Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

A. J., gimęs (duomenys neskelbtini), a. k. (duomenys neskelbtini) lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, turintis profesinį išsilavinimą, gyv. (duomenys neskelbtini), Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2000-08-11 nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 271 str. 3 d. ir 225 str. 2 d. ir paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, nuo kurios atlikimo remiantis Lietuvos Respublikos 2004-04-11 įstatymu „Dėl amnestijos“ atleistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 272 str. 3 d. (1995 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. I-962 redakcija).

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

2002 m. rugsėjo 8 d., apie 17 val., kaltinamasis A. J., veikdamas su kitais asmenimis, siekdamas užvaldyti svetimą turtą, įvykdė plėšimą įsibraudamas į patalpą ir pavartodamas fizinį smurtą prieš vieną nukentėjusįjį, grasindamas tokį smurtą pavartoti kitam nukentėjusiajam: nurodytu laiku kaltinamasis ir kiti du asmenys atėję prie buto, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno nukentėjusysis P. B., jį išsikvietė į laiptinę ir pareikalavo, kad šis duotų 50 Lt. Nukentėjusiajam atsisakius duoti pinigų, kaltinamasis ir kiti asmenys jį mušė suduodami smūgius į galvą, po to pargriovę ant grindų spardė, dėl to padarydami nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Dar po to kaltinamasis ir kiti asmenys, siekdami užvaldyti kokį nors kitą nukentėjusiojo turtą, atėmė iš jo buto raktus, kuriais patys atsirakino buto duris. Kaltinamasis ir vienas iš kitų asmenų prieš nukentėjusiųjų valią įsibrovė į butą, kuriame tuo metu buvo tikroji buto savininkė (duomenys neskelbtini) gimusi S. J., ir grasindami prieš ją pavartoti smurtą (A. J. žodžiais tariant, „suskaldyti“ galvą) pagrobė 400 Lt vertės televizorių.

Kaltinamasis A. J. kaltu dėl plėšimo neprisipažino ir parodė, kad nukentėjusįjį P. B. iki įvykio pažinojo iš matymo. Nurodytu laiku jis, V. S. bei dar vienas jam mažai pažįstamas asmuo R. susitikę prie namo, kuriame gyveno P. B.. V. S. pasakęs, kad P. B. jam esąs skolingas 50 Lt, todėl pasiūlęs kartu nueiti pas P. B. į namus ir atsiimti skolą. Atėjus į namo, kuriame gyveno P. B., laiptinę, jis, kaltinamasis, pakvietęs iš buto išeiti P. B.. Šiam išėjus į laiptinę, pradėję reikalauti, kad grąžintų skolą V. S., tačiau P. B. atsisakęs tai daryti. Dėl to P. B. pradėję mušti, spardyti. Kadangi P. B. veidas dėl mušimo buvo kruvinas, jis, kaltinamasis, nuvedęs P. B. į jo butą nusiprausti. Abu įėję į bute esančią vonią, P. B. prausęsis, tuo metu į butą užėjęs R. nutraukęs telefono laidus, paėmęs televizorių ir jį išnešęs iš buto, vėliau televizorių kažkam pardavę.

Toks kaltinamojo parodymų turinys šiuo nuosprendžiu nustatomų bylos aplinkybių visumą atitinka tik iš dalies, tačiau į bylą surinktų duomenų kaip įrodymų vertinimas leidžia daryti išvadas apie kaltinamojo dalyvavimą padarant plėšimą įsibraunant į patalpą.

Nukentėjusysis P. B. parodė, kad kaltinamajame akte nurodytu laiku į buto, kuriame jis tuo metu gyveno, duris paskambino iki tol šiek tiek pažįstamas A. J., kuris pakvietęs išeiti į laiptinę. Ten buvę dar du asmenys, vienas iš jų taip pat mažai pažįstamas V. S.. Šis pradėjęs kalbėti apie kažkokią skolą ir reikalavęs nedelsiant duoti 50 Lt. Kadangi nei V. S., nei kitiems su juo buvusiems asmenims jis nebuvęs skolingas, pinigų duoti atsisakęs. Tuomet visi trys, iš jų ir A. J., jį pradėję mušti, spardyti. Kai dėl mušimo veidas pasruvęs krauju, A. J. pasiūlęs nueiti į butą ir nusiprausti. Abu su A. J. nuėję į jo, nukentėjusiojo, buto vonią, kur jis prausęsis, o A. J. stovėjęs šalia, o kiti du vaikinai laukė buto ir laiptinės tarpduryje. Jam, nukentėjusiajam, ir A. J. grįžus į laiptinę, vaikinai vėl mėgino brautis į butą, tačiau duris jis buvo užrakinęs. Tuomet A. J. pareikalavęs duoti buto raktus. Bijodamas tolimesnio smurto, raktus A. J. padavęs, o šis, gavęs raktus, nukentėjusiajam liepęs lipti laiptais žemyn toliau nuo buto durų. Po kelių minučių pamatęs, kad vienas iš vaikinų nešėsi iš buto pagrobtą televizorių, o A. J. – valdymo pultą. A. J. grąžinęs raktus, kiti pagrasinę apie atsitikimą nepranešti policijai.

Nukentėjusioji S. J. parodė, kad butas, į kurį įsiveržė nepažįstami asmenys ir pagrobė televizorių, priklauso jai. Tuo metu bute gyveno ir jos giminaitis P. B.. Minėtą dieną, apie 17 val., kažkas paskambino į buto duris, jas atidarė P. B.. Nors ji nemačiusi, kas atėjo į butą, bet girdėjo, kaip apytikriai po 15 minučių kažkas užėjo į vonią, o netrukus pamačiusi po butą vaikščiojantį ne tik P. B., bet ir A. J.. Kai jie iš buto išėjo, po 5-10 minučių kažkas atrakinęs duris ir ji pamačiusi, kad į butą įėjo A. J. ir jai nepažįstamas vaikinas. A. J., grasindamas jai pavartoti smurtą, nutraukė telefono laidą, pasiėmė televizorių ir iš buto išėjo.

Iš 2002 m. rugsėjo 8 d. surašyto įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad įvykis atsitiko bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Protokole nurodyta, kad po įvykio matosi nutrauktas telefono laidas. Tai patvirtina nukentėjusiųjų parodymus apie svetimų asmenų įsibrovimą į gyvenamąją patalpą.

Apibrėžiant kaltinamojo padarytų veiksmų objektyviąją pusę, pažymėtina, kad kaltinamasis, veikdamas su kitais asmenimis, prieš nukentėjusiųjų valią įsibrovė į jų butą, iš jo, pavartodamas smurtą prieš nukentėjusįjį P. B. ir grasindamas pavartoti smurtą S. J., pagrobė jai priklausantį televizorių.

Vertinant padarytų veiksmų kaip nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius, atsižvelgtina į padarytos veikos įvykio vietos, laiko aplinkybes, įvykio dalyvių tarpusavio santykius, jų elgesį ir pan. Iš nustatytų aplinkybių matyti, kad nukentėjusysis P. B. buvo tik šiek tiek pažįstamas su kaltinamuoju A. J. ir V. S., kuris dėl to paties įvykio nuteistas kitoje byloje.

Veikos objektyvieji bei subjektyvieji požymiai rodo, kad kaltinamasis ir su juo buvę asmenys siekė bet kokiomis priemonėmis iš nukentėjusiojo gauti pinigų; iš pradžių jų reikalavo, o nukentėjusiajam atsisakius duoti, jį sumušė. Kaltinamasis ir kiti asmenys, supratę, kad pinigų nukentėjusysis neduos, savaip įvertino aplinkybes ir nutarė veikti kitaip – įsibrauti į čia pat esančią gyvenamąją patalpą, kurioje gyveno nukentėjusysis, ir užvaldyti bet kokį reikšmingesnę vertę turintį turtą. Tokie kaltinamojo ir kitų asmenų veiksmai įvykio metu atspindi jų psichologines nuostatas – nusikalstamos veikos subjektyviąją pusę, šių nuostatų suvokimą ir akivaizdų nusikalstamo tikslo siekimą. Nagrinėjant bylos aplinkybes nustatyta, kad nukentėjusysis nei A. J., nei kitiems su įvykiu susijusiems asmenims skolingas nebuvo. Netikėti nuosekliais tiek P. B., tiek S. J. parodymais dėl to jokių priežasčių nėra, apskritai nukentėjusysis su minėtais asmenimis buvo mažai pažįstamas. Kaltinamojo aiškinimai apie neva kažkokią P. B. skolą V. S. yra niekuo nepagrįsti, nepatvirtinti net menkiausią reikšmę turinčiais duomenimis. Be to, įvykio konteksto aplinkybių apimtis yra didesnė negu kaltinamojo aiškinamas motyvas apie įvykio priežastis, susijusias su nukentėjusiojo tariamai negrąžinta skola: nukentėjusiąja byloje pripažinta ir S. J., kuri apskritai jokių reikalų su kaltinamuoju neturėjo. Pagaliau ir turtas, kuris buvo pagrobtas, priklausė jai, o ne P. B.. Teismas pripažįsta, kad kaltinimas A. J. dėl grasinimo S. J. pavartoti smurtą tuo metu, kai buvo grobiamas jos turtas, yra pagrįstas, teismas tiki S. J. nuosekliais parodymais. Kita vertus, būtų galima pripažinti, kad kaltinamasis ir kiti asmenys, užvaldydami svetimą turtą dėl to, kad konkrečiame bute gyvenantis asmuo negrąžino skolos, galėjo nesuprasti, kad pagrobiamas turtas priklauso ne konkrečiam nukentėjusiajam, t. y. P. B., o kitam asmeniui: tačiau, įvertinus esminius kaltinamojo ir kitų asmenų veikimo būdą, priemones, galimos psichologinės aplinkybės – nežinojimas – atmestinos. Kaltinamojo ir kitų asmenų veiksmai – intensyvus smurtas prieš nukentėjusįjį, brutalus įsiveržimas į svetimą, jiems, kaltinamajam ir kitiems asmenims, nežinomą butą – rodo, jog svetimas turtas buvo pagrobtas pavartojant fizinį smurtą prieš vieną iš nukentėjusiųjų ir grasinant pavartoti tokį smurtą prieš kitą nukentėjusįjį. Kadangi tokie veiksmai padaryti įsibraunant į patalpą, nusikalstama veika kvalifikuotina pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. (Įstatymo 2000-09-26 red. Nr. VIII-1968).

Esant nurodytiems argumentams kaltinamojo padaryti veiksmai teisės logikos prasme negali būti vertinami kitaip – nei kaip turto prievartavimas, nei kaip savavaldžiavimas ir kt. Nustatyta, kad nukentėjusysis niekam iš jį užpuolusių asmenų skolingas nebuvo. Įvykio esmė negali būti vertinama kitaip ir dėl to, kad svetimo turto pagrobimas vartojant smurtą buvo įvykdytas su tam tikromis sąmoningomis veikimo „įžangomis“; iš pradžių mėginta įbauginti nukentėjusįjį psichologiškai ir tokiu būdu užvaldyti jo turtą (sąlyginai tai būtų panašu į turto prievartavimą). Nepavykus užvaldyti svetimo turto psichologiniu bauginimu, buvo pereita prie atviro smurto ir įveikus bet kokį nukentėjusiojo galimą pasipriešinimą atvirai buvo įsibrauta į jo butą ir pagrobtas turtas. Plėšimo, kaip nusikalstamos veikos, sociologija rodo, kad tokie nusikaltimai neretai padaromi ne iš karto užpuolant nukentėjusiuosius, o iš pradžių įvairiais būdais kimbant prie jų dėl tariamų skolų, keršto, nepatikusio žvilgsnio ir pan. (šiandieninėje teismų praktikoje tai aktualiai atspindi nagrinėjant bylas dėl plėšimo užvaldant mobiliojo ryšio telefonų aparatus). Todėl kaltinamojo išgalvoti teiginiai apie veiksmų motyvus, susijusius su tariamomis skolomis, negali būti priimtini savaime, tariami motyvai paneigiami realų pagrindą turinčiais nusikalstamos veikos objektyviaisiais ir subjektyviaisiais požymiais.

Teismas, skirdamas bausmę, pažymi padarytos nusikalstamos veikos tyčinį pobūdį, pavojingumą, kurio esmė apibrėžiama kaip sunkaus nusikaltimo, susijusio su smurto pavartojimu, padarymu. Konkrečių duomenų apie kaltinamojo apsvaigimą nuo alkoholio įvykio metu nėra, todėl ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nurodyta kaltinamajame akte, šalintina. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta: nors dėl nusikaltimo padaryta žala yra atlyginta, tačiau tai padarė ne pats kaltinamasis, o jo motina. Kita vertus, skiriant bausmę ši aplinkybė vertintina teigiamai, kaip turinti reikšmės atsakomybės švelninimui.

Rezoliucinė dalis

n u s p r e n d ž i a:

A. J. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. (Įstatymo 2000-09-26 red. Nr. VIII-1968), ir paskirti dvejų metų laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo 2007 m. lapkričio 24 d. Kardomąją priemonę – suėmimą – palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo, nuteistajam nuo nuosprendžio kopijos įteikimo dienos, gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Apygardos teismą.