Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Mariaus Bajoro ir Jolitos Rasiukevičienės, dalyvaujant atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės atstovei A. A., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjui kyla abejonių dėl to, kad savivaldybės administravimo subjekto priimto administracinio norminio teisės akto - Aprašo 20, 21, 22 punktai galimai konkuruoja su aukštesnės galios teisės aktu nustatytu teisiniu reguliavimu ir galimai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Savivaldybės administravimo subjektui nustačius tokį teisinį reguliavimą, kuriuo į bendrai gyvenančių asmenų, tarp kurių yra neįgalus asmuo, pajamas skiriant piniginę socialinę paramą įskaitomos ir slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos ir tikslinai priedai, t. y. nustačius tokį teisinį reguliavimą, kuriuo nustatyta netaikyti Piniginės socialinės paramos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos išimties, kyla abejonių, ar nėra suvaržomos bendrai gyvenančių asmenų (sąvoka šio įstatymo taikymo prasme apibrėžta Piniginės socialinės paramos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje), tarp kurių yra neįgalių asmenų, kuriems mokama slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija, lygios teisės ir galimybės susiklosčius atitinkamoms nepalankioms materialine prasme aplinkybėms, gauti vienkartinę pašalpą iš savivaldybės biudžeto. Pažymėjo, kad pagal Valstybinių šalpos pensijų įstatymą slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos mokamos tik tiems neįgaliesiems, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, t. y. šios kompensacijos turi tikslinę paskirtį – yra skirtos įstatymu apibrėžtos neįgaliųjų grupės slaugai ir priežiūrai namuose (Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 26 straipsnio 3 dalis, Valstybinių šalpos pensijų įstatymo 11-14 straipsniai). Taigi, slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija gali ir turi būti naudojama pagal įstatyme nurodytą jos tikslinę paskirtį ir negali būti naudojama bendrai gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti.

Remdamasis išdėstytais argumentais, pareiškėjas mano, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr.1-65 patvirtinto Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 20, 21, 22 punktai ta apimtimi, kuria nėra numatyta, kad į bendrai gyvenančių asmenų pajamas, kurios apskaičiuojamos vienkartinei pašalpai skirti, neįskaitomos slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos, prieštarauja Piniginės socialinės paramos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 17 straipsnio 1 dalies 3 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2013 m. liepos 24 d. sprendimu Nr.1-1393 patvirtino naujos redakcijos Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašą (www.vilnius.lt).

Remdamasis Valstybinių šalpos pensijų įstatymo 2 straipsnio 11 punkte nurodytu šalpos išmokos apibrėžimu bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu, nurodė, kad slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija yra periodinė išmoka, mokama asmeniui kiekvieną mėnesį. Atsižvelgiant į tai, mano, kad Tvarkos aprašo 21 punkte pagrįstai nenumatyta, kad į šeimos pajamas neįskaičiuojamos slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepimo į skundą argumentus ir nurodė, kad Aprašo 20, 21, 22 punktai ta apimtimi, kuria nėra numatyta, kad į bendrai gyvenančių asmenų pajamas, kurios apskaičiuojamos vienkartinei pašalpai skirti, neįskaitomos slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos, neprieštarauja Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 17 straipsnio 1 dalies 3 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkintinas.

Byloje kilo ginčas, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr.1-65 patvirtinto Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 20, 21, 22 punktai ta apimtimi, kuria nėra numatyta, kad į bendrai gyvenančių asmenų pajamas, kurios apskaičiuojamos vienkartinei pašalpai skirti, neįskaitomos slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos, neprieštarauja Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 17 straipsnio 1 dalies 3 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Piniginės socialinės paramos teikimo principus, finansavimo šaltinius, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas nustato Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas (bylai aktualios 2011 m. gruodžio 1 d. įstatymo Nr. XI-1772 redakcijos 1 straipsnio 1 dalis).

Įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad piniginės socialinės paramos rūšys yra šios: 1) socialinė pašalpa; 2) būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijos. Šio įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad savivaldybės tarybos nustatyta tvarka iš savivaldybės biudžeto lėšų socialinė parama gali būti skiriama ir kitais atvejais (skiriama vienkartinė pašalpa; apmokama skola už būstą; kompensuojamos išlaidos už didesnį karšto ir geriamojo vandens kiekį, negu šiame įstatyme nustatytas normatyvas; kompensuojamos šiame įstatyme nenurodytos būsto išlaikymo išlaidos ir kita). Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio (bylai aktuali 2011 m. balandžio 19 d. įstatymo Nr. XI-1327 redakcija) 2 dalies 38 punktu išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtas sprendimų dėl papildomos socialinės paramos, socialinių pašalpų ir kompensacijų skyrimo iš savivaldybės biudžeto tvarkos nustatymas.

Piniginės socialinės paramos įstatymo 4 straipsnis reglamentuoja piniginės socialinės paramos finansavimo šaltinius. Šioje įstatymo normoje nurodyta, kad piniginė socialinė parama, išskyrus nurodytą šio įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje ir devintajame skirsnyje, finansuojama iš valstybės biudžeto specialiosios tikslinės dotacijos savivaldybių biudžetams (Piniginės socialinės paramos įstatymo 4 str. 1 d.), o socialinė parama šio įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje ir devintajame skirsnyje nurodytais atvejais finansuojamas iš savivaldybių biudžeto lėšų.

Įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad piniginė socialinė parama teikiama vadovaujantis bendradarbiavimo ir dalyvavimo, prieinamumo, socialinio teisingumo ir veiksmingumo, visapusiškumo ir lygių galimybių principais. Lygių galimybių principas šio įstatymo prasme reiškia tai, kad piniginė socialinė parama teikiama užtikrinant nepasiturinčių gyventojų lygybę, nepaisant jų lyties, rasės, tautybės, , kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos.

Įstatymo 6 straipsnyje nustatyta, kad teisę į socialinę pašalpą turi bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo, jeigu kreipimosi dėl socialinės pašalpos metu atitinka visus šiame straipsnyje nurodytus reikalavimus: 1) bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens nuosavybės teise turimo turto, nurodyto šio įstatymo 14 straipsnyje, vertė neviršija turto vertės normatyvo; 2) pajamos, nurodytos ir apskaičiuotos pagal šio įstatymo 17 ir 18 straipsnius, yra mažesnės už valstybės remiamas pajamas bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui; 3) kiekvienas vyresnis kaip 18 metų bendrai gyvenantis asmuo, vienas gyvenantis asmuo arba vaikas (Įvaikis) nuo 16 iki 18 metų atitinka bent vieną iš šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytų sąlygų kurioms esant bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į piniginę socialinę paramą.

Įstatymo 17 straipsnis reglamentuoja, kokios visų bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gaunamos pajamos įskaitomos (neįskaitomos) skiriant piniginę socialinę paramą. Pagal aptariamos įstatymo normos 1 dalies 3 punktą skiriant piniginę socialinę paramą, įskaitoma visų bendrai gyvenančių arba vieno gyvenančio asmens pensijos ir (ar) pensijų išmokos, (išskyrus slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslines kompensacijas ir tikslinį priedą). Piniginės socialinės paramos įstatymo 18 straipsnis reglamentuoja pajamų socialinei pašalpai gauti apskaičiavimo tvarką.

Piniginės socialinės paramos įstatymo 23 straipsnyje yra nustatytos savivaldybės administracijos teisės ir pareigos teikiant piniginę socialinę paramą. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad Savivaldybės tarybos nustatyta tvarka iš savivaldybės biudžeto lėšų socialinė parama gali būti skiriama ir kitais atvejais (skiriama vienkartinė pašalpa; apmokama skola už būstą; kompensuojamos išlaidos už didesnį karšto ir geriamojo vandens kiekį, negu šiame įstatyme nustatytas normatyvas; kompensuojamos šiame įstatyme nenurodytos būsto išlaikymo išlaidos ir kita).

Įgyvendindama Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 38 punkte nustatytą kompetenciją, Vilniaus miesto savivaldybės taryba Nr.1-65 patvirtino Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašą. Aprašo 3 punkte nustatyta, kad vienkartinės pašalpos skiriamos siekiant padėti šeimai (vienam gyvenančiam asmeniui), atsidūrusiai sunkioje materialinėje padėtyje, susidariusioje dėl įvykusios nelaimės, padariusios žalą šeimos (vieno gyvenančio asmens) turtui, sveikatai arba dėl asmens sveikatos sutrikimų, jeigu šeimai (vienam gyvenančiam asmeniui) nepakanka valstybės teikiamos socialinės paramos ir ji yra išnaudojusi visus kitus galimus pajamų šaltinius bei artimųjų ir bendruomenės paramą. Vienkartinės pašalpos neužtikrina ilgalaikio ekonominio ir socialinio saugumo, o tik padeda šeimai (vienam gyvenančiam asmeniui) išgyventi sunkioje materialinėje situacijoje.

Pagal Aprašo 6 punktą vienkartinė pašalpa iki 2 bazinių socialinių išmokų dydžių gali būti skiriama, siekiant padėti šeimai (vienam gyvenančiam asmeniui), kai vidutinės pajamos vienam šeimos nariui neviršija 1,5 valstybės remiamų pajamų dydžio, vieno gyvenančio asmens – 2 valstybės remiamų pajamų dydžių, šiais atvejais: 1) įvykus nelaimei, padariusiai žalą šeimos (vieno gyvenančio asmens) turtui, sveikatai; 2) asmens tapatybės ar kitiems būtiniems dokumentams pagaminti; 3) būtinos kelionės į savo gyvenamosios vietos Savivaldybę bilietui nusipirkti; 4) įsigyti būtinų vaistų (pagal gydytojų išduotus galiojančius receptus) ar apmokėti gydymo išlaidas (pagal pateiktus dokumentus); 5) siekiant užtikrinti šeimai (vienam gyvenančiam asmeniui) minimalų maitinimosi, asmeninės higienos poreikių patenkinimą, kai dėl sveikatos būklės ar kitų objektyvių priežasčių ji negali to padaryti savarankiškai ir kreipimosi metu neturi jokio pajamų šaltinio arba pajamos yra mažesnės nei 1 valstybės remiamų pajamų dydis vienam šeimos nariui.

Aprašo IV skyriuje yra nustatyta pajamų skaičiavimo tvarka. Aprašo 20 punkte nurodyta, kad į šeimos (vieno gyvenančio asmens) pajamas įskaitomos visų šeimos narių (vieno gyvenančio asmens) faktiškai gautos pajamos. Pagal Aprašo 21 punktą į šeimos (vieno gyvenančio asmens) pajamas neįsikaitoma: vaiko išlaikymui skirtos išmokos; vienkartinės išmokos (vienkartinė išmoka vaikui, vienkartinė išmoka įsikurti, laidojimo pašalpa, vienkartinė pašalpa, mokama gaisro, stichinės nelaimės, ligos ir kitais atvejais, kietojo ir kitokio kuro įsigijimo, būsto šildymo išlaidų, išlaidų šaltajam vandeniui ir išlaidų karštam vandeniui kompensacijos). Aprašo 22 skunde nustatyta, kad į pajamas įskaitomos kartu su pareiškėju viename būste gyvenančio(-ių) ir bendrą ūkį vedančio(-ių) asmens(ų) pajamos.

Iš Aprašo 20, 21, 22 punktų turinio matyti, kad juose, priešingai nei nustatyta Piniginės socialinės paramos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte, nėra numatyta, kad apskaičiuojant šeimos (vieno gyvenančio asmens) pajamas, į jas neįtraukiamos slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos ir tiksliniai priedai.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Vietos savivaldos įstatymas apibrėžia, kad vietos savivalda – įstatymo nustatyto valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų bendruomenės, kuri turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją (VSĮ 3 str. 2 d.). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo pažymėta, kad savivaldybių savarankiškumas ir veiklos laisvė pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją – konstituciniai principai, tačiau Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies norma, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos (žr. Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimus).

Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnyje įtvirtinti pagrindiniai principai, kuriais grindžiama vietos savivalda (VSĮ 12 str.1-12 p.). Savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją principas (VSĮ 4 str.2 p.) yra vienas iš pagrindinių vietos savivaldos principų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad šis principas savivaldos institucijų veikloje negali būti suabsoliutintas, juo negali būti pateisinamas vietos savivaldos institucijoms įstatymais priskirtų funkcijų neatlikimas, netinkamas atlikimas, ar įstatymų reikalavimų nesilaikymas. Vietos savivaldos institucijų veikloje turi būti paisoma visų Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintų pagrindinių vietos savivaldos principų, tarp jų: teisėtumo principo, nustatančio, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus (VSĮ 4 str.6 p.); bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo principo, reiškiančio, kad savivaldybės institucijų priimti sprendimai bendruomenės interesais neturi pažeisti įstatymų garantuotų atskirų gyventojų teisių (VSĮ 4 str.8 p.); žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principo, nustatančio, kad savivaldybės institucijų ar valstybės tarnautojų priimami sprendimai turi nepažeisti žmogaus orumo, jo teisių ir laisvių, lygių galimybių (VSĮ 4 str.12 p.).

Konstitucinėje jurisprudencijoje nuosekliai pažymima, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2010 m. kovo 22 d. ir kt. nutarimai); įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. kovo 2 d., 2013 m. gruodžio 16 d. ir kt. nutarimai). Konstitucinis Teismas savo aktuose taip pat ne kartą yra konstatavęs, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugsėjo 15 d., 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugsėjo 20 d., 2011 m. gegužės 5 d. nutarimai ir kt.). Poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas). Poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, jie turi būti priimami remiantis įstatymais, nes poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat nuosekliai pabrėžia viešojo administravimo subjektų pareigą veikti tik pagal aukštesnės galios teisės aktais jiems suteiktą kompetenciją, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I1-2/2006, 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I444-4/2008, 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I552-22/2013 ir kt.), o atitinkamam teisėkūros subjektui viršijus jam teisės aktais suteiktą kompetenciją ir priėmus norminį administracinį aktą, kurį jis nėra įgaliotas priimti, tuo pačiu būtų pažeistas ir Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-4/2008, 2011 m. birželio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I756-6/2011).

Nagrinėjamoje byloje neginčijamai pripažįstama, kad Aprašas (bylai aktuali 2011 m. gegužės 25 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr.1-65 redakcija) yra poįstatyminis teisės aktas, kuris buvo priimtas realizuojant Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio (bylai aktuali 2011 m. balandžio 19 d. įstatymo Nr. XI-1327 redakcija) 2 dalies 38 punkto nuostatas. Atsižvelgiant į aukščiau pateiktus Konstitucinio Teismo aiškinimus, konstatuotina, kad jo (Aprašo nuostatos, tarp jų ir byloje nagrinėjami 20, 21 ir 22 p.) nuostatos negali konkuruoti, t. y. nustatyti kitokį negu Įstatymo nustatytas teisinių santykių reglamentavimą.

Aptariamu atveju savivaldybės administravimo subjektui Apraše nustačius teisinį reguliavimą, pagal kurį į bendrai gyvenančių asmenų, tarp kurių yra neįgalus asmuo, pajamas skiriant piniginę socialinę paramą įskaitomos ir slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos ir tiksliniai priedai, t. y. nustačius tokį teisinį reguliavimą, kuriuo numatyta netaikyti Piniginės socialinės paramos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos išimties, yra suvaržomos bendrai gyvenančių asmenų (sąvoka šio įstatymo taikymo prasme apibrėžta Piniginės socialinės paramos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje), tarp kurių yra neįgalių asmenų, kuriems mokama slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija, lygios teisės ir galimybės susiklosčius atitinkamoms nepalankioms materialine prasme aplinkybėms, gauti vienkartinę pašalpą iš savivaldybės biudžeto. Pagal Valstybinių šalpos pensijų įstatymą slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos mokamos tik tiems neįgaliesiems, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, t. y. šios kompensacijos turi tikslinę paskirtį – yra skirtos įstatymu apibrėžtos neįgaliųjų grupės slaugai ir priežiūrai namuose (Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 26 straipsnio 3 dalis, Valstybinių šalpos pensijų įstatymo 11-14 straipsniai). Slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija gali ir turi būti naudojama pagal įstatyme nurodytą jos tikslinę paskirtį ir negali būti naudojama bendrai gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti. Atsižvelgiant į tai, įstatymų leidėjas ir nustatė išimtį, neįtraukdamas šių tikslinių išmokų į šeimos pajamas, nuo kurių dydžio priklauso piniginės socialinės pašalpos skyrimas.

Atsižvelgiant į tai, bei apibendrinus tai, kas išdėstyta, pripažintina, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr.1-65 patvirtinto Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 20, 21, 22 punktai ta apimtimi, kuria nėra numatyta, kad į bendrai gyvenančių asmenų pajamas, kurios apskaičiuojamos vienkartinei pašalpai skirti, neįskaitomos slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos, prieštarauja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 17 straipsnio 1 dalies 3 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui ir yra pagrindas laikyti juos panaikintais.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 117 straipsniu, 127 straipsniu,

nusprendė:

pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr.1-65 patvirtinto Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 20, 21, 22 punktai ta apimtimi, kuria nėra numatyta, kad į bendrai gyvenančių asmenų pajamas, kurios apskaičiuojamos vienkartinei pašalpai skirti, neįskaitomos slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos, prieštarauja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo (2011 m. gruodžio 1 d. įstatymo Nr. XI-1772 redakcija) 6 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 17 straipsnio 1 dalies 3 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui ir laikyti juos panaikintais.

Įsiteisėjusį teismo sprendimą paskelbti Teisės aktų registre.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.