Panevėžio apygardos teismo nutartis

2013-05-21 · Civilinė byla Nr. 2A-403-252/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancija2KT-46/2012
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-05-21Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-05-21
Bylos Nr.
2A-403-252/2013
Teisminio proceso Nr.
2-54-3-00121-2012-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Nijolė Danguolė Smetonienė
Pareiškėjas
V. A.
Suinteresuotas asmuo
Zarasų rajono savivaldybės administracijai, VĮ Registrų centro

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A - 403 - 252 - 2013

Rimvydas Žukauskas Teisminio proceso Nr. 2-54-3-00121-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija: (S) 30.8; 121.14; 121.21; 128.2
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 21 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Danguolė Smetonienė viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos V. A. apeliacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-8-477-2013 pagal pareiškėjos V. A. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Zarasų rajono savivaldybės administracijai, VĮ Registrų centro Utenos filialui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir

Aprašomoji dalis

nustat ė:

Šalies argumentai

pareiškėja V. A. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į jai priklausančio namo priklausinį – pirtį, esančią (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad šią pirtį iš jai nežinomo asmens iki 1954 m. pirko tėvas kaip laikiną gyvenamąjį būstą. Pirties pirkimo dokumentai neišsaugoti. Ji po tėvo mirties (duomenys neskelbtini) pagal testamentą paveldėjo jo palikimą. Tėvo rašytame testamente nurodyta, kad pareiškėjai taip pat paliekama ir pirtis. Pareiškėjos teigimu, ji pirtį sąžiningai ir atvirai valdo daugiau nei dešimt metų, todėl įgijo į ją nuosavybės teisę įgyjamosios senaties būdu. Pirtis yra gyvenamojo namo priklausinys, kuriuo ji visada naudojosi. 1987 m. su šeima atliko pirtelės rekonstrukciją – ją paremontavo, apmūrijo plytomis.

Žemesnės instancijos teismas

Zarasų rajono apylinkės teismas 2013 m. kovo 6 d. sprendimu pareiškimą atmetė. Iš Zarasų miesto seniūno 2008-02-22 pažymos Nr. P-89-(5.7.), pagal įrašą namų ūkio knygoje, teismas nustatė, kad pareiškėjos tėvui jo mirties momentu priklausė gyvenamasis namas, stoginė ir ūkinis pastatas. Tačiau byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjos tėvas buvo sudaręs pirties pirkimo – pardavimo sutartį ir šiuo pagrindu įgijo nuosavybės teisę į pareiškėjos nurodytą pirtį. Teismo vertinimu, pareiškėjos tėvo testamentas buvo sudarytas galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui, pagal kurio CK 581 str. prasmę tvirtinat testamentą nebuvo reikalaujama įrodymų, patvirtinančių, kad paliekamas turtas priklauso testatoriui. Tokiu būdu, pareiškėjos tėvo testamentas yra tik deklaracija – patvarkymas apie asmens (testatoriaus) valios išrašką dėl įpėdinio, kuriam jis palieka savo turtą. Toks patvarkymas ir jame nurodyto pareiškėjos tėvo valdomo turto apimtis negali būti vertinama kaip pakankamu įrodymu, patvirtinančiu, kad nuosavybės teise valdytą pirtį. Byloje apklaustų liudytojų parodymus teismas laikė abstrakčiais, iš dalies prieštaringais. Iš pareiškėjos paaiškinimų teismas nustatė, kad ji po pirtyje apie 1987 – 1989 m. kilusio gaisro rekonstravo iš tėvo paveldėtą pirtį ir ant išlikusių pamatų iš plytų atstatė pirties sienas ir jas uždengė vieno šlaito stogu. Pareiškėja nesikreipė į jokias institucijas ir nesidomėjo, ar yra reikalingas leidimas rekonstruoti pirtį ir kokiomis sąlygomis gali būti rekonstruota – atstatyta sudegusi pirtis. Teismas sprendė, kad pareiškėja, neturėdama leidimo, atliko neteisėtus statinio statybos darbus, kurie savo turiniu yra savavališka statyba. Neteisėtas pirties valdymas nesudaro visumos įstatyme nustatytų sąlygų, kurios leistų teismui padaryti išvadą, kad pareiškėja įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą – pirtį. Be to, iš byloje esančios Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir priežiūros skyriaus pažymos nustatė, kad pareiškėjos nurodytas statinys yra valstybinėje žemėje, Zaraso ežero pakrantės apsaugos juostoje. Tokioje žemėje pirties pastatymą teismas laikė neteisėtu ir nesąžiningu (LR Saugomų teritorijų įstatymo 20 str. 5 d.). Pažymėjo, kad draudimas statyti Zaraso ežero pakrantės apsaugos juostoje yra imperatyvus, todėl pareiškėja negali pagal LR Statybos įstatymo 28 str. 4 d. kreiptis ir gauti statybą leidžiantį dokumentą, t. y. šiuo atveju yra negalimas iš esmės savavališkai pastatyto statinio legalizavimas ir įteisinimas.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti. Nurodo, kad Civilinis kodeksas numato eilę sąlygų, remiantis kuriomis įgyjamąja senatimi gali būti nuosavybėn įgyjami daiktai (CK 4.69 str.). Mano, jog šiuo atveju įgyjamąja senatimi įgyti pirtį nėra jokių kliūčių. Ji pirtį valdė nuo pat to momento, kai ją įsigijo tėvas, kuris save laikė sąžiningu įgijėju. Pareiškėja neturėjo jokio pagrindo manyti, kad pirtis tėvui nepriklauso, tuo labiau, kad nėra jokių duomenų, jog kas nors būtų pareiškęs pretenzijas dėl šios pirties. Teismas padarė klaidingą išvadą, tvirtindamas, kad tėvas testamentu paliko pirtį konkrečios namų valdos ribose, t. y. (duomenys neskelbtini). Priešingai, testamente apie jokias namų valdos ribas nekalbama. Be to, teismas visiškai nesirėmė liudytojų parodymais, nenurodė nei vieno CK straipsnio, kuris trukdytų pareiškėjai įgyti nuosavybės teisės įgyjamąja senatimi. Daugiausia kalbama apie pastato rekonstrukciją, kad jai nebuvo leidimo, tačiau tokį leidimą būtų galima gauti tada, kai pastatas būtų buvęs registruotas Registrų centre.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Zarasų rajono savivaldybės administracija prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad pareiškėjos pateiktas apeliacinis skundas yra absoliučiai nepagrįstas, argumentai prieštarauja teisės normoms ir teismų praktikai, neįrodo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas, Zarasų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 6 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaujantis CPK 320 str. 1, 2 d., bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 str. nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Išnagrinėjęs bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teismas konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir nesudaro pagrindo teisėtam ir pagrįstam sprendimui panaikinti.

Pareiškėja V. A. nagrinėjamoje byloje pareikštu apeliaciniu skundu prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 str. 1 d. nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 str. nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 str., apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas; dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Apeliacinės instancijos teismas, sistemiškai išanalizavęs šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu duotus paaiškinimus, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytus argumentus bei šios bylos faktinius duomenis, konstatuoja, jog faktinės bylos aplinkybės yra aiškios, byloje esantys faktiniai duomenys yra pakankami aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, konstatavimui, apeliacinio skundo pagrindas ir dalykas yra aiškūs, todėl, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, jog nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, t. y. testamento turinio, apklaustų liudytojų paaiškinimų. Pažymėtina, jog įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Vertindamas byloje apklaustų liudytojų paaiškinimus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog jų parodymai yra labai abstraktūs, iš dalies prieštaringi, todėl teismas juos laikė nepatikimais ir jais nesivadovavo. Apeliantė be pagrindo teigia, jog teismas padarė klaidingą išvadą, tvirtindamas, kad pareiškėjos tėvas testamentu paliko pirtį konkrečios namų valdos ribose. Byloje pateikto 1976-07-29 testamento turinys aiškiai patvirtina, jog testatorius visą savo turtą, t. y. medinį gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą ir pirtį, esančius (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)), palieka savo dukrai V. A. (t. 1, b. l. 23). Priešingai apeliantės argumentui, kaip matyti, visas nekilnojamasis turtas, tame tarpe ir pirtis, yra konkrečios namų valdos ribose. Pagal VĮ Registrų centro kadastro žemėlapio ištrauką matyti, kad pareiškėjos nurodyta pirtis, kurią jos teigimu ji paveldėjo po savo tėvo mirties, yra už jos tėvui priklausiusios namų valdos ribų (t. 1, b. l. 8). Tokiu būdu, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad testamente yra nurodyta konkrečiame žemės sklype esanti pirtis, kurios buvimo vieta nesutampa su pareiškėjos nurodytos pirties buvimo vieta.

Teismo vertinimu, apeliantė nepagrįstai nesutinka su skundžiamame sprendime nurodytais motyvais dėl nuosavybės teisės į pirtį įgijimo įgyjamosios senaties būdu. Byloje nėra ginčo ir tą patvirtino pati pareiškėja, jog ji po pirtyje apie 1987 – 1989 m. kilusio gaisro rekonstravo iš tėvo paveldėtą pirtį ir ant išlikusių pamatų iš plytų atstatė pirties sienas ir jas uždengė vieno šlaito stogu; į jokias institucijas ji nesikreipė, nesidomėjo, ar yra reikalingas leidimas rekonstruoti pirtį ir kokiomis sąlygomis gali būti rekonstruota – atstatyta sudegusi pirtis; visus pirties atstatymo darbus atliko savo nuožiūra. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog statybos teisiniai santykiai yra kompleksiniai ir susiję ne tik su privačių statytojo tikslų įgyvendinimu, bet ir su tam tikrais viešaisiais tikslais bei trečiųjų asmenų interesais. Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą gali būti įgyjama statybos procese pastatant naują statinį arba dėl pastato kapitalinio remonto atkuriant statinio savybes arba pagerinant iš esmės, taip padidinant statinio vertę, tačiau įgyti nuosavybę į statinį, taip pat įgyti visas savininko teises bei savininko teisių garantijas galima ne dėl bet kokio statybos proceso, bet tik tokiu atveju, jei statybos procesas vyko pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus, t. y. jeigu statybos procesas buvo teisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2011; kt.). Šiuo atveju bylos duomenimis paneigtas teisėto statybos proceso faktas. Teismo išvadą, kad pareiškėja, neturėdama leidimo, atliko neteisėtus statinio statybos darbus bei kad šiuo atveju yra negalimas iš esmės savavališkai pastatyto statinio legalizavimas ir įteisinimas, patvirtina Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir priežiūros skyriaus pažyma (t. 2, b. l. 50), LR Saugomų teritorijų įstatymo 20 str. 5 d., nustatanti, kad pakrantės apsaugos juostoje leidžiama statyti tik hidrotechninius statinius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius, vandenvietes, tiltus, prieplaukas, rekreacinėse zonose – paplūdimių įrangą, jachtų ir valčių elingus, kitus rekreacinius įrenginius, draustiniuose – su draustinio steigimo tikslais susijusius statinius, taip pat Zarasų rajono savivaldybės tarybos 2008-12-30 sprendimas, kuriuo buvo patvirtintas Zarasų miesto turizmo ir rekreacijos specialusis planas (t. 1, b. l. 162). Be to, liudytojas R. P. G. – teritorijų planavimo ir valstybinės priežiūros departamento inspektorius paaiškino, kad ten, kur stovi pirtis, yra žalia zona, jokių statinių būti negali, čia yra valdiška žemė, reikia turėti žemės šeimininko sutikimą (t. 2, b. l. 88-89).

Tuo tarpu byloje nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjos tėvas ir ji pati buvo žemės, ant kurios yra pareiškėjos nurodytas statinys, savininkai, valdytojai ar teisėti naudotojai.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šią bylą, materialinių teisės normų nepažeidė, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai vertino surinktus įrodymus, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Tokiu būdu, naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra jokio pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliantės apeliacinis skundas atmestinas (CK 326 str. 1 d. 1 p).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Zarasų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėja Nijolė Danguolė Smetonienė