsakovas
D. B.
Ieškovas
AAS „GJENSIDIGE BALTIC“
Kategorijos
  • 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-809-585/2013Teisminio proceso Nr. 2-02-3-04703-2011-5Procesinio sprendimo kategorijos: 73.2.6.1.; 121.14. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. vasario 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Vytautas Zelianka, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AAS „GJENSIDIGE BALTIC“ ieškinį atsakovui D. B. dėl dalies išmokėtų sumų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas AAS „GJENSIDIGE BALTIC“ (toliau tekste – ir ieškovas) inter alia dokumentinio proceso tvarka pareiškė Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme (dabar – Vilniaus miesto apylinkės teismas) ieškinį, prašydamas priteisti iš atsakovo D. B. (toliau tekste – ir atsakovas) 1573,72 Lt nuostolių atlyginimą, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovas pareikštame ieškinyje nurodė, jog šalys 2009 m. rugsėjo 8 d. sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. SGB 027540 (toliau tekste – ir Sutartis), kuria buvo apdrausta automobilio JEEP WRANGLER, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė. 2010 m. gegužės 15 d. Nemenčinės plente, Vilniuje, įvyko eismo įvykis, kurio metu M. G., vairavęs atsakovui priklausantį automobilį JEEP WRANGLER, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), atsitrenkė į automobilį (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir jį apgadino. Ieškovas nukentėjusiam asmeniui atlygino 3147,43 Lt nuostolius, susijusius su automobilio (duomenys neskelbtini), apgadinimu aukščiau nurodyto eismo įvykio metu. Ieškovas, atsižvelgdamas į tas aplinkybes, jog atsakovas Sutarties 1.5.1.3 punktu patvirtino, kad transporto priemonės, kurios valdytojų civilinę atsakomybę apdraudė ieškovas, nevairuos asmenys, jaunesni nei 30 metų amžiaus ir su mažesniu nei 7 metų vairavimo stažu, o aukščiau nurodyto eismo įvykio metu atsakovui priklausantį automobilį vairavo M. G., kuris yra jaunesnis nei 30 metų amžiaus (gimęs (duomenys neskelbtini)), ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau tekste – ir TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 2 dalimi, Sutarties 1.5.2 ir 1.6 punktais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punktu bei pasinaudodamas įstatymo nustatyta regreso (atgręžtinio reikalavimo) teise, 2010 m. spalio 25 d. išsiuntė atsakovui pretenziją Nr. 50-1311, kuria pareikalavo, jog atsakovas sumokėtų ieškovui pusę pastarojo išmokėtos draudimo išmokos, tai yra 1573,72 Lt. Atsakovas į pretenziją nereagavo ir nurodytos sumos ieškovui nesumokėjo.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. liepos 4 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino visiškai, priteisdamas ieškovui iš atsakovo 1573,72 Lt nuostolių atlyginimą, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 27 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Atsakovas pareiškė prieštaravimus dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. liepos 4 d. preliminaraus sprendimo, prašydamas preliminarų sprendimą pakeisti ir, atsižvelgiant į taikytiną ieškinio senatį bei atsakomybės proporcingumą, ieškovo pareikštą reikalavimą tenkinti iš dalies, tai yra priteisti ieškovui iš atsakovo 269,72 Lt nuostolių atlyginimą. Atsakovas pareikštuose prieštaravimuose nurodė, jog ieškovas, nepateikdamas motyvų ir argumentų, reikalauja, jog atsakovas grąžintų ieškovui maksimalią – 50 procentų – išmokos dalį. A. S. pažeidė tik ta apimtimi, jog laiku nepranešė apie padidėjusią draudimo riziką, kaip tai numatyta Sutarties 2.2.3 punkte. Šis nepranešimas neturi jokio priežastinio ryšio su eismo įvykiu, o ieškovo nuostoliai, patirti dėl nurodyto nepranešimo, pasireiškia tuo, jog ieškovas negavo draudimo įmokos dalies, lygios 10 procentų atsakovo sumokėtos draudimo įmokos. Atsižvelgiant į tą faktą, jog ieškovas aplinkybę, kad atsakovui priklausančios transporto priemonės nevairuos jaunesni negu 30 metų asmenys, įvertino 10 procentų draudimo įmokos nuolaida, vadovaujantis proporcingumo ir neleistinumo piktnaudžiauti teise principais, šios bylos atveju yra teisinga atsakovui taikyti panašaus dydžio atsakomybę, o ne maksimalią, kokią prašo taikyti ieškovas. Sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu, todėl atsakovas neturėjo galimybės derėtis dėl sutarties sąlygų. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sąžiningai, o, esant neaiškumų, – sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste – ir CK) 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Ieškovas draudimo išmoką, kurios dalį prašo priteisti iš atsakovo, išmokėjo per du kartus: 2010 m. gegužės 19 d. ieškovas išmokėjo 450,25 Lt draudimo išmokos, 2010 m. birželio 30 d. – 2697,18 Lt. Atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog iš regresinių prievolių atsirandantiems reikalavimams senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento, reikalavimui dėl draudimo išmokos dalies, išmokėtos 2010 m. gegužės 19 d., priteisimo pareikšti yra suėjęs ieškinio senaties terminas, kadangi ieškovas pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo į teismą kreipėsi 2011 m. gegužės 23 d. Esant išdėstytoms aplinkybėms, atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį.

Atsiliepimas

Ieškovas atsiliepime į pareikštus prieštaravimus nurodė, kad TPVCAPDĮ numatyta, jog draudimo įmokų dydžius nustato draudikas. Draudikas, prieš sudarydamas draudimo sutartį, turi teisę įvertinti draudimo riziką. Transporto priemonės valdytojo amžius ir vairavimo stažas yra aplinkybės, galinčios turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir atitinkamai galimų nuostolių dydžiui. Draudiko reikalaujamas grąžinti išmokėtos draudimo išmokos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytą pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Draudimo sutartis yra rizikos sutartis, pagal kurią draudikas perima iš draudėjo nuostolių atsiradimo riziką, be to, tai fiduciarinė sutartis, kuri yra grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu. Draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga sutarčiai sudaryti, jos sąlygoms nustatyti ir ją vykdyti. Tuo atveju, jeigu atsakovas būtų informavęs ieškovą, kaip to reikalauja teisės aktai, apie rizikos pasikeitimą, ieškovas būtų turėjęs galimybę prisiimti pasikeitusią riziką bei padidinti draudimo įmoką. Ieškovas, atsižvelgęs į draudimo rizikos padidėjimo laipsnį bei atsakovo iš Sutarties kylančių pareigų nevykdymą, sutinka savo reikalavimą sumažinti iki 25 procentų išmokėtos draudimo išmokos, tai yra iki 786,86 Lt. Ieškovo teigimu, ieškinio senaties terminio pradžia yra momentas, kada ieškovas visiškai įvykdė savo prievolę ir išmokėjo nukentėjusiam asmeniui draudimo išmoką, tai yra 2010 m. liepos 1 d. Ieškovas į teismą kreipėsi 2011 m. gegužės 25 d., tai yra nepraleidęs ieškinio senaties termino.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimu pakeitė 2011 m. liepos 4 d. preliminarų sprendimą ir priteisė ieškovui iš atsakovo 786,86 Lt nuostolių atlyginimą, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 27 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog šalys 2009 m. rugsėjo 8 d. sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (toliau tekste – ir Sutartis), kuria buvo apdrausta atsakovui priklausančios transporto priemonės – automobilio JEEP WRANGLER, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė. Sudarant Sutartį, atsakovas patvirtino, kad transporto priemonės, kurios valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta Sutartimi, nevairuos asmenys, jaunesni nei 30 metų amžiaus ir su mažesniu nei 7 metų vairavimo stažu (Sutarties 1.5.1.3 punktas). Apie rizikos padidėjimą atsakovas įsipareigojo informuoti ieškovą raštu ne vėliau nei ši rizika padidėjo dėl atsakovo ar apdraustojo veiksmų (Sutarties 2.2.3 punktas). Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog 2010 m. gegužės 15 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu M. G., vairavęs atsakovui priklausantį automobilį JEEP WRANGLER, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), atsitrenkė į automobilį (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir jį apgadino. Nurodyto eismo įvykio metu M. G. buvo 25 metų amžiaus. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovas atlygino nukentėjusiam asmeniui 3147,43 Lt nuostolius, pastarojo patirtus dėl automobilio apgadinimo aukščiau nurodyto eismo įvykio metu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį, jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Pagal Sutarties 1.6 punktą, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu, padidėjus Sutarties 1.5.1.2, 1.5.1.3, 1.5.1.4 punktuose numatytai draudimo rizikai, draudėjas ar jo atstovas neinformavo draudiko Sutarties 2.2.3 punkto nustatyta tvarka, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų dėl draudiminio įvykio išmokėtos sumos. Atsakovas, pažeisdamas draudimo sutarties sąlygas bei žinodamas, kad M. G. yra jaunesnis nei 30 metų, elgėsi nerūpestingai, tai yra perdavė vairuoti automobilį bei nustatyta tvarka nepranešė draudikui apie padidėjusią draudimo riziką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ieškovas turi teisę pasirinkti grąžintinos sumos dydį, pastarajam yra nustatytas tik maksimalus grąžintinos sumos dydis (iki 50 procentų). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovo reikalavimas, kurį pastarasis sumažino bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, dėl 786,86 Lt sumos, lygios 25 procentams išmokėtos draudimo išmokos, priteisimo yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tas aplinkybes, jog ieškovas 2010 m. gegužės 19 d. išmokėjo nukentėjusiam asmeniui 450,25 Lt draudimo išmokos, 2010 m. birželio 30 d. – 2697,18 Lt draudimo išmokos, padarė išvadą, jog ieškovas savo prievolę išmokėti draudimo išmoką įvykdė 2010 m. birželio 30 d, bei konstatavo, jog ieškovas, kreipęsis į teismą 2011 m. gegužės 25 d., nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino.

Atsakovas, nesutikdamas su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti ieškovui iš atsakovo 269,72 Lt nuostolių atlyginimą. Atsakovas pareikštame apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo reikalaujamos grąžinti draudimo išmokos dalies dydžio pagrįstumo ir besąlygiškai priėmė ieškovo pasiūlytą grąžintinos draudimo išmokos dalies dydį. Apeliantas atkreipė dėmesį į tą aplinkybę, jog TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, jog draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes. Apeliantas nurodė, jog Sutarties pažeidimas pasireiškia tuo, jog apeliantas laiku nepranešė apie padidėjusią draudimo riziką, kaip tai numatyta Sutarties 2.2.3 punkte. Apelianto teigimu, tarp nurodyto Sutarties pažeidimo bei eismo įvykio nėra priežastinio ryšio, šis Sutarties pažeidimas nėra susijęs su eismo įvykio metu padaryta žala bei ieškovo patirtais nuostoliais, susijusiais su draudimo išmokos išmokėjimu. Apeliantas pažymėjo, jog ieškovas iš anksto įvertino, kokią įtaką draudimo įmokai turėtų draudimo rizikos pasikeitimas, jeigu draudžiamą transporto priemonę vairuotų asmenys, jaunesni nei 30 metų, – Sutarties 1.5.1.3 punkte numatyta, jog draudimo įmoka sumažinta 10 procentų atsižvelgiant į transporto priemonės valdytojo amžių (nuo 30 iki 54 metų imtinai). Atsižvelgiant į tai, jog pagal Sutartį buvo sumokėta 317 Lt draudimo įmoka, nurodytas draudimo įmokos sumažinimas vertine išraiška sudaro 35,22 Lt sumą. Esant tokioms aplinkybėms, tuo atveju, jeigu apeliantas būtų laiku pranešęs ieškovui apie transporto priemonės perdavimą vairuoti jaunesniam nei 30 metų amžiaus asmeniui, ieškovas būtų galėjęs pareikalauti, jog apeliantas sumokėtų papildomą 35,22 Lt draudimo įmoką. Apelianto vertinimu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog ieškovas dėl Sutarties pažeidimo patyrė 35,22 Lt nuostolius. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei vadovaujantis proporcingumo ir neleistinumo piktnaudžiauti teise principais, šios bylos atveju yra teisinga apeliantui taikyti panašaus dydžio atsakomybę ir priteisti iš apelianto nuostolių atlyginimą, lygų 10 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgdamas į tą aplinkybę, jog ieškovas draudimo išmoką išmokėjo dalimis, padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas prievolę išmokėti draudimo išmoką įvykdė 2010 m. birželio 30 d. Apelianto teigimu, reikalavimui dėl draudimo išmokos dalies, išmokėtos 2010 m. gegužės 19 d., priteisimo pareikšti yra suėjęs ieškinio senaties terminas, kadangi ieškovas reikalavimą teisme pareiškė 2011 m. gegužės 25 d., tai yra, praėjus daugiau nei vieneriems metams nuo nurodytos draudimo išmokos dalies išmokėjimo, todėl nurodyta ieškovo reikalavimo dalis negali būti ginama teismo.

Atsiliepimas

Ieškovas pateikė atsiliepimą į nagrinėjamoje byloje pareikštą apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundą atmesti ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovas pareikštame atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog draudimo paslaugas teikiantys subjektai, prieš sudarydami draudimo sutartis, kiekvienu atveju vertina riziką ir apskaičiuoja draudimo įmoką. Skaičiuojant draudimo įmoką, atsižvelgiama į transporto priemonės valdytojo amžių, vairavimo stažą, draudimo liudijimų kiekį, draudėjo drausmingumo kategoriją, bazinę įmoką ir kitus faktorius. Ieškovas atkreipė dėmesį į tą aplinkybę, jog šios bylos atveju, jeigu sudarant Sutartį būtų įvertinta rizika, jog apeliantui priklausančią transporto priemonę vairuos asmuo, neturintis 30 metų amžiaus, draudimo įmoka už vienerius metus teikiamą draudimo apsaugą būtų buvusi 396 Lt, kai apeliantas už Sutartimi teikiamą metinę draudimo apsaugą sumokėjo 317 Lt draudimo įmoką. Ieškovas pažymėjo, jog draudimo rizika yra vertinama pagal įmokų skirtumo procentinę išraišką, kuri šios bylos atveju yra 25 procentai (396 Lt x 100 procentų / 317 Lt), todėl ieškovo prašymas grąžinti ¼ dalį išmokėtos draudimo išmokos yra visiškai pagrįstas. Ieškovas nurodė, jog palaiko argumentus, susijusius su ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo taisyklėmis, išdėstytus atsiliepime į atsakovo (apelianto) pareikštus prieštaravimus dėl preliminaraus pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji proceso įstatymo nustatyta taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) ir teisinių pagrindų peržengti apeliaciniame skunde nustatytas ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis), todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas patikrintinas apeliacinio skundo ribose.

Nagrinėjamos bylos medžiagos analizė sudaro pagrindą išvadai, jog bylos ginčas kilęs iš draudimo, tiksliau – transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo, teisinių santykių. Bylos duomenimis (b. l. 8-9) nustatyta, jog šalys 2009 m. rugsėjo 8 d. sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. SGB 0275408 (toliau tekste – ir Sutartis), pagal kurią ieškovas laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 8 d. iki 2010 m. rugsėjo 7 d. apdraudė transporto priemonės – automobilio JEEP WRANGLER, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – ir Transporto priemonė), valdytojų civilinę atsakomybę, o apeliantas už ieškovo teiktiną draudimo apsaugą sumokėjo 317 Lt draudimo įmoką.

Sutarties 1.5.1.3 punkte nurodyta, jog draudimo įmoka sumažinta 10 procentų atsižvelgiant į transporto priemonės valdytojo amžių (nuo 30 iki 54 metų imtinai); transporto priemonės perdavimas vairuoti asmeniui, kurio amžius yra mažesnis negu 30 metų, bei asmeniui, kurio vairavimo stažas yra mažesnis negu 7 metai, laikomas draudimo rizikos padidėjimu. Pagal Sutarties 2.2.3 punktą apeliantas įsipareigojo raštu informuoti ieškovą apie aukščiau nurodytą draudimo rizikos padidėjimą.

Nagrinėjamos bylos duomenys (b. l. 10) patvirtina, jog 2010 m. gegužės 15 d. Nemenčinės plente, Vilniuje, įvyko eismo įvykis, kurio metu M. G., vairavęs Transporto priemonę, atsitrenkė į kitą transporto priemonę – automobilį (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir ją apgadino. Aukščiau nurodytais bylos duomenimis taip pat nustatyta, jog M. G. buvo atsakingas už aukščiau nurodytą eismo įvykį, kitaip tariant, M. G. buvo eismo įvykio kaltininkas, todėl ieškovas, ką patvirtina bylos duomenys (b. l. 24-25), Sutarties pagrindu atlygino nuostolius, nukentėjusiojo trečiojo asmens patirtus dėl transporto priemonės – automobilio (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), apgadinimo (b. l. 11-23), išmokėdamas 3147,43 Lt draudimo išmoką (ieškovas 2010 m. gegužės 19 d. išmokėjo 450,25 Lt draudimo išmokos, o 2010 m. birželio 30 d. – 2697,18 Lt draudimo išmokos).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog M. G., aukščiau nurodyto eismo įvykio metu vairavęs Transporto priemonę, nebuvo (nėra) sulaukęs 30 metų amžiaus. Byloje taip pat nustatyta, jog šalys Sutartimi sulygo, jog transporto priemonės perdavimas vairuoti asmeniui, kurio amžius yra mažesnis negu 30 metų, laikomas draudimo rizikos padidėjimu, apie kurį apeliantas įsipareigojo raštu informuoti ieškovą.

Apeliantas tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek pareikštame apeliaciniame skunde pripažino, jog jis neinformavo ieškovo apie aukščiau nurodytą draudimo rizikos padidėjimą, kitaip tariant, apeliantas pripažino Sutarties pažeidimo (netinkamo vykdymo) faktą (CPK 182 straipsnio 5 punktas).

Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau tekste – ir TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį; draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką.

Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 122 redakcija) (toliau tekste – ir Taisyklės), 62.2 punkte nustatyta, jog atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu, draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui), draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka.

Sisteminė šalių procesiniuose dokumentuose, inter alia apeliaciniame skunde ir atsiliepime į apeliacinį skundą, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų argumentų analizė suponuoja išvadą, jog nagrinėjamos bylos ginčas kilo dėl apelianto atsakomybės už netinkamą Sutarties vykdymą apimties (dydžio).

Apeliacinio skundo pagrindo analizė leidžia daryti išvadą, jog nagrinėjamoje byloje pareikštas apeliacinis skundas yra grindžiamas dvejais argumentais: pirma, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo taisykles, ir, neatsižvelgdamas į tas aplinkybes, jog ieškovas 2010 m. gegužės 19 d. išmokėjo 450,25 Lt draudimo išmokos, 2010 m. birželio 30 d. – 2697,18 Lt draudimo išmokos, padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovas, kreipęsis į teismą 2011 m. gegužės 25 d., nepraleido ieškinio senaties termino; antra, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo reikalaujamos priteisti draudimo išmokos dalies dydžio pagrįstumo ir besąlygiškai priėmė ieškovo pasiūlytą priteistinos draudimo išmokos dalies dydį.

Dėl ieškinio senaties termino

Kaip žinia, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.125 straipsnyje yra nustatyti ieškinio senaties terminai. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog šalių ginčas yra kilęs iš draudimo teisinių santykių, todėl šios bylos atveju aktuali CK 1.125 straipsnio 7 dalis, nustatanti, jog iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas.

CK 1.127 straipsnis reglamentuoja ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo taisykles. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Bendroji įstatymo nustatyta taisyklė yra ta, jog teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nagrinėjamos bylos atveju, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, taikytina lex specialis, įtvirtinta CK 1.127 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento.

Pažymėtina, jog transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisiniuose santykiuose pagrindinė prievolė – žalos atlyginimo prievolė, siejanti draudėją ar apdraustąjį ir nukentėjusįjį trečiąjį asmenį, – paprastai (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalis) pasibaigia, kai draudikas, apdraudęs transporto priemonės valdytojo – draudėjo ar apdraustojo – civilinę atsakomybę, visiškai atlygina nukentėjusiajam trečiajam asmeniui nuostolius, išmokėdamas pastarajam draudimo išmoką (CK 6.123 straipsnio 1 dalis), todėl pagrindinės – žalos atlyginimo – prievolės įvykdymo momentas, inter alia CK 1.127 straipsnio 4 dalies prasme, skaičiuotinas nuo draudimo išmokos, visiškai atlyginančios nukentėjusiojo trečiojo asmens patirtus nuostolius, išmokėjimo momento.

Byloje nustatyta, jog ieškovas Sutarties pagrindu visiškai atlygino nukentėjusiajam trečiajam asmeniui nuostolius, išmokėdamas pastarajam 3147,43 Lt draudimo išmoką; ieškovas 2010 m. gegužės 19 d. išmokėjo 450,25 Lt draudimo išmokos, o 2010 m. birželio 30 d. – 2697,18 Lt draudimo išmokos. Esant išdėstytų aplinkybių visetui, konstatuotina, jog šios bylos atveju pagrindinė prievolė buvo įvykdyta 2010 m. birželio 30 d., kai ieškovas visiškai atlygino nukentėjusiojo trečiojo asmens patirtus nuostolius, bei pripažintina, jog ieškinio senaties terminas ieškovo reikalavimui dėl nuostolių atlyginimo (išmokėtos draudimo išmokos dalies) priteisimo pareikšti prasidėjo 2010 m. liepos 1 d. (CK 1.118 straipsnio 1 dalis).

Byloje nustačius, jog ieškovas 2011 m. gegužės 25 d. kreipėsi į pirmosios instancijos teismą pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, kuriuo prašė priteisti iš apelianto nuostolių atlyginimą (išmokėtos draudimo išmokos dalį), konstatuotina, jog ieškovas šios bylos atveju nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino aukščiau nurodytam reikalavimui, kilusiam iš draudimo teisinių santykių, pareikšti.

Dėl nuostolių atlyginimo (išmokėtos draudimo išmokos dalies) dydžio

Nagrinėjamos bylos atveju ieškovas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies ir Taisyklių 62.2 punkto pagrindu pirmiausia prašė priteisti iš atsakovo 1573,72 Lt nuostolių atlyginimą, lygų 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos (b. l. 36-38), vėliau, sumažinęs ieškinio reikalavimą, prašė priteisti iš atsakovo 786,86 Lt nuostolių atlyginimą, lygų 25 procentams išmokėtos draudimo išmokos (b. l. 51-52).

Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog sumažintas ieškinio reikalavimas yra teisėtas ir pagrįstas, ir skundžiamu sprendimu priteisė ieškovui iš apelianto 786,86 Lt nuostolių atlyginimą.

Viena vertus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas turi teisę pasirinkti reiškiamo reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo (išmokėtos draudimo išmokos dalies) dydį, kadangi, kaip žinia, civiliniame procese dominuoja dispozityvumo principas (CPK 13 straipsnis). Kita vertus, pirmosios instancijos teismas ta skundžiamo sprendimo apimtimi, kuria a priori, nevertindamas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, padarė išvadą, jog ieškovo reikalavimas dėl 786,86 Lt nuostolių atlyginimo, lygaus 25 procentams išmokėtos draudimo išmokos, priteisimo per se yra teisėtas ir pagrįstas, netinkamai taikė aukščiau nurodytas materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo civiliniame procese taisykles (CPK 185 straipsnis).

Nepaisant to, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė aukščiau nurodytas materialinės teisės ir procesinės teisės normas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši byla buvo išspręsta teisingai.

Draudimo sutartis, kaip teisingai pažymėjo ieškovas, yra rizikos sutartis, pagal kurią draudikas perima iš draudėjo nuostolių atlyginimo riziką, be to, tai fiduciarinė sutartis, kuri yra grindžiama sutarties šalių – draudiko ir draudėjo – didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu. Atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, abi draudimo sutarties šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga sutarties sudarymui, sutarties sąlygų nustatymui ir sutarties vykdymui. Draudimo sutarties šalių kooperavimasis leidžia draudikui prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą.

Pažymėtina, jog Sutarties sąlyga, kad Transporto priemonės perdavimas vairuoti asmeniui, kurio amžius yra mažesnis negu 30 metų, bei asmeniui, kurio vairavimo stažas yra mažesnis negu 7 metai, laikomas draudimo rizikos padidėjimu, yra nestandartinė sutarties sąlyga, kitaip tariant, individuali sutarties sąlyga, kurią, ko neneigė ir neginčijo apeliantas, šalys, sudarydamos Sutartį, aptarė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodyta Sutarties sąlyga buvo nustatyta apelianto iniciatyva, siekiant už ieškovo teikiamą draudimo apsaugą mokėti mažesnę draudimo įmoką. Apeliantas, kaip nustatyta byloje, neneigė ir neginčijo tos aplinkybės, jog jis Sutarties nustatyta tvarka nepranešė ieškovui apie draudimo rizikos padidėjimą, kitaip tariant, apeliantas pripažino Sutarties pažeidimo (netinkamo vykdymo) faktą, apeliantas inter alia neneigė savo kaltės dėl padaryto Sutarties pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto padarytas Sutarties pažeidimas yra pakankamai reikšmingas, kadangi transporto priemonės valdytojo amžius yra vienas iš pagrindinių kriterijų, į kurį atsižvelgiama skaičiuojant draudimo apsaugos kainą (draudimo įmoką), todėl tuo atveju, jeigu apeliantas būtų informavęs ieškovą apie draudimo rizikos padidėjimą, ieškovas, siekdamas prisiimti padidėjusią draudimo riziką, būtų modifikavęs vieną iš pagrindinių Sutarties sąlygų, tai yra padidinęs draudimo apsaugos kainą. Be to, šios bylos atveju reikšminga ir ta aplinkybė, jog Sutarties pažeidimo pasekmė, net ir nesant tiesioginio bei artimo priežastinio ryšio, – draudžiamojo įvykio bei ieškovo prievolės atlyginti nukentėjusiojo trečiojo asmens patirtus nuostolius atsiradimas.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, aukščiau išdėstytas aplinkybes, inter alia į Sutarties pažeidimo pobūdį ir reikšmingumą, į išmokėtos draudimo išmokos dydį, konstatuoja, jog nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismo priteistas nuostolių atlyginimo dydis, lygus 25 procentams ieškovo išmokėtos draudimo išmokos, yra teisingas, protingas bei proporcingas apelianto padarytam Sutarties pažeidimui.

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrinęs nutarties motyvuojamojoje dalyje išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, jog, nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė aukščiau nurodytas materialinės teisės ir procesinės teisės normas, nagrinėjama byla buvo išspręsta teisingai, o šioje byloje priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ar panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog atsakovo nagrinėjamoje byloje pareikštas apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Kiti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neturi esminės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų iš esmės nepasisako.

Bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, suma, susidariusi bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, yra mažesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministrės 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl šioje byloje susidariusių bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas valstybei nepriteisiamas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjas Vytautas Zelianka