Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo viešosios įstaigos „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 21 d. dalinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2242-560/2011 pagal ieškovo akcinės bendrovės Lietuvos radijo ir televizijos centro ieškinį atsakovui viešajai įstaigai „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 21 d. dalinis sprendimas panaikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 322 straipsniu, pagal bylos duomenis sprendžia, kad nėra būtinas bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka ir prašymai dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka nėra pagrįsti.

1999 m. balandžio 1 d. ieškovas AB Lietuvos radijo ir televizijos centras su atsakovu VšĮ „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ sudarė sutartį Nr. 11-1, kuria ieškovas įsipareigojo atsakovui suteikti siuntimo paslaugą LTV-1 tinklu, t.y. perduoti bei išspinduliuoti telekomunikacijos tinklais televizijos programas“ LTV-1 tinklu, kurio sudėtis pateikta priede Nr.l. Sutarties galiojimo terminas buvo nustatytas iki 2004 m. gruodžio 31 d., bet nei vienai iš šalių raštu sutartyje nustatytu laiku nepareikalavus jos nutraukti, sutartis buvo pratęsta dar penkeriems metams.

Sutartyje atsakovas įsipareigojo už ieškovo teikiamas siuntimo paslaugas ieškovui apmokėti vadovaujantis radiofonijos ir televizijos priemonių naudojimo tarifais. Kartu šalys sutartyje numatė galimybę tarifus pakeisti pakeičiant priedą Nr.2 ir tolesnius atsiskaitymus atlikti pagal naują priedą Nr.2. Šalys susitarė, kad einamas atsiskaitymas bus atliekamas kas mėnesį pagal ieškovo pateiktą sąskaitą kurioje bus nurodoma suma už praeitą mėnesį, o sąskaitą atsakovas apmokės iki einamojo mėnesio 20 dienos (sutarties 3.2 punktas). Atsakovas įsipareigojo laiku neapmokėjęs sąskaitos mokėti delspinigius po 0,05 proc. už kiekvieną pavėluotą dieną nuo visos įsiskolintos sumos (sutarties 3.4 punktas).

Ieškovas su atsakovu 2008 metų pradžioje pasirašė priedo Nr.2 pakeitimą, nustatydami radiofonijos ir televizijos priemonių naudojimo tarifus 2008 metams. Vykdydamas sutarties nuostatas bei naujojo priedo Nr.2 sąlygas ieškovas už suteiktas paslaugas laikotarpyje nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pateikė atsakovui sąskaitas faktūras pagal priede Nr.2 nustatytus tarifus.

Ieškovui su atsakovu nepavykus susitarti dėl tarifų perskaičiavimo 2009 metams nebuvo pasirašytas ir naujas susitarimas (priedas Nr.2) dėl tarifų taikymo ir nuolaidų perskaičiavimo nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. Nepaisant šios aplinkybės, nuo 2009 metų pradžios ieškovas toliau pagal sutartį teikė atsakovui jo užsakytas paslaugas, o atsakovas šias paslaugas priėmė. Remdamasis sutarties 3.2 punktu ieškovas už 2009 metais suteiktas paslaugas atsakovui skaičiavo paslaugos kainą taikant 2008 metais galiojusius tarifus ir pateikė apmokėjimui sąskaitas.

1999 m. liepos 9 d. ieškovas ir atsakovas sudarė sutartį Nr.51-1, kuria ieškovas įsipareigojo atsakovui teikti siuntimo radijo tinklais, t.y. perduoti iš Vilniaus radijo relinės stoties į radijo tinklų siųstuvus ir jais siųsti atsakovo radijo programas. Sutarties galiojimo terminas buvo nustatytas iki 2004 m. gruodžio 31 d., bet nei vienai iš šalių raštu sutartyje nustatytu laiku nepareikalavus jos nutraukti, sutartis buvo pratęsta dar sekantiems metams.

Atsakovas sutartimi įsipareigojo už ieškovo teikiamas siuntimo paslaugas ieškovui apmokėti vadovaujantis radiofonijos ir televizijos priemonių naudojimo tarifais, nurodytais priede Nr.4. Kartu šalys numatė galimybę tarifus pakeisti pakeičiant priedą Nr.4, o tolesnius atsiskaitymus atlikti pagal naują priedą Nr.4. Šalys susitarė, kad einamasis atsiskaitymas bus atliekamas kas mėnesį pagal ieškovo pateiktą sąskaitą, kurioje nurodoma suma už praeitą mėnesį, o sąskaita bus apmokama iki einamojo mėnesio 20 dienos (sutarties 3.2 punktas). Atsakovas įsipareigojo laiku neapmokėjęs sąskaitos mokėti delspinigius po 0,05 proc. už kiekvieną pavėluotą dieną nuo visos įsiskolintos sumos (sutarties 3.4 punktas).

2006 m. sausio 1 d. įsigaliojo tarp šalių pasirašytas naujos redakcijos priedas Nr.4. Ieškovas su atsakovu 2008 m. vasario 1 d. pasirašė papildomą susitarimą dėl nuolaidų už LR-1 radijo programos siuntimą radijo tinklu laikotarpyje nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. bei papildomą susitarimą Nr. 13.

Atsakovas sutartimi įsipareigojo už eksploatavimo sąlygų užtikrinimą patalpintai įrangai atsiskaityti įrangos eksploatavimo sąlygų užtikrinimo kaina, pateikta priede Nr.2. Kartu šalys numatė galimybę kainą pakeisti pakeičiant priedą Nr.2 ir tolesnius atsiskaitymus atlikti pagal naują priedą kuris įsigalioja kai jį pasirašo abi šalys. Šalys susitarė, kad einamasis atsiskaitymas bus atliekamas kas mėnesį pagal ieškovo pateiktą PVM sąskaitą faktūrą kurioje nurodoma kaina už praeitą mėnesį, o sąskaita turi būti apmokama iki einamojo mėnesio 25 dienos (sutarties 3.3 punktas). Atsakovas įsipareigojo laiku neapmokėjęs sąskaitos mokėti delspinigius po 0,05 proc. už kiekvieną pavėluotą dieną nuo visos įsiskolintos sumos (sutarties 4 punktas). Tarp šalių nuo 2008 m. balandžio 1 d. įsigaliojo naujas priedas Nr.2, nustatęs naujas paslaugos kainas.

2006 m. birželio 30 d. ieškovas ir atsakovas sudarė sutartį Nr.14-424, kuria ieškovas įsipareigojo teikti siuntimo paslaugą atsakovui skaitmeninės antžeminės televizijos pirmuoju tinklu, priklausančiu ieškovui. Sutartis sudaryta iki 2016 m. gruodžio 31 d.

2009 m. rugpjūčio 25 d. ieškovas ir atsakovas sudarė duomenų perdavimo paslaugų sutartį Nr.32-509/09 dėl vaizdo perdavimo „MEZON“ tinklu paslaugų teikimo atsakovui (sutartis nutraukta). Atsakovo skola pagal šią sutartį yra padengta.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentus.

Teismas neturėjo teisės priimti dalinio sprendimo pagal CPK 261 straipsnio 1 dalį.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas dalinį sprendimą, nurodė, kad jo priėmimas yra būtinas, siekiant užtikrinti proceso koncentruotumo, teisės į teisingą bei operatyvų teismo procesą principą bei greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. Pirmosios instancijos teismas taip pat daliniame sprendime nurodė, kad dalinis sprendimas gali būti priimamas tuomet, kai byloje surinktų įrodymų pakanka, kad teismas priimtų sprendimą vieno ar kelių reikalavimų ar reikalavimo dalies pagrįstumo klausimu. Daliniame sprendime nurodyta, kad atsakovas ieškinio reikalavimų dėl 6 889 642,82 Lt skolos pagrįstumo dėl nesąžiningų ir nepagrįstų kainų ir tarifų neva neginčija, todėl dėl ieškovo reikalavimų nurodytai sumai pakanka įrodymų priimti dalinį sprendimą.

Teisėjų kolegijos nuomone, nurodyti pirmosios instancijos teismo dalinio sprendimo teiginiai dėl dalinio sprendimo priėmimo nagrinėjamoje byloje nėra pagrįsti.

Pagal CPK 261 straipsnio 1 dalį tam, kad būtų galima priimti dalinį sprendimą, turi būti tenkinamos dvi būtinosios sąlygos: byloje yra pareikšti keli reikalavimai; tačiau surinktų įrodymų pakanka, kad teismas priimtų sprendimą vieno ar kelių iš byloje pareikštų reikalavimų ar reikalavimo dalies pagrįstumo klausimu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. kovo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3k-3-216/2005 yra konstatavęs: šis straipsnis (CPK 261 straipsnis) leidžia teismui priimti dalinį sprendimą tik tokiu atveju, kai byloje surinktų įrodymų pakanka nuspręsti dėl vienų reikalavimų, tačiau jų nepakanka nuspręsti dėl kitų ieškovo reikalavimų. Daliniu sprendimu išsprendžiami reikalavimai turi būti pakankamai savarankiški, kad galėtų būti išsprendžiami atskirai nuo kitų ieškovo pareikštų reikalavimų, t. y. turi būti atsižvelgiama į visų pareikštų reikalavimų esmę ir tarpusavio ryši. Sprendžiant, ar pareikšti reikalavimai yra pakankamai savarankiški, reikėtų atsižvelgti į tai, ar kiekvienas ieškovo pareikštas reikalavimas galėtų būti nagrinėjamas atskirose bylose ir tose bylose teismas galėtų priimti galutinį sprendimą. Kolegija konstatuoja, kad šioje byloje dalinis sprendimas negalėjo būti priimtas, nes ieškovės reikalavimai savo esme ir tarpusavio ryšiu glaudžiai susiję ir paremti tais pačiais argumentais bei įrodymais“.

Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo priimti dalinio sprendimo nagrinėjamoje civilinėje byloje pagal CPK 261 straipsnio 1 dalį, teismo motyvai dėl dalinio sprendimo priėmimo yra nepagrįsti civilinėje byloje esančiais įrodymais ir teisiniais argumentais.

Nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovas reikalavo iš atsakovo priteisti skolą už paslaugas ir delspinigius tarp šalių sudarytų paslaugų sutarčių pagrindu. Taigi, ieškovas pareiškė vieną reikalavimą dėl visos sumos priteisimo civilinėje byloje. Atitinkamai tai reiškia, kad pagal CPK 261 straipsnio 1 dalį nėra tenkinama aukščiau nurodyta sąlyga.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisingai vertino, kad daliniu sprendimu priteistų sumų atsakovas neginčijo.

Atsakovas kartu su atsiliepimais į ieškinį pateikė į bylą jam prieinamus įrodymus apie sumas, kurių, atsakovo teigimu, ieškovas nepagrįstai ir neteisėtai reikalauja iš atsakovo (1 729 215,39 Lt suma už 2010 metus ir 540 718,18 Lt suma už 2009 metus, kurios ieškovo buvo neteisėtai įskaitytos su atsakovo sumokėtomis atitinkamomis sumomis). Taigi, visų pirma, pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad atsakovas tiesiogiai ginčija reikalavimą priteisti 540 718,18 Lt sumą už 2009 metus.

Be to, atsakovas, remdamasis ir kitais argumentais bei įrodymais, taip pat ginčija ieškovo pagal ieškinį reikalaujamas sumas toje dalyje, dėl kurios priimtas dalinis sprendimas. Todėl ieškovo reikalavimai ir atsakovo atsikirtimai į juos dalyse, kuriose atnaujintas nagrinėjimas bei priimtas dalinis sprendimas, yra glaudžiai ir neatsiejamai susiję, negali būti atskirti ir vertinami atskirai. Atitinkamai pagal CPK 261 straipsnio 1 dalį nėra tenkinama aukščiau nurodyta sąlyga, o dalinis sprendimas priimtas nepagrįstai.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė dalinį sprendimą, neištyręs bei neįvertinęs visų įrodymų, pažeisdamas procesinės teisės normas.

Atsakovas, gindamas savo teises dėl, atsakovo teigimu, ieškovo nepagrįstai reikalaujamų sumų, dar iki ieškovo pradinio ieškinio pateikimo ir civilinės bylos iškėlimo, 2009 m. spalio 14 d. pateikė teismui ieškinį dėl ieškovo neteisėtų veiksmų nutraukimo ir žalos atlyginimo (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-1455-56/2011). Abi šios bylos vyksta dėl tų pačių sutarčių, ieškovo teikiamų paslaugų ir jų sąlygų, įskaitant kainas. Ieškinyje civilinėje byloje Nr. 2-1455-56/2011 yra pateikti argumentai ir į bylą pateikti atitinkami įrodymai, turintys teisinę reikšmę ginčijant ieškovo šioje byloje reikalaujamas sumokėti ir (ar) atsakovo sumokėtas sumas, t. y., atsakovo teigimu, dėl nepagristų ir neteisėtų ieškovo taikomų kainų pagal sutartis bei kitų neteisėtų veiksmų, dėl ieškovo dominuojančios padėties, dėl žalos ir kt. Minėtoje byloje nustačius, kad ieškovo taikomos kainos už pagal tas pačias sutartis teikiamas paslaugas buvo nesąžiningos (per aukštos), atitinkamai nagrinėjamoje byloje teismas turėtų atmesti ieškovo reikalavimus dalyje dėl nepagristai ir neteisėtai reikalaujamų sumų pagal tas pačias sutartis priteisimo iš atsakovo.

Atsižvelgiant į tai, kad civilinėje byloje Nr. 2-1455-56/2011 nustatytini faktai, susiję su ieškovo neteisėtais veiksmais reikalaujant atitinkamų sumų iš atsakovo, turės teisinę reikšmę civilinei bylai, atsakovo prašymu Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 26 d. nutartimi sustabdė civilinę bylą, kol bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-1455-56/2011. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi, motyvuodamas tuo, kad nurodytų bylų sujungimas leistų greičiau išnagrinėti šalių ginčą, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 26 d. nutartį ir nurodė teismui spręsti klausimą dėl aptariamų civilinių bylų sujungimo, tuo pačiu nurodydamas, kad šios bylos yra tarpusavyje susijusios: „Tiek ieškovo, tiek atsakovo reikalavimai civilinėse bylose yra susiję su tomis pačiomis šalių sudarytomis sutartimis. Iš išdėstyto akivaizdu, kad teismo sprendimas dėl atsakovo VšĮ „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ įvardijamų neteisėtų ieškovo veiksmų ir prašomų atlyginti nuostolių turės teisine įtaką sprendžiant ieškovo reikalavimus dėl skolos priteisimo. Taigi galima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atskiras aptariamų bylų nagrinėjimas gali lemti prieštaringus teismų sprendimus, o taip pat ir ginčų atnaujinimo tikimybę. <...> ...civilinės bylos yra glaudžiai susijusios: bylose dalyvauja tos pačios šalys, jų reikalavimai susiję su tomis pačiomis sutartimis, ginčo išsprendimas didžiąja dalimi priklausys nuo ieškovo veiksmų, sutartyse nustatant atsakovo siunčiamus tarifus, galutines kainas ir kitas sąlygas, vertinimo. <...> ...pirmosios instancijos teismas privalėjo spręsti klausimą dėl aptariamų civilinių bylų sujungimo, nes egzistavo visos sąlygos šio procesinio instituto taikymui“.

Pirmosios instancijos teismas, netinkamai aiškindamas ir vertindamas Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugpjūčio 16 d. nutartį, nepagrįstai atsisakė sujungti civilinę bylą ir civilinę bylą Nr. 2-1455-56/2011 motyvuodamas tuo, kad reikalavimai neva nėra vienarūšiai. CPK 136 straipsnio 4 dalis nustato kelis alternatyvius pagrindus civilinių bylų sujungimui, bylų vienarūšiškumas yra tik vienas iš bylų sujungimo pagrindų. Bylos sujungiamos taip pat tuo atveju, jei jose nagrinėjami reikalavimai tarpusavyje susiję ir dėl to bylų negalima išnagrinėti skyrium. Kaip konstatuota Lietuvos apeliacinio teismo minėtoje nutartyje, nagrinėjamoje civilinėje byloje ir civilinėje byloje Nr. 2-1455-56/2011 nagrinėjami reikalavimai yra tarpusavyje susiję, o nustačius faktus civilinėje byloje Nr. 2-1455-56/2011 jie turės tiesioginę teisinę reikšmę šioje civilinėje byloje, įskaitant dėl tų sumų, kurios priteistos daliniu sprendimu.

Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas sujungti nurodytas civilines bylas, netinkamai taikė CPK 2 straipsnyje įtvirtintus civilinio proceso tikslus ir CPK 7 straipsnyje įtvirtintus proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principus. Tokiu būdu taip pat buvo užkirstas kelias atsakovui gintis nuo ieškinio reikalavimų bei teismui tinkamai įvertinti ieškovo reikalaujamų sumų pagrįstumą.

Atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė sujungti nurodytas civilines bylas, atsakovas 2011 m. kovo 31 d. parengiamojo posėdžio civilinėje byloje metu pateikė teismui prašymą išreikalauti iš ieškovo atitinkamus įrodymus, reikalingus atsakovui įrodyti ieškovo reikalaujamų sumų pagal ieškinį nepagrįstumą (įskaitant konkrečias sutartis su kitais paslaugų gavėjais, duomenis apie ieškovo paslaugų savikainą, sąnaudas, maržą, kitiems paslaugų gavėjams taikomas paslaugų kainas, tarifus ir nuolaidas). Šie įrodymai reikalingi išaiškinti ir nustatyti, ar ieškovas taikė pagrįstas, sąžiningas ir nediskriminacines kainas (tarifus) pagal sutartis, kurių pagrindu pareikštas ieškinys. Atitinkamai išreikalavus nurodytus įrodymus bei juos įvertinus atsakovas būtų galėjęs pateikti papildomus atsikirtimus dėl ieškovo reikalaujamų sumų bei jų dydžio pagrįstumo (įskaitant ir dėl ieškovo reikalaujamų sumų, dėl kurių priimtas dalinis sprendimas).

Pirmosios instancijos teismas prijungė atsakovo prašymą prie civilinės bylos, tačiau iš ieškovo neišreikalavo atsakovo prašytų dokumentų, reikalingų papildomiems atsikirtimams į ieškovo ieškinį pateikti, juos pagrįsti ir įrodyti (įskaitant toje dalyje, kurioje priimtas ir dalinis sprendimas). Tokiu būdu buvo apribota atsakovo teisė gintis nuo pareikšto ieškinio, o dalinis sprendimas priimtas neįvertinus šių įrodymų, nenustačius turinčių bylai reikšmės aplinkybių bei neatskleidus bylos esmės.

Pagal bylos duomenis atsakovas neturėjo ir neturi galimybės gauti minėtų dokumentų kitu būdu bei pateikti juos į bylą pats.

Atsakovas 2011 m. kovo 31 d. parengiamojo posėdžio metu civilinėje byloje taip pat pateikė prašymą priimti jo priešieškinį ieškovui dėl atitinkamų sutarčių, kurių pagrindu ieškovas reikalauja iš atsakovo sumų nagrinėjamoje civilinėje byloje, nuostatų pripažinimo negaliojančiomis. Pirmosios instancijos teismas atmetė tokį ieškovo prašymą ir nurodė, kad atsakovas gali kreiptis į apylinkės teismą su ieškiniu. Atsakovas, neturėdamas kitos galimybės, pateikė tokį ieškinį Vilniaus m. 2 apylinkės teismui ir 2011 m. birželio 27 d. teismo posėdžio metu teismo paprašė stabdyti nagrinėjamą civilinę bylą, kol bus išnagrinėta Vilniaus m. 2 apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-5246-294/2011, motyvuodamas nurodytos civilinės bylos tiesioginę prejudicinę galią nagrinėjamai civilinei bylai bei riziką, kad nesustabdžius civilinės bylos teismuose gali būti priimti prieštaringi teismo sprendimai.

Pirmosios instancijos teismas 2011 m. birželio 27 d. teismo posėdžio metu atsisakė tenkinti tokį atsakovo prašymą ir nesurinkęs visų įrodymų, susijusių su ieškovo ieškiniu reikalaujamų sumų pagrįstumu, jų neištyręs bei neįvertinęs 2011 m. birželio 27 d. išnagrinėjo civilinę bylą ir 2011 m. liepos 21 d. paskelbė dalinį sprendimą, neišaiškinęs ir nenustatęs aplinkybių dėl visų ieškiniu reikalaujamų sumų, įskaitant daliniu sprendimu priteistų, dydžio pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 2 straipsnį, kuriame įtvirtinti civilinio proceso tikslai, CPK 5 straipsnį, kuriame įtvirtinta atsakovo teisė į gynybą, ir CPK 7 straipsnį, kuriame įtvirtinti proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principai.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo dalinis sprendimas yra priimtas nesurinkus ir neįvertinus visų reikalingų įrodymų, neišaiškinus ir nenustačius turinčių bylai reikšmės aplinkybių, t.y. neatskleidus civilinės bylos esmės. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismo netinkamai taikytos CPK 2 straipsnio, 5 straipsnio, 7 straipsnio, 14 straipsnio, 176 straipsnio, 185 straipsnio, 261 straipsnio 1 dalies, 263 straipsnio normos, užkirstas kelias teisingam bylos išnagrinėjimui bei priimtas neteisėtas ir nepagrįstas dalinis sprendimas. Tai sudaro pagrindą nepagrįstą ir neteisėtą dalinį sprendimą naikinti bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 326 str. 1 d. 4 p.).

Teisėjų kolegijos nuomone, net jeigu pirmosios instancijos teismas būtų galėjęs priimti dalinį sprendimą, tai pirmosios instancijos teismas neaiškino kitų turinčių bylai reikšmės aplinkybių, nepagrindė teisės normų taikymo.

Pirmosios instancijos teismas daliniu sprendimu priteisė iš atsakovo 5 913 412,04 Lt skolos, kuri, pirmosios instancijos teismo nuomone, susidarė už 2010 metus. Teismas daliniame sprendime konstatavo, kad atsakovas 2010 m. nurodytais pavedimais nenurodė ieškovui už kokius laikotarpius yra atliekami nurodyti pavedimai ir tokiais veiksmais atsakovas pripažino ieškovo teisę be atsakovo sutikimo pasirinkti, kokios skolos grąžinimui skirti įmokas. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas laikė, kad atsakovo sumokėtą 6 889 642,82 Lt sumą ieškovas pagrįstai paskirstė už neva ankstesnes skolas, dėl kurių ieškovas nereiškia reikalavimo. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas grindžia CK 6.55 straipsnio 2 dalimi. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai padarė išvadą, kad nurodytos sumos atsakovas neginčija, įskaitant dėl ieškovo paslaugų kainų ir tarifų nepagrįstumo.

Vadovaujantis Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi ir atitinkamų metų Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymais ir juos įgyvendinančiais Vyriausybės nutarimais dėl atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto patvirtintų asignavimų paskirstymo pagal programas, atsakovo kaip visuomeninio transliuotojo programų transliacijų perdavimo visuomenei ieškovo komunikacijų tinklais paslaugos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų (programa 01.03 „Radijo ir televizijos programų siuntimas LRTC komunikacijų tinklais“). Vadovaujantis Biudžeto sandaros įstatymu valstybės biudžeto asignavimai yra planuojami ir skiriami atitinkamiems finansiniams metams atsakovui kaip asignavimų valdytojui atskirai nurodytai programai vykdyti. Jei yra neišnaudota dalis skirtų biudžeto asignavimų metams pasibaigus, vadovaujantis Biudžeto sandaros įstatymo 32 straipsnio 1 dalimi tokios lėšos turi būti grąžinamos į Valstybės iždo sąskaitą. Atsižvelgiant į nurodytą imperatyvų teisinį reglamentavimą, pripažintina, kad atsakovo nurodytai programai skirtos lėšos turi būti naudojamos ir mokamos būtent už tais metais ieškovo suteiktas paslaugas. Taigi, nepriklausomai nuo to, ar atsakovas būtų nurodęs ar nebūtų nurodęs konkretaus laikotarpio, už kurį jis sumoka už ieškovo paslaugas, atitinkamos sumos turėjo būti įskaitytos už ieškovo paslaugas atitinkamais metais. Atsakovas nurodė pirmosios instancijos teismui šias aplinkybes ir teisinius argumentus, tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas dalinį sprendimą, visiškai nevertino nei nurodytų aplinkybių, nei atsiskaitymo už šias paslaugas ypatumų.

Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrindė CK 6.55 straipsnio 2 dalies taikymo ir tokiu būdu netinkamai taikė nurodytas materialinės teisės normas. Net ir tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad šiuo atveju taikytina CK 6.55 straipsnio 2 dalis ir ieškovas turėjo teisę įskaityti atsakovo 2010 metais sumokėtą 6 889 642,82 Lt už seniausią laikotarpį (su kuo atsakovas kategoriškai nesutinka dėl aukščiau nurodytų priežasčių), daliniame sprendime išdėstyta pirmosios instancijos teismo pozicija yra nenuosekli, o priimto dalinio sprendimo išvados neatitinka CK 6.55 straipsnio 2 dalies.

CK 6.55 straipsnio 1 dalimi skolininkui suteikiama teisė pačiam pareikšti, kokią skolą jis grąžina. Taigi CK 6.55 straipsnio 1 dalis nustato teisę būtent atsakovui kaip skolininkui, o ne ieškovui kaip kreditoriui nurodyti, kokia skola yra grąžinama. Tuo tarpu CK 6.55 straipsnio 2 dalyje nustatyta įmokos paskirstymo eilės tvarka taikoma tais atvejais, kai skolininkas nepasinaudoja šia teise, t.y. nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką, ir nėra kitokio šalių susitarimo. Vadinasi, nesant kitokio susitarimo bei teisinio reguliavimo, kreditorius (ieškovas) neturi teisės taikyti kitokio skolų įskaitymo eiliškumo nei nustatytas CK 6.55 straipsnio 2 dalyje. Byloje nėra pateikta jokio tarp ieškovo ir atsakovo sudaryto susitarimo dėl kitokių taisyklių nustatymo ir įrodymų apie tokio susitarimo buvimą.

Tokiu atveju (jei būtų laikomasi pirmosios instancijos teismo nurodytos pozicijos) visos atsakovo sumokėtos ieškovui sumos turėjo būti vertinamos pagal tą patį principą, t.y. laikoma, kad atlikus kiekvieną mokėjimą yra grąžinama seniausia skola. Atitinkamai tokiu atveju turėjo būti laikoma, kad atsakovo 2010 m. gruodžio mėnesį ir 2011 metais sumokėtomis sumomis taip pat grąžinamos seniausios skolos, susidariusios ir už 2010 metus.

Civilinėje byloje pateikti įrodymai, kad nuo 2010 m. gruodžio mėnesio iki bylos nagrinėjimo atsakovas sumokėjo ieškovui, įskaitant atsakovo ir ieškovo padarytus tarpusavio įskaitymus, 4 635 168,36 Lt sumą (t. 4, b.l. 163-166; t. 5, b.l. 13-26; t. 6, b.l. 3-5, 25-33). Remiantis pirmosios instancijos teismo argumentacija dėl CK 6.55 straipsnio 2 dalies taikymo, atitinkamai taip pat turėjo būti sumažinta iš atsakovo daliniu sprendimu priteista suma (t.y. priteista ne 5913 412,04 Lt suma, o 1 278 243,68 Lt suma (5 913 412,04 Lt - 4 635 168,36 Lt). Tačiau pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 5 913 412,04 Lt sumą, nenuosekliai taikė nurodytą CK 6.55 straipsnio 2 dalies normą ir tokiu atveju visiškai nepagrįstai šios sumokėtos sumos neįvertino. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenurodė jokių argumentų, kodėl ši suma nelaikytina mokėjimu už ieškiniu reikalaujamas sumas, t.y. seniausias skolas.

Atsižvelgiant į tai, ir šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikydamas materialinės teisės normas (CK 6.55 str.) ir įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas (CPK 176 str., 183 str., 185 str., 250 str.), nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė atsakovo įrodymus dėl ieškovui atliktų mokėjimų ir atitinkamai nepagrįstai priteisė iš atsakovo visą aukščiau nurodytą sumą.

Pirmosios instancijos teismas neįvertino tų aplinkybių ir civilinėje byloje pateiktų įrodymų, kad ieškovas pradinį ieškinį pateikė dėl sumų už 2009 metus priteisimo. Tik vėliau ieškovui įskaičius atsakovo 2010 metais sumokėtas sumas su sumomis, ieškovo reikalaujamomis už 2009 metus, ieškovas kelis kartus tikslino ieškinį ir galutiniame variante reikalavo sumų tik už 2010 metus. Tačiau atsakovas analogiškai kaip ir dėl 2010 metų sumų ginčija inter alia 540 718,18 Lt sumą už 2009 metus dėl paslaugų kainų, tarifų ir kitų sąlygų nepagrįstumo. Atsakovas šio atsikirtimo ne tik neatsisakė procesiniuose dokumentuose, bet ir pilnai palaikė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į turinčias bylai reikšmės aplinkybes ir jų nevertino. Pagal 1999 m. balandžio 1 d. sutartį Nr.11-1 dėl siuntimo paslaugų teikimo Vilniuje LTV programos transliacijos perduodamos 25 kW galios „Uragan“ siųstuvu. Analogišku siųstuvu taip pat perduodamos, pavyzdžiui, ir UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ programos transliacijos. Už transliacijų perdavimo šiuo siųstuvu paslaugas buvo nustatytas 67,97 Lt (59,10 Lt +15 proc.) (be PVM) dydžio tarifas už vieną darbo valandą, kuris taikomas kitiems transliuotojams (pvz. UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“). Tiek sutartyje Nr. 11-1, tiek ieškovo pateiktose sąskaitose nurodytas minėto siųstuvo darbo valandos tarifas yra 72,73 Lt (63,24 Lt + 15 proc.) (be PVM), t.y. taikomas didesnis tarifas.

Pirmosios instancijos teismas neaiškino, ar ieškovas tinkamai vykdė sutartis, kurių pagrindu pareikštas ieškinys. 1999 m. liepos 9 d. sutartyje Nr. 51-1 nustatyta, kad atsakovas, ketindamas atsisakyti kurių nors tinklų ar jų dalies, privalo ieškovui pranešti iš anksto prieš 6 mėnesius, nors tokios sąlygos nebuvo ieškovo skelbiamuose standartiniuose pasiūlymuose, taip pat Ryšių reguliavimo tarnybos tinklalapyje viešai skelbiamose ieškovo sutartyse su kitais transliuotojais. Ieškovas taip pat atsisakė sutrumpinti šį įspėjimo terminą. Atsakovui dėl valstybės sumažinto finansavimo kreipusis į ieškovą dėl radijo programų siuntimo trumposiomis ir vidurinėmis bangomis nuo 2009 m. sausio 1 d., ieškovas tik po daugiau 3 mėnesių atsakė į atsakovo prašymą ir sutiko nutraukti radijo programų siuntimą viduriniosiomis bangomis pagal sutartį Nr. 51-1 ir susijusių paslaugų pagal sutartį Nr. 14-372 teikimą tik nuo 2009 m. balandžio 1 d.

Pirmosios instancijos teismas daliniu sprendimu pripažindamas, kad negali būti priimtas galutinis sprendimas tik dėl 1 729 215,39 Lt sumos ieškinio reikalavimo, tuo pačiu neteisėtai ir nepagrįstai priteisė iš atsakovo 540 718,18 Lt sumą. Aplinkybės ir argumentai, kuriomis grindžiamas atsakovo atsikirtimas dėl nurodytos sumos, didele dalimi sutampa ir (ar) yra panašūs į atsakovo atsikirtimus ieškinio dalyje, dėl kurios teismas priėmė sprendimą atnaujinti nagrinėjimą iš esmės. Pirmosios instancijos teismas nenurodė motyvų, dėl kurių šios aplinkybės nevertintinos (kai tuo tarpu analogiškos yra vertintinos).

Dalinis sprendimas priimtas, neįvertinus visų bylos aplinkybių ir neatskleidus bylos esmės. Atsižvelgiant į tai, kad šios aplinkybės didele dalimi sutampa su aplinkybėmis, kurios nustatytinos atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės, proceso koncentruotumo, ekonomiškumo tikslais bei siekiant išvengti prieštaringų sprendimų buvimo, visas šias aplinkybes būtina nagrinėti viename procese.

Pirmosios instancijos teismas daliniame sprendime atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus dėl jo dalinio atleidimo nuo atsakomybės dėl valstybės veiksmų neskyrus pakankamo finansavimo, dėl ko atsakovas negali tinkamai vykdyti savo įsipareigojimų ieškovui. Pirmosios instancijos teismas tokį sprendimą iš esmės motyvavo tik tuo, kad atsakovas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo nustatyta tvarka savarankiškai vykdo komercinę, ūkinę, leidybos veiklą ir civiliniuose teisiniuose santykiuose veikia lygiais pagrindais su kitais subjektais, todėl turi pareigą tinkamai vykdyti prisiimtas prievoles.

Pirmosios instancijos teismo motyvas, kad atsakovas gauna finansavimą ne tik iš valstybės biudžeto, bet ir iš komercinės veiklos, pakankamai nepagrindžia, kad atsakovas negali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės dėl valstybės veiksmų. Pažymėtina, kad CK 6.253 straipsnio 1 ir 3 dalyse, nustatytas atleidimo nuo civilinės atsakomybės dėl valstybės veiksmų pagrindas nereikalauja ir visiškai nesieja atleidimo su vykdomos veiklos pobūdžiu. Tai reiškia, kad ne tik atsakovas, bet ir bet koks kitas privatus juridinis asmuo gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės, jei dėl jam privalomų ir nenumatytų valstybės institucijų veiksmų toks asmuo negali įvykdyti prievolės ir neturi teisės ginčyti valstybės veiksmų.

Atsakovas yra valstybei nuosavybės teise priklausanti viešoji įstaiga (Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 2 str. 1 d.). Vadovaujantis Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymu ir kitais teisės aktais, atsakovui yra nustatyta svarbi ir atsakinga visuomeninio transliuotojo veikla, t.y. rinkti ir skelbti informaciją apie Lietuvą ir pasaulį, supažindinti visuomenę su Europos ir pasaulio kultūros įvairove bei šiuolaikinės civilizacijos pagrindais, stiprinti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir demokratiją, kurti, puoselėti ir saugoti nacionalinės kultūros vertybes, ugdyti toleranciją ir humanizmą, bendradarbiavimo, mąstymo ir kalbos kultūrą, stiprinti visuomenės moralę ir pilietiškumą, ugdyti šalies ekologinę kultūrą. Atsakovas taip pat vykdo įvairiuose teisės aktuose nustatytus įpareigojimus, t.y. turi pareigą transliuoti atitinkamus valstybinius renginius ir pan. Atsakovas, vykdydamas nurodytą veiklą ir teisės aktais nustatytus įpareigojimus, antžeminiais analoginiais bei skaitmeniniais tinklais ir internetu transliuoja 2 televizijų stočių (LTV, LTV2 (iki 2009 m. gruodžio 1 d.)) ir 3 radijo stočių (Lietuvos radijas, „Klasika“ ir „Opus 3“) programas. Pavedimas atsakovui transliuoti programas šiomis stotimis yra numatytas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme bei susijusiuose teisės aktuose.

Atsakovo vykdomai komercinei veiklai teisės aktais yra nustatyti įvairūs apribojimai. Atsakovas, veikdamas kaip visuomeninis transliuotojas, komercinių lėšų gali gauti bei skirti jas atsiskaitymui už ieškovo paslaugas rezervuotai (pvz., pagal Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymą ribojamas reklamos, transliuojamos per apelianto programas, kiekis ir atitinkamai pajamos iš reklamos (kas sudaro didžiąją dalį kitų transliuotojų pajamų), ribojamos galimybės gauti papildomą finansavimą per kredito įstaigas ir pan.).

Pirmosios instancijos teismas, netinkami taikydamas CPK 183 straipsnyje, 185 straipsnyje, 250 straipsnyje nustatytas įrodymų tyrimo ir įvertinimo taisykles, netyrė ir nevertino nurodytų aplinkybių dėl jų reikšmės ieškinio pagrįstumui.

Atsakovui vykdant visuomeninio transliuotojo veiklą tokių transliacijų vykdymui yra naudojamos ieškovo paslaugos. Pagal bylos duomenis iš esmės visos sąskaitos, pagal kurias daliniu sprendimu yra priteista skola (nors atsakovas jos nepripažįsta), yra pateiktos už paslaugas, skirtas perduoti atsakovo kaip visuomeninio transliuotojo televizijos ir radijo programų transliacijas visuomenei.

Atsakovas savo nuožiūra negali pasirinkti kito programų siuntimo paslaugų tiekėjo, nes teisės aktuose yra numatyta, kad būtent ieškovas teikia atsakovui antžeminės radijo ir televizijos programų transliacijų perdavimo paslaugas. Taip pat dėl valstybės teisinio reguliavimo ir ieškovo, kurio vienintelis akcininkas yra ta pati valstybė, veiksmų negali nevaržomai ir savo nuožiūra sumažinti transliacijų perdavimo paslaugų apimties.

Pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikydamas įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas (CPK 176 str., 183 str., 185 str., 250 str.), neįvertino atsakovo nurodytų civilinėje byloje pateiktų argumentų ir įrodymų apie atsakovo finansavimo iš valstybės biudžeto didelį sumažinimą 2009-2010 metais (t.y. laikotarpiu, dėl kurio vyko ginčas civilinėje byloje pagal pradinį ieškovo ieškinį bei jo patikslintus ieškinius), lyginant su ankstesniais metais.

Vadovaujantis Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies ir atitinkamų metų Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymais ir juos įgyvendinančiais Vyriausybės nutarimais dėl atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto patvirtintų asignavimų paskirstymo pagal programas, atsakovo kaip visuomeninio transliuotojo programų transliacijų perdavimo visuomenei ieškovo komunikacijų tinklais paslaugos turi būti apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų (programa 01.03 „Radijo ir televizijos programų siuntimas LRTC komunikacijų tinklais“ (toliau - 01.03 programa)).

Pagal bylos duomenis priėmus 2009 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. sausio 21 d. nutarimą Nr. 32 „Dėl 2009 metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto patvirtintų asignavimų paskirstymo pagal programas“ 2009 metais valstybės biudžeto finansavimas atsakovo vykdomai 01.03 programai buvo sumažintas iki 7,905 mln. litų. 2009 m. gegužės 27 d. priėmus nurodyto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 32 pakeitimus, finansavimas atsakovo vykdomai 01.03 programai buvo dar labiau sumažintas ir sudarė 7,138 mln. litų. Tokiu būdu per itin trumpą laiką ir per kelis kartus atsakovo vykdomos 01.03 programos finansavimas iš valstybės biudžeto buvo sumažintas daugiau nei 2 mln. litų, t.y. iki 7,138 mln. litų, tuo tarpu 2008 m. buvo skirta 9,60 mln. litų. Lyginant su 2008 metais, 2009 metais valstybės biudžeto finansavimas šiai atsakovo programai yra sumažintas net 25,6 proc.

2010 metais atsakovo finansavimas iš valstybės biudžeto, kuris yra pagrindinis atsakovo lėšų šaltinis, dar labiau sumažėjo 01.03 programai, net lyginant su 2009 metais, t.y. priėmus 2010 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. sausio 20 d. nutarimą Nr. 70 „Dėl 2010 metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto patvirtintų asignavimų paskirstymo pagal programas“ 2010 metais valstybės biudžeto finansavimas apelianto vykdomai 01.03 programai buvo papildomai sumažintas net iki 5,815 mln. litų. 2010 metais atsakovo vykdomos 01.03 programos finansavimas iš valstybės biudžeto buvo sumažintas beveik 40 proc. lyginant su 2008 metais ir beveik 20 proc. lyginant su 2009 metais. Be to, valstybės skirtos lėšos visiems 2010 metams buvo net 1 827 627,43 Lt mažesnės nei ieškovo reikalaujama suma už 2010 m. sausio - spalio mėn. laikotarpi (net nevertinant lapkričio ir gruodžio mėnesiu).

Pirmosios instancijos teismas neaiškino, ar teisės aktais, kurių atsakovas neturėjo teisės ginčyti, taip sumažinus finansavimą, atsakovas neprarado galimybės įvykdyti prievoles ieškovui nenuginčytoje apimtyje.

Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir nevertino reikšmės Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 5 dalies, 6 straipsnio 1, 3, 4 dalių (2000 m. birželio 29 d. redakcija), 10 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalies, 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1, 2 dalių, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Nurodytame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „<...> visuomeninio transliuotojo pobūdis ir konstitucinė misija suponuoja ir valstybės priedermę ne tik įsteigti visuomeninį transliuotoją, bet ir pareigą užtikrinti jo veiklą, inter alia pareigą visuomeniniam transliuotojui skirti derama finansavimą, kad jis galėtų vykdyti šią misiją, teikti atitinkamas viešąsias transliavimo paslaugas“ <...>, „<...> iš Konstitucijos išplaukia, kad jeigu įstatymų leidėjas yra įsteigęs kokią nors instituciją, kuriai patikėta vykdyti tam tikrą valstybės funkciją ar funkcijas, jis turi numatyti ir jos finansavimo šaltinius, nustatyti toki teisini reguliavimą, kad tas finansavimas būtu pakankamas atitinkamai funkcijai (funkcijoms) vykdyti. Taigi įsteigus visuomeninį nacionalinį transliuotoją Seimui pagal Konstituciją privalu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad šiam transliuotojui pakaktu lėšų jo ypatingai konstitucinei misijai vykdyti“.

Pirmosios instancijos teismas visapusiškai, tinkamai neaiškino, nenustatė ir neįvertino valstybės veiksmų nagrinėjamu atveju, t.y. kai viena vertus, valstybė teisės aktais sumažina finansavimą atsakovui už jo konstitucinės misijos ir teisės aktų nustatytų įpareigojimų vykdymą, tuo pačiu nemažindama teisės aktais nustatytos misijos apimties; kita vertus, valstybė per savo valdomą ieškovą reikalauja sumokėti dideles sumas už ieškovo teikiamas paslaugas, atsakovui vykdant tą pačią misiją ir teisės aktų nustatytus įpareigojimus, nepaisant ženkliai sumažinto finansavimo iš valstybės biudžeto.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo dalinis sprendimas buvo priimtas neištyrus bei neįvertinus visų įrodymų, nenustačius visų turinčių bylai reikšmės aplinkybių, t.y. neatskleidus bylos esmės, nėra pakankamai motyvuotas, netinkamai pritaikyti nurodyti teisės aktai, todėl dalinis sprendimas naikintinas dėl nurodytų priežasčių.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinis skundas pagrįstas, ir sprendžia, kad apeliacinis skundas tenkintinas, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 21 d. dalinis sprendimas panaikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 21 d. dalinį sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.