- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-08-06
- Bylos Nr.
- 1A-517-813/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-03-2-00485-2018-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Jakubonienė, Algirdas Remeika, Darius Kantaravičius
- Kaltinamasis
- E. H. P., V. T.
- Advokatai
- Dainius Gudas
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Dariaus Kantaravičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algirdo Remeikos,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Jūratės Plauskienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo E. H. P. ir V. T. išteisinti dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį, jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. E. H. P. buvo kaltinamas tuo, jog davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas, o būtent: V. T. 2016 m. gegužės 10 d. nuo 13 val. 21 min. iki 13 val. 32 min., Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), esant liudytoju ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 01-1-20951-16, pasirašytinai supažindintam su liudytojo teisėmis ir pareigomis, tokiu būdu esant įspėtam pagal BK 235 straipsnį dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, apklausiamam liudytoju davus žinomai melagingus parodymus nurodant, kad jo sūnaus Š. T. naudojamame automobilyje „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 2016 m. gegužės 4 d. policijos pareigūnų rasti 10 400 eurų priklauso jam, nes jis juos 2016 metų kovo mėnesį pasiskolino iš pažįstamo E. H. P. automobilio pirkimui, jis (E. H. P.), vykdydamas V. T. prašymą liudytojo apklausos metu duoti melagingus parodymus, 2016 m. rugsėjo 5 d. nuo 9 val. 42 min. iki 10 val. 17 min., Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas liudytoju ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 01-1-20951-16, pasirašytinai supažindintas su liudytojo teisėmis ir pareigomis, tokiu būdu būdamas įspėtas pagal BK 235 straipsnį dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, apklausiamas kaip liudytojas davė žinomai melagingus parodymus nurodydamas, kad jis 2016 metų pavasarį paskolino V. T. 10 000 eurų.?
2. V. T. buvo kaltinamas tuo, jog davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas, o būtent: 2016 m. gegužės 10 d. nuo 13 val. 21 min. iki 13 val. 32 min. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas liudytoju ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 01-1-20951-16, pasirašytinai supažindintas su liudytojo teisėmis ir pareigomis, tokiu būdu būdamas įspėtas pagal BK 235 straipsnį dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, apklausiamas kaip liudytojas davė žinomai melagingus parodymus nurodydamas, kad jo sūnaus Š. T. naudojamame automobilyje „VW Golf“ , valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 2016 m. gegužės 4 d. policijos pareigūnų rasti 10 400 eurų priklauso jam, nes juos jis 2016 metų kovo mėnesį pasiskolino iš pažįstamo E. H. P. automobilio pirkimui, po ko jis (V. T.) paprašė E. H. P. liudytojo apklausos metu duoti melagingus parodymus, o pastarasis, vykdydamas šį prašymą, 2016 m. rugsėjo 5 d., nuo 9 val. 42 min. iki 10 val. 17 min., Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas liudytoju ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 01-1-20951-16, pasirašytinai supažindintas su liudytojo teisėmis ir pareigomis, tokiu būdu būdamas įspėtas pagal BK 235 straipsnį dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, apklausiamas kaip liudytojas davė žinomai melagingus parodymus, nurodydamas, kad jis 2016 metų pavasarį paskolino V. T. 10 000 eurų.
3. Kauno apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad kaltinamųjų nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės išdėstytos tokia apimtimi, kiek tai sudaro BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, neatitinka visų būtinųjų požymių, nes kaltinamieji E. H. P. ir V. T. patraukti baudžiamojon atsakomybėn už melagingus parodymus duotus ne apie byloje konkrečias ir esmines, reikšmingas aplinkybes, tai yra dėl nusikalstamu būdu gauto turto (dėl Šveicarijoje bei Vokietijoje pagrobtų laikrodžių), bet dėl rastų 10 400 eurų, dėl kurių kilmės ar teisėtumo niekam įtarimai nebuvo pareikšti bei nebuvo taikytos procesinės prievartos priemonės, taigi apklausiant liudytojais kaltinamųjų nurodytos aplinkybės, net jeigu jos neatitinka tikrovės, nelaikytinos įrodinėjimo dalyku ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-20951-16, nes neturėjo esminės reikšmės ir atsakomybė tokiu pagrindu pagal BK 235 straipsnio 1 dalį kaltinamiesiems negalėjo kilti. Nuosprendyje nurodyta, kad remiantis teismų praktika, baudžiamajame procese parodymai yra faktiniai duomenys apie įrodinėjimo dalyką, t. y. apie nusikaltimo įvykį, kitas svarbias bylai aplinkybes, todėl pagrindas baudžiamajai atsakomybei atsirasti pagal BK 235 straipsnio 1 dalį yra melagingi parodymai apie esmines, reikšmingas aplinkybes. E. H. P. ir V. T. parodymai nebuvo apie esmines reikšmingas tyrimui aplinkybes ir savo turiniu nesudarė įrodinėjimo dalyko kitų asmenų atžvilgiu tiriamoje baudžiamojoje byloje.
Šalies argumentai
4. Apeliaciniame skunde prokurorė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 8 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo: pripažinti E. H. P. kaltu padarius BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir skirti jam 50 minimalaus gyvenimo lygio (MGL) dydžio baudą; pripažinti V. T. kaltu padarius BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir skirti jam 75 MGL dydžio baudą. 10 400 eurų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu, nenustačius teisėto jų savininko, perduoti valstybės nuosavybei.
4.1. Skunde teigiama, kad teismas visiškai neanalizavo bei nevertino kaltinamųjų, liudytojų parodymų bei kitų byloje esančių įrodymų, konstatavęs, kad kaltinamųjų E. H. P. ir V. T. liudytojų apklausų metu nurodytos aplinkybės yra nereikšmingos ir nelaikytinos įrodinėjimo dalyku ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-20951-16. Be to, pažymima, kad BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, nereikalaujanti pasekmių, nusikaltimas laikomas baigtu nuo melagingų parodymų davimo momento, nepriklausomai nuo to, ar tai sukėlė kokius nors padarinius. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 235 straipsnio 1 dalį svarbus pats melagingų parodymų davimo faktas, o ne tai, kokią įtaką tie melagingi parodymai padarė ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teismo procesinio sprendimo turiniui. Tad nors E. H. P. ir V. T. ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-20951-16 liudytojų apklausų metu nurodytos aplinkybės savo turiniu nesudarė įrodinėjimo dalyko kitų asmenų atžvilgiu tiriamoje baudžiamojoje byloje, tačiau vertintinos kaip reikšmingos ir turinčios esminės reikšmės priimant procesinį sprendimą dėl šios didelės pinigų sumos tolimesnio likimo.
4.2. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad tiek E. H. P., tiek V. T., pirmą kartą jiems pareiškus įtarimus, jokių parodymų nedavė, vėliau pateikė savo versiją, kurios laikėsi ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, kas, pasak prokurorės, rodo, jog abu kaltinamieji pareiškus įtarimą nežinojo, kokios pozicijos laikytis (prisipažinti, ar ne), ir leidžia manyti, kad po pirmos apklausos, nedavus jokių parodymų, kaltinamieji savo versijas suderino tarpusavyje. Apeliantės įsitikinimu, jei kaltinamieji būtų nekalti, jau pirmos apklausos metu būtų tai nurodę bei davę išsamius parodymus savo nekaltumui pagrįsti, o ne atsisakę juos duoti. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad teismo posėdžio metu kaltinamieji nedavė parodymų bendra tvarka, o išreiškė pageidavimą juos duoti po visų liudytojų apklausų.
4.3. Skunde tvirtinama, kad kaltinamojo V. T. parodymai, liečiantys paskolos gavimo konkrečiam tikslui – automobilio pirkimui, pinigų laikymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, yra absoliučiai neįtikinami. Atsakymai į didžiąją dalį jam užduotų klausimų buvo „nežinau“ arba „neprisimenu“. Visiškai neįtikinami V. T. parodymai, kad nenupirkęs automobilio jis pinigus sąmoningai nusprendė palikti garaže pastatytame automobilyje (tame pačiame automobilyje, kuriame jie ir buvo pareigūnų vėliau rasti), o ne pasiimti kartu su savimi į namus.
4.4. Skunde teigiama, kad skamba neįtikinamai ir kelia abejonių išteisintųjų parodymai, liečiantys paskolos gavimo aplinkybes. V. T. paskolos gavimas nebuvo patvirtintas notaro, kai daugiau nei 3 000 eurų grynųjų pinigų paskolos sandoris turi būti tvirtinamas notariškai. E. H. P. nurodė, kad visiškai pasitikėjo V. T., kadangi pažinojo R. G., kuris juos ir suvedė dėl paskolos, dėl to ir buvo toks skolos įforminimas. E. H. P. nurodė, kad anksčiau tokios didelės sumos niekam nebuvo skolinęs, net pažįstamiems yra paskolinęs gerokai mažesnes sumas. Toks jo elgesys, anot prokurorės, prasilenkia su logika, atrodo neįtikinamai, nes paprastai tokio dydžio paskolos yra suteikiamos gerai pažįstamam, patikimam, patikrintam (galimai anksčiau suteikiant paskolas mažesnėmis sumomis) žmogui, su kuriuo sieja ilgalaikiai turtiniai, giminystės ar artimos draugystės santykiai.
4.5. Skunde pabrėžiama, kad jokių duomenų apie tai, jog automobiliu vykę asmenys be susitikimo su V. M., planavo dar ir automobilio pirkimą ar atliko kokius nors kitus veiksmus, susijusius su automobilio pirkimu, nėra. Bylos duomenimis užfiksuota, kad 2016 m. gegužės 4 d. 14.15 val. Š. T. ir R. B. išvyko iš Kauno, 14.53 val. Vilniuje susitiko su V. M., 15.19 val. išsiskyrė ir vyko link Kauno, kur 16.28 val. buvo sustabdyti policijos pareigūnų. Taigi darytina išvada, kad Š. T. iš karto po sulaikymo ir pinigų radimo iškelta versija, neva į Vilnių buvo vykta pirkti automobilio, ir rasti pinigai buvo skirti automobilio pirkimui, tačiau automobilio nepavyko nupirkti, yra išgalvota, melaginga, sukurta spontaniškai, po ko vėliau tyrimo eigoje šiai versijai pagrįsti Š. T. tėvas V. T., bei jo įkalbėtas E. H. P. davė melagingus parodymus apie neva tai paskolintus pinigus automobilio pirkimui.
4.6. Skunde akcentuojama, jog Š. T. patvirtinimas, kad pinigus automobilyje paliko jo tėvas, yra visiškai neįtikinamas ir nepaneigia V. T. kaltės dėl melagingų parodymų davimo, kadangi tik sulaikius Š. T. painiojosi aiškindamas pareigūnams, kad pinigai buvo skirti pirkti automobilį, kurio nenupirko, kad tai jo pinigai, taip pat kad pinigai ne visi jo, dalis tėvo ar draugo, apklausiamas įtariamuoju iš viso nedavė jokių parodymų. Š. T. versija dėl pinigų išsakyta praėjus daugiau kaip dviem metams nuo pinigų radimo ir tyrimo pradėjimo, ir beveik metams nuo įtarimų melagingų parodymų davimu pareiškimo jo tėvui V. T. ir E. H. P. bei jų apklausų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei esančius šeimyninius santykius tarp šių proceso dalyvių, manytina, kad išsakyta versija dėl pinigų palikimo automobilio daiktadėžėje buvo iš anksto tarpusavyje suderinta.
4.7. Apeliantės vertinimu atsižvelgiant į motyvus, akivaizdu, kad 10 400 eurų paskolos sandoris neegzistavo, ikiteisminio tyrimo metu pateiktas paskolos raštelis buvo surašytas ne kaltinamųjų nurodytu laiku ir aplinkybėmis, bet gerokai vėliau, kai pinigai sumoje 10 400 eurų buvo policijos pareigūnų rasti ir paimti, t. y. po 2016 m. gegužės 4 d., ir tam, kad pagrįsti šių pinigų priklausomybę V. T.. Tuo pačiu tikslu buvo surašyti ir teismui pateikti rašteliai, kuriuose nurodyta, neva V. T. E. H. P. suteikta paskola pastarajam yra grąžinta. Ir nors liudytojai R. G. ir V. S. patvirtino paskolos sandorio buvimo faktą, šių liudytojų parodymai vertintini itin kritiškai, kaip siekimas padėti išvengti kaltinamiesiems atsakomybės, kadangi šie liudytojai duoti tokius parodymus yra suinteresuoti dėl artimų šeiminių ir giminystės ryšių su kaltinamaisiais.
5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti. Išteisintieji ir jų gynėjas prašė prokurorės skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
6. Prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.
7. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys.
8. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje teismas privalo išdėstyti įrodymus, kuriais remdamasis konstatuoja visų nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytų ir kitų svarbių bylos aplinkybių buvimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.
9. Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas E. H. P. ir V. T. atžvilgiu priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, padarė neteisingas išvadas, kurios neatitinka bylos aplinkybių, nepagrįstai sprendė, jog 2016 m. gegužės 4 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolu paimti 10 400 eurų, saugomi Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyriaus depozitinėje sąskaitoje, priklauso V. T. ir nusprendė pinigus grąžinti šiam asmeniui. Apeliantės įsitikinimu, teisėtas pinigų savininkas nebuvo nustatytas, dėl to jie turi būti perduoti valstybės nuosavybei. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais neturi pagrindo sutikti.
10. Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant E. H. P. ir V. T. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, pagrįstai pripažino juos nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių, ir dėl pareikšto kaltinimo pagal BK 235 straipsnio 1 dalį išteisino.
11. Priimtas išteisinamasis nuosprendis ir jame aprašytos aplinkybės byloja, kad apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, jame išdėstė E. H. P. ir V. T. išteisinančius bylos duomenis, motyvuotai atmetė prokurorės kaltinančius argumentus bei detaliai ir išsamiai pasisakė dėl esminių prokurorės apeliaciniame skunde keliamų klausimų. Teismas, tinkamai realizuodamas pareigą išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes, itin išsamiai tyrė išteisintųjų išdėstytą poziciją, ją vertindamas ne tik iš jų paaiškinimo, bet ir objektyviais įrodymais, kurie aptarti skundžiamame teismo nuosprendyje bei šiame procesiniame dokumente. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas baudžiamajame procese yra teismo prerogatyva. Kolegijos nuomone, vien tai, kad prokurorė nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodama byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindama, nėra pagrindas tenkinti prokurorės apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais. Apeliaciniame skunde nėra jokių esminių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmos instancijos teismo ištirtus įrodymus iš naujo vertinti kitaip, nei tai padarė apylinkės teismas, ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti. Prokurorė skunde naujų aplinkybių, paneigiančių teismo išvadas ir įgalinančių byloje surinktus įrodymus vertinti kitaip, nenurodė, jų nėra ir baudžiamojoje byloje, o prielaidomis apkaltinamojo nuosprendžio grįsti negalima; visos abejonės, kurių pašalinti nepavyksta, turi būti aiškinamos kaltinamųjų nauda. Todėl, pritardama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytiems motyvams, teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo padarytų išvadų ar jomis abejoti, su jomis sutinka.
12. Nagrinėjamos bylos kontekste, visų pirma, pažymėtina, kad baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Skundžiamame nuosprendyje išdėstytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu aukštesnysis teismas sprendžia, kad šioje byloje nėra surinkta objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad E. H. P. ir V. T. padarė jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, t. y. ikiteisminio tyrimo metu davė melagingus parodymus apie 10 400 eurų, rastų Š. T. naudojamame automobilyje, priklausomybę. Išteisintųjų teiginiai, kad E. H. P. 2016 m. pavasarį paskolino V. T. 10 000 eurų, nėra paneigti. Prokurorės argumentai, kad duodami tokius parodymus ir teigdami, jog pinigai buvo skirti automobilio pirkimui, jie siekė pateisinti Š. T. neteisėtą veiklą, siekiant išvengti 10 400 eurų konfiskacijos, pagrįsti išimtinai tik pačios apeliantės menamomis prielaidomis ir subjektyvia nuomone. Prokurorės teiginiai, kad jei išteisintieji būtų nekalti, tai jau pirmosios apklausos metu būtų davę išsamius parodymus, yra tik niekuo nepagrįsti jos samprotavimai. Pažymėtina, kad BPK 21 straipsnyje be kitų teisių įtariamajam yra numatyta ir teisė atsisakyti duoti parodymus, todėl vien tai, kad pirmosios apklausos metu E. H. P. ir V. T. nedavė parodymų, o vėliau pateikė iš esmės analogiškus paaiškinimus, teisme parodymus davė po liudytojų apklausos, savaime negali būti pagrindu konstatuoti, jog jų parodymai apie pinigų priklausymo, perdavimo aplinkybes buvo melagingi.
13. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-20951-16 pagal BK 189 straipsnio 2 dalį buvo pradėtas 2016 m. gegužės 6 d. dėl to, kad 2016 m. gegužės 4 d. sustabdžius Š. T. vairuojamą automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jame sudėti į maišelį buvo rasti 4 didelės vertės laikrodžiai ir 10 400 eurų. Ikiteisminio tyrimo metu įtarimai minėtu automobiliu vykusiems Š. T. ir R. B. buvo pareikšti tik dėl galimo žinomai nusikalstamu būdu gauto turto (didelės vertės laikrodžių) įgijimo ir laikymo. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės 2018 m. lapkričio 15 d. nutarimu minėtas ikiteisminis tyrimas nutrauktas, konstatavus, kad nepadarytos BK 189 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Toks procesinis sprendimas priimtas atsižvelgiant į tai, kad Šveicarijos Konfederacijoje Š. T. ir R. B. pareikšti įtarimai dėl laikrodžių pagrobimo įsibraunant į gyvenamąsias patalpas. Nei minėtame ikiteisminiame tyrime, nei šioje byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių faktą, kad automobilyje „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) rasti 10 400 eurų, būtų nusikalstamos veikos rezultatas, dėl šių pinigų kilmės tyrimo pradžioje net nebuvo aiškinamasi. Minėtam turtui, siekiant užtikrinti galimą jo konfiskavimą, nebuvo taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas. Pastebėtina, kad viso proceso metu V. T. tvirtino, kad automobilyje rasti pinigai priklausė jam ir kad juos yra pasiskolinęs iš pažįstamo E. H. P.. Aplinkybę, kad jis pinigus išties skolinosi, patvirtino ne tik E. H. P., bet ir liudytojai R. G., V. S., išteisintųjų pateikti skolos rašteliai. Pastebėtina, kad ir Š. T. jį sustabdžiusiems policijos pareigūnams nurodė, jog pinigai yra jo tėvo. Tai patvirtino liudytojais apklausti policijos pareigūnai R. A., A. V.. Paminėtina ir tai, kad liudytojas R. G. parodė, kad jis 2016 metų kovo mėnesį, kartu su V. T. nuvyko į sodybą, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, pas E. H. P.. Toje sodyboje jiems būnant pastarasis ir paskolino pinigus, lygtais 10 000 eurų. Buvo pasirašytas skolos raštelis. Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus liudytojas R. G. juos patvirtino ir papildomai parodė, kad kaip buvo pasirašomas skolos raštelis ir skolinami pinigai jis nematė, buvo tuo metu balkone (3 t., b. l. 40-41).
14. Apeliaciniame skunde prokurorė akcentuoja jos manymu svarbią aplinkybę, kad V. T. paskolos gavimas nebuvo patvirtintas notaro, kai daugiau nei 3 000 eurų grynųjų pinigų paskolos sandoris turi būti tvirtinamas notariškai. Teisėjų kolegijos nuomone, notarinės formos nesilaikymas nereiškia, kad pinigai buvo gauti neteisėtais būdais ir iš neteisėtos nusikalstamos veikos. Iš bylos duomenų matyti, kad E. H. P. laikotarpiui nuo 2015 metų iki 2016 metų gavo pajamas iš legalios veiklos (nuomojo sodybą, verslo liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), (2 t., b. l. 15-17). Iš bylos duomenų matyti, kad liudytoja V. S. parodė, kad ji nuo 2006 m. gyvena kartu su kaltinamuoju E. H. P., veda bendrą ūkį. Žino, kad pastarasis prieš tris metus buvo paskolinęs 10 000 eurų. Pas notarą dėl paskolos nesikreipė. Šie pinigai buvo sutaupyti iš sodybos nuomos lėšų. Tai buvo jo asmeniniai pinigai. (3 t., b. l. 41-42). Pažymėtina, kad byloje yra pateikti rašteliai (3 t., b. l. 51-54), kurie patvirtina, kad V. T. grąžino paskolą E. H. P., viso 10 000 eurų sumą. Taigi versija dėl paskolos davimo nėra paneigta, prokurorė savo įsitikinimą, kad toks sandoris nebuvo sudarytas, remia tik prielaidomis, o nuosprendis remiantis prielaidomis negali būti grindžiamas.
15. Sutiktina su prokurorės argumentais, kad iš byloje esančių duomenų negalima daryti kategoriškos išvados, kad pinigai buvo skirti automobilio pirkimui ir kad Š. T. 2016 m. gegužės 4 d. į Vilnių vyko pirkti automobilio, tačiau vien ši aplinkybė, atsižvelgus į tai, kas anksčiau paminėta, nėra pagrindas kategoriškai išvadai, jog realiai aptariamo sandorio nebuvo, o juo labiau tvirtinti, kad pinigai buvo gauti iš nusikalstamos veikos.
16. BPK 91 straipsnis nurodo, jog daiktais, turinčiais reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, laikomi materialūs objektai, kurie buvo nusikalstamos veikos padarymo įrankiais ar priemonėmis, nusikalstamos veikos rezultatais arba ant kurių išliko nusikalstamos veikos pėdsakų, arba kurie buvo kaltininko nusikalstamų veikų objektais, taip pat visi kiti daiktai, kurie gali būti priemonėmis nusikalstamai veikai atskleisti ir kaltininkams nustatyti arba kaltinimui paneigti ar atsakomybei palengvinti. Kolegijos nuomone, pinigai nebuvo tiesiogiai susiję su nusikalstama veika.
17. BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad priimant nuosprendį ar nutraukiant procesą, daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas sprendžiamas remiantis BK 72 ir 72³ straipsniais ir nurodytas turtas yra konfiskuojamas. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tokį sprendimą ikiteisminio tyrimo metu priima prokuroras ar ikiteisminio tyrimo teisėjas, nutraukiantys ikiteisminį tyrimą. Šio straipsnio 3 dalyje kalbama apie tai, kad jeigu nutraukiant ikiteisminį tyrimą turi būti išspręstas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 ar 72³ straipsnyje nurodyto turto konfiskavimo klausimas, ikiteisminis tyrimas nutraukiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimu, kuriuo patvirtinamas prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą. Kolegijos nuomone prokurorė savalaikiai nesiėmė jai priskirtinų pareigų, dėl ko nutraukus ikiteisminį tyrimą BPK 214 straipsnio tvarka nebuvo pasisakyta dėl priemonių, kurių imamasi prokuroras nutraukiant procesą. Dėl to pirmos instancijos teismas tyrimui perduotus 10 400 eurų pagrįstai grąžino V. T., teisėtam pinigų savininkui (BPK 94 straipsnis 5 dalis).
18. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas išnagrinėjo tiek kaltinančias, tiek teisinančias aplinkybes ir pagrįstai vadovavosi nekaltumo prezumpcijos principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Baudžiamojo proceso nuostatos suponuoja, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir priimtas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos asmens kaltumą patvirtinančios aplinkybės. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Išteisinamasis nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK XXIII skyriaus nuostatų, nes jame nurodytos aplinkybės bei įrodymai, taip pat motyvai, kuriais vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas rėmėsi priimdamas išteisinamąjį nuosprendį. Todėl nėra pagrindo tenkinti prokurorės apeliacinį skundą.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Jūratės Plauskienės apeliacinį skundą atmesti.