- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-11
- Bylos Nr.
- 1S-388-185/2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Pranas Šimkus
- Pareiškėjas
- Ž. V.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, sekretoriaujant Neringai Aukštuolienei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs pareiškėjo Ž. V. atstovo advokato E. M. skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2014-03-13 nutarties,
Aprašomoji dalis
nustatė:
2013 m. rugpjūčio 26 d. Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Zarasų rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 3 d. Ikiteisminis tyrimas pradėtas gavus Ž. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) pareiškimą, kuriame jis nurodė, kad 2013 m. rugpjūčio 25 d. apie 16 val. Zarasų r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., mokyklos teritorijoje, atvykusi jo mažamečio sūnaus L. V. motina V. B., norėdama sūnų išsivežti su savimi ir traukdama jį už rankos, grumtynių metu ranka jam pataikė į veido sritį ir taip sukėlė mažamečiui L. V. fizinį skausmą.
Šalies argumentai
2014-01-08 Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės D. K.-Š. nutarimu ikiteisminis tyrimas byloje nutrauktas, o Ž. V. pateikus skundą dėl šio nutarimo, jis Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo M. R. 2014-02-04 nutarimu buvo atmestas ir buvo paliktas galioti nepakeistas Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės D. K.-Š. 2014-01-08 nutarimas.
2014-03-05 Zarasų rajono apylinkės teisme buvo gautas advokato E. M. skundas, kuriuo jis prašė panaikinti Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo M. R. 2014-02-04 nutarimą ir ikiteisminį tyrimą atnaujinti.
Skundžiama Zarasų rajono apylinkės teismo 2014-03-13 nutartimi šis skundas buvo atmestas, motyvuojant tuo, kad prokurorų nutarimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti remiantis ikiteisminio tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis. Ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, kad vaiko motina V. B. ar koks nors kitas asmuo tyčia sužalojo L. V.. Medžiagoje taip pat nėra jokių duomenų, kad kas nors pagrobė vaiką ir dėl to turėtų būti pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 156 str. 2 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu pareiškėjo Ž. V. atstovas advokatas E. M. prašo panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2014-03-13 nutartį ir atnaujinti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančio pareiškimo matyti, jog pareiškėjas nesiekė, kad ikiteisminis tyrimas būtų pradėtas tik dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 3 d. Susipažinę su pateiktu pareiškimu, prokurorai ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai privalėjo ištirti, ar nebuvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 156 str. 2 d., ir ar nebuvo pasikėsinta padaryti šią nusikalstamą veiką. Mano, kad prokurorai ir policijos pareigūnai privalėjo imtis visų procesinių veiksmų, siekdami įsitikinti, kad V. B., Ž. K. ir automobilyje „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvęs D. B. neveikė bendrininkų grupe, kėsindamiesi įvykdyti nusikalstamą veiką, numatytą BK 156 str. 2 d. Nurodo, kad iš surinktos ikiteisminio tyrimo medžiagos yra pagrindas įtarti, jog visi šie trys paminėti asmenys, veikdami bendrininkų grupe, ketino pagrobti L. V.. Vykdant šį sumanymą, V. B. su Ž. V. susitarė, kad ji, prieš išvykdama į Jungtinę Karalystę, atvyks atsisveikinti su savo sūnumi, taip pat sąmoningai nuo jo nuslėpė, kad kartu su ja atvyks ir Ž. K. bei jos draugas D. B.. Buvo pagrindas įtarti, kad V. B. bendraujant su L. V., prie jų prisijungus A. G., V. B. pamatė, kad nepavyks pagrobti L. V. tiesiog jį išsivedant, todėl telefonu susisiekė su Ž. K., kuri į įvykio vietą atvyko padedama savo draugo D. B. bei išlipusi iš automobilio puolė smaugti A. G. tam, kad V. B. galėtų pagriebti L. V. bei, įsodinusi į D. B. vairuotą automobilį, jį išvežti iš Lietuvos. Nurodo, kad tyrėjai nesiėmė visiškai jokių veiksmų tam, kad ištirtų šias aplinkybes bei įsitikintų, ar nebuvo ketinimo ir bandymo įvykdyti nusikalstamą veiką, numatytą BK 156 str. 2 d. Tyrimo metu nebuvo apklaustas D. B., nebuvo bandyta nustatyti, kam priklauso automobilis „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kur šis automobilis ir D. B. buvo įvykio metu, nes V. B. liudijo, jog nei D. B., nei automobilio „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvykio vietoje nebuvo. Taip pat tyrimo metu nebuvo imtasi jokių veiksmų siekiant nustatyti, su kokiais asmenimis telefonu bendravo V. B. iki įvykio vietoje pasirodant Ž. K.. Tiek tyrėjai, tiek prokurorai, o taip pat ir ikiteisminio tyrimo teisėja visiškai ignoravo pareiškėjo nurodytus argumentus, jog siekiant išsiaiškinti, ar nebuvo kėsinamasi pagrobti L. V., tyrėjai privalėjo imtis veiksmų, siekdami nustatyti, ar V. B. 2013-08-26 kelionei nebuvo nupirkusi bilieto L. V.. Ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartyje nurodomi argumentai, jog pareiškėjas nepateikė jokių papildomų įrodymų, dėl kurių galėtų būti atliekamas ikiteisminis tyrimas BK 156 str. 2 d. pagrindu, negali būti laikomi pagrįstais. Nurodo, kad pareiškėjas tyrimui pateikė visus turimus įrodymus ir jam žinomus argumentus. Pats pareiškėjas neturi galimybės savarankiškai surinkti visų įrodymų, kurie patvirtintų įtarimus dėl nusikalstamos veikos padarymo. Tai yra ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų ir prokurorų funkcija ir pareiga. Todėl ikiteisminio tyrimo teisėjos nurodymas, kad pareiškėjas privalo pats surinkti visus įrodymus, kurie gali būti gaunami tik Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nustatyta tvarka, yra nepagrįstas. Atliekant ikiteisminį tyrimą, pasikėsinimas padaryti nusikaltimą, numatytą BK 156 str. 2 d., nebuvo tiriamas tik dėl tos priežasties, kad V. B. nurodė, jog neketino grobti L. V., tačiau papildomi tyrimo veiksmai, siekiant pašalinti prieštaravimus tarp liudytojų parodymų ir išsiaiškinti įvykio aplinkybes, kaip to reikalauja BPK, nebuvo atlikti. Psichologas, apklausęs L. V., visiškai nesiaiškino, dėl kokios priežasties jis bijojo, kad V. B. jį pagrobs ir išsiveš į Jungtinę Karalystę, jam nebuvo užduoti klausimai, ar pati V. B. nebuvo jam nurodžiusi tokių savo ketinimų. Dėl pirmiau išdėstytų aplinkybių Zarasų rajono apylinkės teismo 2014-03-13 nutartis laikytina nepagrįsta, todėl ji turi būti panaikinta.
Nurodo, kad Zarasų rajono apylinkės teismo nutartis yra nepagrįsta ir dėl aplinkybių, susijusių su BK 140 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymu. Atsižvelgiant į tai, kad atliekant ikiteisminį tyrimą nebuvo tiriama ir aiškinamasi, ar nebuvo pasikėsinta padaryti nusikaltimo, numatyto BK 156 str. 2 d., tyrėjai ir prokurorai neatliko proceso veiksmų, siekiant išsiaiškinti subjektyviąją V. B. veiksmų pusę. Nustačius, kad V. B. rengėsi ir kėsinosi pagrobti L. V., esama pagrindo įtarti, kad ji savo sūnų iš A. G. glėbio mėgino išplėšti ne siekdama jį išlaisvinti, o pirmiausia siekdama pagrindinio iš anksto suplanuoto tikslo - pagrobti L. V.. Siekiant šio tikslo V. B. neturėjo jokios reikšmės galimos tokių veiksmų pasekmės ir jai netgi nerūpėjo, kad kartu su Ž. K. naudojant smurtą prieš A. G., atsižvelgiant į tai, kad ši buvo tvirtai apkabinusi L. V., šiais smurtiniais veiksmais gali būti padaryta žala ir L. V. sveikatai. Esama pagrindo manyti, kad V. B. nerūpėjo, ar mėginant išplėšti L. V. iš A. G. glėbio, bus padaryta žala jo sveikatai ar ne. Pagrindinis V. B. tikslas buvo išplėšti L. V. iš A. G. glėbio ir jį pagrobti. Ir šių tikslų jį siekė netgi žinodama, kad jais gali būti padaryta žala jos sūnaus sveikatai, tačiau tokių pasekmių kilimo galimybė jai nebuvo svarbi ir neturėjo jokios reikšmės jos veiksmams. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai įtarti, kad BK 140 str. 3 d. numatytą nusikalstamą veiką V. B. padarė netiesioginės tyčios forma, t. y. V. B., naudodama smurtinius veiksmus prieš A. G., kuri buvo apkabinusi L. V., o taip pat bandydama išplėšti L. V. iš A. G. glėbio siekdama jį pagrobti, suvokė, kad dėl jos veiksmų gali būti padaryta žala L. V. sveikatai, ir nors šių pasekmių ji nenorėjo, tačiau siekdama pagrobti savo sūnų, sąmoningai leido joms atsirasti, be to, šių pasekmių kilimas V. B. buvo visiškai nesvarbus, nes pavykus pagrobti L. V. jam sukeltas skausmas ir sveikatos sužalojimas, V. B. vertinimu, būtų visiškai pateisinamas ir priimtinas. Atliekant ikiteisminį tyrimą nebuvo imtasi veiksmų pirmiau nurodytoms aplinkybėms nustatyti. Taip pat V. B. veiksmų subjektyviąją pusę tyrėjai grindė iš esmės ne faktinėmis aplinkybėmis, o kaip liudytojai apklaustų asmenų nuomone. Priežastį, dėl kurios L. V. ėmė verkti prokurorė nustatė atsižvelgdama į kaip liudytojai apklaustų Ž. K., L. ir D. B. nuomonę. Šie asmenys liudijo, kad L. V. verkti ėmė dėl to, kad A. G. jį smarkiai spaudė glėbyje. Tyrėjai net nemėgino aiškintis tikrųjų įvykio aplinkybių. Parodymams iš esmės skiriantis, t. y. A. G. liudijant, kad L. V. verkti ir šaukti ėmė pamatęs D. B. automobilį ir iš jo išlipusią Ž. K., buvo privaloma imtis bent minimalių veiksmų, siekiant nustatyti, kurių liudytojų parodymai yra teisingi, o kurių melagingi. Tam pakako atitinkamus klausimus užduoti L. V., tačiau dėl nežinomų priežasčių jo nebuvo klausiama, dėl kokios priežasties jis ėmė verkti. Tyrėjai išvadą apie priežastis, dėl kurių L. V. ėmė verkti, padarė atsižvelgdami į liudytojų nuomonę, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, bandydami išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių liudytojai tokią nuomonę turėjo. Pažymi, kad nei Ž. K., nei L. ar D. B. po įvykio nesikalbėjo su L. V., todėl jis šiems asmenims negalėjo pasakyti priežasties, dėl kurios jis ėmė verkti. Todėl liudytojų išvada tėra jų subjektyvi nuomonė, kuri savaime nėra ir negali būti laikoma neginčijamu įrodymu. Prokurorė nenurodė jokių pagrįstų motyvų, dėl kurių esant visiškai prieštaringiems liudytojų parodymams, vadovavosi išimtinai vienų liudytojų parodymais bei atmetė A. G. duotus parodymus. Pažymi, kad yra pagrindas abejoti tiek V. B., tiek ir Ž. K. duotais parodymais, nes šie abu asmenys galimai buvo iš anksto suplanavę pagrobti L. V. bei sąmoningai gali duoti melagingus parodymus arba vengti liudyti apie galimai pačių padarytą nusikalstamą veiką. Tuo tarpu V. B. galėjo nurodyti savo sūnums L. ir D. B., kaip šie turėtų liudyti apklausiami, nes tyrimo metu nebuvo aiškinamasi, ar šiems liudytojams nebuvo mėginama daryti įtaką. Aplinkybė, kad apklausos metu L. V. nurodė, kad jį mušė per viršugalvį, taip pat nesudarė pagrindo nutraukti ikiteisminio tyrimo. Pažymi, kad nuo įvykio iki apklausos buvo praėjęs didelis laiko tarpas bei mažametis L. V. galėjo tiksliai neatsiminti visų aplinkybių. Smulkūs mažamečio parodymų neatitikimai ikiteisminiame tyrime neturėtų būti vertinami kaip pilnamečio asmens. Praėjus didesniam laiko tarpui vaikui įvairių įvykių aplinkybės gali susilieti, supanašėti bei jis gali nebeatskirti konkretaus įvykio aplinkybių nuo kito įvykio. Pavyzdžiui, iš L. V. parodymų esama pagrindo manyti, kad Ž. K. iki įvykio mušdavo jį per viršugalvį. Esama pagrindo manyti, kad praėjus didesniam laiko tarpui L. V. giliau atmintyje išliko būtent tokie įvykiai, o ne iš esmės vaikui nemalonūs prisiminimai apie tai, kaip jį mušė mama, kuriuos vaikas sąmoningai stengiasi kuo greičiau pamiršti. Atliekant ikiteisminį tyrimą netgi nebuvo mėginama pašalinti abejonių dėl tokių mažamečio vaiko liudijimo neatitikimų, nors tokios abejonės įtariamojo naudai aiškinamos tik tuo atveju, jei papildomais ikiteisminio tyrimo veiksmais jų nepavyksta pašalinti.
Teismo posėdyje pareiškėjas bei jo atstovas prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
BPK 2 str. įpareigoja prokurorą bei ikiteisminio tyrimo pareigūnus reaguoti į kiekvieną informaciją apie galimai padarytą nusikalstamą veiką ir atlikti visus reikalingus proceso veiksmus bei priimti visus reikalingus sprendimus, kad nusikalstama veika būtų atskleista.
BK 2 str. 4 d. nurodo, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikaltimo sudėtį sudaro keturi tarpusavyje organiškai susiję elementai: objektas, objektyvioji pusė, subjektas, subjektyvioji pusė. Nusikaltimo objektyviąją pusę apibrėžia teisės normos dispozicija – nusikalstama veika ir objektas, į ką šia neteisėta veika yra kėsinamasi. Subjektyviosios pusės požymiai, kurių buvimas, taip pat yra būtinas patraukti asmenį atsakomybėn, yra subjektas ir jo veiksmų vidinės paskatos. Būtinas ir pagrindinis subjektyviosios pusės požymis yra kaltė. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Nusikalstamos veikos sudėtis – teisinė sąvoka, kuri nurodo teisiškai reikšmingus kiekvieno nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius. Nusikalstamos veikos sudėtis leidžia atskirti baudžiamąją atsakomybę, kuri atsiranda, padarius BK numatytas pavojingas veikas, kurios įstatymo yra pripažintos kaip nusikaltimai ar baudžiamieji nusižengimai, nuo kitų teisinės atsakomybės rūšių, atskirti nusikalstamą veiką nuo nenusikalstamos. Tiek pradedant baudžiamąjį procesą, tiek jau vykstančio proceso metu privalu įsitikinti, jog nėra priežasčių, dėl kurių procesas negali būti vykdomas. BPK 3 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 3 d. dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiui. Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorė 2014-01-08 nutarimu ikiteisminį tyrimą nutraukė, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 3 d., požymių. Prokurorė tokį sprendimą motyvavo tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, kad V. B. būtų padariusi šią nusikalstamą veiką. Prokurorė nutarime nurodė, kad V. B. savo mažamečio sūnaus L. V. atžvilgiu jokių tyčinių veiksmų neatliko, o tik bandė išvaduoti savo sūnų iš svetimo asmens – A. G. glėbio, atitraukdama A. G. rankas. Prokurorė padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 3 d., sudėties, taip pat nerealizuotos nusikalstamos veikos objektyvioji bei subjektyvioji pusės. Aukštesnysis prokuroras, patikrinęs minėto nutarimo pagrįstumą ir teisėtumą, 2014-02-04 nutarimu paliko jį galioti. Skundžiama teismo nutartimi šie prokurorų nutarimai taip pat pripažinti teisėtais ir pagrįstais.
Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su ikiteisminio tyrimo Nr. 58-1-00249-13 medžiaga konstatuoja, kad skundžiama Zarasų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 str. nurodyta, kad ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras, kuris, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo. Be to, BPK 214 str. ir X dalies nuostatos įgalioja teisėjus tik patikrinti prokuroro priimtų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą. Taigi ikiteisminio tyrimo metu būtent prokuroras, atliekantis ikiteisminį tyrimą, vertina visus byloje surinktus duomenis ir jų pagrindu sprendžia, ar yra asmens veiksmuose nusikalstamos veikos, kuria jis yra kaltinamas, požymių. Tik įvertinęs visą ikiteisminio tyrimo medžiagą, prokuroras, o ne teismas, priima motyvuotą sprendimą dėl bylos perdavimo teismui arba jos nutraukimo. Ikiteisminio tyrimo nutraukimas reiškia konkretaus baudžiamojo proceso užbaigimą, todėl prokuroro motyvai turi būti išsamūs, aiškūs (suprantami visiems šiuo procesu suinteresuotiems asmenims) ir pagrįsti išsamiu byloje surinktų faktinių duomenų įvertinimu.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas negali ikiteisminio tyrimo stadijoje įpareigoti prokurorą atlikti konkrečius procesinius veiksmus, tarp jų ir surašyti kaltinamąjį aktą, taip pat nurodyti, kaip vertinti surinktus duomenis, nes prokuroro statusas leidžia bei BPK įpareigoja prokurorą surinktus byloje įrodymus vertinti savarankiškai bei nepriklausomai, ir būtent prokuroro kompetencija yra ikiteisminio tyrimo organizavimas, vadovavimas jam, įskaitant ir procesinių veiksmų parinkimą, taip pat sprendimų dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, tyrimo užbaigimo ir kaltinamojo akto surašymo priėmimas (BPK 170 str.). Aukštesnės instancijos teismas, nustatęs pažeidimus, gali tik nurodyti juos pašalinti.
Ikiteisminio tyrimo metu atliekamas duomenų rinkimas nėra savitikslis, nes duomenų turi būti surinkta tiek, kad būtų išsiaiškintos byloje įrodinėtinos aplinkybės ir priimtas pagrįstas sprendimas dėl tolesnės tyrimo eigos, t. y. bylos su kaltinamuoju aktu perdavimo teismui ar tyrimo nutraukimo. Jei tyrimo metu visos reikšmingos bylos aplinkybės nustatytos, nebūtina atlikinėti papildomų tyrimo veiksmų vien tam, kad būtų gauta kuo daugiau ankstesnius rezultatus patvirtinančių duomenų, jei nėra pagrindo manyti, kad bus gauti kokybiškai nauji duomenys.
Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga, konstatuoja, kad ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje byloje iš esmės atliktas išsamiai, atlikti būtini procesiniai veiksmai, prokurorų nutarimuose ir teismo nutartyje motyvuotai įvertintos Ž. V. pareiškime ar skunduose nurodytos aplinkybės, turinčios reikšmės teisiniam jo nurodytų faktų įvertinimui.
Kaip matyti iš teismui pateiktos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta teismo medicininė ekspertizė dėl L. V. patirto sužalojimo, dalyvaujant psichologei apklaustas mažametis L. V., pateikta psichologės išvada dėl vaiko (L. V.) parodymų patikimumo, pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausti kiti tiesiogiai įvykį matę mažamečiai L. ir D. B., taip pat apklausti ir kiti įvykio metu buvę asmenys - Ž. K., A. G., kaip specialioji liudytoja apklausta V. B., kaip liudytojai apklausti Ž. V., S. G.. Aukštesnės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje buvo atlikti būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai, siekiant išsiaiškinti Ž. V. pareiškime nurodytas aplinkybes, ir šių ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų visiškai pakanka padaryti išvadai, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Iš byloje esančios specialisto išvados Nr. G168/13(08) matyti, kad mažamečiui L. V. buvo nustatytas sužalojimas – kairės akies vokų išorinio kampo srities kraujosruva, padarytas mažiausiai vienu trauminiu poveikiu ir priskiriamas prie nežymaus sveikatos sutrikdymo. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys neduoda pagrindo teigti, kad šis L. V. nustatytas sužalojimas būtų buvęs padarytas kokio nors asmens tyčiniais veiksmais.
Byloje nustatyta, kad V. B. 2012 m. rudenį su trimis savo vaikais – L. V., D. ir L. B. išvyko gyventi į Angliją, kur jau gyveno Ž. V.. 2013 m. V. B. su Ž. V. išsiskyrė ir Ž. V. sugrįžo gyventi į Lietuvą, o V. B. su trimis savo vaikais toliau liko gyventi Anglijoje. 2013 m. liepos 21 d. V. B. su visais trimis vaikais sugrįžo į Lietuvą atostogų, atgal sugrįžti į Angliją ji turėjo 2013 m. rugpjūčio 4 d. Sugrįžusi į Lietuvą V. B. savo sūnų L. V. atostogų išleido pas tėvą Ž. V.. Tačiau Ž. V. sutartu laiku – 2013 m. rugpjūčio 2 d. V. B. vaiko (L. V.) negrąžino, nes, kaip parodė V. B., jai Ž. V. pasakė, kad ji yra netinkama motina. V. B. numatytu laiku į Angliją neišvyko, liko Lietuvoje. Į Angliją ji išvyko 2013 m. rugpjūčio 26 d. Prieš išvykdama į Angliją V. B. paprašė Ž. V. leisti atsisveikinti su sūnumi L. V.. Ž. V. sutiko ir 2013 m. rugpjūčio 25 d. ji su savo kitais dviem vaikais atvažiavo į Zarasų r., (duomenys neskelbtini) k. pas sūnų L. V.. Iš namų pasiėmusi L. V. ji išėjo į (duomenys neskelbtini) mokyklos žaidimų aikštelę, kurioje jos visi trys vaikai žaidė. Vėliau prie jų atėjo Ž. V. brolio sugyventinė A. G.. Kaip apklausos metu parodė V. B., jiems jau einant link namų, susitikti su jos sūnumi L. V. atvažiavo jos dukterėčia Ž. K. su broliu R. K., nes Ž. V. visai jos giminei neleidžia bendrauti ir pasimatyti su L. V.. Pasak V. B., L. V., pamatęs automobilį, sušuko „R. mašina“ ar kažką panašaus. Ž. K. išlipant iš automobilio, A. G. čiupo L. V. ir prispaudė jį prie savęs. L. V. pradėjo verkti, šaukė „mama, man skauda“. Tada ji, pribėgusi prie A. G., bandė atplėšti jos rankas nuo L. V., bet A. G. jį dar labiau spaudė prie savęs, po ko, L. V. dar labiau ėmė verkti, sakė, kad jam skauda. Tuomet ji (V. B.) paleido A. G. rankas, kad ji (A. G.) daugiau savo veiksmais nebekeltų fizinio skausmo jos sūnui L. V.. V. B. parodė, kad jokios minties išsivežti savo sūnaus L. V. į Angliją ji neturėjo. Kai jos sūnus buvo A. G. rankose, ji jo net nepalietė, o tik bandė atitraukti nuo savo sūnaus L. V. A. G. rankas, kad jam neskaudėtų, nes A. G. jį spaudė. Jokio fizinio skausmo ji savo sūnui L. V. sukelti negalėjo. Šias V. B. apklausos metu nurodytas aplinkybes, t. y. tai, kad ji jokių tyčinių veiksmų savo sūnaus L. V. atžvilgiu neatliko, o jį tik bandė išvaduoti iš A. G. glėbio, atitraukdama jos rankas, ir kad mažametis jos sūnus L. V. verkė, nes jam skaudėjo ne dėl jos veiksmų, o dėl to, kad jį glėbyje spaudė A. G., patvirtino ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją kaip liudytojai apklausti L. ir D. B. bei įvykio metu buvusi Ž. K.. Kaip liudytoja apklausta A. G. taip pat parodė, kad aptariamo įvykio metu ji L. V. buvo apkabinusi rankomis ir jo nepaleido, kai jis pamatęs Ž. K., šaukdamas „nenoriu“, atbėgo pas ją. Pasak A. G., tada Ž. K. ėmė ją smaugti, o V. B. viena ranka laikė jos ranką, kita ranka bandė iš jos rankų ištraukti L. V.. Ji L. V. nepaleido, vaikas verkė, prašė mamos neišvežti jo į Angliją. Kai Ž. K. ją paleido, V. B. dar bandė temti L. V., bet nepavykus, leido jai atsistoti, po ko ji laikydama L. V. ant rankų nubėgo link namų. Mano, kad V. B. specialiai užgauti sūnaus L. V. nenorėjo, o tik norėdama ištraukti iš jos rankų, galėjo jam sukelti fizinį skausmą. Taigi iš aptartų duomenų matyti, kad V. B. jokių tyčinių veiksmų, kuriais būtų siekusi sukelti fizinį skausmą savo sūnui L. V., neatliko. Kaip pagrįstai nurodyta prokurorų nutarimuose, paties L. V. parodymai dėl aptariamo įvykio aplinkybių negali būt vertinami objektyviai, nes jie nebuvo nuoseklūs, mažametis vienos apklausos metu nurodė net kelis veiksmų jo atžvilgiu variantus: mama mušė; mama nieko nedarė, tik norėjo jį pavogti; mušė Ž.; mama mušė, kaip ir Ž., per viršugalvį, kurie prieštarauja visai kitai ikiteisminio tyrimo medžiagai. Be to, L. V. parodymai ne tik dėl veiksmų jo atžvilgiu, bet ir dėl kitų aplinkybių, pvz., kad mama (V. B.) smaugė A. G. prieštarauja kitiems ikiteisminio tyrimo metu surinktiems duomenims (tokių aplinkybių nenurodė nei V. B., nei A. G. ar įvykio metu buvusi Ž. K.). Taip pat, kaip matyti iš specialisto išvados Nr. 13/12-11, joje nurodyta, kad mažametis L. V. apklausos pradžioje jautėsi ramus ir neįsitempęs, tačiau psichologei pradėjus tikslinti įvykio detales, užduodant klausimus apie papasakotus įvykius, L. V. pradėjo nerimauti, buvo įsitempęs, norėjo išvengti pokalbio ir nenoriai atsakinėjo į klausimus. Išvadoje pažymėta, kad remiantis vaiko parodymais, nėra visiškai aišku, kas tiksliai, kaip bei kokiu nuoseklumu vyko. Pareiškėjas Ž. V. įvykio nematė, jame nedalyvavo, pareiškimą policijai parašė tik remdamasis A. G. žodžiais. Taigi pirmiau aptarti duomenys patvirtina, kad V. B. neturėjo jokios tyčios sukelti fizinį skausmą savo mažamečiui sūnui L. V. (ji tik bandė išvaduoti savo sūnų iš svetimo asmens – A. G. glėbio, atitraukdama jos rankas), todėl nenustačius jos ar kokio nors kito asmens veiksmuose BK 140 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos požymių (V. B. pareiškimu taip pat prašė pradėti ikiteisminį tyrimą A. G. atžvilgiu pagal BK 140 str. 3 d. dėl fizinio skausmo mažamečiui sukėlimo; šis jos pareiškimas buvo nagrinėjamas kartu su ikiteisminio tyrimo medžiaga), ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje byloje buvo nutrauktas pagrįstai.
Analizuojant BK 156 str. dispoziciją pažymėtina, kad vaiko pagrobimo veikos esmę sudaro tai, kad tokia nusikalstama veika pažeidžiami ne tik vaiko interesai, laisvė, bet ir kitų asmenų, kurie turi teisiškai apibrėžtus ar kitokius ryšius su vaikų interesais. Veika kvalifikuojama kaip BK 156 str. numatytas nusikaltimas nustačius, kad nusikalstamoje veikoje dalyvaujantys asmenys tai žinojo, tai suvokė ir to siekė, nepriklausomai nuo tokių veiksmų atlikimo motyvų ir tikslų (jeigu veikoje nėra būtinojo reikalingumo požymių). Nustačius, kad vaikas buvo pagrobtas tėvo, motinos ar artimo giminaičio iš vaikų įstaigos arba asmens, pas kurį vaikas teisėtai gyveno, veika kvalifikuojama pagal BK 156 str. 2 d. Taigi, kaip matyti iš šios teisės normos, objektyvioji nusikalstamos veikos pusė realizuojama specialaus subjekto veikimu – vaiko pagrobimu tik iš dispozicijoje griežtai apibrėžtų vietų – vaikų įstaigos arba asmens, pas kurį vaikas teisėtai gyveno.
Kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. B. ir Ž. V. išsiskyrus ir Ž. V. sugrįžus gyventi į Lietuvą, mažametis L. V. toliau liko gyventi kartu su savo motina V. B. ir dviem savo broliais L. ir D. B. Jungtinėje Karalystėje. 2013-07-21 V. B. su savo vaikais atvažiavus į Lietuvą ir išleidus savo sūnų L. V. atostogų pas tėvą Ž. V., sūnus pas motiną gyventi negrįžo. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad aptariamo įvykio metu (2013-08-25) mažamečio L. V. gyvenamoji vieta jokiu įsiteisėjusiu teismo sprendimu nebuvo nustatyta nė su vienu iš jo tėvų, t. y. vaikas turėjo teisę gyventi tiek su savo motina V. B., tiek ir su savo tėvu Ž. V.. Tik po aptariamo įvykio, t. y. 2013-09-02, Zarasų rajono apylinkės teisme buvo priimta nutartis, kuria mažamečio vaiko L. V. laikinoji gyvenamoji vieta iki teismo sprendimo įsiteisėjimo civilinėje byloje, buvo nustatyta su tėvu Ž. V. (šiuo metu civilinėje byloje sprendimas dar nėra priimtas). Taigi atsižvelgus į pirmiau išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad V. B. veiksmuose nėra vieno iš BK 156 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties elemento – objektyviosios nusikalstamos veikos pusės, o, kaip jau minėta, jeigu nėra bent vieno iš nusikalstamos veikos požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Todėl aptarinėti šios nusikalstamos veikos galimą subjektyviosios pusės požymių buvimą V. B. veiksmuose nėra jokio pagrindo.
Taigi, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, kad ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje byloje iš esmės buvo atliekamas tinkamai ir objektyviai, pasinaudojus visomis galimybėmis surinkti reikšmingus tyrimui duomenis bei juos įvertinti, o byloje nenustačius, kad V. B. ar kokie nors kiti asmenys būtų padarę kokią nors nusikalstamą veiką, pagrįstai prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Aukštesnės instancijos teismo nuomone, skunde minimų galimų veiksmų atlikimas, atsižvelgiant į įvykio situaciją ir ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, nebūtų tikslingas, nes jokie papildomi tyrimo veiksmai šiuo atveju nesuteiks jokios papildomos tyrimui reikšmingos informacijos, leidžiančios V. B. veiksmus vertinti kitaip, nei jie įvertinti prokurorų nutarimuose bei skundžiamoje teismo nutartyje. Vien tai, kad dėl byloje nustatytų aplinkybių vertinimo buvo priimtas pareiškėjo netenkinantis sprendimas, nesuteikia pagrindo teigti, kad buvo pažeistos BPK 2 str. įtvirtintos nuostatos ar kad prokurorų nutarimai ir teismo nutartis yra neteisėti ir nepagrįsti.
Atsižvelgus į pirmiau išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad prokurorų nutarimus bei dėl jų priimtą skundžiamą teismo nutartį pripažinti neteisėtais bei nepagrįstais ir juos naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pareiškėjo Ž. V. atstovo advokato E. M. skundą atmesti ir palikti galioti Zarasų rajono apylinkės teismo 2014-03-13 nutartį nepakeistą.
Šis nutartis yra neskundžiama.