- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-25
- Bylos Nr.
- 2A-1234-260/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis, Nerijus Meilutis, Arūnas Rudzinskas
- Atsakovas
- D. B., J. B.
- Ieškovas
- Vilniaus apygardos prokuratūros
- Trečiasis asmuo
- valstybės įmonė „Regitra“, A. B.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nerijaus Meilučio ir Arūno Rudzinsko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1549-429/2013 pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams D. B. ir J. B. dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys valstybės įmonė „Regitra“, A. B..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su ieškiniu (b. l. 3-7 t. I), prašydamas pripažinti negaliojančia 2012-07-16 transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų D. B. ir jo motinos J. B., bei taikyti dvišalę restituciją ir iš atsakovės J. B. priteisti atsakovui D. B. transporto priemonę VW POLO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o iš atsakovo D. B. jo motinos atsakovės J. B. naudai priteisti 4 000 Lt. Ieškinyje nurodė, kad atsakovas D. B., būdamas baudžiamojoje byloje dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo kaltinamuoju, žinodamas, kad baudžiamojoje byloje pateiktais ieškiniais jam pareikšti nukentėjusiojo reikalavimai priteisti 5272,57 Lt turtinės ir 200000 Lt neturtinės žalos atlyginimą bei Valstybinės ligonių kasos pareikštas reikalavimas priteisti 1930,84 Lt turtinės žalos atlyginimą, žinodamas, kad nuo 2011 12 12 iki 2012 07 12 jam buvo laikinai apribotos nuosavybės teisės į jam priklausantį automobilį VW POLO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 37000 Lt, 2012 07 16 pirkimo – pardavimo sutartimi pardavė šį automobilį už 4000 Lt savo motinai atsakovei J. B.. Prokuroras nurodė, kad atsakovas D. B., būdamas nesąžiningas civilinių santykių dalyvis, sudarė sandorį, kuris akivaizdžiai pažeidžia gerą moralę bei viešąją tvarką, todėl, remiantis CK 1.81 str., laikytinas niekiniu ir negaliojančiu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. vasario 15 d. sprendimu (b. l. 30-34 t. II) ieškinį tenkino visiškai, pripažino negaliojančia 2012-07-16 transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų bei taikė dvišalę restituciją ir iš atsakovės J. B. priteisė atsakovui D. B. transporto priemonę – automobilį VW POLO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o iš atsakovo D. B. atsakovei J. B. – 4 000,00 Lt. Taip pat teismas priteisė iš atsakovų valstybei iš kiekvieno po 131 Lt žyminio mokesčio ir po 27,26 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.
Teismas nustatė, kad ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes apie atsakovo D. B. atžvilgiu Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamą baudžiamąją bylą dėl tyčinio sunkaus nukentėjusio P. P. sveikatos sutrikdymo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir šioje baudžiamojoje byloje atsakovui D. B. pareikštus civilinius ieškinius bei jam taikytą iki 2012-07-12 galiojusį laikiną nuosavybės teisių apribojimą jo vardu registruotam automobiliui VW POLO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-03-30 nutartimi nuo 2012-04-02 iki 2012-07-12 atsakovui pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimo terminas į jam priklausantį ginčo automobilį; 2012-07-17 nutartimi šis terminas pratęstas nuo 2012-07-12 iki 2012-10-12; nutartys atsakovui išsiųstos paštu. Atsakovas buvo pasirašytinai supažindintas su pirminiu Vilniaus apygardos prokuratūros 2011-12-12 nutarimu laikinai apriboti nuosavybės teises, todėl jam buvo žinoma, jog ši procesinė priemonė taikoma siekiant užtikrinti pareikštą civilinį ieškinį. VĮ „Regitra“ duomenimis atsakovas nuosavybės teisę į jam priklausiusį automobilį savo motinai atsakovei J. B. perleido 2012-07-16, o 2012-07-18 atsakovas D. B. skundu prašė panaikinti 2012-07-17 nutartį dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo, nurodydamas, kad skundžiamos nutarties priėmimo metu jau nebuvo ginčo turto savininkas ir jo valdytojas, be to, teismas pratęsė jau pasibaigusį terminą. Skundžiama nutartis Vilniaus apygardos teismo 2012-08-23 nutartimi buvo panaikinta.
Atsakovai pripažino aplinkybę, kad juos sieja artimos giminystės – motinos ir sūnaus – ryšiai, todėl teismas konstatavo, kad egzistuoja aplinkybė, kuriai esant ginčijamo sandorio šalys buvo nesąžiningos. Teismas atsakovės parodymus apie tai, kad nežinojo apie sūnui baudžiamojoje byloje pareikštus civilinius ieškinius ir jo automobiliui taikytą laikinąjį nuosavybės teisių apribojimą bei atsakovo paaiškinimus, jog motinai apie šias aplinkybes nieko neminėjo, vertino kaip jų pasirinktą gynybinę poziciją siekiant išvengti ginčijamo sandorio panaikinimo. Aplinkybės, kad atsakovai yra artimieji giminaičiai – motina ir sūnus, gyvena viename bute bei jų elgesys teisme buvo pagrindu teismui daryti išvadą, kad jų tarpusavio santykiai yra geri, atviri, nuoširdūs ir betarpiški. Iš atsakovės elgesio teismas taip pat sprendė, kad jos išsilavinimas leidžia jai suvokti atsakovo veiksmais sukeltas pasekmes nukentėjusiojo sveikatai, taip pat ir tai, kad sukeltų pasekmių gydymui reikalingos didelės piniginės lėšos. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas kaltinamajam žinant apie jam pareikštus civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, pasinaudojant tuo, kad baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas laiku nepratęsė nuosavybės teisės apribojimo termino ir skubiai (4-ą dieną po to, kai pasibaigė laikinasis nuosavybės teisių apribojimas) perleidžiant šį turtą savo šeimos nariui – motinai. Esant tokiam nustatytų aplinkybių visetui, teismas sprendė, kad abi ginčijamo sandorio šalys suprato ginčijamo sandorio sudarymo pasekmes, t. y., kad ginčijamu sandoriu atsakovas paslėps turtą, o nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo teisės bus pažeistos. Atsakovės J. B. nurodyta aplinkybė, kad sūnui ginčijamu sandoriu perduoti 4 000 Lt buvo skirti magistratūros studijoms apmokėti, kaip vertino teismas, nepaneigė jos nesąžiningumo sudarant ginčijamą sandorį. Teismas konstatavo, kad atsakovų sudarytas dvišalis sandoris pažeidė atsakovo D. B. kreditorių teises, o atsakovė J. B. šias pasekmes suvokė. Todėl teismas ginčijamą sandorį pripažino negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, kadangi buvo pažeistas imperatyvus įstatymo reikalavimas laikytis CK 1.5 straipsnio 1, 2 dalyje nustatytų elgesio taisyklių. Pripažinęs sandorį negaliojančiu, teismas taikė dvišalę restituciją.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas D. B. patikslintu apeliaciniu skundu (b. l. 55-57 t. II) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skunde apeliantas nurodo, tokius argumentus:
Teismas, pažeisdamas procesinės teisės normas, tenkino ieškinį CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, nors ieškovas reikalavimus grindė CK 1.81 straipsnio nuostatomis. Teismas neteisėtai, nenurodydamas jokios kitos imperatyvios normos, kuriai prieštarautų ginčo sandoris, pripažino ginčijamą sandorį negaliojančiu tik CK 1.80 straipsnio pagrindu. CK 1.5 straipsnyje yra įtvirtintas teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymas. Šis straipsnis yra bendroji, lanksti norma, kurioje įtvirtinti bendrieji teisės principai, todėl teismo išvada, kad CK 1.5 straipsnio 1 ir 2 dalys yra imperatyvios normos, kurių pažeidimas sukelia sandorio negaliojimą, yra neteisėta;Teismas nepagrįstai ir neteisėtai konstatavo, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus reikalavimus ir buvo sudarytas tyčia, siekiant išvengti žalos atlyginimo, kadangi baudžiamojoje byloje nėra įsiteisėjusios teismo nutarties, kuria atsakovo veiksmai būtų pripažinti neteisėtais ir tyčiniais, sukeliančiais apeliantui pareigą atlyginti tam tikrą žalą nukentėjusiems. Nurodo, kad įvykis, dėl kurio yra pareikštas civilinis ieškinys, įvyko prieš daugiau nei dvejus metus. Ilgą laiką nukentėjusysis P. P. buvo kaltinamas baudžiamojoje byloje dėl apelianto sužalojimo ir laikomas kreditoriumi pagal apelianto pareikštą ieškinį. Vienerius metus po įvykio apelianto vardu registruotam turtui nebuvo taikomi jokie apribojimai, apeliantas nieko nevengė ir neslėpė, nesislapstė, visą laiką dalyvavo ikiteisminiame tyrime ir teismo procese bei aiškiai deklaravo savo poziciją šios civilinės bylos nagrinėjimo teisme metu. Taip pat apeliantas nurodo, kad net ir priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo būtų įpareigotas atlyginti nukentėjusioms šalims žalą, apeliantas su turimu išsilavinimu ir nepriekaištinga reputacija būtų pajėgus tai padaryti, be to, žala nėra tokia didelė, kad būtų neatlyginama ar apeliantui atsirastų bent kokia prasmė jos vengti. Todėl teismas nepagrįstai teigė, kad ginčo sandoris buvo sudarytas siekiant tam tikrų neteisėtų tikslų. Taip pat apeliantas pažymėjo, kad šiai dienai jis neturi jokių įsiskolinimų kitiems asmenims;Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į atsakovų paaiškinimus dėl transporto priemonės pardavimo aplinkybių ir informacijos, kurią atsakovė žinojo apie apeliantui pateiktus kaltinimus, civilinius ieškinius baudžiamojoje byloje ir nuosavybės teisės apribojimus. Nepaisant gerų ir šiltų santykių su motina, kas nėra nei nusikaltimas, nei pakankamas pagrindas sąmokslo teorijoms, apeliantas neprivalo savo motinos ir kitų šeimos narių informuoti apie visas asmenines problemas, saugant kitus asmenis nuo neigiamų emocijų ir nervinės įtampos ar iš to atsirandančių susirgimų. Atsakovė, kaip ji pati parodė, ir kiti apelianto šeimos nariai nieko nežinojo apie apeliantui pareikštus civilinius ieškinius ar nuosavybės teisių į turtą apribojimus, tačiau teismas į tai neatsižvelgė, vertino atmestinai ir netinkamai. Atsakovė neturi teisinio ar netgi aukštojo išsilavinimo, todėl teismas nepagrįstai teigia, kad ji yra pakankamai išsilavinusi ir suprato, jog sudarytas dvišalis sandoris pažeidžia apelianto kreditorių teises;Teismas taip pat tinkamai neįvertino rašytinių įrodymų ir atsiliepimų, iš kurių aiškiai matyti tikrieji transporto priemonės pirkimo–pardavimo tikslai ir motyvai, paaiškinamas 4 000 Lt sumos pasirinkimas, transporto priemone besirūpinantis ir ją eksploatuojantis asmuo. Ginčo automobilį 2010 m. loterijoje laimėjo atsakovė, tačiau laimėjimas dėl formalumų sutvarkymo buvo registruotas apelianto vardu. 2012-07-05 tarp VDU universiteto ir apelianto, savo lėšomis studijuojančio magistrantūros studijose, buvo sudaryta sutartis (reg. Nr. P VU-12-002), pagal kurią iki 2012-07-16 turėjo būti sumokėtas 4 000 Lt studijų mokestis. 2012-07-15 baigėsi dviejų metų automobilio KASKO draudimo sutartis, sudaryta apelianto vardu su AB „Lietuvos draudimas“. 2012-07-16 nesant jokiems apeliantui žinomiems nuosavybės apribojimams, transporto priemonė buvo perleista jos savininkei J. B. jos prašymu dėl tolimesnių automobilio eksploatavimo klausimų sprendimo. Atsakovė šia transporto priemone disponuoja, su sutuoktiniu A. B. moka už transporto priemonės saugojimą garažų bendrijoje (duomenys neskelbtini), ją vairuoja, ką patvirtina į bylą pateikti įrodymai (administracinės teisės pažeidimo protokolas; pranešimas dėl vagystės iš automobilio). Šiuos faktus liudijantys dokumentai buvo pateikti teismui, tačiau teismas į juos neatsižvelgė. Be to, atsakovė turi mažametę dukrą, neįgalią senyvo amžiaus motiną, neįgalų ir sunkiai sergantį vyrą, kuriais rūpinantis jai reikalinga ginčo transporto priemonė. Kitų eksploatuojamų transporto priemonių apelianto tėvai neturi. Taip pat apeliantas nurodė, kad jis gauna socialinę pašalpą, taigi ir negalėtų transporto priemonės išlaikyti.
Atsiliepimas
Atsakovė J. B. atsiliepime į atsakovo D. B. apeliacinį skundą (b. l. 72, t. II) nurodo, kad remiantis CPK 309 straipsnio suteikta teise, prisideda prie atsakovo apeliacinio skundo pilna apimtimi.
Trečiasis asmuo A. B. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 74, t. II) nurodo, kad remiantis CPK 309 straipsnio suteikta teise, prisideda prie atsakovo apeliacinio skundo pilna apimtimi. Taip pat nurodo, kad ginčo transporto priemonė yra jo su atsakove bendras turtas. Ši transporto priemonė užtikrina trečiajam asmeniui, turinčiam negalią ir paskirtą nuolatinį priežiūros – pagalbos poreikį bei asmens, nukentėjusio nuo 1939-1990 m. okupacijų, teisinį statusą, jo interesus ir galimybę į gydymąsi, reabilitacijas bei mobilumą bendroms reikmėms tenkinti. Kartu su atsakove iš bendrų lėšų šią transporto priemonę įsigijo ir išlaiko, todėl niekas kitas neturi į ją reikalavimo teisės. Pažymi, kad savo poziciją yra išdėstęs atsiliepime į ieškinį, kurį nepraleisdamas teismo nustatyto termino teismui išsiuntė paštu ir kurio teismas teigia negavęs.
Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 68-70, t. II) prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime jis nurodo, kad iš ieškovo nereikalaujama teisiškai kvalifikuoti ginčą, kadangi galutinė išvada dėl ginčo teisinio santykio kvalifikavimo pateikiama tik teismo sprendime. Teismas aiškiai ir nedviprasmiškai sprendime nurodė, kad CK 1.5 straipsnis numato, jog civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Taip pat nurodė, kad galioja prezumpcija, pagal kurią laikoma, jog kreditoriaus interesus pažeidusios šalys laikomos nesąžiningomis, jei skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaiku, tėvais ar kitais giminaičiais. Teismas sprendime išdėstė surinktų įrodymų vertinimą sąžiningo elgesio aspektu. Nepaisant aplinkybės, kad apkaltinamasis nuosprendis apelianto atžvilgiu nebuvo priimtas, ieškinys dėl žalos atlyginimo buvo pareikštas toje pačioje baudžiamojoje byloje, todėl laikytina, kad sudarydamas ginčo sandorį, apeliantas siekė išvengti žalos nukentėjusiajam atlyginimo. Be to, apeliantas transporto priemonę perleido būtent tuo metu, kai teismas nepratęsė procesinės prievartos priemonės. Ieškovas taip pat nurodė, kad ginčijamu sandoriu automobilis buvo parduotas už itin žemą kainą. Teismas pagrįstai nevertino apelianto pateiktų sutarčių (magistrantūros, transporto priemonės draudimo) ir kitų duomenų, kadangi jie nėra tiesiogiai susiję su byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis bei nepaneigia šalių sąžiningumo prezumpcijos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje nustatyta, kad atsakovas D. B. 2012 07 16 pirkimo – pardavimo sutartimi pardavė savo motinai atsakovei J. B. už 4000 Lt jam priklausantį automobilį VW POLO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė, pagal naujų VW automobilių pardavėjo Lietuvoje vertinimą tuo metu buvo 26700 Lt (b.l. 132, t. I). Šį sandorį atsakovai sudarė, kai prieš tai, nuo 2011 12 12 atsakovui D. B. buvo laikinai iki 2012 07 12 apribotos nuosavybės teisės į jam priklausantį automobilį VW POLO, siekiant užtikrinti civilinius ieškinius baudžiamojoje byloje, kurioje atsakovas D. B. kaltinamas pagal BK 135 str. 1 d. dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiam asmeniui, laiku nepasirūpinus, kad nuosavybės teisių apribojimai būtų pratęsti. Pirmosios instancijos teismas, prokuroro, ginančio viešąjį interesą, reikalavimu šį sandorį pripažino negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, kadangi buvo pažeistas imperatyvus įstatymo reikalavimas laikytis CK 1.5 straipsnio 1, 2 dalyje nustatytų elgesio taisyklių. Su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka atsakovas D. B. ir prie jo apeliacinio skundo prisijungusi atsakovė J. B..
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d. 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
Apeliaciniame skunde atsakovas D. B. nurodo, kad apskųstasis teismo sprendimas priimtas neteisingai aiškinant bylos medžiagą ir atsakovų paaiškinimus, davus bylos nagrinėjimo metu priesaiką, neatsižvelgiant į itin svarbius rašytinius įrodymus, todėl yra pakankamai nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas apeliacinio skundo motyvais.
Teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino, jog 2012 07 12 sudarytas atsakovo D. B. automobilio pardavimo sandoris pažeidžia jo kreditorių interesus, buvo sudarytas siekiant išvengti žalos atlyginimo. Tai, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu atsakovas D. B. dar nebuvo pripažintas kaltu baudžiamojoje byloje, kaip kad akcentuoja apeliantas, neleidžia vertinti, kad pareiga atlyginti žalą nukentėjusiam asmeniui ir civiliniam ieškovui (Valstybinėms ligonių kasoms), jam neatsiras ateityje. Tyrimo baudžiamojoje byloje eiga leido vertinti, kad tokia pareiga atsakovui atsiras, dėl ko, pradžioje prokuroras, o vėliau ir teismas buvo taikę jo nuosavybės apribojimus. Atsakovo D. B. aiškinimas, kad jis su turimu išsilavinimu ir nepriekaištinga reputacija bus pajėgus ateityje atlyginti žalą, be to, žala nėra tokia didelė, kad jos nebūtų įmanoma atlyginti ar apeliantui atsirastų bent kokia prasmė jos vengti, nepagrįstas jokiais įrodymais, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, iki nėra tiksliai nustatytas atlygintinos žalos dydis, akivaizdžiai nepagrįstas.
Atsakovas D. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, nes tenkino ieškinį CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, nors ieškovas reikalavimus grindė CK 1.81 straipsnio nuostatomis; teismas neteisėtai, nenurodydamas jokios kitos imperatyvios normos, kuriai prieštarautų ginčo sandoris, pripažino ginčijamą sandorį negaliojančiu tik CK 1.80 straipsnio pagrindu, kada CK 1.5 straipsnyje yra įtvirtintas tik teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymas, CK 1.5 straipsnis yra bendroji, lanksti norma, kurioje įtvirtinti bendrieji teisės principai. Todėl teismo išvada, kad CK 1.5 straipsnio 1 ir 2 dalys yra imperatyvios normos, kurių pažeidimas sukelia sandorio negaliojimą, yra neteisėta.
Vertindama šį apeliacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija, pirmiausia, pažymi, kad, kaip yra susiformavę teismų praktikoje, byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių santykių kvalifikavimas yra teismo kompetencija; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Kada sprendžiantis ginčą teismas pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, nelaikoma ieškinio pagrindo pakeitimu. Teisinė kvalifikacija nėra savitikslė, neskirta vien tik atitinkamų teisės normų pritaikymui; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius, tam, kad ginčas būtų išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 06 08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2012). O įvertinusi šioje byloje reikšmingas aplinkybes, t.y. kad ginčo sandoris sudarytas po to, kai dėl apelianto galimų nusikalstamų veiksmų buvo baigtas ikiteisminis tyrimas, jo atžvilgiu baudžiamoji byla jau buvo nagrinėjama teisme, ir jam buvo žinoma apie reikalaujamą žalos atlyginimą, taip pat po to, kai anksčiau buvo taikomas, bet laiku nebuvo pratęstas apelianto nuosavybės teisių į automobilį apribojimas; kad sandoris sudarytas artimųjų giminaičių – sūnaus ir motinos – siekiant, kad automobilį nebūtų nukreiptas galimas išieškojimas pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo ieškinius dėl žalos atlyginimo; kad sandorio vertė žymiai mažesnė už perleisto automobilio rinkos vertę, teisėjų kolegijas pripažįsta, jog automobilio pirkimo – pardavimo sutartis kvalifikuotina kaip sandoris, prieštaraujantis viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis), todėl yra niekinis ir negaliojantis nuo jo sudarymo dienos.
Teisėjų kolegija, sutikdama su ieškinį pareiškusiu prokuroru, ginčijamą sandorį kvalifikuoja būtent taip, nes baudžiamojoje byloje patenkinus nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo ieškinius, išieškojimas galimai būtų nukreiptas ir į atsakovo turtą – automobilį. Atsakovas D. B. nepateikė įrodymų, kad turi kito turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, todėl, perleidus automobilį atsakovei J. B., tokiam išieškojimui buvo užkirstas kelias. Dėl to teisėjų kolegija ir sprendžia, kad ginčijamas sandoris pažeidžia nuo nusikalstamos veikos nukentėjusio asmens teises ir įstatymu reglamentuotą teisingumo įgyvendinimą, o tai prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei.
Tai, kad apeliacine tvarka bylą išnagrinėjusi teisėjų kolegija pripažįsta, jog ginčijamas sandoris negalioja kitu įstatyminiu pagrindu, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo naikinti iš esmės pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Todėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimo teisėjų kolegija nekeičia (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinio skundo argumentai apie tikrąją ginčijamo sandorio šalių valią, t.y. kad atsakovė J. B. siekė susigrąžinti jos pačios loterijoje laimėtą automobilį, o atsakovui D. B. reikėjo 4000 Lt susimokėti už studijas, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino eilės rašytinių įrodymų, susijusių su aplinkybėmis apie automobilio naudojimą po sandorio sudarymo, atsižvelgiant į aukščiau paminėtus nustatytus sandorio negaliojimo pagrindus, negali būti pripažinti reikšmingais sprendžiant byloje kilusį ginčą.
Atsakovo atstovė, rengusi atsakovo D. B. apeliacinį skundą, pateikė pažymą, patvirtinančią valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dydį apeliacinės instancijos teisme. Kadangi šio atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, priteisti iš kitos šalies išlaidas už atsakovui suteiktą teisinę pagalbą nėra pagrindo (CPK 93 str.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo.